Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-09-08 · Civilinė byla Nr. 2S-903-516/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-08
Bylos Nr.
2S-903-516/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė, Marijonas Greičius
Atsakovas
UAB „Jotvitas“
Ieškovas
UAB „Geras meistras“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-903-516/2010Procesinio sprendimo kategorija: 110.1; 122.2; 122.3; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienėskolegijos teisėjų Virginijos Volskienės ir Marijono Greičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Jotvitas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Geras meistras“ ieškinį atsakovui UAB „Jotvitas“ dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Geras meistras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Jotvitas“ 56345,41 Lt įsiskolinimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis 845,00 Lt.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, arba esant nepakankamai, areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias kredito įstaigose.

Nurodė, kad atsakovas jau gana ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu nepateikdamas jokių priežasčių ir motyvų, jis nebendradarbiauja su ieškovu atsiskaitymo klausimais, nevykdo prisiimtų rašytinių įsipareigojimų mokėti skolą pagal 2009-08-12 preliminarų mokėjimo grafiką, nereaguoja į žodinius raginimus atsiskaityti, be to, ieškovui nėra žinomas joks konkretus atsakovo turtas, kuriuo galėtų būti padengta ieškinio suma. Dėl šių priežasčių ieškovas manė, kad atsakovas visais įmanomais būdais galimai bandys išvengti atsiskaitymo su ieškovu, todėl ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovo UAB „Geras meistras“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino.

Teismas ieškovo UAB „Geras meistras“ reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo UAB „Jotvitas“, priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant - pinigines lėšas bei turtines teises, iš esmės neviršijant reikalavimo sumos – 56345,41 Lt.

Teismas areštuotomis lėšomis leido UAB „Jotvitas“ vykdyti atsiskaitymus su įmonės darbuotojais bei ieškovu UAB „Geras meistras“, taip pat mokėti mokesčius ir kitas privalomas įmokas į valstybės, savivaldybių ar socialinio draudimo fondo biudžetus.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškinio suma yra pakankamai didelė (56345,41 Lt), atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu, jo turtinė padėtis nėra žinoma. Dėl nurodytų aplinkybių teismas darė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas, tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas, pasunkėtų ar taptų neįmanomas.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Jotvitas“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) ieškovas suklaidino teismą, kad atsakovas jau gana ilgą laiką neatsiskaito su ieškovu, nebendradarbiauja su ieškovu atsiskaitymo klausimais, nevykdo įsipareigojimų mokėti skolą, nereaguoja į žodinius raginimus atsiskaityti. Teigia, jog ieškovas taip pat suklaidino teismą, kad atsakovas visais įmanomais būdais galiamai bandys išvengti atsiskaitymo su ieškovu. Šiuo ieškovo melagingus teiginius paneigia byloje pridėti rašytiniai įrodymai. Atsakovas per 2009 metus už suteiktas paslaugas sumokėjo ieškovui iš viso 111 344,93 Lt. Apeliantas pažymi, kad pats ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių šias ieškovo aukščiau minėtas prielaidas. Apelianto nuomone, be pakankamų rašytinių įrodymų, teismas neturėtų tenkinti ieškovo prašymo, nes byloje esančių įrodymų pagalba neįmanoma padaryti tinkamų išvadų apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą, bei ieškovo reikalavimų patenkinimo teisėtumą. Be visa to, ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų apie atsakovo turimą turtą ir finansinę padėtį. Teigia, jog ginčijama nutartis neadekvačiai apsunkins atsakovo komercinę – ūkinę veiklą ir finansinę padėtį, tuo pačiu padarys neadekvačią žalą atsakovui ir galiausiai pačiam ieškovui bei viešajam interesui. Apelianto mano, kad teismas netinkamai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, neišreikalaudamas iš ieškovo atsakovo nesąžiningumo ar nemokumo įrodymų. Teismas vadovavosi tik ieškovo prielaidomis ir samprotavimais, o ne byloje esančiais rašytiniais įrodymais;

Žemesnės instancijos teismas

2) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 145 str. 4 d., kuria nustatyta, jog jei yra taikomas turto areštas, teismas nutartimi turi išspręsti to turto saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Apelianto nuomone, teismas neįvykdė šių procesinių reikalavimų, tokiu būdu nepagrįstai ir neadekvačiai nukentėjo atsakovo teisės ir teisėti interesai;

3) pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 148 str. 1 d. nuostatas, pagal kurias apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą teismas praneša atsakovui. Teigia, jog teismui nebuvo pateikta jokių realių įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali žymiai pasunkėti arba tapti neįmanomu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Geras meistras“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad atsakovas skunde nurodydamas išmokėtas dalines skolų sumas už ankstesnes paslaugas, bando suklaidinti teismas. Per 2009 metus atsakovas faktiškai padengė 2008 metų įsiskolinimą, o už 2009 metų atliktas paslaugas skolos padengimui sumokėjo tik 8000 Lt.

Nurodo, jog apeliantas nepagrįstai kaltina ieškovą nesąžiningumu. Tokius nepagrįstus kaltinimus paneigia 2009-08-12 bendru susitarimu sudarytas preliminarus skolos mokėjimo grafikas, kurio atsakovas nesilaikė, į žodinius raginimus savalaikiai vykdyti įsipareigojimus atsakovas nereaguoja. Ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas visais įmanomais būdais bandys išvengti atsiskaitymo su ieškovu, todėl savo pajamas, turtą, kuriuo turėtų būti padengta ieškinio suma, atsakovas slepia. Be to, teismas atsižvelgė ir į atsakovo interesus, kad laikinosios apsaugos priemonės parinkimas nesukeltų atsakovui nuostolių.

Nurodo, jog per šių metų tris mėnesius atsakovas iš vis nemokėjo įsiskolinimo. Tai rodo atsakovo nesąžiningumą ir nenorą geranoriškai įvykdyti piniginę prievolę.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias teisės normas. Skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.

CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama, kad visą bylos nagrinėjimo laiką šalių finansinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš nagrinėjant bylą, kad būtų reali galimybė įgyvendinti priimtą teismo procesinį sprendimą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas UAB „Geras meistras“ pagal atsakovo UAB „Jotvitas“ pateikiamus užsakymus ir sudarytas krovinių pervežimo sutartimis vykdė tarptautinius krovinių pervežimus. Pagal sudarytas krovinių pervežimo sutartis atsakovas už suteikiamas paslaugas turėjo atsiskaityti su ieškovu per 25 darbo dienas po CMR ir sąskaitos gavimo. Atsakovas pastoviai piktybiškai pažeidinėjo sutartimi nustatytus atsiskaitymo terminus už ieškovo suteikiamas paslaugas. 2009-08-12 ieškovas su atsakovu sudarė skolos grąžinimo grafiką. Abiejų šalių susitarimu buvo konstatuota, jog atsakovas yra skolingas ieškovui 66 768,72 Lt. Šiai dienai atsakovas yra skolingas UAB „Geras meistras“ 56 345,41 Lt, tačiau jis atsisako sumokėti įsiskolinimą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009).

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl 56 345,41 Lt sumos priteisimo iš atsakovo UAB „Jotvitas“. Nors atsakovas yra juridinis asmuo, tačiau minėta ieškinio suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar atsakovo turtinė padėtis yra tokia gera, kad net netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas.

Taigi tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia egzistavimą objektyvios grėsmės įvykdyti būsimam sprendimui dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-336/2009; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2006 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2006).

Atsakovo realią turtinę padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas įmonės finansinių dokumentų rinkinys – balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, pastabos prie finansinių ataskaitų rinkinio, duomenys iš viešųjų registrų apie registruotinam turtui taikytus suvaržymus, turto vertintojų ataskaitos, išrašai „su istorija“ iš kredito įstaigose esančių įmonės sąskaitų, kreditorių ir debitorių sąrašas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009).

Pagal civiliniame procese galiojančius šalių lygiateisiškumo bei rungimosi principus, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, atsakovas nepateikė teismui jokių jo finansinę / turtinę padėtį įrodančių dokumentų ar kitų įrodymų, jog jo turtinė padėtis yra tokia gera, kad ieškinio reikalavimo sumą jo atžvilgiu būtų galima laikyti nedidele.

Be to, apelianto skunde nurodomos išmokėtos dalinės skolų sumos už ankstesnes paslaugas, neįrodo tos aplinkybės, jog atsakovas nevengia atsiskaityti su ieškovu, kadangi įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė.

Atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto paskirtį – padėti geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą ir užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio sumos ribose, nes duomenų, atspindinčių gerą atsakovo finansinę padėtį ir apsprendžiančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (nebūtinumą), atsakovas nepateikė (CPK 178 str.), o nesant duomenų, negalima daryti išvados, kad atsakovo finansinė padėtis yra gera ir kad ieškinio patenkinimo atveju jis bus pajėgūs įvykdyti teismo sprendimą, jo neužtikrinant laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad reikalavimas dėl tokios sumos laikytinas dideliu. Atsakovo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, t. y. kad minėta ieškovo prašoma priteisti pinigų suma atsakovui nėra didelė.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesąžiningai naudojasi jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis, piktnaudžiauja jomis. Atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ieškovas piktnaudžiauja jam priklausančiomis teisėmis ar elgiasi nesąžiningai. Naudojimasis įstatymo numatytomis priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nereiškia piktnaudžiavimo įstatymų suteiktomis procesinėmis teisėmis ar nesąžiningo elgesio.

Skundo argumentas, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas faktiškai paralyžiuoja ūkinę veiklą, sukelia didelius nuostolius, nesudaro pagrindo panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Remiantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia tam tikrus nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, teismas, taikydamas atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovas neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Be to, teismas leido areštuotomis lėšomis vykdyti atsiskaitymus su įmonės darbuotojais bei ieškovu UAB „Geras meistras“, mokėti mokesčius valstybei bei privalomąsias socialinio draudimo įmokas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismo nurodyta tvarka, lėšos atsakovo sąskaitoje areštuojamos tik tuo atveju, jeigu atsakovas neturi jokio turto, į kurį galėtų būti nukreipiamas išieškojimas. Jeigu atsakovas turto, kurio vertė 56 345,41 Lt, neturi ir dėl to atsiras poreikis jo lėšų areštui, tokia aplinkybė tik patvirtintų taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą, o tai savo ruožtu paneigtų apelianto argumentus, kad šios priemonės taikytos nepagrįstai.

Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsakovo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo atžvilgiu neišvengiamai bus pritaikyti tokie ribojimai, kurie iš esmės suvaržys ar paralyžiuos jo ūkinės veiklos galimybes.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui apie šio klausimo nagrinėjimą.

CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau įstatymas taip pat numato išimtį – kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos atsakovui nepranešus. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, kad pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi ieškinio suma yra didelė, o atsakovas gali turimą turtą perleisti kitiems asmenims. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė išsamių argumentų, kodėl, pranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų taikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Kiti atsakovo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 p.), o atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Netenkinus atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-02-10 nutarties, iš atsakovo UAB “Jotvitas” priteistina 5,70 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Jotvitas“ 5,70 Lt (penkis litus ir 70 centų) pašto išlaidų valstybei, mokamų į surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė Rasa GudžiūnienėTeisėjai Virginija VolskienėMarijonas Greičius