- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- N-62-4510-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-03471-2009-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 47.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 52.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimo A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. P. už tai, kad jis 2009 m. liepos 29 d., nuo 15.05 iki 16.30 val., su jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „VW New Beetle“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) suteikė praktinio vairavimo pamoką pilietei K. B. už 60 litų atlygį, neįsteigęs įmonės ir neturėdamas liudijimo, suteikiančio teisę vykdyti jame nurodytos kategorijos motorinės transporto priemonės vairuotojų mokymą, jame nurodytoje mokymo patalpoje ir vairavimo aikštelėje, t. y. neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla. Tuo jis padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 173 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 2 d. nutarimu A. P. už ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skyrė 1 000 litų baudą su automobilio „VW New Beetle“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Teismas konstatavo, kad Operatyvaus tyrimo skyriaus specialistės K. B. išankstinis susitarimas su A. P. dėl vairavimo įgūdžių tobulinimo pamokų už tam tikrą atlygį, nelaikytinas neteisėtų veikų atlikimo provokavimu. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju K. B. operatyvinio patikrinimo metu vykdė kontrolinį pirkimą dar prieš atlikdama operatyvios kontrolės veiksmus, todėl ji neturėjo pareigos prisistatyti esanti mokesčių inspekcijos specialistė ir pateikti tarnybinio pažymėjimo. Teismas nurodė, kad veikos padarymo metu A. P. nedirbo įmonėje, teikiančioje praktinio vairavimo paslaugas, todėl jis pažeidė imperatyvų teisės aktų reikalavimą verstis komercine, ūkine veikla neįsteigus įmonės ar neturint leidimo, ar licencijos. Teismas konstatavo, jog A. P., kaip fizinis asmuo neturėjo teisės mokyti vairuoti tiek asmenų neturinčių vairuotojo pažymėjimo, tiek asmenų jau turinčių vairuotojo pažymėjimą, vadinasi neturėjo teisės užsiimti šia veikla neįsteigęs įmonės ir neturėdamas tam išduoto leidimo. Be to, teismas nustatė, kad A. P., nelegaliai teikdamas vairavimo mokymo paslaugas, neteisėtai naudojosi UAB „Respublikos NT“ logotipu. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
II.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą, administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog operatyvaus tyrimo skyriaus specialistės K. B. išankstinis susitarimas su A. P. dėl vairavimo įgūdžių tobulinimo pamokų už tam tikrą atlygį, nelaikytinas neteisėtų veikų atlikimo provokavimu. Akcentuoja, jog veika buvo įvykdyta ne A. P. iniciatyva, o kaip mokesčių inspekcijos pareigūnų provokacijos rezultatas. Pažymi, kad kontrolinis pirkimas buvo atliktas pažeidus pareigūnams reikalavimą prisistatyti bei parodyti tarnybinius pažymėjimus, be to, jokia informacija pradėjus vaizdo stebėjimą A. P. nebuvo pateikta. Taip pat apeliantui kelia abejonių, ar valstybės pareigūnų atliekami kontroliniai pirkimai naudojant asmenines lėšas, neapskaitant jų atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Viršininko įsakymo Nr. VA-128 patvirtintas Operatyvinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisykles. Nurodo, jog apeliantas nepažeidė Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalių, Kelių eismo taisyklių 221 punkto reikalavimų, kadangi 2009 m. liepos mėn. turėjo galiojantį vairuotojo instruktoriaus pažymėjimą. Pažymi, jog šioje byloje netaikytinas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymas Nr. 2B-302 „Dėl vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nes pagal šio aprašo 2 punktą jis taikomas asmenims, kurie mokydamiesi įgyja motorinių transporto priemonių arba jų junginių su priekabomis vairavimo žinių ir siekia įgyti tam tikros kategorijos transporto priemonės vairavimo teisę. Tuo tarpu liudytoja K. B. patvirtino, jog važiavimo metu turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą. Be to, netaikytinos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-186 „Dėl papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatos, nes Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio norma nustato, jog papildomas vairuotojų mokymas – organizuojamas vairuotojams nuolat pažeidžiantiems Kelių eismo taisykles ir už tai nubaustiems administracine tvarka, įskaitant specialiosios teisės vairuoti atėmimą. Taip pat apeliantas pabrėžia, jog jis nesinaudojo UAB „Respublika NT“ prekės ženklu.
Atsiliepimas
Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Institucija) atsiliepimu prašo A. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. birželio 24 d. įsakymu Nr. VA-128 patvirtintų „Operatyvių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių“ 15 punkte numatyta, jog prieš pradėdami faktinį operatyvinį patikrinimą, nepateikę mokesčių mokėtojui pavedimo tikrinti, pareigūnai gali atlikti kontrolinį prekių (paslaugų) pirkimą, o jeigu įtariama, kad mokesčių mokėtojas pažeidžia kasos aparatų naudojimo taisykles, vykdo neregistruotą ūkinę komercinę veiklą, neapskaito už teikiamas prekes (teikiamas paslaugas) gautų pajamų ar vykdo kitokią neteisėtą veiką, nepažeidžiant įstatymų garantuojamo asmens privataus gyvenimo neliečiamumo, gali fotografuoti, daryti garso įrašus ir vaizdo įrašus. Pažymi, jog minėta nuostata įtvirtinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 121 straipsnio 3 dalimi, be to, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta ypatingų asmens duomenų tvarkymo draudimo išimtis tais atvejais, kada įstatymų nustatytais atvejais būtina užkirsti kelią nusikalstamoms ar kitoms neteisėtoms veikoms arba būtina jas tirti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius turi teisę atlikti kontrolinį pirkimą prieš tai nepateikęs pavedimo atlikti operatyvų patikrinimą bei tarnybinio pažymėjimo ir tai nelaikytina provokuojančiais veiksmais, nes tai tik operatyvaus patikrinimo dalis. Taip pat Institucija atkreipia dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo padarymo metu galiojusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 2B-302 patvirtinto „Vairuotojų pirminio mokymo tvarkos aprašo“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 3-186 patvirtinto „Papildomo vairuotojų mokymo tvarkos aprašo“ teisės normos vairuotojų mokymo veikla leido užsiimti tik vairavimo mokykloms – ūkio subjektams, kurioms reikalavimus nustatė Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamu nutarimu A. P. paskirta administracinė nuobauda už ATPK 173 straipsnio 1dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu.
Nagrinėjamoje byloje asmens kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą yra grindžiama duomenimis, gautais Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos apskrities VMI) pareigūnams įvykdžius patikrinimą (b. l. 6-8). Apeliantas A. P. nurodo, jog įstatymo pažeidimas įvyko kaip Klaipėdos apskrities VMI pareigūnų provokacijos rezultatas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog teisėsaugos institucijų veikla naudojant teisės pažeidimą imituojančius veiksmus negali pažeisti esminio principo – teisinė valstybė kovoja prieš nusikalstamumą, t. y. siekia sumažinti nusikalstamų veikų skaičių panaudodama prevencines priemones ar užkirsdama kelią daromiems nusikaltimams, tačiau jokiu būdu negali skatinti nusikalstamų veikų ir dauginti jų skaičiaus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 5 d. nutartis byloje Nr. N9(62)–1373/2006, 2005 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. N9(62)–1331/2005, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis byloje Nr. N63?1523/2008).
Įrodymus administracinėje teisenoje apibrėžia ATPK 256 straipsnis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. N3-167/2007 yra konstatavęs, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Šis procesinės teisės principas expressis verbis nėra išdėstytas ATPK, bet jis kyla iš ATPK 256 straipsnio 1 dalies, įpareigojančios pareigūnus laikytis įstatymų nustatant, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ATPK 1 straipsnio, pagal kurį ATPK uždavinys yra saugoti piliečių teises bei laisves, nustatytą valdymo tvarką, stiprinti teisėtumą, Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą. Teisės moksle ir teismų praktikoje yra pripažįstama, kad duomenys gali būti laikomi neteisėtai gautais, jeigu buvo pažeistos žmogaus teisės, proceso principai, buvo panaudota neleistina prievarta, atlikti veiksmai ir jų rezultatai nebuvo tinkamai užfiksuoti, o taip pat – valdžios institucijos veiksmai atlikti nesilaikant tam veiksmui atlikti numatytų pagrindinių taisyklių, duomenys gauti iš neteisėtų šaltinių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis byloje Nr. N3-1679/2007).
Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. N3?764/2007 yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei jos protokolus, ATPK, galiojantis nuo 1985 m. balandžio 1 d., nebuvo išsamiai papildytas procesinėmis teises normomis, įtvirtinančiomis Konvencijos garantuojamą teisę į teisingą teismo procesą. Nepaisant to, tai neatleidžia teismo, vykdančio teisingumą, bei institucijų, rengiančių administracinio teisės pažeidimo bylą teisminiam nagrinėjimui, renkančių įrodymus, nuo pareigos užtikrinti asmenims, traukiamiems administracinėn atsakomybėn, teisę į teisingą teismo procesą pagal tuos standartus, kurie yra pripažįstami Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Byloje nesant duomenų, kad pažeidimas, kuriuo asmuo kaltinamas, galėjo būti padarytas be policijos pareigūnų įsikišimo, policijos pareigūnams neapsiribojus vien tik pasyviu asmens galimai neteisėtos veiklos tyrimu, bet darant tokio pobūdžio įtaką, kad sukurstytų asmenį į vykdyti teisės pažeidimą, darytina išvada, kad pažeidimo asmuo savo valia nepadarė, o buvo išprovokuotas pareigūnės K. B.. Duomenys, gauti pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, yra neteisėti ir jais asmens kaltę padarius pažeidimą negali būti grindžiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1 (11), 2007, psl. 87).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs nagrinėjančių administracines bylas teismų dėmesį, kad Konvencijos normos yra abstraktaus pobūdžio ir siekiant suvokti Konvencijos suteikiamų teisių turinį, administraciniams teismams būtina vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2004 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A3-750/2004 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas 1998 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją. Šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad įrodymų priimtinumas pirmiausia yra nacionalinės teisės reglamentavimo dalykas ir kad pagal bendrą taisyklę įvertinti jiems pateiktus įrodymus turi nacionaliniai teismai. Teismo uždavinys pagal Konvenciją – ne nuspręsti, ar liudytojų parodymai buvo tinkamai priimti kaip įrodymas, bet nustatyti, ar procesas kaip visuma, įskaitant būdą, kuriuo buvo gauti įrodymai, buvo teisingas. Teisė į teisingą teismo procesą užima tokią svarbią vietą, kad negali būti paaukota praktinių sumetimų vardan. Viešasis interesas kovoti prieš teisės pažeidimus negali pateisinti įrodymų, gautų dėl to, kad policija sukurstė padaryti teisės pažeidimą, naudojimo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2006 m. kovo 15 d. sprendime Vanyan prieš Rusiją konstatavo, kad kai iš bylos duomenų seka, jog slapti pareigūnai savo veikla išprovokavo teisės pažeidimą, pažeidimas kyla iš slaptų pareigūnų veiklos ir nėra duomenų, kad pažeidimas galėjo būti padarytas be jų įsikišimo, ši veikla gali būti apibūdinama kaip pažeidimo sukurstymas. Tokia pareigūnų veikla ir jos rezultatų panaudojimas gali sąlygoti tai, kad teismo procesas bus neteisingas, o proceso trūkumų nebus galima pašalinti. Šioje byloje teismas pripažino Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą inter alia konstatavęs, kad policijos pareigūnai, tirdami asmens neteisėtą elgesį, netyrė jo iš esmės pasyviu būdu (§ 47, 49).
Pažymėtina, jog šiuo konkrečiu atveju Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai suorganizavo pažeidimą. Šis inspekcijos pareigūnų veiksmas peržengia nusikalstamos veikos imitavimo ribas, įstatymo pažeidimas įvyko ne patrauktojo administracinėn atsakomybėn iniciatyva, o kaip Klaipėdos apskrities VMI vyresniosios specialistės K. R. (B.) provokacijos rezultatas. Taigi, įstatymo pažeidimas buvo ne tikras, o tariamas (K. R. (B.) neketino realiai mokytis vairuoti). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pažeidimas, kuriuo kaltinamas A. P., galėjo būti padarytas be Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų įsikišimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apskrities VMI pareigūnai neapsiribojo vien tik iš esmės pasyviu A. P. galimai neteisėtos veiklos tyrimu, bet darė tokio pobūdžio įtaką, kad sukurstytų A. P. įvykdyti teisės pažeidimą.
Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos apskrities VMI pareigūnų 2009 m. liepos 29 d. surinkti duomenys dėl to, kad A. P. suteikė praktinio vairavimo pamoką neįsteigęs įmonės ir neturėdamas liudijimo, suteikiančio teisę vykdyti jame nurodytos (-ų) kategorijos (-ų) motorinės (-ių) transporto priemonės (-ių) vairuotojų mokymą jame nurodytoje (-se) mokymo patalpoje (-se) ir vairavimo aikštelėje (-se), yra neteisėti, gauti pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Šiais duomenimis A. P. kaltė padarius ATPK 173 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą negali būti grindžiama. Be minėtų neteisėtai gautų duomenų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad A. P. pažeidė ATPK 173 straipsnio 1 dalį, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina.
A. P. apeliaciniu skundu prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau toks jo prašymas netenkintinas, kadangi ATPK 279 straipsnis numato, jog turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams, tuo tarpu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų kompensavimas nenumatytas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį byloje Nr. N662-1903/2009).
Nustatyta, kad A. P., teikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 50 litų žyminį mokestį (b. l. 23). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, skundai dėl administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo) žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl 2011 m. birželio 13 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą perversta 50 litų suma grąžintina apeliantui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą A. P. atžvilgiu nutraukti.
Grąžinti A. P. 2011 m. birželio 13 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą perverstą 50 (penkiasdešimties) litų žyminį mokestį.
Nutarimas neskundžiamas.