Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. N., a. k. (duomenys neskelbtini) V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) bei atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo advokato R. M. pateiktus apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo baudžiamoji byla nutraukta, o A. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už įvykdytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d., pagal laidavimą, perduodant jį V. Š., gim. (duomenys neskelbtini) , atsakomybėn, nustatant 2 metų laidavimo terminą be užstato.

Teismas A. Š. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, bei iš dalies tenkino A. N. ir V. Š. civilinius ieškinius:

Iš A. Š. teismas priteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo A. N., 4 634 Eur turtinės žalos ir 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo V. Š., bei 840 Eur nukentėjusiesiems patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. Š. 2015 m. gegužės 16 d. apie 19 val. 16 min., Pasvalio rajone, kelyje link (duomenys neskelbtini) kaimo, esančio kelio (duomenys neskelbtini), 0,640 kilometre, vairuodamas automobilį „Saab 9-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių ( toliau – KET) 127 p. reikalavimus – nepasirinko saugaus važiavimo greičio, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio vingyje į dešinę nesuvaldė automobilio, dėl ko automobilis nuvažiavo nuo kelio į kairę pusę ir vertėsi, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo automobilio „Saab 9-3“ keleivė G. N. bei buvo nesunkiai sutrikdyta kitų keleivių – A. N. ir V. Š., sveikata, o būtent, G. N. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva veido kairėje, kairės akiduobės apatinės sienos lūžis, nežymus kraujo patekėjimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, galvos smegenų sumušimas, ir 2015-06-02 VšĮ „Respublikinėje Panevėžio ligoninėje“ G. N. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva veido kairėje, kairės akiduobės apatinės sienos lūžiu, nežymiu kraujo patekėjimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi į galvos smegenų pabrinkimą, sąmonės sutrikimą, kairės pusės paralyžių, kairės kojos giliųjų venų uždegimą ir trombozę, plaučių arterijos trombemboliją; A. N. buvo nustatyta galvos, krūtinės ląstos ir stuburo srities minkštųjų audinių sumušimas, dešinės pusės 2, 8, 9, 10, 12-to šonkaulių lūžiai, stuburo 6,7,8,9-to krūtininių slankstelių kairės pusės skersinių ataugų lūžiai; V. Š. buvo nustatyta galvos, krūtinės ir dešinio kelio minkštųjų audinių sumušimas. Šiais savo veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d.

Aukštesnės instancijos teisme buvo gautas ir šioje byloje pripažintų nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų apeliacinis skundas, kuriuo prašoma panaikinti minimą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. Š. atžvilgiu, o civilinius ieškinius tenkinti pilnai. Apeliantai mano, jog nėra svarbu, kad A. Š. veiką padarė dėl neatsargumo, bei atkreipia dėmesį į tai, jog praeityje A. Š. jau buvo baustas už KET taisyklių pažeidimus, įskaitant greičio viršijimą. Be to, A. N. bei V. Š. mano, jog spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės apylinkės teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens veiksmai realiai sukėlė sunkiausio pobūdžio bei neatstatomus padarinius - žmogaus mirtį. Papildomai skunde akcentuojama, jog teismui baigus nagrinėti baudžiamąją bylą dar nebuvo įvykdyta ir BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatyta sąlyga - bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Kaltinamojo argumentas, kad jis bandė su jais susitarti dėl žalos atlyginimo savo finansinių galimybių ribose, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas ir dėl to A. Š. negalėjęs atlyginti žalos, nukentėjusiųjų vertinimu yra deklaratyvaus pobūdžio. Jų nuomone, A. Š. niekas netrukdė atlyginti dalies žalos ir jis turėjo visas galimybes įvykdyti BK 40 str. 2 d. įtvirtintą sąlygą, t. y. atlyginti bent dalį žalos betarpiškai patiems nukentėjusiems. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog A. Š. niekada neatsiprašė nukentėjusiosios ir neišreiškė jokio apgailestavimo dėl jai sukelto skausmo bei neigiamų išgyvenimų. Skunde tikinama, kad A. Š. nerodė jokios iniciatyvos susitaikyti, nuo praeitų metų vasaros jis iš viso nebendrauja su jais ir nesiūlo jokios pagalbos bei nesidomi jų sveikata. Apeliantai mano, kad nėra pagrindo teigti, jog A. Š. teisme išsakytas gailestis dėl padaryto nusikaltimo yra nuoširdus. Tvirtina, jog byloje netinkamai pritaikytos ir BK 40 str. 3 d. nuostatos, nes, jų nuomone, byloje nėra duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad laiduotoja pagal asmenines ir kitas savybes turi galimybę ir gali daryti realią teigiamą įtaką kaltininkui - taigi nėra argumentų, pagrindžiančių teismo nuomonę, kodėl laiduotoja yra verta teismo pasitikėjimo ir gali būti laiduotoja baudžiamojoje byloje. Taipogi, pasak nukentėjusiųjų, byloje nėra ir duomenų, neabejotinai patvirtinančių, kad prašymą surašė kaltinamojo mama. Šių aplinkybių, kaip teigia nukentėjusieji, pirmosios teismas nesiaiškino, kadangi laiduotoja bylą nagrinėjant teisme nedalyvavo ir nebuvo apklausta. Tai suponuoja išvadą, jog teismas netinkamai sprendė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl laidavimo. Nukentėjusieji savo skunde taip pat pasisako ir dėl jiems priteistų civilinių ieškinių sumų ir mano, jog teismas nepagrįstai sumažino priteistinų pastariesiems civilinių ieškinių sumas. Skunde teigiama, jog apylinkės teismas atsižvelgė į tai, jog nusikaltimas, dėl kurio apeliantai patyrė neturtinę žalą, padarytas dėl neatsargumo, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį tokios kategorijos bylose. Tokios aplinkybės, kaip kaltininko prisipažinimas, jo veiksmai po eismo įvykio, pasak nukentėjusiųjų, teismų praktikoje ir įstatyme yra labiau reikšmingos aplinkybės individualizuojant bausmę, o ne sprendžiant civilinio ieškinio klausimą. Apeliantai pažymi, jog eismo įvykis, susijęs su mirtimi ir kitų asmenų sužalojimais, nebūtų įvykęs, jei automobilis būtų valdomas nepažeidus KET. Be to, nukentėjusieji pažymi, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina tiek jų emocinę būklę ( potrauminio streso sutrikimai), tiek patirtus sužalojimus, ilgą gydymą. Sprendžiant dėl atlygintino žalos dydžio buvo nepakankamai atsižvelgta į jų patirtus išgyvenimus dėl artimo žmogaus netekties bei į pačių jų eismo įvykio metu patirtus sveikatos sutrikdymus, fizinį skausmą.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, A. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. ir jo gynėjas prašė pastarojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmetamas, A. Š. gynėjo iš dalies tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nekeliami nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei A. Š. kaltės klausimai. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu atleisti A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat ginčija jiems priteistos neturtinės žalos dydį. A. Š. gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su jo ginamajam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės trukme, taipogi ginčija iš A. Š. priteistos nukentėjusiosios naudai turtinės žalos dydį bei pastarosios patirtas išlaidas už advokato pagalbą.

Dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. gynėjo skundo argumentų.

Visų pirma apeliaciniame skunde nesutinkama su A. Š. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, trukme. Apeliantas teigia, jog neturėdamas specialios teisės vairuti kelių transporto priemone negalės padėti savo tėvams, kuriems reikalinga nuolatinė pagalba, baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga ir neadekvati visoms tragiško įvykio aplinkybėms, o teismo sprendimas skirti minimą baudžiamojo poveikio priemonę A. Š. yra visiškai nemotyvuotas bei nepagrįstas baudžiamojoje byloje esančiais bei teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Šie apelianto teiginiai atmetami. BK 67 str. 2 d. nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos išvardytos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o būtent sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Nagrinėjamoje byloje baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones A. Š. paskirta už BK 281 str. 5 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą, tai yra nusikalstama veika padaryta naudojantis nurodoma specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Sutiktina, jog pirmos instancijos teismas nuosprendyje nepakankamai motyvavo savo sprendimą skirti baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau, kaip matyti, svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo - skyrimo A. Š. klausimą teismas įvertino tiek nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybę, tiek padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jos išdavoje kilusias pasekmes ir paskyrė vidutinės trukmės draudimą vairuoti transporto priemones. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuoti, kad paskirtasis draudimas 24 mėnesių terminui vairuoti transporto priemones yra neteisingas ir perteklinis, nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia. BK 68 str. paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 str. numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pirmosios instancijos teismas svarstė šį klausimą, įvertino visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir visiškai pagrįstai uždraudė A. Š. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Kolegija pažymi, kad jokios baudžiamojo poveikio priemonės neskyrimas reikštų ne tik asmens nenubaudimą dėl jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau ir netaikymą jokių prevencinio pobūdžio poveikio priemonių, nustatytų BK 67 str. 1 d. Be to, pažymėtina ir tai, kad paskirta poveikio priemonė sankcijos griežtumu prilygsta nuobaudai, skiriamai už administracinius teisės pažeidimus kelių eismo srityje. LAT yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan., kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012).

Apeliantas skunde teigia, jog apylinkės teismas neturtinės žalos dydžio klausimą išsprendė formaliai, jo neindividualizavo. Taip pat teigiama, jog nukentėjusiesiems teismas priteisė labai panašias neturtinės žalos dydžio sumas, apelianto teigimu tokia disproporcija yra nepaaiškinta ir nemotyvuota. Teismas šį skundo argumentą atmeta. Pažymėtina, kad nusikalstama veika asmeniui padaryta neturtinė žala Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Esant situacijai, kai įstatymas nereglamentuoja konkrečių žalos atlyginimo dydžių, teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, remiasi teismų praktikos formuojamais pavyzdžiais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š., vairuodamas automobilį, t. y. valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, suvokdamas, kad tokioje situacijoje jam taikomi itin dideli atsargumo ir atidumo reikalavimai, pažeidė teisės aktų nuostatas ir taip sukėlė eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus. Esant tokiai situacijai svarbią reikšmę nustatant neturtinės žalos dydį įgyja tiek įvykio padariniai ir nukentėjusiųjų interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą moralinę skriaudą, tiek atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens kaltės forma ir laipsnis, jo interesai, kad iš jo priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas. Kaip matyti, nukentėjusieji buvo pateikę 50 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, o teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, ženkliai sumažino civilinį ieškinį. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka neturtinės žalos dydžiui pagrįsti reikšmingas bylos aplinkybes, proporcingumo bei teisingumo principus ir šiuo metu susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose.

Skunde apeliantas teigia, jog iš A. Š. nepagrįstai priteistos išlaidos už nukentėjusiesiems suteiktą advokato pagalbą. Šis skundo argumentas taip pat atmestinas. Nukentėjusiųjų V. Š. ir A. N. atstovė pateikė pinigų sumokėjimo kvitus 840 Eur sumai už nukentėjusiųjų atstovavimo paslaugas pirmos instancijos teisme ( 2 t. 42-46 b. l.)

BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Įvertinęs vykusį baudžiamąjį procesą teismas daro išvadą, jog šioje byloje nukentėjusiųjų turėtos išlaidos jiems teisinę pagalbą teikusiai atstovei yra pagrįstos bei proporcingos advokatės patirtoms darbo sąnaudoms bei bylos sudėtingumui.

Apeliantas ginčija ir apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria teismas iš A. Š. priteisė 4 634 Eur turtinę žalą V. Š. naudai. Skunde teigiama, jog teismas iš A. Š. priteisė pusę automobilio, kuriuo buvo sukeltas eismo įvykis, vertės. Skunde pažymima, jog A. Š. ir V. Š. santuoka nėra nutraukta, o minimas automobilis pastariesiems tebepriklauso bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teigiama, jog teismo sprendimas šioje dalyje prieštarauja sutuoktinių turto teisiniam režimui bei tarpusavio turtinėms teisėms ir pareigoms, kurias reglamentuoja CK. Su šiuo skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas sutinka. Teisėjų kolegija pažymi, jog negalima preziumuoti, kad turtas, šiuo atveju automobilis SAAB 9, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo važiuojant įvyko eismo įvykis, priklauso lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams, kol šis klausimas nėra išspręstas civilinio proceso tvarka. Duomenų, kad A. Š. ir V. Š. būtų oficialiai nutraukę santuoką, nėra, judviejų turto bei turtinių teisių ar prievolių klausimai teismo sprendimu nėra išspręsti. Tokiu būdu konstatuotina, kad civilinis ieškinys dėl 4 634 Eur turtinei žalai atlyginti yra išspręstas netinkamai ir šioje dalyje nuosprendis keistinas, o civilinis ieškinys atmestinas.

Dėl nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. Š. ir A. N. apeliacinio skundo argumentų.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai V. Š. ir A. N. teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai ir neįvertinęs visų bylos aplinkybių nusprendė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. pagal laidavimą. Taip pat skunde teigiama, jog teismas netinkamai pritaikė BK 40 str. 3 d. nuostatas, t. y. nukentėjusieji mano, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad laiduotoja pagal asmenines ir kitas savybes turi galimybę ir gali daryti realią teigiamą įtaką kaltininkui. Sutikti su tokia nukentėjusiųjų pozicija nėra pagrindo. Pažymėtina, jog BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 str. nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir, padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad visos BK 40 str. 1 d. numatytos sąlygos šiuo atveju byloje yra: A. Š. padarė neatsargų nusikaltimą, buvo gautas jo mamos, kuri, remiantis bylos duomenimis, yra verta teismo pasitikėjimo ir traktuojama kaip asmuo darysiantis teigiamą įtaką A. Š., prašymas perduoti pastarąjį jos atsakomybei pagal laidavimą. Teismas pažymi, jog apeliantai konkrečių duomenų, paneigiančių tokį teismo vertinimą, nenurodė, o apeliacinės instancijos teisme atlikus papildomą įrodymų tyrimą taip pat nebuvo nustatyta, kad A. Š. laiduotoja V. Š. neatitiktų laiduotojui keliamų specialių reikalavimų. Be to, iš bylos matyti, kad A. Š. anksčiau nebuvo teistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, taigi, yra BK 40 str. 2 d. 1 p. numatyta būtina sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytą sąlygą asmuo atitinka, jeigu nustatoma, kad jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. Pažymėtina, jog ši sąlyga neapima kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir t. t. Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, kad A. Š. nuo pat pradžių nekeitė duotų parodymų, papasakojo visas įvykio aplinkybes, kas teismui leido taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą ( 2 t. 49 b. l.). Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. N. savo duotuose parodymuose pažymėjo, kad A. Š. su jo dukra, t. y. V. Š., kiekvieną dieną atvažiuodavo aplankyti jo ir jo žmonos į ligoninę, rūpinosi jų priežiūra, rūpinosi visais G. N. laidojimo reikalais (1 t., 34 b. l.). Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad A. Š. nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai tai pripažino A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. BK 40 str. 2 d. 3 p. nustato, kad asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo atlygino 2000 Eur neturtinę žalą nukentėjusiajai V. Š. (2 t. 64-66 b. l.), o 2016-11-30 – tokią pačią sumą, tai yra 2000 Eur, ir nukentėjusiajam A. N. (t. 2 b. l. 147). Taigi, nors A. Š. atlygino ir ne visą žalą pagal nukentėjusiųjų pareikštą civilinį ieškinį, tačiau įvertinus tai, kad A. Š. įsipareigojo ateityje atlyginti ir likusią padarytą ir nuosprendžiu priteistą žalą, daroma išvada, kad šiuo atveju yra ir BK 40 str. 2 d. 3 p. numatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, t. y. bent iš dalies atlyginta padaryta žala.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad yra ir ketvirta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. Š. yra dirbantis asmuo, įrodė, jog jis nevengia pareigos atlyginti padarytą žalą, taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad jis ir ateityje vengs savo turtinių prievolių bei neatlygins nukentėjusiesiems padarytos žalos. Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų apie A. Š. registruotus administracinius teisės pažeidimus matyti, kad pastarasis praeityje buvo baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau padaryti pažeidimai nebuvo itin šiukšti, paskirtos nuobaudos yra įvykdytos, o galiojančių nuobaudų iki minimo eismo įvykio padarymo A. Š. neturėjo. Nusikalstamų veikų padaręs bei teistas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. Š. nebuvo. Visa tai leidžia pagrįstai manyti, kad A. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 str. 2 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visumą paminėtų aplinkybių, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visumą ir pagrįstai atleido A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, t. y. asmuo nėra besąlygiškai atleidžiamas nuo atsakomybės. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali, o jei padaro naują tyčinį nusikaltimą privalo spręsti dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai skunde taipogi ginčija jiems priteistos neturtinės žalos dydį. Teigia, jog teismas nepakankamai atsižvelgė į nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus dėl artimo žmogaus netekties, į pačių jų eismo įvykio metu patirtus sužalojimus ir fizinį skausmą, į tai, kad A. Š. sukeltų eismo įvykio metu padarinių atkūrimas yra neįmanomas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas akcentavo visus aukščiau paminėtus nusikaltimu sukeltus padarinius bei vadovaudamasis teismų praktika pagrįstai sumažino nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydį nuo 50 000 Eur iki 16 000 Eur sumos. Pažymėtina, jog neturtinę žalą CK 6.250 str. 1 d. apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 str.) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 str. 2 d.). Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju kaltais A. Š. veiksmais G. N. patyrė kūno sužalojimus ir dėl to ji mirė. Kaip apeliaciniame skunde nurodė nukentėjusieji, jie iki šiol labai pergyvena dėl netekties, negali apsiprasti, kad nebėra gyvos jų mamos, žmonos. Teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusiuosius ir žuvusiąją siejo artimi ryšiai, o nusikalstami A. Š. veiksmai, dėl kurių jie neteko savo artimojo, sukėlė stiprius dvasinius išgyvenimus. Taip pat akivaizdu, jog nusikalstamos veikos pasekmės negrįžtamos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog remiantis teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Įvertinus nusikalstama veika sukeltas pasekmes, nukentėjusiųjų nurodomus išgyvenimus bei kitas neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingas bylos aplinkybes pakartotinai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra teisingas ir pagrįstas. Dar labiau jį mažinti, kaip to apeliaciniu skundu prašė A. Š. advokatas, ar jį didinti, kaip to prašo nukentėjusieji, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytos ir priteistos neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, Lietuvos Respublikos BPK 115 str. ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus, teismų praktikai.

Esant nurodytoms aplinkybėms nukentėjusiųjų A. N. ir V. Š. apeliacinis skundas atmetamas, A. Š. gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 7 d. nuosprendį pakeisti –V. Š. civilinį ieškinį dėl 4 634 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiųjų A. N. ir V. Š. apeliacinį skundą atmesti.