- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-02
- Bylos Nr.
- I-3123-402/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui A. J. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 1-2).
Pareiškėjas skunde nurodė, o taip pat ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog jis laikotarpiu nuo 2015-05-29 iki 2015-06-16 buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau tekste – LVAL) kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose trūko kameros netvarkingos, tualetas atviras ir iš jo sklisdavo blogas kvapas. Nurodė, jog jis yra neįgalus, amputuota viena koja, serga astma. Pažymėjo, jog sąlygos nėra pritaikytos neįgaliesiems, todėl negalėjo tinkamai pasinaudoti dušu, nebuvo kėdutės ant kurios būtų galima atsisėsti, nes stovint su ramentais nusiprausti tinkamai neišeidavo. LVAL patyrė nepatogumus ir nemalonumus, susijusius su savo negalia. Dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas kreipėsi į LVAL pareigūnus žodžiu, tačiau nieko, išskyrus patyčias, neišgirdo. Gyvenimo sąlygos LVAL visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos. Gyvendamas perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, sutriko sveikata, jautė emocinę depresiją, pažeminimą. Laikymo sąlygas LVAL pareiškėjas prilygina nežmoniškoms, žiaurioms ir reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 2 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko (b.l. 13-15) ir nurodė, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-05-29 iki 2015-06-16 Chirurgijos skyriaus 26 kamerų tipo palatoje, kurios plotas yra 8,92 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos. Pripažįsta, kad vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma galėjo būti pažeista, tačiau dėl objektyvių priežasčių, nes Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, joje turi būti suteiktos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi užtikrinti izoliacijos reikalavimus. Pažymėjo, kad ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais, patalpos remontuojamos pagal poreikį, visi atsiradę pažeidimai (neatitikimai) higienos reikalavimams dėl suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Laisvės atėmimo vietų ligoninės turtą, šalinami nedelsiant. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka higienos normos HN 47-1:2010 reikalavimus, atlikti valymo ir dezinfekcijos darbai registruojami ligoninėje nustatyta tvarka. Pacientams užtikrinta teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau - LAVL) palatose, kurios neatitinka higienos reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv.m.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-05-29 iki 2015-06-16 buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 26 -oje kamerų tipo palatoje, kurios plotas yra 8,92 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos (b.l. 13). Byloje nėra duomenų apie kartu su pareiškėju vertinamuoju laikotarpiu laikytų asmenų skaičių aukščiau paminėtoje palatoje, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, kad LAVL neneigia, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, atlikęs aritmetinius skaičiavimus, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis nuo 2015-05-29 iki 2015-06-16 LAVL nebuvo 19 dienų (trūko ploto 2,77 kv. m.), tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL.
LAVL nurodo, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus ir izoliavimo reikalavimų neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymosi. Konstatuotina, kad, pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą (žr. LVAT administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui būnant LAVL nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi LAVL neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog LAVL sąlygos nėra pritaikytos neįgaliesiems, todėl negalėjo tinkamai pasinaudoti dušu, nebuvo kėdutės ant kurios būtų galima atsisėsti ir tinkamai nusiprausti.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą; vienas iš strategijos tikslų – būtina per trumpiausią laiką ir su kuo mažesnėmis išlaidomis modernizuoti laisvės atėmimo vietas. Strategijos įgyvendinimo priemonių plane numatoma iki 2018 m. pastatyti 5 naujas įkalinimo įstaigas, o tas, kurių nenumatoma iškelti, numatoma rekonstruoti. Rengiant įkalinimo įstaigų statybos arba rekonstrukcijos projektines užduotis, bus numatoma ir patalpų, pritaikytų neįgaliesiems asmenims laikyti, įrengimas.
Patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, įrengimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), pagal kurios 7 punktą įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas laisvės atėmimo vietas, turi būti sukurta žmonių su negalia sveikatai saugi aplinka.
Į laisvės atėmimo vietų sąvoką patenka ir gydymo įstaigos, bei laisvės atėmimo vietų ligoninės, todėl LAVL patalpų įrengimui taikytinos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad pareiga paneigti, t.y. pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie sanitarinio mazgo (dušo) pritaikymą suimtiems (nuteistiems) neįgaliesiems, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl dušo nepritaikymo neįgaliesiems yra pagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje trūko oro, kameros netvarkingos, tualetas atviras ir iš jo sklisdavo blogas kvapas.
Kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime, LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir neatitikimai Higienos normoms dėl suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolat remontuojamos, tai patvirtina atsakovo pateikti darbų priėmimo aktai (b.l. 23-28, 47-52). Pareiškėjas apsiribojo tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, todėl teismas įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.
Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad ligoninė nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl oro trūkumo kamerose atmesti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5. sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nors pareiškėjas skundžiasi atviru tualetu, tačiau LAVL atsiliepime patvirtino, kad kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakelti iki 1,5 m., jame yra unitazai, o teisės aktuose nėra nustatyta, kad unitazas turi būti uždengiamas (b.l. 14). Taigi pareiškėjo argumentai dėl atvirų tualetų (kaip pažeidimo) yra atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl palatų nevalymo. Atsakovo atstovas atsiliepime (b.l. 14) nurodė, jog LAVL patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Higienos normos HN 47-1:2010 reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių valymas, dezinfekcija detaliai reglamentuojama Higienos normos HN 47-1:2010 XX skyriuje (114–128 p.). Nors pareiškėjas tvirtina, jog LAVL gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo sutartis (dėl skalbinių skalbimo, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo) (b. l. 37-40, 53-56). Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, LAVL yra išdavęs leidimą-higienos pasą (b. l. 34), o Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją (b. l. 41). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo nusiskundimus dėl palatų nevalymo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti. Juolab kad pareiškėjo skundo argumentai dėl LAVL patalpų nevalymo yra gana abstraktūs ir lakoniški, nepakankamai detalizuoti.
Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu, kuriais būtų patikrintos kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl ,jo manymu, netinkamų kamerų būklės (išskyrus per mažą plotą ir dušo nepritaikymą neįgaliesiems) galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos kamerų būklės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų (per mažo ploto, dušo nepritaikymo neįgaliesiems) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę (19 dienų), jo pobūdį ir intensyvumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į LAVL administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant LAVL būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 150 Eur., kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitos skundo dalies netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.