- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-23
- Bylos Nr.
- I-5491-790/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01192-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. Z. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–7), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 17 000 Eur neturtinės žalos. Pareiškėjas paaiškino, kad neturtinė žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2010-11-09 iki 2012-04-30, kurias prilygino kankinimui. Nurodė, kad kameros buvo perpildytos, dėl to jis turėjo nuolat sėdėti arba gulėti, nebuvo galimybės judėti, sportuoti, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, tai pakenkė jo regėjimui. Kamerose trūkdavo oro, sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, kartu buvo laikomi rūkantys asmenys. Atliekant asmens apžiūras buvo verčiamas visiškai nusirengti, asmeniniai daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl pareiškėjas teigia patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nuolat jaučia baimę.
Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–21), nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2010-11-09 iki 2012-04-30 padavė tik 2015-02-17, todėl prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010-11-08 iki 2012-04-30. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su įmone, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio nuostatas. Tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra 1,5 m aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo atstovas nurodė (b. l. 181–182), kad suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras atsižvelgiant į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų tokį prašymą pateikęs.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010-11-09 iki 2012-04-30. Vadovaujantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas suimtas nuo 2010-11-08 iki 2012-04-30 (b. l. 12–17).
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika, paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas per visą suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi 2015-02-17 (pagal išsiuntimo spaudą ant voko) (b. l. 8), todėl laikytina, kad jis praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos laikant jį Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2010-11-08 iki 2012-02-16 atlyginimo.
Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies reikalavimui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė (b. l. 12). Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismui sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2010-11-08 iki 2012-02-16 atlyginimo priteisimo taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina. Skundo reikalavimai dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K nagrinėtini laikotarpiu nuo 2012-02-17 iki 2012-04-30 (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2012-02-17 iki 2012-04-30 buvo laikomas kameroje Nr. 255, kurios plotas – 24,38 kv. m. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti šiais laikotarpiais: 2012-02-17 vakare, 2012-02-18 – 2012-04-18, 2012-04-19 vakare, 2012-04-20 – 2012-04-29 (b. l. 16–17). Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 70 parų ir 2 kartus dalį paros buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, jame trūko privatumo. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-17 iki 2016-01-28) 14.5 punktas numato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovo pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-28 patikrinimo akte (b. l. 187–188) nurodyta, kad kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, įrengtas sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu, kurį sudaro klozetas ir praustuvė. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 20) nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas teigia, kad kamerose jam trūko natūralaus apšvietimo, buvo tamsu. HN 76:2010 22 punktas nustato, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., o mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-09-28 patikrinimo aktą (b. l. 187–188), iš kurio matyti, kad kameroje yra langai, konstatuoja, kad natūralus apšvietimas per langus pareiškėjui buvo užtikrintas. Tačiau iš minėto patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 255 dirbtinė dieninė apšvieta sudarė 152 lx ir neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Todėl, nesant priešingų įrodymų, teismas vertina, kad ir pareiškėjo laikymo kameroje metu nuo 2012-02-17 iki 2012-04-30 jam nebuvo užtikrinamas pakankamas dieninis apšvietimas, taigi, šiuo aspektu konstatuotini HN 76:2010 22 punkto pažeidimai.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko gryno oro. HN 76:2010 26 punktas nustato, kad kamerų temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju 18-22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc. HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Į bylą pateiktas 2012-09-28 patikrinimo aktas (b. l. 187–188) įrodo, kad kamera Nr. 255, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinama natūraliu būdu, per langą. Tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Iš minėto patikrinimo akto matyti, kad šioje kameroje oro temperatūra buvo 21,9 °C, santykinė oro drėgmė 60 proc., tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjas nedetalizuoja kuriomis konkrečiomis dienomis temperatūra ar drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų. Nėra matyti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros ar drėgmės kreipėsi į įstaigos administraciją ar kitas valstybės institucijas (b. l. 186). Taigi, teismas, įvertinęs minėtus įrodymus konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis HN 76:2010 nustatytus temperatūros ir santykinės drėgmės rodiklius.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. HN 76:2010 28 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos; 56 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš 2012-09-28 patikrinimo akto (b. l. 187–188) matyti, kad ant kameros Nr. 255 sienų ir lubų vietomis yra nusilupusių dažų ir tinko plotai, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Nors atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigia, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, konstatuotina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje HN 76:2010 28 ir 62 punktų reikalavimų.
Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu galiojusio Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K administracijai kilo pareiga užtikrinti, kad asmenys kamerose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, o nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Iš atsakovo atstovo pateiktų papildomų duomenų (b. l. 181–182) matyti, kad Lukiškių TI-K asmenys rūkantys asmenys kamerose laikomi atskirai nuo nerūkančių, atsižvelgiant į jų prašymus. Iš Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymos (b. l. 184) matyti, kad pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, neišreiškė valios dėl buvimo su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis, su prašymais ar skundais nesikreipė. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar pats yra rūkantis, ar nerūkantis, nenurodė, kokiose kamerose ir kaip minėtu aspektu buvo pažeistos jo teisės. Todėl teismas laiko pareiškėjo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais abstrakčiais ir neįrodytais.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, esant žemai temperatūrai asmuo verčiamas nusirengti, daiktus dėti į nešvarias dėžes. HN 76:2010 54 punktas numato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcijos, galiojusios nuo 2011-08-13 iki 2014-09-13) (toliau – ir Instrukcija) 144 punkte nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Apieškodami suimtojo ar nuteistojo kūną ir maisto produktus, kratą atliekantys pareigūnai privalo mūvėti pirštines. Instrukcijos 145 punkte numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama, be kita ko, atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmenų kratas turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos kratos atlikimo sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis yra abstraktūs, pareiškėjas skunde šių argumentų nedetalizavo, t. y. kuriuo metu tai vyko, kuriose patalpose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl pripažintina, kad atsakovo atstovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Dėl nurodytų priežasčių nepakanka duomenų konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Lukiškių TI-K kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką.
Pareiškėjas skunde pateikia abstrakčius teiginius apie pareigūnų piktnaudžiavimą pareigomis, aplaidų instruktavimą, provokacijas, tačiau nenurodo, kada tokie veiksmai įvyko, kas konkrečiai juos įvykdė ir kokios pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Atsakovo atstovo Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016-01-28 pažyma Nr. 24-837 (b. l. 184) ir Administracijos reikalų skyriaus 2016-01-26 pažyma Nr. 24-751 (b. l. 186) įrodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais nesikreipė. Todėl teismas laiko šiuos pareiškėjo teiginius neįrodytais.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjui teko itin mažas plotas, kamerų plotą papildomai mažino jose esantys baldai. Nors pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 70 parų ir 2 kartus dalį paros per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, jis turėdavo praleisti perpildytose kamerose. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, kameros būklė, dieninis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį ir Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Konstatuotina, kad dėl suėmimo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pakankamai ilgą pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio, tai, kad pareiškėjas ne visuomet buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis higienos normų reikalavimus. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 17 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 700 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,
nusprendžia:
pareiškėjo V. Z. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.