- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-02
- Bylos Nr.
- 2A-3-278/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05216-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė (pran.), Romualdas Januška
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Panevėžio
- Trečiasis asmuo
- „Šv. Juozapo globos namai“, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-3-278/2012
Teisėja Virginija Svirplienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05216-2010-0
2012 m. vasario 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. ir atsakovo Panevėžio vyskupijos kurijos apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-167-452/2011 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui Panevėžio vyskupijos kurijai, tretiesiems asmenims Viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Šv. Juozapo globos namai“, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Aukštaitijos vandenys“ dėl pažeistų savininko teisių gynimo ir atsakovo Panevėžio vyskupijos kurijos priešieškinį dėl servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. K. nurodė, kad po tėvo J. K. mirties, nuo 2003-01-13 jis yra 0,028 ha žemės sklypo bei gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Nurodė, kad žemės sklype yra Panevėžio vyskupijos kurijos 1999 m. nutiesti inžinieriniai tinklai, kurie riboja jo nuosavybės teises, trukdo naudotis žeme, mažina sklypo ir namo vertę, sklype negali vykdyti statybų ir kt., nes dėl esamo vamzdyno yra taikomi apribojimai. Be to, nurodo, jog kilus vamzdyno avarijai gali būti išplauti šalia esančio garažo pamatai. Teigia, jog atsakovas turėtų išmontuoti nuotekų tinklus iš jam priklausančio sklypo, nes jie nutiesti pažeidžiant pirminį miesto generalinio plano projektą, kadangi pagal 1993 metų paruoštą projektą kanalizacijos tinklai turėjo būti tiesiami per valstybei priklausantį žemės sklypą. Nurodė, kad 1999-11-18 buvo gautas kasinėjimo darbų leidimas, tačiau savivaldybė negalėjo jo išduoti, nes buvo nukrypta nuo generalinio plano. Mano, kad jo tėvas J. K. nebuvo davęs sutikimo tiesti vamzdyną žemės sklype, nes sutikimas nepatvirtintas notaro, nėra įrodymų, kad su J. K. buvo atsiskaityta, todėl kanalizacijos tinklų nutiesimas, nesant žemės sklypo savininko sutikimo, pripažintinas savavališka statyba. Prašė teismą pripažinti savavališka statyba nutiestus Panevėžio vyskupijos kurijos nuotekų tinklus per žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), apginti pažeistas jo nuosavybės teises, įpareigojant atsakovą išmontuoti nuotekų tinklus.
Atsakovas Panevėžio vyskupijos kurija priešieškiniu prašė ieškinį atmesti bei pripažinti galiojančiu J. K. ir Panevėžio vyskupijos kurijos 1999-11-12 susitarimą dėl požeminių komunikacijų trasos tiesimo per J. K. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo UAB „Aukštaitijos vandenys“ tinklų iki Panevėžio vyskupijos kurijos globos namų pastato, nustatyti ieškovui R. K. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), 67 kv. m ploto servitutą ir teisę Panevėžio vyskupijos kurijai naudotis požeminėmis komunikacijomis nuo UAB „Aukštaitijos vandenys“ tinklų iki Panevėžio vyskupijos kurijos globos namų pastato ir jas aptarnauti. Nurodė, kad ieškovas formuluoja turtinius, techninius reikalavimus, nepateikdamas jokių duomenų kiek kainuotų komunikacijų perkėlimas ir ar techniškai tai yra galima padaryti. Teigia, jog savavališkos statybos konstatavimas yra statybos priežiūrą vykdančios institucijos prerogatyva ir kompetencija. Nurodė, kad į minėtas institucijas nebuvo kreiptasi nei žodžiu, nei raštu, o aplinkybės, kad komunikacijos nutiestos savavališkai, nesilaikant tam nustatytos tvarkos, nebuvo pripažintos ir įrodytos. Teigia, jog ieškovo tėvui J. K. buvo žinoma apie tiesiamas komunikacijas, o pasirašydamas sutikimą, jis sutiko, jog per jam priklausantį žemės sklypą būtų pravesta kanalizacijos trasa ir nuostoliai yra pilnai atlyginti. Teigia, jog nėra jokių duomenų, kad J. K. sandorį būtų ginčijęs, teigęs, kad yra apgautas. Nurodė, jog sutiktų sumokėti ieškovui 2 000 Lt vienkartinę piniginę kompensaciją dėl servituto nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino ir ieškovui R. K. priteisė vienkartinę 8 040 Lt dydžio kompensaciją dėl žemės dalies servituto nustatymo. Teismas konstatavo, jog VšĮ „Šv. Juozapo globos namai“ pastato bei lauko inžinerinių tinklų, adresu (duomenys neskelbtini), statyba vyko pagal projektą, atlikti statybos ir montavimo darbai tenkino projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, patvirtinto projekto pakeitimai bei nukrypimai nustatyta tvarka buvo suderinti ir pažymėti techninėje dokumentacijoje. Teismas darė išvadą, kad kanalizacijos tinklai buvo tiesiami turint žemės sklypo savininko J. K. sutikimą dėl šių darbų atlikimo. Statybos darbai, kurių teisėtumą ginčija ieškovas, yra užbaigti, pripažinti tinkamais naudoti ir eksploatuoti, teisiškai įregistruoti, todėl pripažinti savavališka statyba Panevėžio vyskupijos kurijai priklausančius nuotekų tinklus, nutiestus per žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo. Nurodė, kad teigdamas, jog nuosavybės teisės yra pažeidžiamos, ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kurie pagrįstų realų, o ne tariamą jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, neįrodė, kaip toks reikalavimas realiai įgyvendinamas. Konstatavo, jog ieškovo nurodyti nepatogumai, kad jis ateityje negalės rekonstruoti namo ar dėl nutiesto vamzdyno nuvertėjo jo nekilnojamasis turtas, yra hipotetiniai ir negrįsti neginčijamais įrodymais. Nurodė, kad J. K. sutikimas įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas, sklypo savininkas su vamzdyno paklojimo vieta sutiko ir darė išvadą, kad buvo susitarta dėl vamzdyno ribų nuo UAB „Aukštaitijos vandenys“ tinklų iki Panevėžio vyskupijos kurijos globos namų pastato. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo žemės sklype nenustačius servituto, VšĮ „Šv. Juozapo globos namai“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ negalės normaliai atlikti tinkamos vamzdyno priežiūros. Atsižvelgiant į žemės sklypo bei servituto plotus, žemės vertę ginčo vietovėje, į tai jog servitutas nustatomas ginant viešąjį interesą, tai jog komunikacijų naudojimo laikotarpiu žemės sklypo savininkas nepatyrė jokios žalos, darė išvadą, kad vienkartinė kompensacija už teisę naudotis teismo sprendimu nustatytu žemės servitutu, yra 8 040 Lt dydžio ir ji prilygtų dėl nustatyto servituto apsunkinto ieškovo žemės sklypo dalies vidutinei rinkos vertei.
Šalies argumentai
Atsakovas Panevėžio vyskupijos kurija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą dalyje dėl 8 040 Lt vienkartinio dydžio piniginės kompensacijos priteisimo arba šioje dalyje ginčijamą sprendimą pakeisti, sumažinant kompensacijos dydį nuo 8 040 Lt iki 2 000 Lt. Nurodo, kad priteistas vienkartinės kompensacijos dydis prieštarauja abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros principui, nes vieno asmens kilusios problemos sprendžiamos kito asmens teisių sąskaitą. Teigia, jog J. K. 1999 m. buvo sumokėta 300 Lt suma, kurios dydis atitiko tuo metu buvusios ir įgyjamos žemės vertę, sumokėta suma jį pilnai tenkino, ji atitiko tuometines gyventojų pajamas, prilygo minimaliam mėnesiniam darbo užmokesčiui ir J. K. pretenzijų atsakovui neturėjo. Pažymi, kad servituto nustatymas iš esmės netrukdo ieškovui naudotis žemės sklypu, gauti iš jo naudą ir pajamas, nes servitutas yra epizodinis - per dvylika metų atsakovas nei karto nesinaudojo ginčo žemės sklypu, komunikacijų neremontavo. Teigia, jog atsakovas geranoriškai sutiko ir įsipareigojo sumokėti ieškovui vienkartinę 2 000 Lt piniginę kompensaciją dėl servituto nustatymo, tačiau papildomai dar 6 040 Lt kompensacijos priteisimui nebuvo teisinio pagrindo, šioje dalyje ginčijamu sprendimu išeita už ginčo ribų. Mano, kad laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo, negalima servituto turėtojui - viešpataujančio daikto savininkui nustatyti maksimalią piniginę kompensaciją, t. y., taikyti atvirkštinį principą, kas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Pažymi, jog kompensacijos dydis negali prilygti tarnaujančio daikto vertės dydžiui. Teigia, kad nustačius servitutą, ieškovas savininko teisių nepraranda.
Apeliaciniu skundu R. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - priešieškinį atmesti, o ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, jog teismui teikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtais Panevėžio apskrities viršininko 2008-10-09 įsakymu Nr. V-554 sudarytos komisijos 2008-10-17 aktą dalyje dėl lauko inžinierinių tinklų pripažinimo tinkamu naudoti ir numatytų reikalavimų tenkinimo ir 2008-09-23 Leidimą statyti Nr. 45.450, tačiau teismas atsisakė jį priimti. Nurodo, jog teikė motyvus ir įrodymus, jog šie sprendimai, kuriais buvo įteisinta savavališka statyba, yra neteisėti, todėl turi būti panaikinti, tačiau teismas buvo šališkas ir patikslinto ieškinio nepriėmė. Pažymi, kad nuotekų tinklai buvo nutiesti 1999 m. pagal 1993 m. sudarytą ir patvirtintą pirminį Senelių namų projektą, kuriame buvo aiškiai nustatyta, kad šie nuotekų tinklai turi būti pakloti per valstybinę žemę, o ne per J. K. žemės sklypą. Nurodo, kad teismo posėdžių metu VšĮ „Šv. Juozapo globos namai“ pripažino tyčia pažeidę projektą, nes jiems tai buvo naudinga ir tik vėliau 2008 m. buvo keičiamas projektas ir įteisinta savavališka statyba. J. K. raštiškas sutikimas, kad per jam priklausantį žemės sklypą būtų nutiesti atsakovui priklausantys kanalizacijos tinklai, nėra patvirtintas notaro, kaip imperatyviai numatė CK, todėl įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nurodo, kad dėl minėtų nuotekų tinklų yra taikomi žemės sklypo apribojimai - apsauginė zona, dėl kurios negalima pilnavertiškai įgyvendinti savo nuosavybės teisių, t. y. sodinti medžių, kasti žemės, statyti, rekonstruoti pastatų, apsitverti tvora ir t.t. Žemės sklypas yra labai mažas, o taikomi apribojimai įtakoja jo galimybes naudotis savo teisėmis. Pažymi, jog teismas sprendimu nustatė servitutą, pagal kurį atsakovui suteikta teisė tiesti, aptarnauti ir naudoti ne tik požemines komunikacijas, tačiau ir antžemines komunikacijas, todėl pirmos instancijos teismas savo sprendimu nepagrįstai nustatė servitutą viešpataujančiam daiktui, kurio net nėra. Teismas neteisingai konstatavo, jog jis privalėjo teikti įrodymus, kiek kainuotų tinklų iškėlimas. Mano, jog ši pareiga yra atsakovo, nes, teikdamas priešieškinį, jis privalėjo įrodyti, kad servituto nustatymas yra būtinas, o tinklų iškėlimas kainuotų didžiules lėšas. Nurodo, kad atjungti senelių namus nuo šiuo metu esamos nuotekų linijos ir pajungti į naują, jau pratiestą nuotekų liniją galima per vieną dieną, todėl nebūtų pažeistas nei viešasis interesas, nei senelių namų teisės ir teisėti interesai, jei atsakovas nutiestų nuotekų vamzdynus per valstybinę žemę, kaip buvo numatyta pirminiame projekte. Nurodo, jog nesutinka su atsakovui priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nes nepateikta įrodymų, jog sumokėtos lėšos yra už teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje, nepateikti duomenys, patvirtinantys jog šios išlaidos yra realios.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio vyskupijos kurija prašo ieškovo R. K. apeliacinį skundą atmesti, tenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Nurodo, kad ieškovas R. K., paveldėjęs savo tėvo J. K. turtą, perėmė jo teises ir pareigas, įskaitant ir prievolę laikytis 1999-11-18 sudarytos sutarties su atsakovu dėl komunikacijų tiesimo ir naudojimosi jomis ginčo sklype. Komunikacijų tiesimo ginčo sklype teisėtumą įrodo ir 1994-08-02 Panevėžio miesto valstybinės statybos inspekcijos statybos darbų leidimas, 1999-11-18 Panevėžio miesto savivaldybės kasinėjimo darbų leidimas, 2008-10-17 statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas bei 2008-03-28 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalaus plano, kuriame numatyti ginčo nuotekų tinklai. Minėti administraciniai aktai nėra nuginčyti. Pagal CK 1.75 str. šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Teigia, kad ieškovui atsisakius įforminti sandorį dėl komunikacijų tiesimo ginčo sklype notarine tvarka, atsakovas CK 1.93 str. 4 d. pagrindu įgijo teisę ir priešieškiniu reikalavo pripažinti sandorį galiojančiu, nes jis buvo pilnai įvykdytas - komunikacijos nutiestos ir veikė, pripažintos tinkamomis naudotis, kompensacija sumokėta, todėl visiškai pagrįsta ginčijamo sprendimo išvada, kad susitarimas tarp ieškovo tėvo J. K. ir atsakovo yra nuginčijamas, o ne niekinis. Nurodo, kad vamzdyno perkėlimas į kitą vietą yra negalimas, nes ilgam sutrikdytų globos namų veiklą, o tiesiant naujas komunikacijas, reikėtų naujų įrengimų, siurblinės, papildomų lėšų, kurių šalys neturi. Teigia, jog ieškovas neįrodė ir naujo techninio sprendimo galimybės. Mano, jog nutiestos komunikacijos teikia ieškovui papildomas galimybes prie jų prijungti ir savo statinius, padidina sklypo vertę, o sprendimu nustatytas minimalus servitutas netrukdo naudotis ginčo sklypu.
Atsiliepimu į Panevėžio vyskupijos kurijos apeliacinį skundą R. K. prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovas, reikalaudamas sumažinti vienkartinę kompensaciją už servituto nustatymą peržengia padorumo ribas, nes pats nukrypdamas nuo pirminio projekto, tyčia pažeisdamas įstatymus, savo nuotekų liniją pravedė per ieškovo žemę. Nuotekų linija dėvisi, todėl teks ją remontuoti, todėl negali aptverti sklypo, nes reikalinga palikti laisvą įėjimą į sklypą avarijos metu, negali sodinti medžių, kasti prie nuotekų linijos, renovuoti namo, jį plėsti. Nurodė, kad sklypas labai mažas, o nuotekų linija eina per patį sklypo vidurį. Teigia jog teismas turėjo teisę savo nuožiūra nustatyti atlygintino servituto dydį, todėl nebuvo išeita už ginčo ribų. Byloje nebuvo įrodyta, kad jo tėvui buvo sumokėti 300 Lt. Mano, kad teisingas atlygintino servituto nustatymas būtų 20 Lt už kvadratinį metrą, mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį, t.y., po 1 340 Lt per mėnesį, šią sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka.
Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog ginčo objektas kompetentingos įstaigos būtų pripažintas savavališka statyba, nepateikė akto dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nesprendė klausimo dėl savavališkos statybos administracine tvarka, o nuosavybės teises gynė kreipdamasis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teigia, jog ieškovas kasinėjimo darbų ir kanalizacijos prijungimo metu žemės sklypo nevaldė, žemės sklypas priklausė J. K.. Panevėžio miesto savivaldybės komunalinio ūkio skyrius 1999-11-18 Katedros senelių namams išdavė kasinėjimo darbų leidimą Nr. 426 kanalizacijos prijungimui. Darbai buvo atlikti 1999 metais. Leidimas kasinėjimo darbams negalėjo būti išduotas be savininko sutikimo. Nėra duomenų, kad būtų iškilę ginčai dėl leidimo išdavimo ar kasinėjimo darbų. Mano, kad ginčo atveju teismo sprendimas neprieštarauja abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros principui, nuo jo nenukrypstama. Teismas vadovavosi viešo registro skelbiama informacija apie žemės vertę ginčo vietovėje ir atsižvelgė į tai, kad servitutas nustatomas ginant viešąjį interesą, todėl padarė pagrįstą išvadą nustatydamas 8 040 Lt dydžio vienkartinę kompensaciją, kuri prilygsta maksimaliam nuostolių atlyginimui bei užtikrina ginčo šalių pusiausvyrą. Pažymi, jog ieškovo R. K. reikalavimai prieštarauja viešajam interesui ir protingumo kriterijui. Ginčo atveju nuotekų tinklais yra tenkinami visuomenės poreikiai, todėl jų išardymas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, būtų pažeistas visuomenės interesas. Globos namuose teikiamos socialinės paslaugos ir būtina atsižvelgti į visuomenės dalies interesus. Mano jog teismas pagrįstai išėjo už ginčo ribų ir nepažeidė CPK 265 straipsnio nuostatų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
Iš byloje esančios valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad J.A. K. 1998-06-12 nuosavybės teise įsigijo 280 kvm. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (3 t., b.l. 14-16). Nustatyta, kad ieškovui R. K. asmeninės nuosavybės teise žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pagal 2003-01-13 išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą (1 t., b.l. 7-8, 3 t., b. l. 34-36). Byloje nustatyta, kad žemės sklype yra nutiesta požeminių komunikacijų trasa (3 t., b.l. 56-75). Ieškovas nurodo, kad nuotekų tinklų buvimas jam priklausančiame žemės sklype pažeidžia jo teises ir interesus, yra nutiesti pažeidžiant patvirtintą projektą, išduotą statybos leidimą ir kt.. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad Panevėžio miesto valstybinė statybos inspekcija, Panevėžio Katedros prašymu, 1994-08-02 išdavė leidimą Nr. 5 Senelių namų-pensionato statybos - montavimo darbams, o Panevėžio miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyrius 1999-11-18 - išdavė kasinėjimo darbų leidimą Nr. 426 statomų Panevėžio Katedros senelių namų kanalizacijai prijungti. Kasinėjimo darbų leidime buvo nurodoma, kad yra leidžia atlikti kasinėjimo darbus (duomenys neskelbtini), paraiškoje nurodytai organizacijai, įvykdžiusiai sąlygas gauti visų inžinerinių tinklų tarnybų sutikimus, leidimą statybai. Nustatyta, kad kasinėjimo leidimui gauti išduota paraiška buvo suderinta su UAB „Aukštaitijos vandenys“ ir kitomis inžinerinių tinklų tarnybomis (3 t., b.l. 71-75). Byloje nustatyta, kad kasinėjimo darbus buvo leista vykdyti 1999 m. lapkričio 22-24 d.d.. Bylos dokumentai patvirtina, kad atsakovas komunikacijas tiesė gavęs valstybės institucijų reikiamus leidimus, sutikimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad inžinerinių tinklų tiesimas per J. K. priklausantį žemės sklypą buvo neteisėtas. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti jog AB „Panevėžio projektas“ 1993 m. suvestiniame inžinerinių tinklų genplane buvo numatyta projektuojamo Senelių namų-pensionato kanalizacijos tinklų prijungimas prie esamų tinklų (duomenys neskelbtini), nekertant ieškovo tėvui priklausančio žemės sklypo, tačiau vėliau projektavimo sąlygos buvo keičiamos (2 t., b.l. 15-23, 3 t., b.l. 71-75, 4 t., b.l. 56-57, 85). Kadangi Šv. Juozapo globos namų pajungimui prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų buvo galimas gavus (duomenys neskelbtini) nuotekų tinklų ir sklypų, per kuriuos buvo klojami tinklai, savininkų raštiškus sutikimus, konstatuotina, jog kanalizacijos tinklų nutiesimas ir prijungimas prie esamų miesto komunalinių tinklų buvo derinamas su žemės sklypo savininku, ieškovo tėvu J.A. K.. Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas J.A. K. 1999-11-12 raštiškai patvirtino, kad sutinka, jog jo žemės sklype būtu pravesta kanalizacijos trasa iš Panevėžio Katedros statomų senelių namų (3 t., b. l. 19). Pažymoje nurodoma, kad jam buvo sumokėta 300 Lt nuostoliams atlyginti. Minėtą faktą teismo posėdyje patvirtino liudytojas J. A. (1 t., b.l. 19, 3 t., b. l. 49-53). Apeliantas teigia, jog, susitardamos dėl servituto nustatymo, šalys privalėjo minėtą susitarimą patvirtinti notariškai, tačiau J.A. K. pasirašytas sutikimas nebuvo patvirtintas įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra negaliojantis. Minėto sutikimo pasirašymo metu galiojęs LR Vyriausybės 1995-09-27 nutarimo Nr. 1278 „Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo“ 2.4 p. nustatė, kad vienu iš žemės servitutų įregistravimo pagrindu yra :žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai. Sutartys, kuriose nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pasirašytu sutikimu J.A. K. išreiškė valią dėl nuosavybės teisės apribojimo, tačiau konkretus servituto dydis nebuvo nustatytas. Sutikimo išdavimo metu galiojusio CK 96 straipsnio nuostatos (1994-05-17 redakcija) numatė, jog nuosavybės teise priklausantį turtą savininkas valdo, naudoja bei disponuoja pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia, savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Nagrinėjamos bylos atveju, žemės sklypo savininkas ir globos namų statytojas susitarė dėl teisių ir pareigų, susijusių su nuosavybės teisės apribojimu, šios aplinkybės iš dalies neneigia ir pats ieškovas, pripažindamas, kad jo tėvas J.A. K. sutiko dėl komunikacijų tiesimo ginčo sklype. Nors J.A. K. sutikimas nėra patvirtintas notariškai, tačiau byloje nėra duomenų, kad vykdant kasinėjimo darbus J.A. K. būtų prieštaravęs konkrečioje sklypo vietoje vykdomiems darbams ar atšaukęs savo sutikimą, todėl konstatuoti, jog jis nesutiko su komunikacijų tiesimu, nėra pagrindo. Kadangi J.A. K. pasirašytas sutikimas įstatymų numatyta tvarka jo paties nebuvo ginčijamas iki mirties, t.y., 2002-09-23, o nuo sutikimo išdavimo nebuvo ginčijamas daugiau nei 10 metų, todėl konstatuoti, jog jis yra naikintinas, nėra ir pakankamo pagrindo. CK 6.190 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį. Ieškovo tėvas J.A. K. susitarimą su atsakovu dėl komunikacijų tiesimo pripažino, įsipareigojimų laikėsi, pretenzijų atsakovui neturėjo, todėl ieškovas R. K., paveldėjęs tėvo turtą, perėmė ir visas buvusio turto savininko J.A. K. prisiimtas pareigas, kylančias iš paveldėto turto, įskaitant ir prievolę laikytis 1999-11-12 susitarimo su atsakovu dėl komunikacijų ginčo žemės sklype. Nors ieškovas teigia, kad dėl esamų nuotekų tinklų buvimo žemės sklype sumažėjo paveldėto turto vertė, tačiau duomenų, kad iki paveldėjimo šio turto vertė buvo didesnė, duomenų nepateikė (CPK 178 str.). Ta aplinkybė, jog komunikacijų buvimas žemės sklype iš dalies varžo ieškovo teises, nesudaro pagrindo susitarimą pripažinti negaliojančiu ir įpareigoti atsakovą iškelti nuotekų tinklus. Ieškovas neginčija, jog 1999-11-12 sutikime esantis parašas yra jo tėvo, todėl sutikime, kuriame nurodoma, jog nuostoliai yra atlyginti, esant J.A. K. parašui, apelianto teiginiai, kad nepateikus kasos čekio, konstatuoti atsiskaitymo negalima, vertintini kritiškai ir atmestini. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad pripažinti jog nuotekų tinklai yra savavališka statyba ir įpareigoti atsakovą juos iškelti iš ieškovui priklausančio žemės sklypo, nėra pagrindo. Panevėžio vyskupijos kurija priešieškiniu prašė teismą pripažinti 1999-11-12 susitarimą dėl požeminių komunikacijų galiojančiu. Byloje nustatyta, kad J.A. K. ir atsakovo susitarimas buvo pilnai įvykdytas ir nors susitarimas nebuvo privalomai įregistruotas, jis šalims galioja. Nenuginčijus susitarimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovo prašymą.
Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu daiktų savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas priverstinai (teismo sprendimu) gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų; servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007). Teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo tikslingumo, turi nustatyti ir įvertinti, ar servituto nustatymas yra objektyviai būtinas, taip pat ar nėra kitų būdų prašančiojo nustatyti servitutą teisei naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktui įgyvendinti, be to, ar servituto nustatymas nelems didesnio patogumo, o ne objektyviai pagrįstos galimybės naudotis daiktu pagal paskirtį tarnaujančiojo daikto savininkui suteikimo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, priverstinai (teismų sprendimu) nustatant servitutą, turi būti siekiama viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros (2008-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008); servitutas neturi riboti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisių daugiau nei yra būtina tinkamam naudojimuisi viešpataujančiuoju daiktu užtikrinti, t. y. teismas, nustatydamas servitutą, kartu turi laikytis proporcingumo principo. CK 4.126 str. 2 d. numato, kad dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas. R. K. nurodo, kad nustačius servitutą yra ribojamos jo teisės į nuosavybę. Neginčytina, kad savininkas gali reikalauti nepažeidinėti jo teisių ir iš bet kurio pažeidėjo gali reikalauti pašalinti pažeidimus nepriklausomai nuo to, ar jie susiję su valdymo netekimu, tačiau nuosavybės absoliutumas nereiškia, kad ši teisė negali būti varžoma. Nuosavybės teisė, kaip civilinio pobūdžio teisė, gali būti varžoma tik įstatymo ar įstatymo pagrindu – teismo (CK 1.2 str. 2 d.). Servituto nustatymas yra įstatymo pagrindu atliekamas civilinės nuosavybės teisės ribojimas. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog pagal suformuotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas servitutas nustatomas tik išimtinais atvejais ir tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas, kad sprendžiant ginčą dėl servituto nustatymo teismas turi siekti abiejų pusių interesų pusiausvyros ir proporcingumo, kad nebūtų be pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų negalėtų pašalinti be didelio vargo. Kaip aukščiau nurodyta, priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje servitutas nustatytas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Apeliantas teigia, jog Panevėžio vyskupijos kurija privalėjo įrodyti, kad servituto nustatymas yra vienintelis būdas išspręsti šalių ginčą. Nustatyta, kad VšĮ Šv. Juozapo globos namai naudojasi komunikacijomis, nuteistomis per ieškovui priklausantį žemės sklypą ir minėtų tinklų reikalingumas yra visiems suprantamas, todėl atsakovo prašymas nustatyti servitutą yra pagrįstas (CPK 182 str. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įpareigojimas išmontuoti eksploatuojamus nuotekų, yra neracionalus būdas. Galimybė nuotekų tinklus iškelti iš ieškovui priklausančio žemės sklypo nėra atmestina ir atsakovo atstovai to neneigia, tačiau darbams atlikti reikalingos pakankamai didelės lėšos, kurių atsakovas neturi. Nors ieškovas teigia, kad nuotekų vamzdyno atjungimas ir pajungimas neužtruktų ir dienos, todėl globos namų veikla nesutriktų, tačiau trasos perkėlimui yra būtina atlikti projektavimo ir kt. darbus, kurie ne tik truktų tam tikrą laiko tarpą, bet ir turėtų būti apmokėti. Kad tinklų iškėlimo lėšų dalį sutiktų dengti ir pats ieškovas, apeliantas nenurodo. CK 4.123 straipsnis įtvirtina nuostatą, jog gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis. Atsakovas prašė teismą nustatyti 67 kv.m. servitutą ieškovui priklausančiame žemės sklype ir tai labiau atitinka abiejų sklypų savininkų interesų pusiausvyrą nei nuotekų tinklų išmontavimas, nes servitutas yra susijęs su minimaliais tarnaujančiojo daikto savininkų teisių ribojimais. Servitutu yra varžoma savininko nuosavybės teisė, todėl tarnaujančiojo daikto savininkas dėl jo nustatymo gali patirti nuostolių. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymo nustatyta tvarka, taip pat, kad teismo sprendimu gali būti nustatyta viešpataujančio daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui. Bylos nagrinėjimo metu, teismas, siekdamas užtikrinti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus dėl servituto nustatymo kompensavimo, tačiau šalys jų nepakeitė. Atsižvelgdamas į bylai reikšmingas aplinkybes, teismas priteisė R. K. vienkartinę 8 040 Lt dydžio kompensaciją dėl žemės dalies servituto nustatymo. Civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuoti dėl servituto patirti netekimai. Nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika. Teismas privalo atsižvelgti į tai kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne nurodytas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino viešajame registre skelbiamą ieškovui priklausančio žemės sklypo rinkos vertę, nustatyto žemės servituto apimtį, atsižvelgė į tai, jog per laikotarpį, kurį sklype nutiestos komunikacijos, ieškovas nepatyrė jokios žalos, jog servitutas nustatomas ginant viešąjį interesą ir darė išvadą, kad 8 040 Lt vienkartinė kompensacija atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Kolegija sutinka su minėtais motyvais. Tai, jog buvusiam žemės sklypo savininkui J.A. K. buvo sumokėta 300 Lt dydžio vienkartinė kompensacija, kuri atitiko tuometinį minimalų mėnesinį darbo užmokestį, nesudaro pagrindo keisti priteistos kompensacijos dydį, nes nustatant šį dydį, teismas vertina eilę aplinkybių, turinčių įtakos kompensacijos dydžio nustatymui, o įrodymų, kad jos buvo vertintos 1999 m., nėra. Kadangi teismas turi diskrecijos teisę nustatyti piniginės kompensacijos dydį, todėl atmestinas Panevėžio vyskupijos kurijos teiginys, jog teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apelianto R. K. teiginiai, jog iš atsakovo turėjo būti priteista kas mėnesį mokėtina 1 340 Lt kompensacija, yra nelogiški bei prieštaraujantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nes ieškovas turi teisę, nors ir ribotai naudotis žemės sklypo dalimi, kuriame nustatytas servitutas.
Apelianto R. K. teiginys jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti patikslintą ieškinį, atmestinas, nes iš bylos duomenų matyti, kad pradinis R. K. ieškinys teisme buvo gautas 2010-07-29, vėliau tikslintas, todėl 2011-02-18 patikslinto ieškinio priėmimas, kuriame buvo reiškiami nauji reikalavimai, būtų tik užvilkinęs bylos nagrinėjimą (4 t., b.l. 2-3, 44-47). Įvertintina, jog dėl naujų reikalavimų ieškovas turi teisę reikšti ieškinius atskirose bylose.
Ieškovas R. K. ginčija atsakovo patirtų ir iš jo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Nurodo, kad atsakovo Panevėžio vyskupijos kurijos pateiktas pinigų priėmimo kvitas nepatvirtina fakto, jog pinigai yra sumokėti už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas. Byloje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas yra sumokėjęs 266 Lt žyminį mokestį ir 3 630 Lt atstovavimo išlaidų (4 t., b.l. 84, 102, 5 t., b.l. 11-12). Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, jog šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį, iš ieškovo priteisė tik dalį 2 000 Lt. Pinigų priėmimo kvitas (2 420 Lt sumai) už teisines paslaugas Panevėžio vyskupijos kurijos atstovo R. Z. pasirašytas 2011-05-17, t.y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, todėl nėra jokio pagrindo minėto dokumento kopiją, patvirtintą atsakovo atstovo, laikyti netinkamu patirtų bylinėjimosi išlaidų įrodymu, o patirtas išlaidas, kitos bylos išlaidomis.
Dėl aukščiau paminėtų motyvų, apeliaciniai skundai atmestini.
Atmetus apeliacinius skundus, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos joms neatlyginamos (5 t., b.l. 33, 40,41,-42, 79-80, 93, CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.