Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 14 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 10, 20) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 130, 218, 292. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nenurodė nei vienos EŽTT bylos, kurioje teismas būtų išaiškinęs, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turėtų tekti ne mažiau kaip 4,5 kv. m ploto, neįskaitant kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas 2018 m. balandžio 11 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 218 (plotas 6,83 kv. m, 1 asmuo kameroje), joje buvo ir 2018 m. balandžio 12 d. (1 asmuo kameroje). 2018 m. balandžio 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 130 (plotas 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje). 2018 m. balandžio 14 – 25 dienomis pareiškėjas su dar kitu asmeniu buvo kameroje Nr. 130, o 2018 m. balandžio 26 d. joje buvo vienas. 2018 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 292 (plotas 7,80 kv. m, 1 asmuo kameroje). 2018 m. balandžio 28 d. – 2018 m. gegužės 6 d. buvo kameroje Nr. 292 su dar kitu asmeniu. 2018 m. gegužės 7 d. pareiškėjas kameroje Nr. 292 buvo vienas, o 2018 m. gegužės 8 – 13 dienomis su dar kitu asmeniu. 2018 m. gegužės 14 d. pareiškėjas išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių, matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 13 d., t. y. iš viso 33 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš sprendime esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,9 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešimo „Dėl D. N. skundo“, matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 12, 26). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Lukiškių TI-K nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo ir galimai netinkamo pareigūnų elgesio

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjo teigimu, kameroje esantis sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros erdvės nei siena, nei pertvara. D. N. teigimu, dauguma pareigūnų turi sadistinių asmenybės sutrikimų. Pareigūnai blogai atlieka savo pareigas, nes nereaguoja į prašymus.

Kaip jau anksčiau sprendime nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 130, 218, 292 iš viso 33 paras. Akcentuotina, kad nors Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešime nurodyta, kad 2017 metais asmens privatumui užtikrinti kamerose įrengtos užuolaidos, tačiau iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad ginčo laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos šiose gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas: Nr. 130, 218 (b. l. 13), todėl šie atsakovės atstovo prieštaravimai, teismo nuomone, turi būti vertinami pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į sprendime nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose Nr. 218 (2018 m. balandžio 11–12 d.), Nr. 130 (2018 m. balandžio 26 d.), nes jose sanitarinė zona buvo atskirta užuolaida, be to pareiškėjas buvo laikomas vienas. Atsižvelgiant į sprendime nustatytas aplinkybes, taip pat darytina išvada, jog pareiškėjui kameroje Nr. 292 (2018 m. balandžio 27 d. ir 2018 m. gegužės 7 d.) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes jame nebuvo užuolaidos, nors pareiškėjas buvo laikomas vienas.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, D. N. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 3 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, o likusias 30 parų (2018 m. balandžio 13–25 d., 2018 m. balandžio 27 d. – 2018 m. gegužės 13 d.) Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismo nuomone, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 metro aukščio pertvara, užuolaidų įrengimas ir neužtikrinimas galimybės juo naudotis atskiroje patalpoje nėra tinkamas sanitarinių mazgų įrengimas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 30 parų buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad pareigūnai blogai atlieka savo pareigas, nes nereaguoja į prašymus, tačiau nenurodo kokie pareigūnai, kada ir į kokius jo prašymus nereagavo. Be to, atsakovės atstovas teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad D. N. ginčo laikotarpiu dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 74). Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu pareigūnų netinkamu elgesiu, t. y. kokie konkrečiai pareigūnai, kokiomis dienomis su juo galimai neteisėtai elgėsi, ar dėl šio galimai neteisėto elgesio jis patyrė žalą ir kokią, todėl teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio laiko neįrodytomis, nepagrįstomis ir jų nevertina, apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl atskiros ventiliacijos

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kameroje ir įrengtame sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos.

Lukiškių TI-K atsiliepime nurodo, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerose langai vėdinti pritaikyti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešime „Dėl D. N. skundo“ nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 27).

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos normos), kurios 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Galiojantys teisės aktai nenustato, kad sanitarinio mazgo patalpoje turi būti įrengta atskira ventiliacijos sistema.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nebuvo įrengtų atskirų sanitarinio mazgo kabinų. Kaip jau nustatyta, sanitariniai mazgai įrengti kamerose ir atskirti 1,5 m aukščio pertvara, o kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir sprendime nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos tokiu būdu, kuris yra tinkamas pagal galiojančio teisės akto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerose įrengtus langus ir kamerų vėdinimą. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad langai kamerose, kuriose jis buvo laikomas buvo netinkami vėdinimui, todėl jo teiginys, kad kameroje ir įrengtame sanitariniame mazge nebuvo atskiros ventiliacijos, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pažeidimą.

Dėl išduotų higienos priemonių

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, kad vienam mėnesiui jam buvo išduotas vienas tualetinio popieriaus rulonas, kurio jam užteko vos 5 dienoms, be to, popierius buvo šiurkštus ir labai prastos kokybės.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo pakeitimo” patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.). Aprašo 4 punkte nurodoma, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Aprašo 5 punkte nurodoma, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Aprašo 13 punkte nurodoma, jog, laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neneigia, kad atvykus į laisvės atėmimo vietą jam buvo išduotas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Taigi Lukiškių TI-K vykdė aprašo 4 punkte įtvirtintą reikalavimą. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai dėl tualetinio popieriaus šiurkštumo ir didesnio jo kiekio vertintini kaip papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai, kurie negali būti traktuojami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad jo finansinė būklė buvo sunki ir jis negalėjo įsigyti papildomo tualetinio popieriaus, atitinkančio jo asmeninius poreikius, ar, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu, išduoti daugiau tualetinio popieriaus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetinio popieriaus kiekio ir jo kokybės atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog jam pasivaikščioti gryname ore tekdavo tik vieną valandą per dieną. Pareiškėjas nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui bei EŽTT praktikai. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr.CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė pasivaikščioti pagal teisės aktų reikalavimus.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrojoje bendrojoje ataskaitoje (toliau – ir Ataskaita) [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose (t. y. už kameros ribų ir šis laikas apima įvairią veiklą kalinimo metu, pvz., darbą, sportą, švietimą ir pan.), o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Taip pat pažymėtina, kad Ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodoma, jog reikalavimas, kad kalintiesiems būtų leidžiama kiekvieną dieną mažiausiai vieną valandą mankštintis lauke yra pripažįstamas pakankamu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną.

Pažymėtina, jog pareiškėjas neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomojo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat EŽTT sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų buvęs pailgintas pasivaikščiojimo laikas (pvz., dėl jo sveikatos būklės pagal gydytojo išvadą), be to, pareiškėjas yra pilnametis. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad jam buvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, tačiau mano, kad pasivaikščiojimui laikas turi būti ilgesnis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo teisės dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nebuvo pažeistos, todėl jo teiginys, kad teisė pasivaikščioti lauke jam nebuvo tinkamai užtikrinta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bendros kamerų būklės

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad buvo laikomas avarinės ir antisanitarinės būklės kamerose, nes jose buvo seni baldai. Įėjęs į kamerą joje rado neišneštas šiukšles, suplėšytą patalynę, kriauklės kampas buvo nulaužtas, o nuo sienų krito tinkas. Remiantis pareiškėjo paskaičiavimais, kameroje visada buvo drėgna, vidutinis drėgnumas siekė 75 procentus, todėl išskalbti drabužiai nedžiuvo, o pelijo ir puvo. Kamerose buvo tarakonų, o lovos čiužinyje blakių, kurios ne kartą pareiškėją sukandžiojo, todėl jis negalėdavo užmigti. Taip pat nurodo, kad kameroje nebuvo užtikrintas apšvietimas, nes langas tamsintas, praleido nedaug dienos šviesos (nurodo skaičių 10, tačiau nenurodo jokio matavimo vieneto), o kameroje veikė viena 20 vatų lemputė.

Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo nusiskundimais, atsileipime nurodo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.

Nurodo, kad oro temperatūra ir apšvietimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Taip pat pažymi, kad vieną kartą per savaitę suimtiesiems ir nuteistiesiems patalynė bei apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Pagalvės, drabužiai ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti.

HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Suimtieji gali naudotis savo patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. HN 134:2015 41 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Vadovaujantis Aprašo 1 priedu, laisvės atėmimo vietose laikomiems vyrams išduodama 1 antklodė, 1 čiužinys, 1 pagalvė, 2 patalynės komplektai, 2 rankšluosčiai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVTT) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. lapkričio 28 d.) 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. TIVTT 108 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių administracija privalo užtikrinti, kad periodiškai būtų dezinfekuojamos gyvenamosios, komunalinės ir buitinės patalpos, sanitariniai mazgai, valgykla, maisto ir drabužių sandėliai, kitos patalpos ir transporto, kuriuo vežami sergantys suimtieji, priemonės. TIVTT 109 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo laikytis asmens higienos, dėvėti tvarkingus drabužius pagal sezoną, kamerose palaikyti tvarką ir švarą.

Kaip jau anksčiau sprendime nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose Lukiškių TI-K kamerose: Nr. 130, 218, 292.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimų aktus, tačiau iš šių aktų matyti, jog jie visi nesusiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas jais vadovautis negali. Iš byloje esančių atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad D. N. laikymo Lukiškių TI-K metu NVSC Vilniaus departamento patikrinimai kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikti (b. l. 73). Atkreipiamas dėmesys, kad kameroje Nr. 218 patikrinimas paskutinį kartą buvo atliktas 2018 m. rugpjūčio 8 d. (Higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta (b. l. 110–112)), kameroje Nr. 130 – 2015 m. (Higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta (b. l. 125–132)), o kameroje Nr. 292 – 2017 m. (Higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta (b. l. 114–116, 119–121)). Tačiau akcentuotina, kad iš į bylą pateikto NVSC Vilniaus departamento 2018 m. gruodžio mėnesio atsakymo teismui, matyti, jog ginčo laikotarpiu D. N. skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K NVSC Vilniaus departamente nebuvo gauta (b. l. 65). Taip pat iš byloje esančio Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. gruodžio mėnesio tarnybinio pranešimo „Apie D. N. prašymus ir skundus dėl laikymo sąlygų“, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų ar prašymų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nebuvo gauta ir registruota (b. l. 76, 79). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose Nr. 130, 218 ir 292, atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Lukiškių TI-K nežinodama apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gegužės mėnesio pranešime „Dėl D. N. skundo“ nurodoma, kad pareiškėjui buvo išduotas švarus, tvarkingas ir dezinfekuotas minkštas inventorius (patalynė ir gultas) (b. l. 26–28). Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos dezinsekcijos, deratizacijos darbų atlikimo (registravimo) žurnalo, matyti, kad Lukiškių TI-K kameros periodiškai valomos nuo tarakonų, blakių ir blusų (b. l. 80–109). Iš šio žurnalo tai pat matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo skundų ar prašymų dėl nariuotakojų ar kitų kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo gauta. Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytus argumentus dėl kamerų švaros palaikymo, patvirtina byloje esanti 2018 m. sausio 5 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-4 sudaryta su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią pastaroji įsipareigoja atlikti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus (b. l. 22–24). Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėnesio pranešimo „Dėl D. N. skundo“ taip pat matyti, kad smulkūs gyvenamųjų kamerų remonto darbai, pvz., pakeičiama perdegusi lemputė, suplyšusi užuolaida, užglaistomos sienos ir pan., atliekami nedelsiant, o kiti didesni remonto darbai pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius ir kitus resursus (b. l. 77–78). Iš šiame pranešime nurodytų duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 218 - 2010 m., o kameroje Nr. 130 - 2011 m. buvo atlikti remontai. Taigi sprendime nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K stengiasi palaikyti švarią ir tinkamą gyventi kamerų būklę.

Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde dėl kameros drėgmės nusiskundimų remiasi savo paskaičiavimais, tačiau nenurodo, kaip, kokiu būdu ir kokiomis priemonės jis nustatė, kad kameroje santykinė drėgmė buvo 75 proc. ir kurioje konkrečiai kameroje. Pareiškėjo teigimu, dėl drėgmės kameroje išskalbti drabužiai nedžiuvo, tačiau atsakovės atstovas nurodo, kad tam tikri drabužiai suimtiesiems ir nuteistiesiems yra skalbiami nemokamai ir grąžinami tą pačią dieną jau sausi, be to asmenys, kurie tinkamai vėdina kameras, išvengia jose didelės drėgmės susidarymo. Taip pat akcentuotina, kad iš pareiškėjo nurodytos lemputės galios negalima nustatyti, kokį šviesos kiekį ji generuoja ir kokia yra patalpos apšvieta. Pareiškėjas skunde neindividualizuoja ir konkrečiai nenurodo, kurioje kameroje pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai, bei kokie neigiami išgyvenimai jam kilo dėl galimai senų baldų kameroje. Taip pat nenurodo, kad kameroje nebuvo reikiamų priemonių jai sutvarkyti, ar, kad tokias priemones buvo atsisakyta išduoti. Kaip jau sprendime nustatyta, pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių ginčo laikotarpiu nesikreipė nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į NVSC Vilniaus departamentą, todėl teismo nuomone, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visus pareiškėjo skunde nurodytus galimus pažeidimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo ir NVSC Vilniaus departamento pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl Higienos normų pažeidimų ir bendros Lukiškių TI-K kamerų būklės, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K jis patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, anksčiau minėtos laikymo sąlygos sužalojo jo sveikatą.

Pažymėtina, kad iš byloje esančios D. N. asmens sveikatos istorijos Nr. 03-A/2018/819, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo sveikas (b. l. 45–48, 59–63). 2018 m. gegužės 11 d. pareiškėjas dėl danties skausmo buvo kreipęsis į gydytoją odontologą (b. l. 64). Daugiau jokių pareiškėjo nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų neužfiksuota. Akcentuotina, kad pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kuo pasireiškė sveikatos sužalojimas, o tik abstrakčiai konstatuoja faktą. Taigi, byloje esanti medžiaga ir sprendime nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu 30 parų), patyrė esminius nepatogumus ir dvasines kančias, kurios viršijo įprastus laikymo sąlygojamus suvaržymus, todėl teismas konstatuoja, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 100 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų

Pareiškėjas skunde prašo įpareigoti atsakovės atstovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į kamerą, kurioje jam priklausytų ne mažiau kaip 4,5 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo bei baldų užimamo ploto, pagerinti laikymo sąlygas ir užtikrinti, kad kameroje būtų laikomi ne daugiau kaip du asmenys.

Dėl šio reikalavimo visų pirma pažymėtina, kad, kaip minėta, vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl reikalavimas dėl 4,5 kv. m. yra nepagrįstas. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymo į tardymo izoliatorių pagrindus ir tvarką. Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi (nuosprendžiu) skirti suėmimą, asmenys pristatomi į tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K yra įstaiga, vykdanti kardomąją priemonę – suėmimą. Būtent Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisės aktais, paskirsto suimtuosius į kameras. Šiuo atveju taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų pateikęs Lukiškių TI-K administracijai prašymą dėl laikymo sąlygų pagerinimo, taigi konstatuotina, kad nėra kilęs ginčas dėl minėto pareiškėjo reikalavimo, todėl bylos dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovės atstovę atlikti veiksmus nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovės atstovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šis jo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. N. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į kamerą, kurioje jam priklausytų ne mažiau kaip 4,5 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo bei baldų užimamo ploto, pagerinti laikymo sąlygas ir užtikrinti, kad kameroje būtų laikomi ne daugiau kaip du asmenys.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.