Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Viktoras Preikšas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarties G. N. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Insti­tu­cija) 2015 m. birželio 15 d. nutarimu G. N. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pa­žei­dimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 38 Eur bauda už tai, kad jis 2015 m. gegužės 11 d. 9 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Mitsu­bi­shi L 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, bandydamas persirikiuoti iš vienos eismo juostos į kitą, t. y. keisdamas važiavimo kryptį, nedavė kelio gretima eismo juosta važiavusiam automobiliui ir su juo susidūrė, tuo pažeisdamas KET 9, 104 p. reikalavimus. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai.

Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs G. N. skundą dėl Institucijos nutarimo, kuriame jis prašė nutarimą panaikinti ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, 2015 m. lap­kričio 9 d. nutartimi paliko Institucijos 2015 m. birželio 15 d. nutarimą nepakeistą ir G. N. skun­do netenkino.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsi­liepime į apeliacinį skundą prašoma apeliacinio skundo netenkinti ir palikti ga­lioti apylinkės teismo nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

G. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pa­grin­du yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl admi­nistracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabe­jo­ti­nų to asmens kaltės įrodymų. Įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie fak­ti­niai duomenys, kuriais organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas admi­nis­tracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 256 str. 1 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad ad­mi­nistracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visa­pu­siš­ku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Remiantis šia teisės norma, galima daryti išvadą , kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiš­ku­mas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas sub­jek­tyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įro­dy­mais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iš­ke­liamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visu­ma. Pa­tik­ri­nęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios ins­tancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta.

Apeliacinio skundo turinys rodo, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms iš­va­doms, jog pilnai įrodyta, kad G. N., vairuodamas automobilį „Mitsubishi“, nors ir matydamas, kad iš paskos jo pakankamai nemažu greičiu važiuoja automobilis „BMW“, darė kairį posūkio ma­nev­rą ir nedavė kelio transporto priemonei „BMW“, važiuojančiai gretima eismo juosta ta pačia kryp­timi, dėl ko įvyko eismo įvykis. Tai, jog byloje nustatytų aplinkybių apylinkės teismas neįvertino taip, kaip norėtų apeliantas, dar nereiškia, kad į jas nebuvo atsižvelgta.

Apeliantas skunde teigia, kad byloje nutarimą surašęs pareigūnas turėjo išankstinę nuomonę, besąlygiškai buvo tikima tik „BMW“ vairuotojo parodymais, o apelianto bei liudytojo M. S. pa­rodymai atmesti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojų J. Jociaus ir V. Dobilo paro­dy­mai neįtikinantys, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aplinkybė, jog pareigūnai negalėjo smulkiai atpasakoti įvykio aplinkybių, atsižvelgiant į pareigūnų darbo specifiką, į tai, kad jie dažnai fiksuoja eismo įvykius, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais. Byloje nėra jokių duo­me­nų, kad pareigūnai būtų kaip nors susiję su administracinėje byloje dalyvaujančiais asmenimis, ir kitokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareigūnai gali būti šališki. Tokių konkrečių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Policijos pareigūnai atlieka savo tarnybinę pareigą ir fik­suoja eismo dalyvių padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl netikėti jų paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo. Priešingai, liudytojas M. S., kuris parodė, kad automobilis „BMW“ norėjo pralenkti automobilį „Mitsubishi“, davė prieštaringus parodymus. M. S. pir­mi­niame paaiškinime nurodė, jog jis išgirdo automobilio signalą ir pamatė kaip du automobiliai su­si­dūrė šonais. Juodas automobilis važiavo kraštine trečia juosta. Tarp to automobilio ir žalios ski­ria­mo­sios juostos buvo nedidelis tarpelis, į kurį lenkdamas bandė įsisprausti „BMW“ automobilis. Įsispraudęs užkabino bordiūrą, švystelėjo link juodo automobilio ir jie susidūrė. Teismo posėdžio metu liudytojas M. S. parodė, kad negirdėjo jokio automobilių signalizavimo, nematė kaip au­tomobiliai iš pradžių rikiavosi, tačiau matė, kad abu automobiliai važiavo trečia eismo juosta, o iš paskos važiuojantis automobilis užkabino priekyje jo važiavusio automobilio galą, nes norėjo jį ap­lenkti. M. S. nepastebėjo ar automobilis „Mitsubishi“ rikiavosi daugiau į kairę pusę ar visą laiką važiavo tiesiai, nes jis pamatė tik patį automobilių kontaktą. Pažymėtina ir tai, kad liudytojas eismo įvykį stebėjo eidamas šaligatviu ties „Lukoil“ degaline, eismo įvykis įvyko trečiojoje juostoje, t. y. toliausiai nuo liudytojo, automobiliai susidūrė šonais, G. N. tvirtinimu, jam dešinėje pusėje (tarp susidūrusių automobilių ir liudytojo M. S.) važiavo sunkvežimis, todėl teismo vertinimu, liudytojas negalėjo aiškiai matyti patį įvykį ir teisingai įvertinti abiejų automobilių tarpusavio padėtį ir jų išsidėstymą eismo juostų pločio atžvilgiu prieš susidūrimą. Iš tokių gana prieštaringų šio liu­dy­tojo parodymų negalima sudaryti tikslesnio įvykio me­chanizmo, todėl pirmosios instancijos teis­mas pagrįstai nesivadovavo liudytojo M. S. parodymais. Aukštesnysis teismas be kita ko pa­žy­mi, kad paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens subjektyvus situacijos vertinimas nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Skunde taip pat teigiama, jog administracinio tesisės pažeidimo protokolas buvo surašytas pažeidžiant įstatymo nuostatas – protokolas nepasirašytas, jame nėra apelianto paaiškinimo. Teismas pažymi, jog administracinio teisės pažeidimo protokole tinkamai atskleista administracinio teisės pa­žeidimo esmė, nurodyti tikslūs ATPK straipsniai ir jų dalys, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens duomenys, G. N. inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų objektyvieji po­žy­miai. G. N. administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat yra apelianto du paaiškinimai, liudytojo M. S. paaiškinimas, surašyti įvykio dieną (G. N. administracinio teisės pažeidimo b. l. 6, 8, 9), protokolo surašymo dieną – 2015-05-27 – apelianto prašymu jam buvo pateiktos bylos do­ku­men­tų kopijos (G. N. administracinio teisės pažeidimo b. l. 10, 14), administracinio teisės pa­žei­dimo bylos nagrinėjimo dieną – 2015-06-15 – G. N. naudojosi atstovo – advokato pagalba ir dalyvavo bylos nagrinėjime (G. N. administracinio teisės pažeidimo b. l. 1, 15). Be to ape­liantui buvo suteikta teisė išdėstyti savo poziciją nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, apelianto nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokolo trū­ku­mai nėra esminiai, kurie trukdytų bylą nagrinėti teisme. Tiesa, policijos pareigūnai protokole nenu­rodė duo­menų apie pažeidimą mačiusį liudytoją M. S., tačiau šis iš esmės formalus pažeidimas nepa­žei­dė jokių apelianto procesinių teisių ir nesutrukdė jam tinkamai gintis dėl protokole aiškiai su­for­muluoto kaltinimo padarius aptariamą pažeidimą. Šis pažeidimas vėliau buvo ištaisytas pa­žei­di­mo liu­dytoją apklausus apylinkės teisme. Nurodyti pažeidimai savaime nepašalina apelianto atsa­ko­­my­bės dėl jam inkriminuojamo pažeidimo.

Apeliantui taip pat kyla abejonių, ar teisinga iš anksto pripažinti vieno eismo įvykio dalyvio kaltę nebandant vertinti kito eismo dalyvio veiksmų, tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, jog šioje byloje nėra svarstomi menami pažeidimai, kurie nėra nustatyti.

Apibendrindamas visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas kons­ta­tuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai netenkino G. N. skundo ir paliko galioti Kauno aps­kri­ties vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimą nepakeistą, tinkamai moty­va­vo savo sprendimą. Skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl keisti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. N. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Kauno apylinkės teis­mo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.