- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-08-03
- Bylos Nr.
- I-5131-142/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04664-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui D. B., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovui Denisui Riabcevui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų,dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas D. B.(toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą (b.1. 1), kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 6082,02 EUR (reikalavimas skunde - 21000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kadVilniaus pataisos namų (Vilniaus PN) administracija bando jį morališkai palaužti ir su juo susidoroti, nesiima jokių veiksmų, kad atlikęs bausmę pareiškėjas siektų savo gyvenimo tikslų teisėtais būdais. Pasak pareiškėjo, žala atsirado todėl, kad 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu pareiškėjas buvo nepagrįstai nubaustas 15 parų baudos. Apskųsti nuobaudą pavėlavo, nes ruošėsi baudžiamosios bylos paskutinėms kalboms. Atlikęs nuobaudą atsisakė eiti į paskirtą būrį, nes norėjo save apsaugoti nuo baudžiamosios ir admnistracinės atsakomybės. Pareiškėjas mano, kad Vilniaus PN tyčia neatliko tyrimo tam, kad būtų nustatyta, jog telefonas, kuris buvo rastas 2014 m. rugpjūčio 20 d., buvo ne pareiškėjo. Telefonas rastas kratos metu, o prieš kratą pareiškėjo nebuvo gyvenamojoje patalpoje. 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarimu pareiškėjas buvo nubaustas 15 parų izoliacijos, kaip nurodo pareiškėjas jo prašymu, nes paaiškinime jis nurodė priežastis dėl ko atsisako eiti į paskirtą būrį. Tyrėjai net nesigilino į pareiškėjo paaiškinimą, kodėl jis atsisakė eiti į paskirtą būrį, tai matyti iš jų tarnybinių raštų, nes jis atsisakė eiti į būrį ne dėl to, ką aiškina pareigūnai (grėsmė jo gyvybei ar sveikatai), o dėl pačios administracijos neteisėtų veiksmų, neatliekant reikiamo tyrimo. Nurodė, kad dėl administracijos kaltės nepagrįstai baudos izoliatoriuje praleido 21 parą nežmoniškomis sąlygomis ir dėl tokio elgesio patyrė didelius dvasinius išgyvenimus bei nepasitikėjimą teisėsaugos institucijomis. Todėl pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir aiškino, kad jam ne tiek reikšmingas žalos atlyginimas, kaip pripažinimas, kad jis buvo nubaustas nepagrįstai. Paaiškino, kad įstatyme nustatyta tvarka nuobaudos nespėjo aspkųsti, kadangi tuo laikotarpiu buvo baudos izoliatoriuje, neturėjo rašymo priemonių. Kai išėjo, nuobaudą skundė Kalėjimų departamentui, tačiau jo skundas nebuvo priimtas, nes jis praleido apskundimo terminą. Kategoriškai reikalavo šioje byloje nagrinėti tik nuobaudų paskyrimo teisėtumo klausimus.
Atsiliepimas
Vilniaus pataisos namai (toliau – atsakovo atstovas, Vilniaus PN) atsiliepime į skundą nurodo, kad prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad nutarimai nubausti pareiškėją yra priimti atsižvelgiant į surinktą informaciją, pareiškėjas nubaustas už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus. Remiasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 12, 110, 113, 142 straipsniais. Nurodo, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas dėl dvasinių išgyvenimų į Vilniaus PN Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Nurodo, kad šioje tarnyboje pareiškėjas lankėsi 3 kartus. 2014 m. rugsėjo 10 d. su pareiškėju pravestas pokalbis pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinio tyrimo išvados rekomendaciją, tačiau pokalbio metu pareiškėjas problemų neišsakė. 2014 m. spalio 17 d. pareiškėjas kviestas pokalbiui pagal Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinio tyrimo išvados rekomendaciją, tačiau kalbėtis atsisakė. 2014 m. splaio 27 d. su pareiškėju pravestas pokalbis apie ateities planus, taip pat 2014 m. lapkričio 10 d. buvo kalbėta apie užimtumo galimybes, pasiūlyta lankytis psichologinio konsultavimo programoje. Mano, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog paskirtos nuobaudos įtakojo jo psichinę sveikatą. Teigia, kad Vilniaus PN pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos jam nepadarė. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas netenkinamas.
Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas Civilinio kodekso (CK)6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš būtinų sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmus, t.y. tai, kad šios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti aktai, veiksmai. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Nagrinėjamu atveju neturtinės žalos padarymas pareiškėjo betarpiškai siejamas tik su tuo, kad pareiškėjas neteisėtai buvo nubaustas 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 28-978 (1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, kuriuo pareiškėjas nubaustas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 20 d. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – apie 11.00 val. nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje Nr. I-402 atlikus neplaninę kratą ant pareiškėjo lovos, po antklode, rastas mobiliojo ryšio telefonas. Padaryta išvada, kad tuo pareiškėjas pažeidė BVK 112 straipsnio 4 dalį ir 1-o priedo 6 punktą. Pareiškėjas teisme akcentavo tik šią nuobaudą, apie kitą nuobaudą jis nekalbėjo, nurodė, kad telefonas buvo ne jo, prašė apklausti liudytojais du nuteistuosius, kurie patvirtintų, kad telefonas buvo ne jo.
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. Kalėjimų departamente gautas pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 19 d. skundas (b.l. 12), kuriuo jis skundė nuobaudą, gautą už neteisėtą telefono laikymą, nurodė, kad telefoną jam „pakišo“ kiti nuteistieji. Paaiškino, kad būtent dėl to atsisakė eiti įbuvusią gyvenamąją vietą, nes kitą kartą jam pakiš dar ką nors. Nurodė, kad tai atsitiko dėl to, kad administracija neatlieka reikiamų tyrimų. Dėl šio skundo Kalėjimų departamentas pareiškėjui pateikė 2014 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 2S-5487 (b.l. 18). Iš šio sprendimo daroma išvada, kad Kalėjimų departamentas skundą nagrinėti atsisakė dėl to, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Šiame sprendime yra nurodyta, kad vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, Kalėjimų departamento sprendimas per dvidešimt dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas sprendime duotu paaiškinimu nepasinaudojo, ir neskundė Kalėjimų departamento sprendimo jo skundo nenagrinėti todėl, kad jis praleido terminą. Šioje byloje, posėdyje, pareiškėjas aiškino teismui, kad jis terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kas reiškia, kad turėjo galimybę skųsti Kalėjimų departamento sprendimą teismui ir skunde teismui nurodyti tas priežastis, prašyti įpareigoti Kalėjimų departamentą išnagrinėti jo skundą. Nors skunde teismui tas termino praleidimo priežastis aiškino kitaip, nei teisme (skunde rašė, kad terminą praleido, nes ruošė kalbą teisme, o šioje byloje, posėdyje aiškino, kad būdamas baudos izoliatoriuje neturėjo galimybės laiku pateikti skundą). Bet kuriuo atveju, Kalėjimų deparatmento sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjas galėjo skųsti teismui. Be to, ir 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarime yra nurodyta, kad nuobauda per 5 dienas nuo jos paskyrimo gali būti skundžiama Bausmų vykdymo kodekso 143 ir 183 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjas neturi žinių, kaip kreiptis į apygardos administracinį teismą, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014-2015 m. buvo gauti 8 pareiškėjo skundai (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, bylos Nr. I-8295-142/15, I-8298-789/15, I-5704-463/15, I-5444-244/15, I-5110-764/15, I-4953-331/15, I-4899-142/15 ir ši byla). Antrosios nuobaudos, kuri buvo paskirta 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 56-1004(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas iš viso neginčijo įstatymuose nustatyta tvarka, jos neskundė nei Kalėjimų departamentui, nei teismui. Iš pareiškėjo paaiškinimų, minėto skundo Kalėjimų departamentui, skundo teismui, darytina išvada, kad ši nuobauda pareiškėjui paskirta dėl jo veiksmų, kurie pareiškėjo siejamisu pirmosios nuobaudos paskyrimu tinkamai neištyrus aplinkybių. T.y. pareiškėjas atsisakė eiti į buvusią gyvenamą vietą dėl to, kad mano, jog jam vėl gali pakišti draudžiamų laikyti daiktų. Tai patvirtina ir pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 20 d. paaiškinimas dėl antrojo nusižengimo (b.l. 30). Visa teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui yra žinoma tvarka, kuri privaloma ginčijant už režimo pažeidimus paskirtasnuobaudas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso143 straipsnyje nustatyta nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka, o 183 straipsnyje nustatyta, kad bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui, o Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per 20 dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (183 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kadangi pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo, kuriuo jam skirta nuobauda, t.y. neprašė to nutarimo panaikinti kaip neteisėto, neskundė Kalėjimų departamento sprendimo jo skundo nenagrinėti, nagrinėjamoje byloje teismas nepasisako nei dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų, nei dėl nuobaudos skyrimo teisėtumo. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2014 m. spalio 23 d. (b.l. 2), tačiau teismui neskundė Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 17 d. sprendimo, šio sprendimo netgi nepateikė kartu su skundu, skunde apie šį sprendimą nieko nepaminėjo. Todėl ir dėl Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumo teismas negali pasisakyti, nes jis nėra ginčijamas kaip neteisėtas.
Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį nuobaudų nuginčijimo tvarkos reguliavimą, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad buvo neteisėti Vilniaus PN administracijos veiksmai ar sprendimai, pasireiškę nepagrįstu nuobaudos paskyrimu.
Pareiškėjas skunde teismui dar buvo nurodęs, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl nežmoniškų sąlygų baudos izoliatoriuje, tačiau teismo posėdyje šio savo argumento visai atsisakė, pabrėžė, kad jis į teismą kreipėsi ne dėl laikymo sąlygų, o tik dėl neteisėtos nuobaudos, kuri paskirta 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu. Todėl nėra pagrindo tirti, kokios laikymo sąlygos buvo baudos izoliatoriuje.
Dėl pareiškėjo dvasinių išgyvenimų. 2014 m. spalio 6 d. surašyta Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus Tarnybinio tyrimo dėl 7-o būrio nuteistojo D. B. administracijos nurodymų nevykdymo išvada Nr. 33-158 (b.l. 42-43), kurioje pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 21 d. paaiškinimas aprašytas teisingai, nurodyta, kad pareiškėjas atsisako gyventi paskirtoje patalpoje ne dėl to, kad bijotų dėl sveikatos ar gyvybės, o dėl to, kad buvo nepagrįstai nubaustas už telefoną, kad bijo, jog jam vėl bus pakišti draudžiami nuteistiesiems turėti daiktai. Taigi pareiškėjas nepagrįstai kaltina Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus, kad jie nesuprato jo motyvų, reiškia netinkamai tyrė nusižengimus. Priešingai, pareiškėjui jau atlikus abi nuobaudas, Vilniaus PN administracija ėmė paaiškinimus iš kitų nuteistųjų ir aiškinosi, dėl kokių priežasčių pareiškėjas nenori gyventi 402 patalpoje (b.l. 37, 38, 39, 40, 41), aiškiai klausinėjo kitų nuteistųjų apie rastą telefoną, visi apklaustieji nurodė, kad apie telefono suradimą nieko nežino ir pan. T.y. PN administracija siekė išsiaiškinti pareiškėjo nurodomas aplinkybes, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad joks tyrimas pagal jo paaiškinimus nebuvo atliekamas. Buvo atliktas specialus tyrimas, nesusijęs su jokių nuobaudų skyrimu, jo metu tirtos aplinkybės pagal pareiškėjo paaiškinimą, kad telefonas jam buvo „pakištas“. 2014 m. spalio 6 d. Tyrimo išvadoje taip pat siūloma įstaigos psichologams konsultuoti nuteistąjį D. B. bei padėti jam spręsti iškilusias asmenines problemas. Vilniaus PN Psichologinė tarnyba pateikė įstaigos direktoriui 2014 m. lapkričio 12 d. pažymą Nr. 49(1)-116 (b.l. 44, toliau – pažyma), kurioje nurodyta, kad jau 2014 m. birželio mėnesį pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, buvo konstatuota, kad pareiškėjas įtrauktinas į nuteistųjų, priklausančių didelės rizikos grupei dėl jo psichologinės būklės, apskaitos žurnalą bei sąrašą nuo 2014 m. liepos 14 d. neterminuotam laikotarpiui, taip pat jis įtrauktas į linkusių užpulti apskaitą. Taigi, pareiškėjas turi sunkumų reaguojant emociškai įtemptose ar konfliktinėse situacijose, todėl nėra pagrindo pareiškėjo davsinių išgyvenimų sieti tik su jo nurodomomis nuobaudomis. Suprantama, kad nuobaudos paskyrimas įtakoja asmens emocinę būklę. Toliau pažymoje nudrodyta, kad pareiškėjas Psichologinėje tarnyboje lankėsi 3 kartus, tačiau nei karto nenurodė problemų, susijusių su jo nepagrįstu nubaudimu. Pareiškėjui ir toliau teikiama psichologinė pagalba. Pareiškėjas teismui pateikė medicininio dokumento išrašą (b.l. 71), kuris patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas lankėsi pas šeimos gydytoją ir psichiatrą, į šeimos gydytoją kreipėsi dar 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 2014 m. rugsėjo 23 d., pareiškėjui išrašomi vaistai, tame tarpe ir raminamieji (amitriptilinas), nurodyta diagnozė - F60.2. (pagal TLK-10 kodus - Asocialaus tipo asmenybės sutrikimas). Tačiau, atsižvelgiant į Psichologinės tarnybos pažymą, daroma išvada, kad pareiškėjas pateko į pataisos namus jau turėdamas nurodytą sutrikimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad tam tikri psichologiniai sutrikimai atsirado dėl nepagrįstai paskirtos nuobaudos. Kita vertus, nurodyti duomenys rodo, kad Vilniaus PN pareiškėjui nuo patekimo į patsaisos namus teikiama visokeriopa tiek psichologinė, tiek medicininė pagalba dėl jo emocinių sutrikimų.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, byloje nenustatyti. Nenustačius tokių veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, kadangi valstybei civilinei atsakomybei pagal CK6.271 straipsnį kilti nėra visų būtinųjų sąlygų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. B. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.