- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-24
- Bylos Nr.
- I-499-554/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 20.2.3Žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 900 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl laikymo Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 11 d.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-8) nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 11 d. buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) areštinėje. Jam nebuvo užtikrintas 5 kv. m gyvenamasis plotas, neatskaičiavus baldų užimamo ploto. Lovos buvo dviaukštės, be kopėtėlių, per langus nepateko natūrali šviesa, kadangi patalpos buvo pusrūsyje, prieš langą buvo tvora, virš tvoros – metalinis tinklas, kamerose nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas, kameros duryse buvo stebėjimo langelis, o unitazas prie pat durų, neatitvertas sienele ir atliekant gamtinius reikalus pareigūnai ir kameroje esantys asmenys tai matė, kas pažeidė pareiškėjo privatumą. Taip pat nurodė, kad nebuvo spintų rūbams, ventiliacija buvo tik per langą, todėl kameroje buvo blogas kvapas, patalpos avarinės būklės, stalas skirtas tik 2 asmenims, todėl pasidėjus televizorių, nebelieka vietos valgyti maistą, prie stalo gali valgyti tik 2 asmenys, nors kameros skirtos nuo 1 iki 5 asmenų, nėra radijo taško ir kabelinės televizijos. Kameros švarai palaikyti duodamos šluotos be kotų, neduoda indų ploviklio, kameros nedezinfekuojamos. Į pasivaikščiojimo kiemelį yra vedami visi esantys kameroje asmenys, nuo 1 iki 5 asmenų, tik vienai valandai pasivaikščioti. Prausykla sujungta su tualetu, kameroje netiekiamas karštas vanduo, tualete vanduo nenusileidžia arba nusileidžia blogai, dušu galima naudotis tik vieną kartą į savaitę, patalpose visada drėgna, dėl drėgmės išskalbti rūbai nedžiūsta, pradeda pūti. Patalynė duodama sintetinė – viena paklodė, užvalkalas ir užvalkaliukas pagalvei, nuo kurios kyla alergija. Čiužiniai, antklodės, pagalvės išduodami nedezinfekuoti, juose yra parazitų – blakių, blusų ir kitų gyvių. Yra ribojama elektra – norint atsigerti karštos arbatos reikia laukti 6 valandos ryto, kol pareigūnai įjungs elektrą. Buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su žmona. Pastato konstrukcijoje ir kanalizacijoje yra asbestas, kuris sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Pareigūnai netinkamai elgėsi – atsisakė priimti prašymus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan.. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 13-17) nurodė, kad 2016 m. liepos 7-8 d. pareiškėjas buvo vienas kameroje Nr. 5, kurios plotas 6,5 kv.m, 2016 m. liepos 8-11 d. pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu kameroje Nr. 1, kurios plotas 8,7 kv.m, todėl jam teko 4,35 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas perkeltas į kitą kamerą jo paties prašymu, kadangi vienas jaučiasi blogai. Areštinės patalpos vėdinamos per langus, taip pat patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema. Dviaukščių lovų įrengimas kamerose neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Sanitariniai mazgai kamerose atskirti nuo gyvenamosios patalpos ploto pertvaromis, o pareigūnams stebint kamerą per langelį, sanitarinio mazgo vieta į stebėjimo zoną nepatenka. Areštinėje laikomi asmenys yra aprūpinami valymo inventoriumi, tinkamu minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais skalbiniais, graužikų bei buitinių parazitų patalpose nėra. Skalbimo paslaugas teikia UAB „Aktaja“, deratizacijos, dezinseksijos ir dezinfekcijos - UAB „Dezinfekcijos paslaugos“, bendrojo naudojimo patalpų, jose esančių įrenginių, dušinių, prausyklų valymo ir dezinfekavimo - UAB „eKopija“. Duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi nėra. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai asmenims, laikomiems areštinėse, ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais nenumatė. Areštinė įrengta Marijampolės AVPK pastate, kuris dengtas skardine stogo danga, taigi asbesto stogo dangoje nėra, o elektros tiekimas naktimis nėra nutraukimas. Pasivaikščiojimai organizuojami kiekvieną dieną šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms, pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką. Pareiškėjas turėjo realią galimybę pasivaikščioti areštinės kiemelyje, tačiau šia teise ne visada naudojosi. Pareiškėjui buvo suteiktos sąlygos praustis visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos nuo persirengimo patalpų yra atskirtos sienele. Duomenų, kad nebūtų šilto vandens duše neužfiksuota. Ginčui aktualiu laikotarpiu užfiksuota, kad 2016 m. pareiškėjas jo laikymo areštinėje atitinkamu laikotarpiu informavo dėl sveikatos būklės, kad serga bronchine astma. Nurodė, kad 2016 m. spalio 19 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją kontrolę Marijampolės AVPK areštinėje pagal pareiškėjo skundą ir higienos normos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo teiginiai abstraktūs, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 11 d.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar kalinimo įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo ankštose Marijampolės AVPK areštinės kamerose. Pažymėjo, kad jam teko mažiau nei 5 kv. m. gyvenamojo ploto.
Policijos areštinėse laikomiems asmenims tenkantį kameros ploto normatyvą nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau ir –Taisyklės) 80 punktas, kuriame numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015, 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2100-642/2015 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje Nr. 5, kurios plotas 6,5 kv. m, 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 8,7 kv. m ploto kamerą Nr. 1, kurioje buvo laikomas iki 2016 m. liepos 11 d. su dar vienu asmeniu, todėl jam teko 4,35 kv. gyvenamojo ploto (b.l. 14-15, 20-25). Taigi, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2017 m. liepos 11 d. (4 paras) pareiškėjo laikymo sąlygos Marijampolės AVPK areštinėje neatitiko Taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (pareiškėjui trūko 0,65 kv. m gyvenamojo ploto). Taip pat, akcentuotina, kad apskaičiuojant vienam asmeniui areštinės kameroje tekusį gyvenamąjį plotą, į bendrą kameros plotą buvo įskaitytas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Kadangi tikslių duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą į bylą nėra pateikta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu trūko daugiu nei 0,65 kv. m. ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK areštinėje iš viso 4 paras nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė teisę į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis - t. y. nesudarytos sąlygos visiems kameroje laikomiems asmenims atsisėsti prie vieno stalo. Kadangi pareiškėjas buvimo Marijampolės AVPK areštinėje metu buvo laikomas kamerose vienas arba dviese su kitu asmeniu, pareiškėjo teiginiai dėl to, jog prie stalo galėjo valgyti tik du asmenys, o kitiems nebuvo vietos, atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamo apšvietimo. Nurodo, kad kamerose nuolat degė dieninis arba naktinis apšvietimas, natūrali šviesa į patalpą nepateko, kadangi priešais langus įrengta tvora ir metalinis sietas. Tuo pačiu pažymėjo, kad naktį buvo išjungiama elektra, todėl nebuvo galimybės įsijungti virdulio.
Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 134:2015) 3 punkte numatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Kadangi kamerų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), spręstina, jog šiuo atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Marijampolės AVPK areštinės kameras nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai, šių patikrinimų metu pažeidimų nenustatyta. Minėtus argumentus patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 6 d., 2015 m. gruodžio 8 d., 2016 m. birželio 14 d., 2016 m. spalio 18 d. (patikrinimas atliktas pagal pareiškėjo skundą) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad dirbtinė apšvieta, šiluminė aplinka Marijampolės AVPK areštinės kamerose atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 25-38). Taip pat, teismo vertinimu, tarp priemonių, užtikrinančių nuolatinę kamerose laikomų asmenų kontrolę yra kamerų naktinis apšvietimas. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad elektros tiekimas Marijampolės AVPK areštinėje naktimis nenutraukiamas, šią aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PRZ-13394 (b. l. 56-57). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Kita vertus, pareiškėjas pats sau prieštarauja nurodydamas, kad naktį buvo nuolat įjungtas naktinis apšvietimas, tačiau tuo pačiu metu pažymi, kad elektra naktį išjungiama ir nėra galimybės įjungti virdulį. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl netinkamo vėdinimo. Pažymėjo, kad kameros vėdinamos tik per langus, dėl netinkamos ventiliacijos kaupėsi drėgmė, nedžiūvo drabužiai.
Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. PT-557 matyti, kad areštinės kamerose įrengti atidaromi langai ir veikia mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 25-27). Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 18 d. patikrinimo akte Nr. PA.4-371(23.14.4.4.12) konstatuota, kad kameroje Nr. 5 ventiliacija buvo veikianti, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 134-2015 16 punkte reglamentuotas vertes (b.l. 33-36). Taigi, byloje nenustatyta, kad mechaninė ventiliacija neveikė ar pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir susikaupusios drėgmės atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Marijampolės AVPK areštinėje pasivaikščioti į kiemelį buvo vedamas su kitais kameroje laikomais asmenimis vieną valandą per parą, tačiau pareiškėjui skiriamo laiko pasivaikščiojimui nepakako.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Taisyklių 56 punkte numatyta, kad vienu metu pasivaikščioti išvedami vienoje kameroje esantys asmenys. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikiami vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai kasdien. Be to, iš pareiškėjo asmens kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjas vaikščioti gryname ore atsisakė 2016 m. liepos 7, 9, 10 dienomis. (b.l. 43-46). Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės nėra pagrįsti. Darytina išvada, kad teisės aktais reglamentuota pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su netinkamu kameros sanitarinio mazgo įrengimu. Skunde nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas neatskirtas sienele, dėl ko toje pačioje kameroje laikomi asmenys bei pareigūnai galėjo pareiškėją stebėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.13. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo paneigia 2016 m. lapkričio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PR2-13394, kuriame nurodyta, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra geros būklės, tualetas įrengtas kameros kampe, nuo gyvenamųjų patalpų atskirtas 1,80 cm aukščio sienele. Stebint kameroje esančius asmenis vieta, kurioje yra atliekami gamtiniai reikalai pro stebėjimo langelį nesimato, taip pat atliekamų gamtinių reikalų negali matyti ir kiti kameroje esantys asmenys (b.l. 49). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Pareiškėjas pažymėjo, kad kameroje įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, taip pat nebuvo spintų drabužiams, dėl ko asmeninius daiktus laikė po lova.
Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 81 punktą, kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Kadangi teisės aktai areštinės kameroje nenumato lovų su kopėtėlėm ir spintų drabužiams įrengimo, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo aprūpinimo baldais atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad dušu buvo leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, karštas vanduo netiekiamas, o nuo išduodamos sintetinės patalynės kyla alergija.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Panašios nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 43-44 punktuose. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo suteikta galimybė išsimaudyti po dušu. Aplinkybę, kad Marijampolės AVPK areštinėje laikomiems asmenims suteikiama galimybė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu patvirtina Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktas Nr. PT-557 (b. l. 25-27). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog duomenų, kad areštinėje nebūtų karšto vandens, neužfiksuota. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo užtikrinant pareiškėjui galimybę nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl 30x30 cm dydžio prausyklos, kuri yra sujungta su tualetu, alergijos nuo patalynės yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Teisės aktai nereglamentuoja prausyklų išmatavimų, be to, jei pareiškėjo netenkino išduodamos patalynės kokybė, jis galėjo pasinaudoti savo asmenine patalyne (Taisyklių 7.15 p).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad minkštas inventorius ir patalpos areštinėje nedezinfekuojamos, patalpose gausu parazitų, yra nemalonus kvapas, dėl ko sunku užmigti.
Pagal Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 18 d. patikrinimo aktą Nr. PA.4-371(23.14.4.4.12), patikrinimo metu lovos skalbiniai ir čiužiniai buvo švarūs, pareiškėjui buvo išduota tik pagalvė, kito minkštojo inventoriaus (antklodės, paklodės, pagalvės užvalkalo, rankšluosčio, antklodės užvalkalo) neėmė, čiužinys yra iš nepralaidaus skysčiams audinio, geros būklės. Kontrolės metu Marijampolės AVPK areštinėje nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų nebuvo pastebėta. Be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Marijampolės AVPK areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas (2015 m. rugsėjo 25 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ Nr. 64-IL-23730 (b.l. 59-65), bendro naudojimo patalpos ir jose esantis inventorius dezinfekuojamas pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį, darbus atlieka UAB „eKopija“ (b. l. 50-58). Byloje nėra pateikta duomenų, jog sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie nedezinfekuojamas patalpas ir minkštą inventorių nepateikė.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 9.2. punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Iš Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akto Nr. PT-557 matyti, kad kamerose laikomiems asmenims išduodami kibirai, šepečiai, semtuvėlis šiukšlėms (b.l. 25-27). Teismo vertinimu, kameras ir minkštą inventorių nuolat tinkamai prižiūrint, tvarkant, plaunant, palaikant švarą, parazitų ir kenkėjų plitimo ir nemalonaus kvapo galima išvengti. Pareiškėjo argumentai dėl parazitų, kenkėjų, nemalonaus kvapo yra pagrįsti tik subjektyvia nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais ir atmestini. Akcentuotina, kad teisės aktai nenumato skysčio indams plauti išdavimo kamerose laikomiems asmenims.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad areštinės patalpos buvo avarinės būklės, tualetas neveikė, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Marijampolės AVPK areštinės patalpų būklę. Iš byloje pateiktų Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 25-38) matyti, kad Marijampolės AVPK areštinės patalpos atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog Marijampolės AVPK areštinės patalpos yra avarinės būklės, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės AVPK areštinės pastato konstrukcijose, tame tarpe stogo dangoje, yra asbesto, dėl ko buvo žalojama pareiškėjo sveikata. Šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad areštinė yra įrengta Marijampolės AVPK pastate, o visas pastatas yra dengtas skardine stogo danga, šią aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas 2016 m. lapkričio 4 d. tarnybinis pranešimas Nr. 64-PR2-13394 (b. l. 49). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su žmona. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 19 punkte nustatyta, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, ir suimtiems asmenims pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis leidžiama, jei yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, kurio žinioje yra byla, prokuroro raštiškas leidimas. 24 punktas nustato, kad pasimatymų trukmė – iki 2 valandų. Nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 21 punktas). Kadangi Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės nenumato, kad areštinėje laikomiems asmenims būtų suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, pareiškėjo argumentai dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad areštinės pareigūnai netinkamai elgėsi - atsisakė priimti prašymus, teikdavo melagingą informaciją, grasino ir pan. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė - t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.
Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės AVPK areštinėje poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno trumpą laikotarpį (4 paras), minėtu laikotarpiu pareiškėjui trūko nedaug gyvenamojo ploto ( apie 0,65 kv. m), byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Be to pažymėtina, jog Marijampolės AVPK areštinėje pareiškėjas turėjo galimybę būti laikomas kameroje vienas, tačiau pats pateikė prašymą perkleti jį į kamerą, kurioje būtų laikomas su kitu asmeniu (b.l. 49). Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui būnant Marijampolės AVPK areštinėje buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p., 4 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo D. V. reikalavimą dėl 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.