Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroro Andrej Mirnyj ir nukentėjusiojo J. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. N. išteisintas, neįrodžius, kad pastarasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., ir J. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Ž. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2009 m. kovo 13 d. apie 21.30 val. Šiaulių mieste, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. T., suduodamas vieną smūgį kumščiu į galvos sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. T. fizinį skausmą, iš striukės kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajam J. T. priklausantį turtą – bevertę piniginę su 500 Lt.

Skunde nurodoma, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tai sukliudė priimti teisingą sprendimą. Prokuroro teigimu, nuosprendyje nenurodyta, kokiais kriterijais priimtas sprendimas išteisinti Ž. N. – neaišku, kodėl vien kaltinamojo neprisipažinimas ir dviejų jam artimų žmonių prieštaringi parodymai yra svarbesni kitų, vienas kitą patvirtinančių įrodymų atžvilgiu. Be to, apelianto manymu, teismas nelygino ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautų ir ištirtų įrodymų, nepasisakė, kodėl ir kuriais įrodymais reikalinga vadovautis, o kuriuos reikalinga atmesti, kaip nepatikimus.

Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusiojo J. T. parodymai nuo pradžių buvo nuoseklūs, pastarasis nedvejodamas nurodė Ž. N., kaip jį apiplėšusį asmenį, nukentėjusiojo parodymus patvirtino jo žmona, policijos pareigūnai R. M. ir V. L., AB ,,Swedbank“ sąskaitos išrašas, kita bylos medžiaga, kurią teismas ištyrė, tačiau nepasisakė dėl jos vertinimo.

Be to, prokuroras nurodo, kad kad pripažinus nukentėjusiojo J. T. parodymus neteisingais ar nekeliančiais pasitikėjimo, teismas turėjo tai argumentuoti, o vien tai, kad nukentėjęs buvo neblaivus, nėra pakankamas pagrindas nuvertinti jo parodymus, tuo labiau, kad jie sutampa su policijos pareigūnų parodymais.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje nevertino Ž. N. žmonos J. N. ir liudytojo V. Š. parodymų bei juose esančių prieštaravimų, o būtent dėl kaltinamojo išėjimo parūkyti ir nukentėjusiojo tiesioginio nurodymo į Ž. N.. Teigiama, kad V. Š. nesugebėjo teisme paaiškinti, kodėl į policiją išvežtas buvo būtent Ž. N., jeigu nukentėjęs nurodė į kelis skirtingus asmenis.

Skunde apeliantas tvirtina, kad ir būdamas girtas, jis savo veiksmus kontroliavo, įvykio metu gerai įsidėmėjo jį apiplėšusį asmenį, nes prieš tai buvo pastarąjį matęs bare, todėl aiškiai nurodė į Ž. N. policijai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis Ž. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas visiškai.

Priimdamas sprendimą išteisinti Ž. N., teismas pripažino neįrodytu, kad Ž. N. dalyvavo apiplėšiant nukentėjusįjį. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio akivaizdu, kad apylinkės teismas tik išdėstė ištirtus įrodymus, iš esmės jų neanalizavo ir nenurodė jokio aiškaus jų įvertinimo. Savo nuosprendyje teismas kritikavo ikiteisminio tyrimo procesą, nurodydamas, kad procesiniai veiksmai nebuvo atliekami protokoluose nurodytomis datomis (nukentėjusiojo J. T. apklausa (b. l. 24-25), kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, besąlygiškai tikėdami nukentėjusiuoju ir ignoruodami įtariamojo Ž. N. parodymus, netyrė kitų nusikaltimo versijų. Dėl to pažymėtina, kad dėl ikiteisminio tyrimo taktikos, strategijos sprendžia ne teismas, o prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Bylos nagrinėjimo teisme išeities pozicija yra kaltinamasis aktas, su kuriuo byla perduodama į teismą, todėl ikiteisminio tyrimo versijos nėra pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

Teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, vertina įrodymus ir nuosprendį grindžia tik įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 20 str., 301 str.). Apylinkės teismas pasisakė, jog negali atmesti liudytojo V. Š. parodymų, tačiau nepateikė jokios jų analizės. Nukentėjusiojo parodymus teismas įvertino kaip abejotinus, iš esmės motyvuodamas vien tuo, kad pastarasis įvykio metu buvo girtas, tačiau nekreipė dėmesio į tai, kad ir Ž. N. buvo girtas. Teismas, abejodamas nukentėjusiojo parodymų patikimumu, pastarųjų nelygino su kitais ištirtais įrodymais (liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais ir kt.), galimai patvirtinančiais ar paneigiančiais J. T. atpasakotas įvykio aplinkybes.

Taigi, skundžiamas nuosprendis yra ydingas, neaiškus ir nemotyvuotas, ką aiškiai parodo ir apeliantų skunduose išdėstyti argumentai. Neatlikęs išsamios byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analizės, pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, priėmė neteisingą sprendimą dėl Ž. N. kaltės.

Apylinkės teismas, išteisindamas Ž. N. pagal BK 180 str. 1 d., laikė nepaneigiamais išteisintojo teiginius apie tai, kad jis J. T. apiplėšimo metu buvo alaus bare, ką, teismo teigimu, patvirtino liudytoju apklaustas V. Š.. Iš tikrųjų, ne tik liudytojas V. Š. (b. l. 152-153) teisiamajame posėdyje tvirtino, kad Ž. N. buvo prie baro, kai J. T. išėjo, tą patį iš esmės parodė liudytoja apklausta baro darbuotoja J. N. (b. l. 150-151), tą vakarą dirbusi bare. Vertinant paminėtų liudytojų, išteisintojo parodymus, būtina kreipti dėmesį į tokių parodymų prigimtį. Ž. N., kaip kaltinamasis, yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka. Be to, kaltinamasis gali sąmoningai duoti melagingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos, priešingai nei nukentėjusiajam. Liudytoja J. N. yra buvusi Ž. N. sutuoktinė, tačiau jie gyvena kartu ir veda bendrą ūkį (b. l. 149-150). Todėl vertinant pastarosios parodymus būtina kreipti dėmesį į galimą subjektyvių faktorių įtaką. Liudytojas V. Š. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu. Pasak jo, jis pažįsta baro barmenę J. N., todėl, iš pastarosios sužinojęs, jog Ž. N. kviečia į teismą, sutiko paliudyti apie tą įvykį, nes tuo metu, 2009 m. kovo 13 d., irgi buvo bare. Visgi, lyginant liudytojų J. N. ir V. Š. parodymus yra bylai reikšmingų neatitikimų. J. N. tvirtino, kad ji Ž. N. bare visą laiką stebėjo, jis niekur išėjęs nebuvo, o parūkyti į lauką eidavo tik su ja – vienas išėjęs nebuvo. Tuo tarpu liudytojas V. Š. nurodė, kad Ž. N. ir su juo eidavo parūkyti į lauką, o pats išteisintasis tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 69-70), tiek apklausiamas teisme (b. l. 149) išvis neminėjo, su kuo ir kaip jis ėjo parūkyti į lauką, nurodydamas, kad periodiškai išeidavo 2-3 minutėm. Liudytoja J. N., teigdama, kad visą laiką stebėjo savo buvusį vyrą prie baro, nurodė nepastebėjusi, kaip ir kuriuo metu iš baro išėjo nukentėjusysis J. T., kuris taip pat stovėjo prie baro ir gėrė alų. Tokiu būdu kyla klausimas, dėl kokių priežasčių J. N., stebėdama savo buvusį vyrą (Ž. N.), nepastebėjo J. T. išėjimo momento. Liudytojas V. Š. taip pat teigė, kad po nukentėjusiojo išėjimo Ž. N. stovėjo prie baro, tačiau tai nereiškia, jog J. T. išeinant iš alaus baro, Ž. N. buvo alaus bare. Dėl aptartų parodymų objektyvumo kolegijai kyla pagrįstų abejonių. Liudytojų J. N. ir V. Š. parodymai skiriasi dėl reikšmingų įvykio detalių, apie jų objektyvumą negalima spręsti nei pagal kitus byloje surinktus, ištirtus įrodymus – tuo metu taip pat bare buvusių liudytojų S. S. ir A. B. parodymus (b. l. 154). Todėl, kolegijos nuomone, liudytojų J. N. ir V. Š. parodymai yra galimai įtakoti subjektyvių veiksnių ir remtis jais, kaip teisingais, besąlygiškai patvirtinančiais Ž. N. versiją, būtų nepagrįsta.

Kita vertus, kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. T. parodymais, kurie buvo vienodi dėl visų esminių įvykio aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu (b. l. 8; 24-25; 27-28; 37; 40-43; 75-76; 149-150), jo parodymus patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. M. (b. l. 151-152), V. L. (b. l. 152), liudytoja B. T. (b. l. 153-154) bei kiti ištirti įrodymai.

J. T. nuosekliai tvirtino, kad prieš užpuolimą jis buvo alaus bare, kuriame taip pat buvo ir Ž. N., kad jie abu stovėjo prie baro. Nukentėjusysis nurodė, kad jam išeinant iš alaus baro, Ž. N. buvo lauke prie alaus baro laiptų, kad jis (J. T.) kartu su Ž. N. parūkė ir kad išteisintasis, nenurodydamas priežasties, klausė jo, kur jis gyvena. Pasak J. T., jis nepastebėjo, ar jį kas sekė, ar pasivijo, tačiau patvirtino, jog prie Radviliškio g. 80 namo jį užpuolė, trenkė kumščiu į kaktą tas pats vyriškis, kurį matė bare ir kuris buvo apsivilkęs džinsinį švarką. Kad būtent tokį švarką vilkėjo išteisintasis, patvirtino ir pats Ž. N. (b. l. 149). Išteisintasis nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl ko būtų pagrindas J. T. jį apkalbėti, o pastarasis aiškiai neigė buvus tokiam pagrindui. Liudytojai R. M. ir V. L. kategoriškai ir kelis kartus patvirtino, kad įėjus į alaus barą, J. T. konkrečiai ir aiškiai nurodė į vieną asmenį, stovėjusį prie baro, kuris ir buvo pristatytas į policijos komisariatą. Tuo pačiu pažymėtina, kad liudytojų J. N. ir V. Š. teiginių, jog grįžęs į alaus barą su policininkais J. T. abejodamas rodė į kelis bare buvusius asmenis, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to, pats V. Š. teigė, kad policininkai nieko nesiaiškino dėl kitų asmenų. Tai nurodė ir kiti liudytojais apklausti baro lankytojai S. S. ir A. B. (b. l. 154) nurodydami, jog įėję pareigūnai su išgėrusiu asmeniu nuėjo prie baro ir išsivedė ten stovėjusį Ž. N., o prie kitų asmenų priėję nebuvo. Nukentėjusysis tvirtino, kad atpažino Ž. N., kai pastarasis pasilenkęs prie jo traukė iš striukės piniginę su pinigais, nes neužilgo prieš tai matė ir kalbėjo su pastaruoju alaus bare. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad J. T. įsidėmėjo jį užpuolusį ir apiplėšusį asmenį, net ir dėl to, kad nukentėjusysis buvo girtas (3,47 promilės; b. l. 35). Iš tikrųjų, byloje yra tyrėjo A. A. tarnybinis pranešimas, kad įvykio dieną nukentėjusysis negalėjo nuosekliai atpasakoti įvykio aplinkybių, apibūdinti įtariamojo ir kt. (b. l. 7). Apylinkės teismas, laikydamas minėtą pranešimą pagrindu, menkinančiu nukentėjusiojo parodymų objektyvumą, visiškai nepagrįstai nesirėmė asmens parodymų atpažinti pagal jo nuotrauką 2009 m. gegužės 19 d. protokolu (b. l. 29-32), kuomet J. T. dar iki akistatos su išteisintuoju (b. l. 75-76) atpažino Ž. N., kaip jį užpuolusį ir apiplėšusį asmenį. Minimas atpažinimas paneigia abejones, kad nukentėjusysis dėl girtumo negalėjo įsidėmėti jį užpuolusio asmens, nes lygiai tą patį asmenį jis nurodė policijos pareigūnams būdamas girtas ir tą asmenį atpažino vėliau pagal nuotraukas.

Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiajam išėjus iš alaus baro, Ž. N. buvo lauke ant baro laiptų. To nepaneigia nei ankščiau aptartų liudytojų parodymai. Pasak liudytojos J. N., išėję su Ž. N. parūkyti į lauką, jie užtrunka apie 5 minutes. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad atstumas nuo alaus baro iki vietos, kur buvo užpultas ir apiplėštas J. T., yra 180 metrų (b. l. 140-144). Žmogus ėjimo greitis yra ~5 km/h (1,39 m/s). Kelis šimtus metrų žmogus gali nubėgti ~36,85 km/h (10,24 m/s) greičiu (http://lt.wikipedia.org/wiki/Greitis). Vadinasi, Ž. N. įveikti 180 metrų atstumą būtų prireikę ~2,16 minučių einant, o bėgant – ~20 sekundžių. Taigi, laiko atžvilgiu darydamas nusikaltimą Ž. N. negalėjo užtrukti ilgiau, nei paprastai sugaišta išėjęs iš baro parūkyti. Tai iš dalies paaiškina liudytojų J. N. ir V. Š. teiginius, kad Ž. N. niekur kitur, išskyrus parūkyti, nebuvo išėjęs, ir nepaneigia išteisintojo kaltės laiko prasme.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo. J. T. parodymai, kartu su kitais ištirtais įrodymais sudaro vieningą įrodomąją medžiagą ir logiškai siejasi tarpusavyje, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais kolegija neturi pagrindo.

Esant ankščiau aptartoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais ir dėl jam suduoto smūgio bei iš jo pagrobtos pinigų sumos, nors byloje yra duomenys, patvirtinantys tik 300 Lt sumą, kurią įvykio dieną 20.39 val. J. T. išsiėmė bankomate (b. l. 39). Byloje nėra medicininių duomenų, patvirtinančių J. T. padarytus kūno sužalojimus (b. l. 17), tačiau negalima nekreipti dėmesio į tai, kad tyrimas buvo atliktas praėjus 4 dienoms po įvykio, ir kad, pasak nukentėjusiojo, smūgis kumščiu į kaktą nebuvo toks stiprus. Taigi, matomi sužalojimai galėjo išnykti, nors iš kart po įvykio liudytoja B. T. tvirtino mačiusi J. T. kaktoje raudoną dėmę (b. l. 154).

Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika ir gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad grobdamas svetimą turtą kaltininkas suvokia, jog turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę priešintis, numato nusikalstamos veikos padarinius ir tų padarinių nori. Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Anksčiau aptartais bylos duomenimis nustatytas nusikalstamo sumanymo turinys bei dinamika nusikaltimo darymo metu aiškiai atskleidžia objektyviuosius ir subjektyviuosius Ž. N. padarytos nusikalstamos veikos požymius. Kolegijai nekyla abejonių, kad Ž. N. suvokė visą savo nusikalstamo veikimo esmę, tai yra suprato, kad grobiant nukentėjusiojo turtą kaip priemonė tam tikslui pasiekti buvo panaudoti veiksmai – fizinis smurtas, kuriais atimta galimybė nukentėjusiajam ginti savo nuosavybę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino Ž. N. dėl J. T. apiplėšimo ir daro išvadą, kad

Ž. N. 2009 m. kovo 13 d. apie 21.30 val. Šiaulių mieste, ties (duomenys neskelbtini) namu, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J. T., suduodamas vieną smūgį kumščiu pastarajam į galvos sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. T. fizinį skausmą, iš striukės kišenės pagrobė svetimą, nukentėjusiajam J. T. priklausantį turtą –500 Lt, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d.

Todėl skundžiamas išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Ž. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (b. l. 86), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Skirdama bausmę Ž. N., kolegija atsižvelgia į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, Ž. N. asmenį apibūdinančius duomenis, t. y. į tai, kad Ž. N. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, ankščiau teistas už plėšimus, tačiau teistumas išnykęs (b. l. 79-81), charakterizuojamas neigiamai (b. l. 85), nedirba, registruotas darbo biržoje. Įvertinusi šias bausmės parinkimui reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgdama į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją dėl Ž. N. skirtinos bausmės, kolegija daro išvadą, kad prokuroro siūlymas Ž. N. už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą paskirti BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, atitinka bausmės tikslus (BK 41 str.) bei BK 55 str. nuostatą, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam (Ž. N. ankstesni teistumai išnykę) už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tačiau prokuroro prašymas skirti Ž. N. areštą maksimaliam terminui netenkinamas ir, vadovaujantis BK 61 str., nustačius vieną Ž. N. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam kolegija skiria arešto bausmę, nežymiai didesnę už arešto laiko vidurkį, nustatytą BK 49 str. 3 d. už nusikaltimą.

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis J. T. pareiškė 500 Lt civilinį ieškinį (b. l. 33) ir tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu prašo priteisti iš kaltininko pagrobtą pinigų sumą. Nors, kaip buvo minėta, įrodymais pagrįsta nukentėjusiojo turėta pinigų suma yra tik 300 Lt, visgi, dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad J. T. turėjo dar 200 Lt, nes apie tokią pagrobtą pinigų sumą (500 Lt) nukentėjusysis tvirtino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tokiu būdu J. T. civilinis ieškinys tenkinamas visiškai.

Prokuroro prašymas panaikinti Ž. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, netenkinamas, kadangi sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam nurodomas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje laikotarpiui, kol įsiteisės nuosprendis (BPK 307 str. 1 d. 6 p.), o šis priimamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos (BPK 336 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti 2010 m. vasario 12 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Ž. N. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir jam paskirti areštą 60 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Iš Ž. N. nukentėjusiajam J. T. priteisti 500 Lt turtinės žalos atlyginimo.