Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. balandžio 23 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).

Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Pareiškėjas iš esmės teigia, kad atsakovės atstovas (jo pareigūnai) atliko šiuos neteisėtus veiksmus: 1) pasivaikščiojimų kiemelių plotas buvo per mažas nuteistiesiems; 2) pasivaikščiojimų kiemeliuose nėra suoliukų, juose auga samanos, sienos išdaužytos, šiukšlinės sulaužytos, kiemelių žiemos metu niekas nevalo, kampuose matosi pelėsis; 3) nėra leidžiama anksčiau išeiti iš kiemelių.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose, be kita ko, įrengiamas pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Šiose teisės normose reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšlines ir pakabas nėra įtvirtinta. Tačiau, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Iš Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019-02-12 pažymos (b. l. 17) nustatyta, kad Pataisos namų 1 – o sektoriaus uždarojoje zonoje yra įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, kurių plotai: 6,01 kv. m., 6,10 kv. m., 6,55 kv. m., 7,56 kv. m.; kiemeliuose yra šiukšlių dėžės ir sporto inventorius; kiemelius valo Turto valdymo skyriuje ūkio dalyje dirbantis nuteistasis. Aptariamos pažymos 3 punkte nurodyta, kad pareiškėjas skundų dėl netvarkingų pasivaikščiojimų kiemelių neteikė. Nagrinėjamoje byloje esantis pasivaikščiojimo grafikas (b. l. 18) patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisės aktuose nustatytos trukmės teisė pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl galimai perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau, ar kad skundėsi dėl to, jog nenorėjo eiti pasivaikščioti, bet buvo verčiamas. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.

Pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių būklės nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose kiemeliuose) bei kada (data ir laikas) tariamai nebuvo šiukšlių dėžių, suolelių, juose augo samanos, sienos išdaužytos, šiukšlinės sulaužytos, kiemeliai buvo nevalyti, matėsi pelėsis. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų ir netvarkingų pasivaikščiojimų kiemelių paremti tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad budintys pareigūnai visą teisės aktuose nustatytą laiką versdavo būti pasivaikščiojimų kiemeliuose, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo kurie pareigūnai galimai vertė būti pasivaikščiojimų kiemeliuose, kada tai vyko, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes ir pan. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.