- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-21
- Bylos Nr.
- 1N-212-307/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Bielskis
- Kategorijos
- 2.1.16.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
išnagrinėjo V. B. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria netenkintas V. B. prašymas dėl užstato grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 31 d. nutarimu įtariamajam Baltarusijos Respublikos piliečiui B. S. buvo paskirta kardomoji priemonė – 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatas (b. l. 64-65), kurį į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėjo V. B. (b. l. 67). Užstato davėjas V. B. 2013 m. sausio 31 d. prašyme prokurorui D. V. nurodė, jog neprieštarauja, kad jo įneštas 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatas būtų pervestas už B. S. paskirtą baudą (b. l. 73-74). Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras 2013 m. vasario 8 d. pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu prašė teismo kardomąją priemonę – 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą – B. S. palikti iki baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ir jo įvykdymo – paskirtos baudos sumokėjimo (b. l. 76-79). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu B. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė - 164 MGL (21 320 Lt) (6174,70 eurų) bauda. Šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu nuspręsta B. S. paskirtą kardomąją priemonę – 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą palikti galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ir jo įvykdymo – paskirtos baudos sumokėjimo (b. l. 82-86). 2013 m. vasario 18 d. įsiteisėjus teismo baudžiamajam įsakymui, 2013 m. balandžio 19 d. Vilniaus apygardos teismo raštu Nr. BR-1176(1-208/13) nuteistasis B. S. ir užstato davėjas V. B. buvo informuoti, kad kardomoji priemonė – 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatas, paskirta B. S., palikta galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymo - B. S. paskirtos baudos sumokėjimo (b. l. 108). Atsakydamas į nuteistojo B. S. paklausimą, Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. BR-2780 informavo B. S., kad užstato davėjas V. B. turi kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą įmokėtą 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą, nukreipti B. S. teismo baudžiamuoju įsakymu skirtos 21 320 Lt (6174,70 eurų) baudos padengimui (b. l. 132).
V. B. 2015 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu grąžinti už B. S. į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėtą 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą (b. l. 134). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi prašymą atmetė. Savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistasis B. S. būtų sumokėjęs jam teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 21 320 Lt (6174,70 eurų) baudą. Šiuo metu tenkinti užstato davėjo V. B. prašymą ir grąžinti jam už B. S. sumokėtą 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą nėra pagrindo, nes nebūtų užtikrintas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu B. S. paskirtos bausmės įvykdymas – baudos išieškojimas (b. l. 138-139).
Šalies argumentai
V. B. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir grąžinti už B. S. į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą sumokėtą 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą.
V. B. skunde nurodo, kad jis už B. S. sumokėjo 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. baudžiamuoju įsakymu B. S. kardomoji priemonė – užstatas palikta galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo ir paskirtos baudos sumokėjimo. V. B. teigia, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. rašto, kuriame nurodyta, jog užstatas paliktas galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymo, negavo, todėl negalėjo pasinaudoti apskundimo teise. Taip pat negavo 2014 m. rugsėjo 12 d. rašto, kuriame nurodyta, kad turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu įmokėtą 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą nukreipti B. S. skirtos baudos padengimui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) 133 straipsnyje nėra numatyta, kad užstato davėjas turi sutikti su sąlyga, kad įmokėta suma ateityje galėtų būti nukreipta paskirtos baudos įvykdymui. Užstatą sumokėjo iš savo asmeninių pinigų, kurių jam dar negrąžino, su B. S. nebendrauja, nėra jo giminaitis ar draugas. Nėra susijęs su B. S. padaryta nusikalstama veika Lietuvoje ir neturi pareigos už jį įvykdyti paskirtos bausmės. Jei ir yra byloje jo sutikimas, kuriame nurodyta, jog neprieštarauja, jog įneštas užstatas būtų pervestas už B. S. paskirtą baudą, tai atsižvelgiant į tai, jog jis yra Baltarusijos pilietis, neturi teisinio išsilavinimo, nesupranta lietuvių kalbos, o iš bendro išprusimo žino, kad bet kuri kardomoji priemonė nėra bausmės rūšis ar garantas ją įvykdyti, todėl rašydamas minėtą sutikimą galėjo būti neteisingai suprastas arba pats suprato klaidingai.
Tuo metu galiojęs BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktas numatė, kad nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) rezoliucinėje dalyje turi būti išsprendžiamas kardomosios priemonės taikymo klausimas, kol įsiteisės nuosprendis. Šis straipsnis buvo pakeistas ir įsigaliojo tik nuo 2013 m. spalio 17 d. Teismo baudžiamasis įsakymas buvo priimtas 2013 m. vasario 18 d. (iki pataisų), o tuo metu galiojęs įstatymas numatė, jog kardomoji priemonė gali būti taikoma iki nuosprendžio (teismo baudžiamojo įsakymo) įsiteisėjimo. Teismas, priimdamas baudžiamąjį įsakymą, šios nuostatos nepaisė ir padarė teisės taikymo klaidą. Kadangi sprendimas nebuvo skundžiamas aukštesnei instancijai, ši klaida nebuvo ištaisyta. BPK 139 straipsnio 3 dalies pataisos, įsigaliojusios nuo 2013 m. spalio 17 d., numato kardomųjų priemonių taikymo pabaigą, tačiau priimant teismo baudžiamąjį įsakymą dar negaliojo. Daugiau kaip dvejus metus jo asmeninių pinigų laikymas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros depozitinėje sąskaitoje suvaržo jo turtines teises, nors jis Lietuvos Respublikai nėra nusikaltęs (b. l. 141-142).
V. B. skundas atmetamas.
BPK 133 straipsnis reglamentuoja su užstato taikymu susijusius klausimus. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nutarime ar nutartyje skirti kardomąją priemonę – užstatą turi būti nurodyta, jog įtariamajam išaiškinta jo pareiga šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų ir, kad jis pasižada šią pareigą vykdyti, o užstato davėjas įspėtas, kad, jei įtariamasis nevykdys šios pareigos, užstatas pereis valstybei. Visų kardomųjų priemonių, taip pat ir užstato, taikymas yra susijęs su BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų siekimu, t. y. užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiama užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi, vienas iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų kardomųjų priemonių taikymo tikslų yra užtikrinti netrukdomą nuosprendžio įvykdymą.
Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 31 d. nutarimo, kuriuo B. S. paskirtas 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatas, motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši kardomoji priemonė paskirta siekiant užtikrinti BPK 119 straipsnyje įtvirtintus tikslus (b. l. 64-65). Užstato davėjas V. B. 2013 m. sausio 31 d. prašyme (ranka rašytame jam suprantama rusų kalba) prokurorui D. V. nurodė, jog neprieštarauja, kad jo įneštas 20 000 Lt užstatas būtų pervestas už B. S. paskirtą baudą (b. l. 74). Tai paneigia užstato davėjo V. B. skundo argumentus, kad jis nežinojo, jog užstatas bus skirtas užtikrinti nuosprendžio įvykdymą. Šis V. B. prašymas taip pat paneigia skundo argumentą, jog dėl to, kad V. B. negavo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. rašto, kuriame nurodyta, jog užstatas paliktas galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymo, negalėjo pasinaudoti apskundimo teise. Nors V. B. nebuvo siunčiami Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. bei 2014 m. rugsėjo 12 d. raštai, tačiau V. B. žinojo, jog užstatas bus skirtas užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, be to, pats dėl to raštiškai sutiko. Pažymėtina, kad V. B. nesidomėjo bylos eiga, o praėjus dvejiems su puse metų nuo teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, 2015 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl užstato grąžinimo.
Teismo baudžiamojo įsakymo turinį reglamentuoja BPK 421 straipsnis, o ne 307 straipsnis (Rezoliucinė nuosprendžio dalis) kaip nurodyta skunde. Dabartinė BPK 133 straipsnio 6 dalies redakcija (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-551 redakcija) nedetalizuoja atvejų, kuriems esant užstato taikymas baigiamas, bei dabartinė BPK 421 straipsnio 4 punkto redakcija nenumato kardomosios priemonės taikymo iki teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo.
Teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu galiojusi BPK 133 straipsnio 6 dalies redakcija (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) numatė, kad užstatas grąžinamas užstato davėjui, jeigu įsiteisėjo nuosprendis (teismo baudžiamasis įsakymas), o BPK 421 straipsnio 4 punktas, galiojęs teismo įsakymo priėmimo metu (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo XI-1200 redakcija), numatė, kad teisėjo surašytame teismo baudžiamajame įsakyme turi būti nurodytas sprendimas dėl kardomosios priemonės kaltinamajam, kol įsiteisės teismo baudžiamasis įsakymas. Teismo nuomone, pirmiau išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, kad kardomosios priemonės palikimas galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymo - paskirtos baudos sumokėjimo – yra teisės taikymo klaida. Kaip minėta, užstatas skiriamas siekiant BPK 119 straipsnyje nurodytų tikslų (BPK 133 straipsnio 1 dalis). Vienas iš tokių tikslų yra nuosprendžio įvykdymo užtikrinimas. Užstato palikimas galioti iki teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymo neprieštaravo ir susiformavusiai teismų praktikai.
Aptariamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek nuteistasis, tiek užstato davėjas nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, todėl nagrinėjant bylą buvo akivaizdu, jog teismo sprendimo įvykdymas gali būti komplikuotas. Todėl Vilniaus apygardos teismas, priimdamas baigiamąjį procesinį dokumentą (teismo baudžiamąjį įsakymą) byloje ir siekdamas užtikrinti teismo baudžiamojo įsakymo įvykdymą, jame pagrįstai nurodė, jog byloje paskirta kardomoji priemonė – piniginis užstatas paliekama galioti iki paskirtosios bausmės įvykdymo. Byloje priimtas teismo baudžiamasis įsakymas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo skundžiamas, įsiteisėjo, todėl vykdytinas. Teismas atkreipia skundo autoriaus dėmesį į tai, kad pagal dabartinę BPK redakciją kardomosios priemonės – užstato taikymo pabaiga nesaistoma su teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimu.
Nors teismo baudžiamasis įsakymas šiuo metu jau įsiteisėję, tačiau tai dar nesudaro pagrindo spręsti, kad visi BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai jau pasiekti. Apygardos teismas, spręsdamas kardomosios priemonės – užstato grąžinimo klausimą, teisingai nustatė, kad netaikant B. S. minėtos kardomosios priemonės, nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai - užtikrintas teismo įsakymo įvykdymas – baudos išieškojimas.
Užstatas, kaip ir kiekviena kardomoji priemonė, neišvengiamai suvaržo asmens teises, šiuo atveju užstato davėjo teisę į nuosavybę. Šioje byloje užstato davėjas savo valia, žinodamas galimas pasekmes, sutiko sumokėti 20 000 Lt (5792,40 eurų) užstatą už B. S.
Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, užstato davėjo V. B. skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. B. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.