Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-02 · Administracinė byla Nr. P-146-126-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-02
Bylos Nr.
P-146-126-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“
Atsakovas
Kauno teritorinei muitinei, Muitinės departamentui prie LR Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
R. J.
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146–126/2010 Procesinio sprendimo kategorija 80.11, 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 1317/2009 pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie LR Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. J., dėl mokestinių pretenzijų ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno teritorinė muitinė 2005 m. sausio 6 d. sprendimais Nr. 5KM18001, Nr. 5KM18002, Nr. 5KM18003 įregistravo Lenkijos vežėjo R. J. skolą muitinei dėl TIR procedūrų, vykdytų pagal TIR knygeles Nr. YX 38 866 216, Nr. VX 39 287 644, Nr. MX 39 287 641 ir užbaigtų neteisėtu (apgaulės) būdu. 2005 m. balandžio 25 d. mokestinėmis pretenzijomis Nr.10000025665, Nr. 10000025681, Nr. 10000025686 Kauno teritorinė muitinė įpareigojo Lietuvos nacionalinę vežėjų automobiliais asociaciją „Linava“ (toliau – ir Vežėjų asociacija „Linava“, pareiškėjas) sumokėti pretenzijose nurodytas muitų ir mokesčių bei delspinigių sumas. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2005 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 1A-18.5-354 pareiškėjo skundą dėl mokestinių pretenzijų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Muitinės departamento 2005 m. liepos 13 d. sprendimą Nr.1A-18.5-354 bei Kauno teritorinės muitinės 2005 m. balandžio 25 d. mokestines pretenzijas Nr.10000025665, Nr. 10000025681, Nr. 10000025686.

Pareiškėjas teigė, esą Kauno teritorinė muitinė jam nenurodė kokiu konkrečiu būdu pasireiškė TIR procedūrų vykdytojo R. J. apgaulingi veiksmai, todėl atsakovas neturėjo pagrindo teikti Vežėjų asociacijai „Linava“ mokestines pretenzijas dėl muitinio tranzito procedūrų užbaigimo apgaulės būdu. Pažymėjo, kad remiantis TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis mokestinė pretenzija gali būti pateikta garantinei asociacijai per vienerius metus nuo TIR knygelės priėmimo muitinėje dienos. Teigė, kad ginčijamos mokestinės pretenzijos yra pateiktos praleidus minėtame teisės akte nustatytą terminą, todėl turėtų būti pripažintos neteisėtomis. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio 3 dalį bei Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį ta apimtimi, kuria nurodytuose įstatymuose buvo įvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant tam tikros ribos, spręsti, kiek punktų padidinti atitinkamuose įstatymuose nustatytą palūkanų normą. Todėl pareiškėjas teigė, kad Kauno teritorinės muitinės sprendimų dalis dėl delspinigių paremta antikonstitucinėmis normomis ir yra nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno teritorinė muitinė su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl TIR konvencijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo nepagrįsti ir įstatymu nustatytas terminas pretenzijai pareikšti nepraleistas, kadangi nustačius, jog TIR knygelė įforminta neteisėtu arba apgaulės būdu, pagal TIR konvencijos 11 straipsnio 2 dalį turėtų būti taikomas ne vienerių, bet dvejų metų terminas pretenzijai pareikšti. Pagal Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencija) 8 straipsnio 1 dalį, garantinė asociacija įsipareigoja sumokėti visus importo ir eksporto muitus ir mokesčius, taip pat delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal muitinės įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas. Jeigu procedūros vykdytojas ir garantinė asociacija muitinei priimtinu būdu neįrodo, kad TIR procedūra baigta be pažeidimų (ir neįrodo skolos muitinei neatsiradimo ar išnykimo pagrindų), jeigu nors ir dėl dalies prekių neišvežimo fakto iškeliama baudžiamoji byla, muitinė, neatsižvelgdama į kaltų asmenų baudžiamojoje byloje nustatymą, vadovaudamasi TIR konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, 11 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Muitinės departamento ir Vežėjų asociacijos „LINAVA" 1999 m. vasario 24 d. sudarytos Bendrosios garantijos sutarties Nr. L01 bei Muitinės departamento direktoriaus 2001 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. 496 nuostatomis, privalo įregistruoti skolą valstybei ir atlikti teisės aktų numatytas išieškojimo priemones. Atsakovas pabrėžė, jog jis atliko visus veiksmus, kurie numatyti TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalyje. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo nuostatas atsakovas sutiko, kad ginčijamos mokestinės pretenzijos dalyje dėl delspinigių paskaičiavimo yra keistinos.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko.

Nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė, nustačiusi TIR procedūrų pažeidimus, pagrįstai ir nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų bei tvarkos pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti skolą muitinei. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu delspinigiai turi būti ne apskritai panaikinti, bet atitinkamai perskaičiuoti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Panaikino Kauno teritorinės muitinės 2005 m. balandžio 25 d. mokestinės pretenzijos Nr.10000025665 dalį dėl 3321,80 litų delspinigių, mokestinės pretenzijos Nr. 10000025681 dalį dėl 4478,10 litų delspinigių ir mokestinės pretenzijos Nr. 10000025686 dalį dėl 4496,04 litų delspinigių išieškojimo ir perdavė Kauno teritorinei muitinei delspinigių apskaičiavimo klausimą nagrinėti iš naujo. Kitoje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog atsakovas Kauno teritorinė muitinė 2004 m. gruodžio 23 d. pranešimais informavo pareiškėją, kad TIR procedūros pagal TIR knygeles buvo užbaigtos apgaulės būdu, dėl to atsirado skola muitinei, taip pat įspėjo, kad dėl atsiradusios skolos muitinei gali būti pateiktos mokestinės pretenzijos. Skolos muitinei įregistruotos 2005 m. sausio 6 d. Atsakovas, vadovaudamasis 1999m. vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutartimi Nr. L01, pareikalavo iš pareiškėjo per tris mėnesius sumokėti nurodytas sumas arba pateikti priimtinus įrodymus, paneigiančius TIR procedūrų pažeidimo faktą. Nesutikdamas su Kauno teritorinės muitinės mokestinėmis pretenzijomis, pareiškėjas 2005 m. gegužės 27 d. padavė skundą Muitinės departamentui, kuris skundą atmetė. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas pateikė Kauno teritorinei muitinei įrodymus, patvirtinančius, kad TIR tranzito procedūros su TIR knygelėmis Nr. VX39287644, MX39287641, YX38866216 buvo tinkamai užbaigtos ir įformintos, tačiau įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2006 m. birželio 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad TIR procedūros vykdytojo darbuotojas G. Z. neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurios pagal TIR knygeles turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, ir savo veiksmais pažeidė Muitinės kodekso 90 straipsnio nuostatas. Teismas konstatavo, kad minėtoje baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, kad TIR knygelės buvo įformintos tik formaliai, krovinys iš Lietuvos Respublikos teritorijos nebuvo išvežtas, o prekės iškrautos Lietuvoje. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad muitinės procedūra buvo įvykdyta apgaulės būdu. G. Z. prisipažino, kad nusikalstamas veikas vykdė savo darbdavio – trečiojo suinteresuoto asmens – nurodymu ir bijodamas neigiamų sankcijų iš darbdavio. Teismas nustatė, kad atsakovas nepažeidė TIR konvencijos 11 straipsnyje nustatytų terminų pretenzijai pareikšti. Pažymėjo, kad remiantis TIR konvencijos 1 straipsnio „o“ punkto nuostata, trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip TIR procedūros vykdytojas, buvo atsakingas už tinkamą krovinio pristatymą į paskirties muitinės įstaigą. TIR procedūros vykdytojas neišvežė krovinio iš Lietuvos Respublikos, apgaulės būdu įformino TIR procedūrą ir tokiu būdu neįvykdė savo įsipareigojimų, susijusių su prekėms taikoma muitinės procedūra, todėl teismas vertino, kad

šiais veiksmais buvo padaryta žala muitinei ir valstybei. TIR procedūros vykdytojas laikomas skolininku, neatsižvelgiant, kas yra patrauktas įtariamuoju baudžiamojoje byloje bei baudžiamosios bylos baigtį. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 2 d. nutartimi, pakanka užsienio atstovui – muitinės tranzito procedūros vykdytojui raštiškai pranešti apie atsiradusią skolą muitinei ir reikalavimą ją sumokėti. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė 2005 m. sausio 6 d. sprendimais pareikalavo iš tiesioginio skolininko sumokėti skolas muitinei. Teismas konstatavo, kad atsakovas Kauno teritorinė muitinė turėjo teisę pareiškėjui apskaičiuoti delspinigius, tačiau jų dydis nustatytas neteisėtai, remiantis įstatymų nuostatomis, kurios pripažintos antikonstitucinėmis.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimu Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą, o apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalis nustato, kad mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti vykdomos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Asmenims šių prievolių neįvykdžius, muitinė taiko nurodytų teisės aktų nustatytas mokesčių išieškojimo priemones.

Teismas nustatė, kad TIR procedūros, dėl kurių skundžiamais administraciniais sprendimais buvo paskaičiuoti mokesčiai, buvo vykdomos pagal TIR knygeles Nr.MX 39 287 641, Nr. YX 38 866 216 ir Nr. 39 287 644, kurios buvo įformintos 2003 m. rugsėjo 27, 2003 m. rugsėjo 11 d. ir 2003 m. spalio 8 d. Taigi nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė pagal TIR procedūras atsirado iki 2004 m. balandžio 30 d., todėl, sprendžiant šį ginčą, taikytinos mokestinės prievolės atsiradimo metu galiojusių teisės aktų nuostatos. Kadangi TIR procedūros buvo pradėtos ir skola muitinei atsirado dar iki 2004 m. gegužės 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, todėl teisėjų kolegija pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisės aktai šioje byloje netaikytini, taip pat šiuo atveju neatsižvelgtina ir į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (1975 m. TIR konvencijos) 1 straipsnio l punkte įtvirtinta, kad garantinė asociacija - tai asociacija, kurią Susitariančiosios Šalies muitinės tarnybos pripažino asmenų, taikančių TIR procedūras, garantu.

Pagal bendrosios garantijos sutartį Nr.L01, sudarytą 1999 m. vasario 24 d. tarp pareiškėjo ir Muitinės departamento, vadovaudamasi TIR konvencija, muitinė pripažįsta Vežėjų asociacijos „Linava“ teikiamą garantiją, užtikrinančią, kad Asociacija sutartyje nustatyta tvarka sumokės muitinei muitų ir mokesčių sumas, įskaitant delspinigius, sumas, atsiradusias TIR knygelės turėtojui tinkamai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei, susijusių su TIR procedūra (t. 1, b.l. 20-30).

TIR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos garantinės asociacijos prisiimamų įsipareigojimų ribos: garantinė asociacija įsipareigoja sumokėti visus importo ir eksporto muitus ir mokesčius, taip pat delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal muitinės įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas. Garantinė asociacija aukščiau nurodytas sumas įsipareigoja sumokėti kartu su tiesioginiais skolininkais. Šios konvencijos 8 straipsnio 7 dalis nustato, kad pasibaigus šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų sumų mokėjimo terminui, kompetentingos tarnybos, prieš pateikdamos pretenziją garantinei asociacijai, turi pirmiausia kiek galėdamos reikalauti, kad jas apmokėtų tiesioginis skolininkas ar skolininkai.

Kadangi prievolę tinkamai sumokėti muitus turi vežėjas – TIR knygelės turėtojas, tai tiesioginė, asmeninė ir pirminė atsakomybė už šios prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, gabenant krovinius su TIR knygele, kyla būtent TIR knygelės turėtojui, o garantinei asociacijai prievolė sumokėti muitus, taip pat delspinigius kyla tik tuomet, kai muitinė neturi galimybių išsireikalauti skolos iš TIR knygelės turėtojo. Nagrinėjamu atveju TIR knygelė buvo išduota R. J., todėl tik jam pirmiausiai kyla atsakomybė už TIR procedūrų nevykdymą ar netinkamą jų įvykdymą. Fizinis asmuo G. Z. TIR procedūrų vykdymo metu dirbo TIR knygelės turėtojo R. J. samdomu vairuotoju. Nors G. Z. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl to, jog neteisėtai neišvežė iš Lietuvos Respublikos prekių, kurios buvo gabenamos pagal TIR procedūrą, tačiau šis fizinis asmuo nėra mokesčių mokėtojas muitinei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1102/2009).

Todėl apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog G. Z. negali būti pripažintas skolininku ir pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, tinkamai aiškino TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalies nuostatas ir teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad minėtam TIR konvencijos reikalavimui užtikrinti atsakovas Kauno teritorinė muitinė ėmėsi pakankamų veiksmų, t.y. sprendimais pareikalavo sumokėti iš TIR knygelės turėtojo skolas muitinei.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinės muitinės 2006 m. sausio 6 d. sprendimais Nr.5KM18001, Nr.5KM08002, Nr.5KM18003 buvo įregistruota skola TIR knygelės turėtojui R. J. (t. 1, b.l. 54-59). Į skolos muitinei dydį buvo skaičiuojami muitai, PVM ir delspinigiai. Delspinigiai buvo skaičiuojami atitinkamai nuo 2003 m. spalio 12 d., nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 2003 m. spalio 1 d., t.y. nuo skolos atsiradimo dienos pagal TIR procedūras, įformintas su paminėtomis TIR knygelėmis.

Muitų tarifų įstatymo 18 straipsnis (1998 m. vasario 19 d. Nr. įstatymo Nr. VIII-633 redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) nustatė delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį. Šio straipsnio 3 dalis numatė, kad delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą. Finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų.

Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis ( 2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394 redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) nustatė, kad delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymo 18 straipsnio (1998 m. vasario 19 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija, jog delspinigiai jam šiuo atveju iš viso nebegali būti skaičiuojami nėra pagrįsta. Pabrėžė, jog Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs, jog pats delspinigių nustatymas už laiku nesumokėtus mokesčius bei muitus prieštarauja Konstitucijai. Delspinigiai yra svarbi tinkamo mokestinių prievolių valstybei vykdymo užtikrinimo priemonė, juos numatė ir šiuo metu numato atitinkami mokesčių bei muitų administravimą reglamentuojantys įstatymai, todėl jie asmenims, netinkamai vykdantiems savo mokestines prievoles, turi būti skaičiuojami. Nurodė, jog šiuo atveju klausimas kyla tik dėl to, koks turi būti delspinigių dydis atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimo išvadas. Kaip matyti iš prieš tai paminėtų Mokesčių administravimo bei Muitų tarifų įstatymų nuostatų, delspinigių dydis buvo nustatomas pagal formulę, kurią sudarė du pagrindiniai nariai: palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, norma ir šios normos padidinimas iki 10 punktų. Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai minėtos formulės antrojo pagrindinio nario nustatymo būdą. Taigi, šis antrasis formulės narys (padidinimas iki 10 punktų) nagrinėjamu atveju nustatant delspinigių dydį negali būti taikomas. Todėl delspinigiai turi būti apskaičiuoti tik iš vieno likusio minėtos formulės pagrindinio nario, t. y. delspinigių dydis turi būti prilygintas minėtai palūkanų normai. Toks delspinigių apskaičiavimo būdas, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškus ir atitinka minėtas Mokesčių administravimo bei Muitų tarifų įstatymų nuostatas bei minėto Konstitucinio Teismo nutarimo išvadas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A9 - 790/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamų mokestinių pretenzijų dalis dėl delspinigių paskaičiavimo ir perdavė Kauno teritorinei muitinei delspinigių apskaičiavimo klausimą nagrinėti iš naujo.

IV.

2010 m. vasario 10 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 1317/2009, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti.

Prašymą atnaujinti procesą grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais pareiškėjas argumentavo tuo, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė tarptautinės ir nacionalinės teisės aktus, kuriais apibrėžiamos garantinės asociacijos teisinės atsakomybės už padarytus TIR procedūrų pažeidimus, ribos. Dėl to teismas nepagrįstai nusprendė, kad Vežėjų asociacija „Linava“ yra atsakinga už tuos muitinio tranzito procedūrų pažeidimus, kuriuos padarė ne muitinio tranzito procedūros vykdytojas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju prekės, vežtos pagal ginčo TIR knygeles, nebuvo pristatytos į paskirties muitinės įstaigą, todėl jos turėtų būti laikomos neteisėtai paimtomis iš muitinės priežiūros. Skola muitinei nagrinėjamu atveju turėjo būti įregistruota ne iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitinės kodekso 188 straipsnio (dėl padarytų muitinių procedūrų pažeidimo), bet šio Kodekso 187 straipsnio pagrindu (dėl prekių neteisėto paėmimo iš muitinės priežiūros), kurio turinys iš esmės atitinka Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, ir tik tuo atveju, jei TIR procedūros vykdytojas buvo faktiškai atsakingas už prekių pašalinimą iš muitinės priežiūros, t. y. jeigu jis dalyvavo pašalinant prekes iš muitinės priežiūros ir (arba) žinojo arba galėjo žinoti apie prekių pašalinimą iš muitinės priežiūros. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ne tik Europos Bendrijos Teisingumo Teismas, bet ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr.P442-285/2009.

Pareiškėjo nuomone, pareiškiant Vežėjų asociacijai „Linava“ mokestines pretenzijas buvo pažeistas TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalies reikalavimas muitinei prieš pateikiant pretenziją garantinei asociacijai pirmiausia reikalauti, kad muitų ir mokesčių sumas sumokėtų tiesioginis skolininkas. Remiantis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitinės kodekso 187 straipsnio 3 dalimi skola muitinei, susijusi su ginčo TIR knygelėmis turėtų būti įregistruota G. Z., kuris yra atsakingas už neteisėtą prekių neišvežimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o ne R. J.. Būtent iš šio fizinio asmens Lietuvos muitinės įstaigos turėjo pareigą pareikalauti sumokėti skolą, siekdamos įvykdyti TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalies reikalavimus. pareiškėjas pabrėžė, kad byloje nebuvo nustatyta, kad Lietuvos muitinės įstaigos apie skolą muitinei, susijusią su ginčo TIR knygelėmis, būtų informavę baudžiamojon atsakomybėn už atitinkamos skolos susidarymą patrauktą fizinį asmenį, t.y. G. Z.. Todėl mano, kad Vežėjų asociacijai „Linava“ pareikštos mokestinės pretenzijos sumokėti su TIR ginčo knygelėmis susijusią skolą muitinei turėjo būti panaikintos, kaip pateiktos nesant tam pakankamo pagrindo (TIR konvencijos 8 straipsnio 7 dalis).

Be to, bylą nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atsisakė taikyti Europos sąjungos teisės normas ir nagrinėjamam ginčui aktualią Europos Teisingumo teismo praktiką.

Šalies argumentai

Prašyme pareiškėjas taip pat nurodo nesutinkantis su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai tik delspinigių skaičiavimo formulės pagrindinio nario nustatymo būdą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje, t.y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Darytina išvada, kad procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei teismas nustato abi sąlygas: prašymas pateiktas nepraleidus įstatymu nustatyto termino (ABTĮ 156 straipsnis); prašymas pateiktas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis).

Remiantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo to dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A442 – 1317/2009 buvo priimtas ir įsiteisėjo 2009 m. lapkričio 19 d. Šios administracinės bylos šalies – pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme gautas 2010 m. vasario 10 d. Taigi prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminas nepraleistas.

Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia dviem 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais: 10 punktu (kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), taip pat 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Kaip matyti iš prašymo turinio, prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus, kuriais apibrėžiamos garantinės asociacijos teisinės atsakomybės ir įsipareigojimų ribos kai yra konstatuojami TIR procedūrų pažeidimai (TIR Konvencijos 8 straipsnio 7 dalis). Be to, pareiškėjo nuomone dėl skolos muitinei, susijusios su TIR procedūromis, įregistravimo nagrinėjamu atveju turėjo būti taikyta iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Muitinės kodekso 187 straipsnio, o ne 188 straipsnio nuostatos.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. P756-153/2009, P502-119/2009, P261–184/2009), teisės normų pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Įvertinusi pareiškėjo prašymo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl garantinės asociacijos įsipareigojimų ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. bylose: 2008 m. liepos 18 d. Nr. A525-173/2008, 2009 m. sausio 22 d. Nr. A822-107-/2009, 2009 m. gegužės 19 d. Nr. A 143 – 673/2009, 2009 m. rugpjūčio 28 d. Nr. A822-1102/2009, 2009 m. gruodžio 31 d. Nr.P442-285/2009 ir kt.). Šiose teismo nutartyse yra pažymėta, kad TIR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta garantinės asociacijos pareiga sumokėti visus importo ir eksporto muitus, mokesčius ir delspinigius, kurie gali būti priskaičiuoti pagal įstatymus ir taisykles tos šalies, kurioje buvo nustatytas TIR procedūros pažeidimas, o pagal 11 straipsnio 2 dalį muitinė gali reikalauti, kad garantinė asociacija sumokėtų importo ir eksporto muitų, mokesčių ir delspinigių sumas, jeigu per dvejus metus nuo TIR knygelės įforminimo muitinėje dienos informavo asociaciją apie nustatytą TIR procedūros pažeidimą, kai TIR knygelė įforminta apgaulės būdu. Minėtose nutartyse taip pat yra suformuluota pozicija, kad pagal 1999 m, vasario 24 d. Bendrosios garantijos sutartį Nr. L01, sudarytą tarp Muitinės departamento ir Vežėjų asociacijos “Linava”, ši asociacija yra ūkio subjektas (garantas), kuris teikia muitinei garantiją dėl skolų, atsiradusių TIR knygelės turėtojams neįvykdžius savo prievolių muitinei. Šiose bylose taip pat suformuota praktika, kad tiesioginis skolininkas muitinei yra TIR knygelės turėtojas (tranzito procedūros vykdytojas), o garantinei asociacijai kyla mokestinės pareigos pagal pirmiau aptartas teisės normas bei Sutartį. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo išdėstyti argumentai, esą skola muitinei turėjo būti įforminta fiziniam asmeniui (TIR knygelės turėtojo samdytam darbuotojui G. Z.) apeliacinės instancijos teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartyje buvo įvertinta ir motyvuotai pagrįsta teisingai pritaikius materialinės teisės normas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartyje remiantis Muitinės įstatymo 96 straipsnio 2 dalimi yra nurodyta, kad mokestinės prievolės, susijusios su importo ir eksporto muitais ir atsiradusios iki 2004 m. balandžio 30 d., privalo būti vykdomos vadovaujantis jų atsiradimo metu galiojusiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Ši apeliacinės instancijos teismo pozicija atitinka kitose analogiškose bylose suformuotą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. bylose: 2009 m. sausio 22 d. Nr. A822-107-/2009, 2009m. rugpjūčio 28 d. Nr. A822-1102/2009) pagal kurią tais atvejais, kai TIR procedūros buvo pradėtos ir skola muitinei atsirado iki 2004 m. gegužės 1 d., tai yra iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, ir ji buvo įregistruota vadovaujantis 1975 m. TIR konvencijos ir Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nuostatomis, nagrinėjant ginčą turi būti sprendžiama, ar tinkamai buvo taikytos skolos atsiradimo metu galiojusios TIR konvencijos ir Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nuostatos, reglamentuojančios skolos muitinei įregistravimą bei skolininko nustatymą.

Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų jau išnagrinėtose analogiškose, iš esmės panašiose bylose. Minėtoje įstatymo normoje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A442-1317/2009, kurioje prašoma atnaujinti procesą, atitinka pirmiau minėtose nutartyse suformuotą praktiką, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, ar kad nukrypo nuo susiformavusios praktikos.

Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindu, tačiau argumentų, konkrečiai susietų su šiuo proceso atnaujinimo pagrindu, nenurodo. Teisėjų kolegija pagal pareiškėjo prašymą neturi pagrindo spręsti, jog ši byla galėtų būti reikšminga teismų praktikos formavimui. Juolab, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių argumentų, patvirtinančių kokį nors šioje byloje padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio ši byla galėtų būti sprendžiama kitaip, ar joje būtų formuojama kita, negu pirmiau paminėta, praktika. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas šiuo atveju nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 1317/2009 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ prašymo atnaujinti procesą netenkinti, atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442 – 1317/2009 pagal pareiškėjo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ skundą atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir Muitinės departamentui prie LR Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. J., dėl mokestinių pretenzijų ir sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius