Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Gasiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Y. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stamita“ ieškinį atsakovui Y. B. dėl nuostolių atlyginimo. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir proporcingumo principų, vadovaujantis kuriais turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių interesus. Teismas nenagrinėjo, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo teisėtų interesų gynyba ar teismo sprendimas būtų iš esmės apsunkintas, ar ši gynyba netektų prasmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu;ieškovo motyvai yra melagingi ir prieštaraujantys faktinei situacijai, nes atsakovas nėra nemokus, ką patvirtina aplinkybės, jog atsakovas neturi įsiskolinimų valstybei ir VSDFV biudžetams, atsakovo atžvilgiu nėra pradėta jokių vykdomųjų bylų. Pareiga įrodyti atsakovo nemokumą tenka ieškovui;laikinosios apsaugos priemonės apsunkins atsakovo veiklą, nes dėl jų taikymo nukentės atsakovo prestižas. Todėl vadovaujantis rungtyniškumo principu, teismas, nusprendęs nenaikinti laikinųjų apsaugos priemonių, tūrėtų pareikalauti iš ieškovo 870 982 Lt dydžio atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, užtikrinimo, minėtą sumą įmokant į teismo depozitinę sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal susiformavusią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 2011 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658/2011, 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152/2011 ir t.t.), tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio materialinių reikalavimų, kurių suma sudaro 870 981,54 Lt, užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – atsakovo nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei lėšų areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą ieškovas ir atitinkamai pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Atsakovas, atskirajame skunde bandydamas paneigti šią prezumpciją, pateikė jokiais įrodymais nepagrįstas prielaidas, jog jis nėra skolingas VSDFV ir valstybės biudžetui bei atsakovo atžvilgiu nėra pradėta jokių vykdomųjų bylų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir turtinių teisių; taip pat lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo; darbo užmokesčio, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Tuo tarpu, įvertinus atsakovo atsirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad atsakovas nei vieno įrodymo, pagrindžiančio jo gerą turtinę padėtį, nepateikė. Taigi, iš išdėstyto seka, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie leistų objektyviai įvertinti atsakovo tikrąją finansinę padėtį bei atitinkamai paneigti prezumpciją, kad 870 981,54 Lt dydžio ieškinio suma atsakovo kaip fizinio asmens atžvilgiu laikytina didele (CPK 12 ir 178 str.). Todėl atskirojo skundo argumentai, kuriais atsakovas įrodinėja, kad ieškinio suma jo atžvilgiu nėra laikytina didele atmetami kaip neįrodyti ir nepaneigiantys būtinybės atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str., 144 str. 1 d. ir 178 str.).

Aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas nepaneigė ieškinio didelės sumos kaip grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui prezumpcijos, sudarančios savarankišką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Todėl atsakovo atskirojo skundo argumentai, kuriais jis įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nenustatinėjo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 12 str. ir 178 str.).

Apeliacinio apskundimo objektas yra neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys (CPK 301 str.). todėl atskirojo skundo pagrindas gali būti tik tos bylos aplinkybės, kurios buvo nustatinėjamos priimant skundžiamą nutartį (CPK 306 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 2 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismui reikalavimas dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo, pareikštas nebuvo priimant skundžiamą nutartį, nebuvo sprendžiamas klausimas. Todėl atsakovo atskirojo skundo reikalavimas dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo bei argumentai, kuriais atsakovas įrodinėja šio reikalavimo pagrįstumą, atmetami kaip nepagrįsti ir negalintys sudaryti šiuo atveju atskirojo skundo dalyko (apeliacijos objekto) bei pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 7 straipsnyje įtvirtinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai bei CPK 12 straipsnyje įtvirtintas šalių rungimosi principas įpareigoja šalį pateikti visus turimus įrodymus, o ne visus esančius įrodymus nagrinėjamu klausimu. Atsižvelgiant į šios bylos faktinę situaciją, konkrečiai į tai, kad atsakovas yra fizinis asmuo, kurio net asmens kodo ieškovas nežinojo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra objektyviai pateisinama, jog ieškovas neturėjo jokių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį. Todėl atsakovo atskirojo skundo argumentai, jog ieškovas privalėjo pateikti įrodymus apie atsakovo nemokumą atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo Y. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutarties, pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str.). Todėl atsakovų atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.