- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-26
- Bylos Nr.
- N-575-189-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimo panaikinimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2008 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyresnysis darbo inspektorius A. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą V. P. už tai, kad ji 2008 m. spalio 14 d., 13.30 val., būdama Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vip pokylis“ direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nesudariusi darbo sutarties ir nustatyta tvarka neįforminusi darbo santykių, UAB „Vip pokylis“, Maironio g. 8, Utenos m., Utenos raj. sav., leido M. B. dirbti barmene nuo 2008 spalio 14 d.
Žemesnės instancijos teismas
2009 m. sausio 9 d. Utenos rajono apylinkės teismas nutarimu pripažino V. P. kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė administracinę nuobaudą - 3000 Lt baudą. Teismas nurodė, kad V. P. kalta neprisipažino. Institucijos, kurios atstovas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, paaiškino, kad 2008 m. spalio 14 d. patikrinimo metu apie 13.30 kavinėje, esančioje Maironio g. 8, Utena, buvo nustatyta, kad M. B. nešiojo maistą, priimdavo užsakymus, nors raštu darbo sutartis su ja nebuvo sudaryta. Šias aplinkybes patvirtina ir M. B. ir V. P. paaiškinimai, 2008 m. spalio 14 d. „Sodros“ duomenų bazės duomenys, darbo sutarties, darbo sutarčių registravimo žurnalų nuorašai, pažymos apie asmens įdarbinimus, iš jų matyti, kad darbo sutartis su M. B. buvo sudaryta 2008 m. spalio 14 d. Savo paaiškinime V. P. pripažino, kad ji leido dirbti M. B. nesudarius darbo sutarties. Darytina išvada, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo sutarties subjektams rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. P. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimą ir nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, į teismo posėdį kviesti liudytoją M. B.. Asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Apeliantė teismui paaiškino, kad su M. B. 2008 m. spalio 13 d. žodžiu susitarė, kad ji pradės dirbti vadybininkės ir barmenės pareigose. Darbo sutartį buvo susitarta sudaryti po pietų, abejoms moterims atvykus į darbo vietą, V. P. turėjo visus reikiamus dokumentus. Jokio kito susitarimo nebuvo, apeliantė nedavė nurodymų dirbti. M. B. be apeliantės leidimo ir sutikimo faktiškai ir negalėjo priimti užsakymų, nešioti maistą ar atlikti kitus nutarime aprašomus darbus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pati M. B. neigia apeliantės nurodymu dirbusi kokius nors darbus. Nors įstatyme ir numatytas privalomas rašytinės darbo sutarties formos laikymasis, tačiau su M. B. buvo susitarta 2008 m. spalio 13 d., kad darbas bus pradėtas dirbti tik pasirašius darbo sutartį, tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Darbas negali būti laikomas nelegaliu, nes darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau nebuvo parašo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrius prašo pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Institucija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k o nstatuoja:
II.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, l. 230-235).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į paminėtas normas patikrino byloje esančius įrodymus.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų.
Byloje neabejotinai nustatyta, kad patikrinimo vykusio 2008 m. spalio 14 d. 13.30 val. kavinės patalpose buvo rasta dirbanti M. B.. Iš jos pirminių paaiškinimų akivaizdu, kad jos darbdavė yra V. P., su ja ji tarėsi dėl darbo sąlygų ir atlyginimo (b. l. 3). Nelegalaus darbo faktą patvirtina ir pirminiai V. P. paaiškinimai, kad sutartis sudaryta raštu tik spalio 14 d. 15 val. (b. l. 4) ir kiti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir argumentų nekartoja.
Nėra pagrindo iškviesti M. B. apklausti teismo posėdyje, nes V. P. pripažįsta, kad darbo sutartis raštu buvo sudaryta po patikrinimo. Be to, tokio prašymo V. P. nepareiškė pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinio skundo argumentas, kad pilietis gali kavinėje nešioti pagal užsakymus maistą lankytojams savo noru nesuderinus su administracija – neįtikinamas ir teismo atmetamas.
Iš teismo nutarimo seka, kad už nelegaliai dirbantį asmenį teismas paskyrė V. P. mažiausią įstatymo numatytą nuobaudą. Teismas taip pat nenustatė, kad pagal įstatymą paskirta nuobaudą būtų aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos vertinant įrodymus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.