- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-06-25
- Bylos Nr.
- A-438-764-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V.S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namams
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas)
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V.S. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1.panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2007-03-22 sprendimą Nr. 2007/04-04-4R-58;
2.įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atlikti veiksmus pagal jų kompetenciją - organizuoti jo skunde nurodytų faktų patikrinimą, nustatyti nurodytus pažeidimus, pripažinti Pataisos namų administracijos 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135 patvirtinimo administracinius procesinius veiksmus nepagrįstais, neteisėtais ir juos panaikinti;
3.priteisti padarytą turtinę žalą – 5498,24 Lt ir 10 000 Lt neturtinę žalą.
Skunde paaiškino, kad O.M. jo išduotais įgaliojimais, kuriuos patvirtino Marijampolės Griežto režimo pataisos darbų kolonijos direktoriaus pavaduotojas, buvo pasinaudota savavališkai turint tikslą pasipelnyti, buvo pagrobtas pareiškėjo turtas, jis patyrė ir kitokios žalos. Pareiškėjas nurodė, kad sudarant ir tvirtinant įgaliojimus (2002-09-20 ir 2002-10-01) jo registruotas turtas ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo konfiskuotas 2000-10-17 nuosprendžiu ir nukreiptas civilinių ieškinių patenkinimui, todėl sudaryti sandoriai ir išduoti ginčijami įgaliojimai yra negaliojantys nuo pat pasirašymo momento. Pareiškėjo nuomone, Pataisos darbų kolonijos administracija įgaliojimų patvirtinti negalėjo, juos tvirtinant nebuvo išaiškintos įgaliojimų pasirašymo pasekmės, pareiškėjas buvo apgautas, o atsakovas žinojo, kad jo turtas yra konfiskuotas, išduoti įgaliojimai prieštarauja viešajai tvarka ir gerai moralei.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Kalėjimų departamentas atsisakė atlikti savo pareigas pagal jam priskirtą kompetenciją, atsakymą grindė nepagrįstais motyvais, neįsigilino į jo skundo esmę, nes jis prašė ne įgaliojimus atšaukti, o pripažinti Marijampolės pataisos namų administracijos 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135 patvirtinimo administracinius procesinius veiksmus nepagrįstais, neteisėtais ir panaikinti juo savo įsakymu. Pareiškėjas akcentavo, jog materialinė žala sudaro 5498,24 Lt, nes Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1283-110-2005 priteista V.J. naudai 5241,03 Lt įsiskolinimas pagal trečiojo asmens įvykdytą prievolę ir 257,24 Lt teismo išlaidų.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt, nes, jo paties teigimu, nuo 2002 m. patiria dvasines kančias, dėl ginčijamų įgaliojimų neteko teisių į savo butą, viso turto ir įgavo neįvykdomų materialinių įsipareigojimų, patiria nepatogumus, emocinę depresiją, suprastėjo jo reputacija ir sumažėjo galimybės, yra priverstas bylinėtis dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžė, kad nesutinka su VAAGK 2007-03-22 sprendimu Nr. 2007/04-04-4R-58. Anot pareiškėjo, neigiamų pasekmių nebūtų buvę, jei Kalėjimų departamentui pavaldūs Marijampolės PN tarnautojai nebūtų padarę pareigybinių pažeidimų ir nebūtų patvirtinę ginčijamų įgaliojimų, o atsakovas šiuos veiksmus būtų pripažinęs neteisėtais ir panaikinęs įgaliojimų tvirtinimo procedūras.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad dėl VAAGK sprendimo panaikinimo pareiškėjas nenurodo jo panaikinimo argumentų ir VAAGK sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 23 straipsnių reikalavimus. Nurodė, jog į 2006-06-20 pareiškimą, atsakė 2006-06-28 raštu, į 2006-07-03 pakartotinį pareiškimą V.S. buvo atsakyta 2006-07-12 raštu, kuriais pareiškimas buvo grąžintas V.S. ir išaiškinta kur jis turėtų kreiptis dėl keliamo ginčo. 2007-02-12 pareiškėjas vėl dėl tų pačių reikalavimų skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2007-02-20 raštu Nr. 2S-635 atsakė pareiškėjui, pakartotinai informavo, kur pareiškėjas turi kreiptis dėl keliamų reikalavimų ir paaiškino, jog Kalėjimų departamentas nekompetentingas spręsti įgaliojimų teisėtumo klausimą, išaiškinta apskundimo tvarka, todėl priimtas sprendimas pagal galiojančius teisės aktus, tinkamai įformintas, jo naikinti pagrindo nėra. Atsakovas pabrėžė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą, nes pareiškėjas nepateikia objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimus, o iš surinktos medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Marijampolės pataisos namai jo teisių nepažeidė, turtinė ir neturinė žala taip pat nepadaryta.
Tretysis suinteresuotas asmuo Marijampolės pataisos namai atsiliepimu į skundą prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Paaiškino, kad Marijampolės PN V.S. atlikdamas bausmę 2002-09-20 rašė bendro pobūdžio įgaliojimą piliečiui O.M., 2002-10-01 įgaliojo tą patį pilietį atlikti konkretų veiksmą – parduoti butą savo nuožiūra, pareiškėją iš buto išregistruoti, gauti pažymas bei kitus dokumentus, susijusius su išregistravimu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, gauti pinigus, atstovauti ŽKNTKR VĮ Vilniaus filiale. Įgaliojime numatyti veiksmai buvo sutarti laisva V.S. valia ir esant veiksniam, abu įgaliojimai galiojo vienerius metus ir yra pasibaigę. V.S. žinodamas, kad jo butas 2000-10-17 nuosprendžiu buvo konfiskuotas ir nukreiptas civilinių ieškinių patenkinimui, surašė įgaliojimą jį parduoti. Tretysis suinteresuotasis asmuo pabrėžė, kad atliekantys laisvės atėmimo bausmę turi teisę įgalioti kitus asmenis atlikti vienus ar kitus veiksmus už juos, tačiau sudaromų įgaliojimų turinio pataisos namų administracija nekontroliuoja.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo V.S. skundą atmetė.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjas V.S., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, 2002-09-20 bei 2002-10-01 suteikė įgaliojimus kitam asmeniui, kuriuos patvirtino laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos (Marijampolės Griežto režimo pataisos darbų kolonijos) vadovas. Teismas konstatavo, jog Bausmių vykdymo kodekso 108 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė sudaryti civilinius sandorius, nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę Civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka disponuoti savo turtu, esančiu ne pataisos įstaigoje, taip pat per atstovą sudaryti sandorius, išskyrus sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tik asmeniškai. Be to, CK 2.138 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų. Civilinio proceso kodekso 511 straipsnio nuostatos numato, kad skundas dėl notaro veiksmų pateikiamas notaro (kito asmens, kuriam įstatymas suteikia teisę atlikti notarinius veiksmus), kurio veiksmai skundžiami, darbo vietos apylinkės teismui – Marijampolės rajono apylinkės teismui. Todėl, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, tik teismas nagrinėdamas bylą pagal V.S. ieškinį gali ištirti ir išanalizuoti bylos aplinkybes dėl pagal išduotus įgaliojimus sudarytų sandorių teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Kalėjimų departamentas buvo nekompetentingas priimti sprendimą pagal pareiškėjo reikalavimą panaikinti minėtus įgaliojimus. 2002-09-20 ir 2002-10-01 įgaliojimus turėjo teisę tvirtinti tam įgalioti pareigūnai, pareiškėjas realizavo jam suteiktą Bausmių vykdymo kodekso 108 straipsnyje teisę sudaryti civilinius sandorius. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas šioje byloje neanalizavo ir nevertino sandorių teisėtumo ir pagrįstumo, nes tai nėra šio ginčo dalykas, toks ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.
Teismas pabrėžė, jog šiuo klausimu 2007-02-12 paduotas pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas atsakui priėmus 2007-02-20 sprendimą Nr. 2S-635 ir informavus pareiškėją, kad analogiški jo 2006-06-20 ir 2006-07-03 skundai buvo gauti Kalėjimų departamente ir jam pateikti atsakymai. Todėl, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, V.S. skundas buvo nenagrinėtas. Atsakovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pakartotinai informavo, kad Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka V.S. turi teisę kreiptis į Marijampolės rajono apylinkės teismą dėl įgaliojimų pripažinimo neteisėtais, paaiškinta, jog Kalėjimų departamentas nėra kompetentingas spręsti įgaliojimų teisėtumo klausimo, nurodyta apskundimo tvarka. Teismo nuomone, darytina išvada, kad Kalėjimų departamento 2007-02-20 sprendimas Nr. 2S-635 yra priimtas pagal galiojančius teisės aktus, motyvuotas, pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjui buvo pateikta išsami informacija, kur jis turi kreiptis dėl įgaliojimų panaikinimo, kuria jis turėjo teisę pasinaudoti. Teismo manymu, kartu ir pareiškėjo skundžiamas VAGK 2007-03-22 sprendimas Nr. 2007/04-4R-58, kuriuo išvardinti atsakovo sprendimai buvo palikti galioti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio ir 23 straipsnio reikalavimus, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėms bei teisės aktų nuostatomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 5498,24 Lt turtinę žalą ir 10 000 Lt neturtinę žalą teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos darbuotojo (Kalėjimų departamento pareigūnų) neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas teismui neįrodė, kad jo skunde išvardyti dvasiniai išgyvenimai nuo 2002 metų įvyko dėl atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismo manymu, atsakovas veikė teisėtai ir jos veiksmuose nenustatyta neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinimas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Iš šios administracinės bylos medžiagos matyti, jog be reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-22 sprendimą Nr. 2007/04-04-4R-58 pareiškėjas kelia ir reikalavimus įpareigoti Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos organizuoti jo skunde nurodytų faktų patikrinimą, nustatyti nurodytus pažeidimus, pripažinti Marijampolės pataisos namų administracijos 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135 patvirtinimo administracinius procesinius veiksmus nepagrįstais, neteisėtais ir juos panaikinti. Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje kartu prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, padarytą turtinę žalą – 54928,24 Lt ir 10000 Lt neturtinę žalą, kurią siejo su neteisėtais Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmais, padarytais tvirtinant 2002-09-20 įgaliojimą Nr. 133 bei 2002-10-01 įgaliojimą Nr. 135 bei atsakovo veiksmais tiriant Marijampolės pataisos namų administracijos padarytus pažeidimus tvirtinant šiuos įgaliojimus .
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusia 2008-02-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-642/2008 (V.S. v. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė) yra konstatavęs, jog atsakovas atsakydamas į pareiškėjo parašymus dėl Marijampolės pataisos namų administracijos 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135 panaikinimo nurodė, kad įgaliojimų teisėtumo klausimai yra spręstini bendrosios kompetencijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad toks atsakymas yra pagrįstas, nes remiantis Civilinio kodekso 2.138 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pareiškėjo įgaliojimų patvirtinimas tuometinės Marijampolės Griežtojo režimo Pataisos darbų kolonijos direktoriaus pavaduotojo ir direktoriaus yra prilyginami notaro patvirtinamiems įgaliojimams, todėl įgaliojimo turinys bei įgaliojimo patvirtinimo veiksmų teisėtumas gali būti ginčijamas teisme. Pagal pareiškėjo skundų turinį atsakovas, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neturėjo pagrindo tikrinti pareigūnų veiksmų teisėtumo, išduodant įgaliojimus, nes tai yra teismo kompetencija. Minėtoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat padarė išvadą, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nagrinėdamas pareiškėjo skundus, veikė savo kompetencijos ribose, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl iš teisėtų veiksmų negalėjo atsirasti pareiškėjui žala.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-14 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-642/2008 buvo konstatuotas faktas, kad atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmai, susiję su tyrimu dėl Marijampolės pataisos namų administracijos 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135 patvirtinimo, yra teisėti, o jų pagrindu pareiškėjui negalėjo atsirasti žala. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, šiuo metu nagrinėjamoje administracinėje byloje reiškiami iš esmės analogiški pareiškėjo reikalavimai dėl atsakovo įpareigojimo organizuoti pareiškėjo skunde nurodomų faktų patikrinimą, taip pat dėl įpareigojimo atlyginti pareiškėjui tariamai padarytą turtinę bei neturtinę žalą yra nepagrįsti bei atmestini.
Kartu atmestinas ir pareiškėjo keliamas reikalavimas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-22 sprendimą Nr. 2007/04-04-4R-58. Iš šio sprendimo (b.l. 7-10) turinio matyti, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija taip pat pripažino atsakovo veiksmus, susijusius su atliktu tyrimu dėl Marijampolės pataisos namų administracijos patvirtintų 2002-09-20 įgaliojimo Nr. 133 ir 2002-10-01 įgaliojimo Nr. 135, teisėtais bei pagrįstais, atitinkančiais Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Tokios Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2007-03-22 sprendimo Nr. 2007/04-04-4R-58 išvados visiškai atitinka įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-642/2008 konstatuotus faktus. Dėl šios priežasties taip pat nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjo ginčijamo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V.S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.