- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-17
- Bylos Nr.
- I-34-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Trečiasis asmuo
- J.T., M.A.T., Aplinkos ministerijos, M.T., M.B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų M, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Kategorijos
- 11.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos bei trečiųjų suinteresuotųjų asmenų M.T. (M.T.), M.B. ir J.T. (J.T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Aplinkos ministerijai, J.T. (J.T.), M.A.T. (M.A.T.) ir M.B. dėl sprendimų panaikinimo.
.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė teismo:
1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3771 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J.T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (12/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);
2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3772 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M.A.T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (254/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);
3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3773 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M.B. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote).
Paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772 ir Nr. 2.5-01-3773 buvo atkurtos atitinkamai J.T., M.A.T. ir M.B. nuosavybės teisės į jiems tenkantį buvusio savininko K.T. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 10 ha žemės (J.T. 3,33 ha. M.A.T. 3,34 ha, M.B. 3,33 ha). 2006 m. balandžio 13 d.Nekilnojamojo turto registre minėtų sprendimų pagrindu buvo įregistruotos J.T., M.A.T. ir M.B. nuosavybės teisės į 7,6 ha ploto žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., kuriame yra 3,6 ha miško žemės, ir 0,38 ha ploto žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k., kuriame yra 0,19 ha miško žemės. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. TA 0809-16568, 2008 m. rugsėjo 3 d. Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0020 ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 255 žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra 3,45 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. TA 0809-16569, 2008 m. rugsėjo 3 d. Miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0021 ir 2008 m. rugsėjo 2 d. Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 255 žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra 0,21 ha valstybinės reikšmės miško žemės. Taigi Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772 ir Nr. 2.4-01-3773 pažeidė imperatyvias Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas. Pažymėjo, kad remiantis Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu yra konstatuota, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepime prašė pareiškimą atmesti.
Paaiškino, kad nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko K.T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime, kurio teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. L1304 priskirta Vilniaus miestui, buvo vykdomas remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, įpareigojančia nuosavybės teises į žemę tose teritorijose, kurios po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestų teritorijoms, atkurti tokia pačia tvarka, kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, grąžinant ją natūra. Nuosavybės teisės kaimo vietovėje atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio nei 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Todėl atkuriant nuosavybės teises į žemę, buvo įskaitytas ir atkurtas nuosavybės teisėmis valdytas miškas.
Anot atsakovo, nuosavybės teisių atkūrimas yra įstatymų nustatyta tvarka vykdomas procesas, kurio metu atliekama eilė veiksmų. Gavus piliečio prašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, mišką yra parengiama nuosavybės teisių atkūrimo byla, rengiamas žemės reformos žemėtvarkos projektas. Šiuo atveju, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į K.T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus mieste, nustatyta tvarka buvo parengtas Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, kuriuo patvirtinti Padekaniškių, (duomenys neskelbtini), Varnės, Smalinės, Zujūnų kaimuose suformuotų žemės sklypų plotai, jų ribos, nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. 2004 m. spalio 13 d. žemėtvarkos projekto papildymas yra patvirtintas vadovaujantis Žemės reformos įstatymu, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika bei remiantis Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 5516-01 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-21 patvirtinto Vilniaus miesto Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“. Pirminis Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 3267-4L. Rengiant žemėtvarkos projektą, žemėtvarkos projekto planas buvo derintas ne tik Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, bet suderintas ir su Vilniaus miškų urėdija. Žemėtvarkos projekto papildymas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01 ir yra neatsiejama pradinio projekto, patvirtinto dar 2000 metais, dalis. Parengus, suderinus ir patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą, buvo surašyti 2005 m. gruodžio 1 d. žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktai, parengti ir patvirtinti žemės sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), planai. Ginčijami sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais bei aukščiau minėtų galiojančių dokumentų pagrindu: remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 2.3-7690-01, žemės sklypų ribų paženklinimo – parodymo aktais, žemės sklypų planais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, neginčija apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas, taigi neįrodžius, jog ginčijami sprendimai priimti neteisėtų aktų pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo jų naikinti.
Atsakovo nuomone, pareiškėjas neteisingai vadovaujasi Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad nepaisant to ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys J.T., M.A.T. ir M.B. atsiliepime prašė Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atmesti.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumo principai. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą, skatina teisinį nihilizmą, leidžia suabejoti teisinės valstybės principais, tiesiogiai pažeidžia savininkų teisėtus interesus.
Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nuosavybės teisių atkūrimo procese teisės normos nebuvo pažeistos. Nuosavybės teisės ginčijamoje teritorijoje turėjo būti ir buvo atkuriamos kaip kaimo vietovėje. Prokuroras neginčija Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, kuriuo patvirtintas žemėtvarkos projektas, nors sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti būtent remiantis patvirtintu žemėtvarkos projektu. Be to, žemėtvarkos projektas buvo suderintas su Vilniaus miškų urėdija. Aplinkos ministerija žemėtvarkos projekto rengimo metu nebuvo pateikusi valstybinės reikšmės miškų schemų nei apskrities viršininkui, nei Vilniaus miškų urėdijai, todėl nebuvo jokių kliūčių derinti žemėtvarkos projektą ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras pareiškime nepagrįstai remiasi Konstitucinio teismo 2009 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, nes pagal Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnį Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią, tačiau kaip ir kiti įstatymai galioja nuo jų paskelbimo, jeigu juose nėra numatyta kitaip. Prokuroras kreipėsi į teismą praleidęs vieno mėnesio terminą, nustatytą Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Ginčijami sprendimai buvo įregistruoti VĮ Registrų centre 2006 metais Be to, spręstinas klausimas, ar viešasis interesas iš tikrųjų yra pažeistas, nes nustatytos naudojimosi sklypu sąlygos.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime sutiko su pareiškimu ir prašė jį tenkinti.
Atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus, kurių kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos apskrities viršininko 2006 m. kovo 30 d. sprendimais Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772 ir Nr. 2.4-01-3773 jau po Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo minėta teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, priėmimo. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus bei schemas. Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas minėto Vyriausybės nutarimo projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes jis suderino Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 projektą. Aplinkos ministerija taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas: Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsnių nuostatas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą tenkino:
1) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3771 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J.T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (12/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote).
2) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3772 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M.A.T. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (254/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote);
3) panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.4-01-3773 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo M.B. grąžinant natūra 7,6 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (253/760 miško žemės dalį bendrame 3,45 ha miško žemės plote), ir 0,38 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kurioje yra miškas (13/38 miško žemės dalį bendrame 0,21 ha miško žemės plote).
Likusias Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 sprendimų dalis teismas paliko galioti nepakeistas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, jog pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Šios nuostatos leidžia daryti išvadą, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų nustatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, kad šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi, būtina nenukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo praktikos, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas. Todėl, kaip jau yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra 2008 m. spalio 13 d. gavo Aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 7 d. raštą Nr. (3-4)-D8-8661, kuriame išdėstyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų. Gavusi šį raštą, Vilniaus apygardos prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Aplinkos ministerijos raštu pateikti duomenys nebuvo pakankamai išsamūs, todėl Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl papildomų dokumentų: Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų, dokumentų, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti minėti žemės sklypai ir daiktinės teisės į juos bei nuosavybės teisių atkūrimo bylų kopijų. Papildomus dokumentus iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Vilniaus apygardos prokuratūra gavo 2008 m. spalio 24 d. raštu Nr. RA (5.1.32.)-40218, o iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos – 2008 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S18-1188. Taigi, Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008 m. lapkričio 5 d., todėl termino pareiškimui paduoti pradžia laikytina būtent ši data. Vilniaus apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t. y. praėjus 15 dienų nuo paskutinių papildomų dokumentų gavimo. Teismas padarė išvadą, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas.
Teismas kartu akcentavo, jog Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra aiškiai apibrėžtos viešojo intereso sąvokos, ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio. Tai, kas yra objektyviai reikšminga, vertinga ir reikalinga visuomenei ar jos daliai laikytina viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(10)-1775/2006). Byloje yra kilęs ginčas dėl valstybės išimtinių nuosavybės teisių į miškus gynimo. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat, ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė ir tai patvirtina Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimai. Gynimas valstybės nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, kuriems suteiktas išimtinės valstybės nuosavybės statusas yra tinkamas viešojo intereso gynimas.
Teismas pabrėžė, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir bylos proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3771 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui J.T.“, atkūrė nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui J.T. tenkančią buvusio savininko K.T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,33 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: J.T. – 3,33 ha (skl. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) su M.B. – 3,33 ha, M.A.T. – 3,34 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą. 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3772 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui M.A.T.“ buvo atkurtos nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui M.A.T. tenkančią buvusio savininko K.T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,34 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: M.A.T. – 3,34 ha su M.B. – 3,33 ha, J.T. – 3,33 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą. 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-3773 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei M.B.“ buvo atkurtos nuosavybės teises į trečiajam suinteresuotam asmeniui M.B. tenkančią buvusio savininko K.T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,33 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 8,32 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai bendrosios nuosavybės teise kartu su bendrasavininkiais: M.B. – 3,33 ha su J.T. – 3,33 ha, M.A.T.– 3,34 ha bei grąžinant 1,68 ha kitos paskirties žemės sklypą Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, 7,6 ha ir 0,38 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, nuosavybės teise yra įregistruoti trečiųjų suinteresuotųjų asmenų J.T., M.A.T., M.B. vardu 2006 m. kovo 30 d. sprendimų Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 pagrindu.
Teismas akcentavo, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata draudžia įsigyti privačion nuosavybėn žemę, priklausančią Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. Atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas, yra pagrindas teigti, kad miestų miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti: valstybinės reikšmės miškams. Tokių miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė. Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. priėmė nutarimą Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo“, kuriuo pakeistas valstybinės reikšmės miško plotų, esančių Vilniaus mieste, dydis ir patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos. Valstybinės reikšmės miškų schemos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimais kaip šio teisės akto priedas. Prieš priimant skundžiamus sprendimus Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 buvo patikslinta Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Teisės akto dalį sudarančios schemos saugomos Aplinkos ministerijoje. Šiuo metu galioja Vyriausybės 2008-12-03 nutarimu Nr. 1308 patvirtintos valstybinės reikšmės miškų schemos, skelbta www.valstybes-zinios.lt. Abi šios schemos rodo, jog tiek vienu, tiek kitu aktu nustatytose schemose valstybinės reikšmės miško dalis nebuvo pakeista.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, jog į Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miško plotus, kaip matyti iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentų, pateko ir 3,45 ha bei 0,21 ha valstybinės reikšmės miško plotai, esantys J.T., M.A.T., M.B. grąžintuose žemės sklypuose, (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje. Taigi, nuosavybės teisių atkūrimas į žemės sklypus buvo įteisintas apskrities viršininko sprendimu jau po šių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškų plotams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Be to, Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo pateikusi Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus bei schemas. Argumentavimas teisės aktų nežinojimu nurodant nesusipažinimą su miškų schemomis negali būti pateisinamas. Viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus. Vienas iš tokių teisės aktų yra Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 kartu su juo patvirtintomis miškų schemomis. Apie schemų tvirtinimą pažymėta nutarimo tekste, jos buvo pateiktos derinimui atsakovui, todėl jomis nesiremti atsakovas negalėjo. Miškų urėdijos suderinimas negali pakeisti reikalingumo laikytis teisės aktų, todėl šis argumentas taip pat nepagrįstas. Atsakovas teigė, kad žemėtvarkos projektai pradėti rengti seniai ir tuo metu nuosavybės teisių atkūrimas buvo galimas. Kaip jau minėta anksčiau teisėtumo principas administravimo procese reikalauja, kad priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus. Įgyvendinant šį principą atitinkamumas nustatytinas pagal teisės aktuose formuluotus reikalavimus sprendimo priėmimo, o ne veiksmų dėl sprendimo priėmimo pradžios dienai. Žemėtvarkos projektų rengimas nėra įpareigojimas privalomai priimti teigiamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ryšium su jų sudarymu priimtų sprendimų ginčijimas nėra privalomas kilti teisinėms pasekmėms, siekiamoms ginčijant nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą sudarančio sprendimą.
Teismas nurodė, jog atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys J.T., M.A.T. ir M.B. teigia, kad nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje, nes sklypo žemė Vilniaus miestui buvo priskirta tik 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304. Teismas pažymi, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į statymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata yra viena iš reguliuojančių nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimą. Tuo tarpu šioje byloje kalbama apie nuosavybės teisių į mišką atkūrimą. Miškas ir žemė du skirtingi objektai, į kuriuos atkuriamos nuosavybės teisės, ir negali būti tapatinami taikant tas pačias teisės normas. Įtraukimą į valstybinių miškų sąrašą nustato ne Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, bet Miškų įstatymas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į minėtų teisės aktų nuostatas bei nustatytas aplinkybes, yra pagrindas teigti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, priimdama 2006 m. kovo 30 d. sprendimus Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773, pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 4 straipsnį bei Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius.
Teismas nurodė ir tai, jog Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. TA 0809-16568 bei schemoje nurodyta, kad 7,6 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 3,45 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymoje Nr. TA 0809-16569 bei schemoje nurodyta, kad 0,38 ha ploto žemės sklype, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,21 ha miško žemės plotas, įregistruotas Miškų valstybės kadastre. Atsižvelgiant į tai, kad tik dalys – 3,45 ha ir 0,21 ha – nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu suformuotų 7,6 ha ir 0,38 ha ploto žemės sklypų, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtina miško žemės plotui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. kovo 30 d. sprendimai Nr. 2.4-01-3771, Nr. 2.4-01-3772, Nr. 2.4-01-3773 naikintini iš dalies, t. y. toje dalyje, kurioje natūra grąžintini žemės sklypai yra priskirti valstybinės reikšmės miškui. Teismo nuomone, ginčijamo sprendimo dalies panaikinimas nepaneigia J.T., M.A.T. ir M.B. nuosavybės teisių, jų teisės į nuosavybę bus realizuotos kitais Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo nustatytais būdais, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimo. Nuosavybės teisių atkūrimas nebūtinai yra to paties objekto grąžinimas. Nuosavybė gali būti atkuriama keletu būdų, išvardintų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme.
III.
Apeliaciniais skundais atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tretieji suinteresuotieji asmenys Aplinkos ministerija, J.T., M.A.T. ir M.B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:
1. Nuosavybės teisės tretiesiems asmenims buvo atkuriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir 5 straipsnio 6 dalies, t.y. kaip kaimo vietovėje, pagal tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuris buvo parengtas, suderintas ir patvirtintas iki minėtoje vietovėje, tame tarpe ir ginčo sklype, esančių miškų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013.
2. Grąžintinų žemės sklypų planai ir žemėtvarkos projektas buvo suderinti su Vilniaus miškų urėdijos specialistu tuo tarpu, pareiškėjas neginčijo Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, kuriais žemėtvarkos projektas ir jo papildymas buvo patvirtintas ir vėliau papildomas.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas prašo juos atmesti, atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantų argumentai nepaneigia Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnyje ir 13 straipsnyje, įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, miškas, patenkantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis), kurį pagal aukščiau nurodytus teisės aktus įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.
2. Ta aplinkybė, kad žemėtvarkos projektas buvo suderintas su miškų urėdijos atstovu, nešalina ginčijamų sprendimų prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms. Valstybinės institucijos darbuotojo netinkamas pareigų atlikimas negali būti pagrindas palikti galioti neteisėtus sprendimus. Žemėtvarkos projekto neginčijimas taip pat negali būtu pagrindu pripažinti ginčijamų Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų dalis teisėtomis bei kliūtimi jas panaikinti.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus tretysis suinteresuotasis asmuo Aplinkos ministerija prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus priėmė motyvuotą ir teisės aktais pagrįstą sprendimą, kuris atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (administracinės bylos Nr. A63-1679/2008, A8-762/2006, A4-782/2006, A7-1733/2005).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims – J.T., M.A.T. ir M.B., natūra atkurtos nuosavybės teisės į mišką, po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą miesto teritorijai.
Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra minėto įstatymo 6 straipsnio; 5 straipsnio 6 dalies, 4 straipsnio 10 dalies ir 13 straipsnio nuostatos.
Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą mišką, bet ne į didesnį kaip 150 ha ploto, įskaitant kaimo vietovėje esančią žemę.
Minėto įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. Jeigu pilietis atsisako imti apsodintą ir apaugusį mišku žemės sklypą, valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.
O šio įstatymo 13 straipsnio 1 punktas (redakcija, galiojusi ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu) nustatė, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, kurių plotus tvirtina Vyriausybė.
Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtų teisės normų nuostatas bei jų tarpusavio sąveiką jas taikant, analogiškiems teisiniams santykiams, kaip ir nagrinėjamoje, yra konstatuota, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio konstrukcija, yra imperatyvi ir aiškiai nustato, jog tam tikras sąlygas atitinkantys miškai yra išperkami; šios normos taikymo sritis apima ir tą mišką, kuris Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje yra įvardijamas kaip „žemė, apaugusi mišku“; Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis, kurios taikytinos visiems atvejams, kai teritorija, į kurią numatoma atkurti nuosavybės teises, atitinka miško sąvoką pagal Miškų įstatymą; bei kad nėra teisiškai reikšminga, ar sklype, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) buvo dar iki nacionalizacijos ar susiformavo jau po jos; jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinė byloje Nr. A525–19/2010).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 07 03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Byloje nustatyta, kad ginčo teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotus Miškų įstatymo taikymo prasme.
Byloje taip pat nustatyta, kad ginčijami atsakovo sprendimai buvo priimti (2006 m. kovo 30 d.) po minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo priėmimo, t. y. po to, kai ginčo teritorija nustatyta tvarka buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams. Tai lemia, kad šie atsakovo sprendimai prieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 punkto (2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX - 1157 redakcija) reikalavimams.
Dėl nurodytų priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo - Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų - M.A.T. (M.A.T.), M.B. ir J.T. (J.T.), apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis neskundžiama.