Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Vainauskienė, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorui D. P., teismo posėdyje išnagrinėjusi Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro D. P. skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla perduota Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, susipažinusi su bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. kaltinamas tuo, kad pagrobė svetimą automobilį, o būtent: jis, 2009-06-15, apie 15.00 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš bendro namo kiemo pavogė G. T. priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 8 000 Lt vertės, su jame buvusia automagnetola „Daewood“, 400 Lt vertės, tuo nukentėjusiajai G. T. padarydamas 8 400 Lt turtinę žalą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui, nustačius, kad buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d.). Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad pagal bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatytas veikos faktines aplinkybes kaltinamajam A. P. inkriminuotos veikos kvalifikacija yra netiksli, kaltinime nenurodyta kokiu laiku ir kurioje vietoje buvo pagrobta magnetola, nėra surinkta duomenų dėl magnetolos vertės, nuo kurios priklauso veikos kvalifikacija, juolab, kad kaltinamajam nebeaišku, kokio dydžio žalos padarymu jis kaltinamas ir dėl ko turi gintis.

Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras D. P. skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį ir perduoti nagrinėti bylą tame pačiame teisme. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta, nes kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje surašytas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų. Prokuroro vertinimu, nutartyje iš esmės kritikuojamas A. P. pareikštas kaltinimas, nes kaltinamajam inkriminuojamos veikos aprašymas neatitinka jos kvalifikavimo, be to, nėra išdėstyti jokie tokį kaltinimą pagrindžiantys duomenys - nenurodyta kokiu laiku ir vietoje buvo pagrobta automagnetola, nenustatyta automagnetolos vertė, nuo kurios priklauso veikos kvalifikacija. Prokuroro nuomone, prokuroras kaltinamajame akte išdėstė kaltinimą su nusikalstamos veikos aprašymu, nurodant veikos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes. Šis aprašymas atitinka Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dispoziciją. Pažymi, kad A. P. buvo kaltinamas automobilio ir magnetolos vagyste. Tiek automobilio, tiek magnetolos vertė buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Kadangi šių daiktų vertę patvirtinančių dokumentų nukentėjusioji G. T. neturėjo, todėl daiktų vertė buvo nustatyta remiantis jos parodymais. Prokuroro teigimu, tai, kad A. P. negalėjo paaiškinti, ar tuo metu, kai jis paėmė automobilį, viduje buvo magnetola, ir po to grąžino automobilį jau be magnetolos, nerodo, kad yra netinkamas kaltinimas. Kaip matyti iš teisme apklaustų nukentėjusiosios G. T. ir liudytojų J. T., B. V., I. T. parodymų, pastarieji patvirtina, kad automobilyje buvo magnetola. Abejoti šių asmenų parodymais nėra pagrindo, juolab, kad iš paties kaltinamojo A. P. parodymų matyti, jog jis negali paaiškinti magnetolos dingimo aplinkybių. Todėl darytina išvada, kad automobilį su magnetola paėmė ir vėliau be jos grąžino A. P.. Prokuroro nuomone, V. P. versija, kad automagnetolą galėjo iš jo pavogti, yra gynybinė, ir tai negali būti pagrindas laikyti, jog kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų. Be to, yra surinkta pakankamai duomenų, kad A. P. pagrobė automobilį, ir kad jam leidimas jį paimti duotas nebuvo. Tai nuosekliai ir logiškai patvirtino jau aukščiau minėti proceso dalyviai, bei netiesiogiai patvirtino teisme apklaustas liudytojas J. T.. Todėl darytina išvada, kad visos bylos aplinkybės teisme ištirtos, įrodymų pagrįsti A. P. kaltei surinkta pakankamai, nagrinėjant bylą teisme įrodymų tyrimas ir visas bylos nagrinėjamas buvo baigtas, todėl yra pakankamai duomenų priimti nuosprendį.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo skundą tenkinti, kitiems proceso dalyviams apie skundo nagrinėjimą pranešta, į teismo posėdį jie neatvyko.

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundo argumentus, išklausius proceso dalyvių paaiškinimų daroma išvada, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro skundas tenkintinas, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis naikintina.

Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios.

BPK 254 str. 3 d. numato, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Vadinasi, teismo iniciatyva dėl kaltinamojo akto trūkumų byla prokurorui perduodama esant dviem sąlygom: 1) kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas iš esmės BPK 219 str. numatytų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir 2) kai tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte išaiškinta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (tai veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 str. 3 d. pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 str. 5 p. pažeidimas).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog 2009-07-07 ikiteisminis tyrimas pagal G. T. pranešimą buvo pradėtas pagal BK 178 str. 2 d. dėl automobilio ir joje buvusios automagnetolos vagystės. Tuo pačiu pagrindu 2009-08-17 A. P. buvo pareikštas įtarimas. Kaltinamasis aktas surašytas ir perduotas teismui taipogi dėl BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo. 2009-10-19 nutartimi perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, Vilniaus rajono apylinkės teismas tuo pačiu konstatavo, kad nėra jokių kliūčių nagrinėti bylą teisme.

Iš kaltinimo matyti, kad A. P. kaltinamas tuo, kad 2009-06-15, apie 15.00 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), iš bendro namo kiemo pavogė G. T. priklausantį automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 8 000 Lt vertės, su jame buvusia automagnetola „Daewood“, 400 Lt vertės, tuo nukentėjusiajai G. T. padarydamas 8 400 Lt turtinę žalą.

Skundą nagrinėjantis teismas, sutikdamas su prokuroro skundo motyvais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentas, jog pagal nusikalstamos veikos aprašymą neaišku kokia žala buvo padaryta nukentėjusiajai G. T. yra nepagrįstas. Kaltinime aiškiai nurodyta automagnetolos vertė – 400 Lt. Tokią automagnetolos vertę nurodo nukentėjusioji. Todėl teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad ši aplinkybė nebuvo nustatyta. Priešingai nei teigiama teismo nutartyje, kaltinime taip pat nurodyta, kokiu laiku ir kokioje vietoje buvo pagrobta automagnetola, o būtent – A. P. kaltinamas ją pagrobęs kartu su automobiliu. Iš skundžiamos nutarties turinio galima spręsti, kad teismas kaltinamojo akto trūkumus iš esmės vertina per įrodymų pakankamumo, kuriais grindžiamas A. P. pareikštas kaltinimas, prizmę, tačiau tai nėra pagrindas gražinti bylą prokurorui.

Vadovaujantis BPK nuostatomis, perduodant bylą prokurorui būtina, kad nustatyti kaltinamojo akto trūkumai būtų tokie, kurių negalima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir jie turi trukdyti teismui nagrinėti bylą, tačiau teisėja skundžiamoje nutartyje nepateikia jokių motyvų, kodėl jos nustatytų kaltinamojo akto trūkumų nebūtų galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme ir kaip jie trukdo teismui nagrinėti bylą.

Tokiu būdu, aukštesniojo teismo nuomone, skundžiamoje nutartyje nenurodyti kaltinimo trūkumai, kuriuos nebūtų galima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, t. y. negrąžinus bylos prokurorui, ir tai trukdytų kaltinamajam A. P. tinkamai realizuoti savo teisę į gynybą, t.y. žinoti kuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus aplinkybei, jog kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, teismas galėjo motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui BPK 257 str. nustatyta tvarka. Šiuo atveju byla prokurorui grąžinta nepagrįstai.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-02-23 nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti tame pačiame teisme.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.