Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovui V. T. (V. T.) dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

6. Atsakovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką pranešta tinkamai, t. y. viešo paskelbimo būdu, nes duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Gyventojų registro nėra. Ieškovo teigimu atsakovas nuo (duomenys neskelbtini) išvyko gyventi į (duomenys neskelbtini). Byloje gauta valstybės įmonės „Registrų centras“ pažyma, apie tai, kad duomenų atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą ir (ar) išvykimą į užsienį, įskaitant istorinius duomenis, registre nėra. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pateikė pranešimą, kad neturi informacijos apie V. T. išvykimą gyventi į užsienio valstybę. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis atsakovas nedirba. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai. Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą atsakovas nepateikė, duomenų, kad į teismo posėdį atsakovas neatvyko dėl svarbių priežasčių, byloje nėra, todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

8. Byloje nustatyta, kad O. T. ir atsakovas V. T. susituokė (duomenys neskelbtini).

9. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis O. T. vardu 1992 m. kovo 19 d. įregistruotas nekilnojamasis turtas – butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Buto įgijimo pagrindas – 1992 m. kovo 19 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (sutartyje pirkėja nurodyta A. T.).

10. Šalčininkų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu O. T. ir V. T. santuoka nutraukta, šiuo sprendimu santuokoje įgyto turto padalinimo klausimas nebuvo spręstas. Minėto sprendimo pagrindu (duomenys neskelbtini) išduotas ištuokos liudijimas (duomenys neskelbtini), įrašo numeris (duomenys neskelbtini).

11. O. T. (duomenys neskelbtini) mirė. Pagal (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono antro notaro biuro notaro liudijimą jos palikimą priėmė ieškovas E. R..

Dėl ginčo esmės ir ieškinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

12. Byloje kilo ginčas dėl O. T. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto pripažinimo mirusiosios asmenine nuosavybe. Ieškinys iš esmės grindžiamas tuo, kad buvęs mirusiosios O. T. sutuoktinis V. T. jau daug metų iki ginčo buto įgijimo su sutuoktine negyveno, neprisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto, t. y. buto įsigijimo, šis turtas registruotas jos vardu, todėl yra asmeninė O. T. nuosavybė.

13. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo butą O. T. įgijo 1992 m. kovo 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, t. y. santuokos su V. T. metu. Šiuo atveju preziumuojama, kad turtas priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.

14. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius dėl santuokos metu įgyto turto reglamentavo tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalyse). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. 3K-3-343/2006; 2006 m. spalio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-490/2007). Taigi, įrodinėjimo našta dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe tenka sutuoktiniui, siekiančiam nuginčyti pirmiau nurodytose normose įtvirtintą turto bendrumo prezumpciją.

15. Nagrinėjamu atveju O. T. yra mirusi, jos palikimą priėmė ieškovas (jos vaikaitis) E. R., todėl pareiga įrodyti, kad ginčo butas yra O. T. asmeninė nuosavybė tenka ieškovui.

16. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).

17. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Palyginus SŠK 22 straipsnį su šiuo metu taikomu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas ir turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis Nr. 3K-3-280/2008).

18. Taigi, sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausiai būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

19. 1992 m. kovo 19 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad perkamo nekilnojamojo turto kaina 9 694,37 rubliai, iš kurių 1 182,24 rublius sumokėjo O. T., o 8 512,13 rublių suma padengta valstybės vienkartinėmis išlaidomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Duomenų, kad prie buto įsigijimo buvo prisidėjęs atsakovas, ar duomenų dėl bendrų lėšų panaudojimo butui įsigyti, byloje nėra pateikta. Pirkimo – pardavimo sutarties šalis (pirkėja) yra O. T., ji viena dalyvavo sutarties sudaryme, turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas jos vardu. Sutartyje nuostatų, kad turtas įgyjamas kaip sutuoktinių bendroji nuosavybė, nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad ginčo buto įsigijimo procese atsakovas nedalyvavo.

20. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato 1999 m. lapkričio 25 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. T. (duomenys neskelbtini) išregistruotas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Šalčininkų rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendime dėl O. T. ir V. T. santuokos nutraukimo nurodyta, kad šalys negyvena kartu daug metų, neveda bendro ūkio, šių aplinkybių priimant sprendimą atsakovas neginčijo, su santuokos nutraukimu sutiko. Aptartų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad O. T. ir V. T. jau nuo (duomenys neskelbtini) kartu nebegyveno ir bendro ūkio nevedė, atsakovas, išvykęs į užsienio valstybę, neturėjo realių galimybių prisidėti prie buto įsigijimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas ginčo bute būtų gyvenęs, prisidėjęs išlaikymo, ir (ar) reiškęs pretenzijas buvusiai sutuoktinei ar jos įpėdiniui (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas nurodė, kad O. T. ir V. T. dėl to, kad ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso O. T. buvo susitarę žodžiu, todėl atskiro rašytinio susitarimo neįformino, nes ginčo dėl to tarp buvusių sutuoktinių niekada nekilo. Atsakovas atsiliepimo ir įrodymų, paneigiančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikė. Nustatytų aplinkybių visuma teikia pagrindą spręsti, kad butas įgytas O. T. ir V. T. santuokai esant faktiškai iširusiai, sutuoktiniams kartu negyvenant ir nevedant bendro ūkio.

21. Teismas, įvertinęs ir ištyręs byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakanka duomenų spręsti, jog ginčo nekilnojamojo turto (butas) įsigijo momentu O. T. ir V. T. santuoka buvo faktiškai iširus, iki buto 1992 m. kovo 19 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sutuoktiniai kartu negyveno ilgą laiką ((duomenys neskelbtini) atsakovas išvyko į (duomenys neskelbtini), duomenų apie jo grįžimą į Lietuvos Respubliką nėra), bendro ūkio nevedė, buto įsigijimo procese nedalyvavo, prie ginčo buto įsigijimo ir išlaikymo neprisidėjo, santuokos nutraukimo byloje ir (ar) vėliau O. T. vardu registruoto ginčo buto padalinti neprašė, pretenzijų nereiškė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų visumą, konstatuoja, kad yra sąlygos ginčo turtą pripažinti asmenine O. T. nuosavybe, todėl ieškinį tenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

23. Ieškovas teikdamas ieškinį sumokėjo 25 Eur žyminį mokestį. Ieškinį patenkinus šios išlaidos priteistinos iš atsakovo.

24. Byloje taip pat patirta 16,46 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

25. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčas kilo ne dėl atsakovo kaltės, nes byloje buvo sprendžiama dėl atsakovo santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto nuosavybės formos, t. y. įstatymo prezumpcijos, kad turtas priklauso sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybės teise, paneigimo, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, valstybės patirtų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo nepriteisia (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), O. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Priteisti iš atsakovo V. T. (V. T.) (gimusio (duomenys neskelbtini)) ieškovui E. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 Eur (dvidešimt penkių eurų) žyminį mokestį.

Sprendimui įsiteisėjus jo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.