Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 12 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 10 d., apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, rūsyje, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su R. M. metu tyčia peiliu smogė dešimt kartų nukentėjusiajam R. M. į krūtinę, nugarą, veidą, kaklą, rankas, juosmenį, tuo padarydamas jam dešimt durtinių-pjautinių aklų žaizdų kairiame žande, kakle, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje ir juosmens srityje, be to, smogė penkis smūgius peiliu į dešinį dilbį, tuo padarydamas pjautines žaizdas dešiniame dilbyje, spyrė nukentėjusiajam į krūtinę, tuo padarydamas odos nubrozdinimus krūtinėje, bei tris kartus smogė peiliu į krūtinės-pilvo ir nugaros sritis, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinėje su krūtinkaulio, širdiplėvės ir širdies dešinio skilvelio pažeidimu, durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą nugaros dešinėje pusėje su dešinio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, durtinę-pjautinę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairio plaučio apatinės skilties, diafragmos bei blužnies pažeidimu. Tai komplikavosi išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste bei oro susikaupimu abiejose krūtinplėvės ertmėse ir dėl to R. M. įvykio vietoje mirė. Taip A. D. tyčia nužudė R. M. .

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių LR BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis neginčija nužudęs R. M., todėl remdamasi LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Apeliantas prašo skirti teismo medicinos ekspertizę jo psichikos būsenai nusikaltimo metu įvertinti, ar jis nepadarė nusikaltimo, būdamas afekto būsenos.

Šis prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Remdamasis LR BPK 286 str. 1 d., teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Tačiau toks prašymas turi būti pagrįstas bylos duomenimis.

Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei bylą nagrinėjusiems teisėjams ir nuteistąjį gynusiems advokatams nekilo abejonių dėl A. D. psichikos būsenos.

Byloje yra Kauno apskrities priklausomybės ligų centro 2005-04-25 raštas Nr. 1488 (t. 2 b. l. 73), kad A. D. nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau jis nuo 2001-12-10 šioje įstaigoje nesilankė.

Įvertinusi bylos aplinkybes, apelianto parodymus, jog galvos traumų neturėjo, dėl psichikos sutrikimų jokioje įskaitoje neįregistruotas (t. 2 b. l. 23-24), Kauno psichiatrijos ligoninės Konsultacinės poliklinikos 2005-04-27 rašto duomenis, kad jis poliklinikoje nesilankė ir nesigydė (t. 2 b. l. 71), o taip pat aplinkybę, jog pats nuteistasis savo psichikos būsena pirmą kartą suabejojo tik apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo skirti teismo ekspertizę A. D. psichikos būsenai įvertinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, jog nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. kaip padarytas staiga labai susijaudinus, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama, kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Toks poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio, kaip greitas atsakas į jį, atlikti nusikalstami veiksmai. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o ekspertizė skiriama tik turint duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną.

Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių aplinkybių. Tarp neblaivių nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo buitinio pobūdžio konfliktas, pasibaigęs smūgių peiliu sudavimu, tačiau nėra pagrindo manyti, kad, net darant prielaidą R. M. turėjus peilį, kuriuo, beje, paties nuteistojo žodžiais, šis nemojavo ir nebandė durti, tik žodžiu grasino papjauti (t. 2 b. l. 27-28), toks nukentėjusiojo elgesys galėjo itin įžeisti nuteistąjį ir sukelti jo didelį susijaudinimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė A. D. versiją dėl smurto panaudojimo aplinkybių, nes jos nepatvirtino byloje esantys įrodymai. Tai rodo nuteistojo nenuoširdumą, taigi, ir apeliacinio skundo motyvų nepagrįstumą.

Apeliantas teigė, jog, atėmęs iš nukentėjusiojo atlenkiamą peilį, juo keletą kartų sudavė R. M. ir įsidėjo į kišenę, tačiau bylos duomenys tai paneigia.

Specialisto išvados Nr. MK 226/05 (01) duomenys (t. 1 b. l. 95-105) kategoriškai įrodo, kad nukentėjusiajam R. M. durtinės-pjautinės žaizdos padarytos ne tyrimui pateiktu lenktiniu peiliu. Šis atlenkiamas peilis paimtas iš A. D. jo asmens kratos metu (t. 2 b. l. 3).

Atlikus odorologinį objektų tyrimą, iš specialisto išvados Nr. 92 duomenų (t. 1 b. l. 82-85) matyti, jog kvapo pėdsake, paimtame nuo atlenkiamo peilio, nerasta A. D. kvapo, nors šis kvapas tikėtinai rastas kvapų pėdsakuose, paimtuose nuo kitų dviejų peilių, rastų įvykio vietoje.

Be to, ant atlenkiamo peilio, kuriuo, pasak apelianto, jis dūrė nukentėjusiajam, nerasta kraujo (t. 1 b. l. 110-112).

Tai įrodo, kad A. D. nužudė R. M. ne jo nurodytomis aplinkybėmis. Dėl to nebuvo pagrindo tikėti jo parodymais apie iš R. M. patirtą įžeidimą ir po to sekusią nuteistojo reakciją.

Tai leidžia paneigti nuteistojo apeliacinio skundo motyvus, jog pastarasis buvo nuoširdus, visiškai pripažino savo kaltę, nebandė nuslėpti nusikaltimo aplinkybių. Tokia teismo išvada padaryta dėl jau išdėstytų bei naujų argumentų.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad iš įvykio vietos niekur nebėgo, tačiau priešingą savo elgesį jis pats pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2 b. l. 23-24), ir teisme (,,manęs medikai neišleido iš rūsio, bet aš pabėgau pro kitą išėjimą“). Nusikaltimą padaręs vakare, pašaliniams asmenims apie tai sužinojus ryte, jis sulaikytas tik apie pietus.

Parodymų nenuoširdumą rodo ir tai, jog apeliantas nesutiko su specialisto išvada, ginčijo padaręs 18 durtinių-pjautinių bei pjautinių žaizdų. Jis nurodė peiliu sudavęs tik per rankas, o dėl kitų sužalojimų svarstė, gal juos padarė netyčia arba į krūtinę įsidūrė pats nukentėjusysis, iš jo atimant peilį. Apeliaciniame skunde A. D. jau pripažįsta ekspertus neklydus, o savo ankstesnę poziciją grindžia tuo, kad buvo girtas ir visko neprisimena.

Pasikeitusį aplinkybių vertinimą teisėjų kolegija įvardina kaip apelianto siekimą pateisinti nevisišką savo prisipažinimą. Iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 671 duomenų (t. 2 b. l. 1) matyti, jog praėjus maždaug 14 valandų po įvykio iškvepiamame ore nustatyta tik 0,43 promilės alkoholio. Vadinasi, nusikaltimo metu nuteistasis nebuvo toks girtas, kad neprisimintų įvykio aplinkybių. Tai reiškia, jog ir šiuo atveju apeliantas yra nenuoširdus.

Antra vertus, tiek ir tokių sužalojimų negalima padaryti netyčia arba pasidaryti pačiam nukentėjusiajam, juo labiau, kad jau aptarta, jog smūgiai suduoti ne atlenkiamu peiliu, kurį apeliantas tariamai atėmė iš nukentėjusiojo, juo sužalojo ir vėliau įsidėjo į kišenę.

Negalima neatsižvelgti į tai, kad apelianto versijos dėl kilusio konflikto ir nukentėjusiojo sužalojimo priežasties ne kartą keitėsi.

Iš pirminių A. D. parodymų (t. 2 b. l. 23-24) matyti, jog R. M. jam pasakė ,,tuoj tave papjausiu“ be jokios priežasties, jiems sėdint ant čiužinių vienas priešais kitą. Po tokių žodžių apeliantas atėmė nukentėjusiojo rankoje buvusį peilį ir juo dūrė.

Kitą dieną tikrinant A. D. parodymus vietoje, jis jau teigė nukentėjusįjį ėmus lįsti į apelianto lovą, tada šis jį pastūmė, o nukentėjusysis į tai sureagavo, pasakęs ,,aš tave pripjausiu“, nors peiliu nemojavo ir nebandė durti. Apeliantas atėmė peilį, R. M. sužalojo ir nuspyrė ant grindų (t. 2 b. l. 27-28).

Pirmosios instancijos teisme A. D. parodė (t. 2 b. l. 108), kad su nukentėjusiuoju susipyko, nes šis nedavė gerti antro butelio skiesto spirito. Einant miegoti nukentėjusysis pagrasino papjauti, ir apeliantas su juo susikibo, atėmė peilį bei keletą kartų dūrė, dar brūkštelėjo peiliu per veidą. Apelianto nuomone, jis tik gynėsi.

Visa tai rodo, jog apeliantas bandė menkinti savo kaltę, iš esmės ją perkeldamas nukentėjusiajam (,,jis pats kaltas, nes grasino“). Beje, teisme nuteistasis tai išsakė pakankamai aiškiai: ,,Aš gailiuosi, kad jis miręs. Dėl savo veiksmų nelabai, nes R. M. mane grasino pripjauti“. Tai niekaip nesiderina su nuoširdžia atgaila.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, jog A. D. savo kaltę pripažino tik iš dalies, ir nenustatė LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Toks vertinimas nebuvus šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. išaiškinimą ir susiklosčiusią teismų praktiką. Kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje taip pat nenustatyta.

Nuteistasis nusikalto būdamas girtas, todėl teismas, vadovaudamasis LR BK 60 str. 1 d. 9 p. nuostatomis, jo apsvaigimą nuo alkoholio teisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teismas nuosprendyje gana išsamiai nurodė bausmės skyrimo motyvus, kaip to reikalauja LR BPK 305 str. 1 d. 4 p. nuostatos.

Teismo sprendimas dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių jau aptartas.

Be to, teismas atsižvelgė, jog A. D. padarė labai sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes. Teismas teisingai nustatė, kad jis R. M. nužudė tyčia. Jis suvokė, jog dūrimas peiliu į įvairias kūno vietas, įskaitant gyvybiškai svarbias – pilvą ir krūtinę – yra pavojingas, numatė galimus padarinius ir jų norėjo arba bent norėjo pavojingai veikti (,,dėl savo veiksmų nelabai gailiuosi“).

A. D. teistumas išnykęs, tačiau jis nuteistas šeštą kartą, ne kartą teistas už nusikaltimus nuosavybei, panaudojant prieš asmenį smurtą, ir tai apibūdina jo asmenybę kaip nelinkusią ilgesnį laiką laikytis visuotinai priimtų elgesio normų. Be to, jis ne kartą baustas administracine tvarka.

Teisėjų kolegijos nuomone, A. D. paskirta ilgesnė negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (LR BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (LR BK 61 str.), bausmės paskirtį (LR BK 41 str.) ir nėra aiškiai per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.