- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-18
- Bylos Nr.
- eI2-17323-743/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00658-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja V. L. skundu prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226539 (toliau – ir ginčijamas sprendimas), kuriuo pareiškėjai nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nurodo, kad gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Nuo gimimo iki (duomenys neskelbtini) gyveno ir mokėsi Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) metais baigė Ignalinos vidurinę mokyklą, o (duomenys neskelbtini) metais – Šiaulių medicinos mokyklą. (duomenys neskelbtini) ištekėjo už (duomenys neskelbtini) N. L. Pažymi, kad iki santuokos sudarymo pareiškėjos pavardė buvo C. Ištekėjusi pareiškėja išvyko gyventi į Ukrainą. Nurodo, kad tuo metu, kai 1991 m. rugpjūčio 24 d. Ukraina paskelbė nepriklausomybę, pareiškėja gyveno ir dirbo Ukrainoje, todėl įgijo Ukrainos pilietybę. Pažymi ir tai, kad persikėlus gyventi į Ukrainą, pareiškėja nenutraukė ryšių su Lietuva, dažnai grįždavo aplankyti čia gyvenusių tėvų ir giminių, kartu su šeima čia atostogaudavo.
Nurodo, kad 1996 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjai teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą Nr. LP 416078, kuriame nurodyta, jog asmuo, turintis šį pažymėjimą, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą (toliau – ir Pilietybės įstatymas) neribotą laiką išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, t. y. vadovaujantis 1991 m. gruodžio 5 d. priimtu Pilietybės įstatymu (redakcija nuo 1997 m. liepos 16 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10d. priimtu nutarimu Nr. I2080 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos” (redakcija, galiojanti nuo 1995 m. spalio 19 d.) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo“ (redakcija, galiojusi nuo 1996 m. balandžio 4d. iki 1997 m. rugsėjo 24 d.).
Akcentuoja, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo, priėmęs sprendimą ir išdavęs pareiškėjai teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą jau įvertino, jog pareiškėja atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, pripažino pareiškėjos neterminuotai išsaugotą teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitinkamai teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad pareiškėjai išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas yra galiojantis, jis niekada nebuvo pripažintas negaliojančiu.
2022 m. vasario 24 d. prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, pareiškėja išvyko iš Ukrainos ir atvyko gyventi į Lietuvą, kur pareiškėjai buvo suteikta laikinoji apsauga ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu pagrindu. 2022 m. gegužės 10d. pareiškėja deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, Ignalinoje.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad šiuo metu gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame, iš tėvų paveldėtame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dirba (duomenys neskelbtini), artimiausiu metu neketina grįžti gyventi į Ukrainą, todėl nusprendė kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pagal kurį leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Nurodo, kad jai turint 1996 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos departamento išduotą teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V445,16 ir 17 punktais, kartu su prašymu nereikėjo pateikti jokių kitų Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą patvirtinančių dokumentų.
Pažymi, kad pirmą kartą su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ji kreipėsi į Migracijos departamentą 2023 m. gruodžio 4 d. (prašymo Nr. 2312LNG0018). Kartu su šiuo prašymu pareiškėja pateikė Migracijos departamentui savo pasą, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą ir jai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Nurodo, kad Migracijos departamentas atsisakė priimti šį pareiškėjos prašymą, nurodydamas, jog nebuvo pateikta pažyma, kad pareiškėja neteista. Pareiškėjos vertinimu, kadangi šio prašymo pateikimo metu ji turėjo išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, toks Migracijos departamento sprendimas ir reikalavimas prieštaravo Aprašo 5.6.1 papunkčiui. Nurodo, kad nepaisant to, pareiškėja šio Migracijos departamento sprendimo neskundė, gavo iš Ukrainos ambasados Lietuvoje pažymą apie teistumą ir nusprendė iš naujo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje.
Nurodo, kad 2023 m. gruodžio 19 d. pareiškėja dar kartą kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (prašymo Nr. 2312LNG0159). Kartu su šiuo prašymu pareiškėja pateikė Migracijos departamentui savo pasą, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą, jai išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje ir pažymą apie tai, kad ji neteista su vertimu. 2024 m. sausio 10 d. Migracijos departamentas per Lietuvos migracijos informacinės sistemos (toliau – ir MIGRIS) komunikaciją nurodė pareiškėjai papildomai pateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytus dokumentus, patvirtinančius, kad vienas iš pareiškėjos tėvų, t. y. A. C. arba (ir) G. C., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėjos teigimu, atsakant į nurodytą reikalavimą Migracijos departamentui buvo paaiškinta, jog teikiant prašymą dėl leidimo nuolat gyventi buvo pateiktas pareiškėjos 1996 m. rugpjūčio 7 d. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, todėl vadovaujantis Aprašo 17 punktu pareiškėjai nereikia pateikti Migracijos departamento nurodytų, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindą patvirtinančių dokumentų. Nurodo, kad Migracijos departamentas minėto savo reikalavimo dėl papildomų dokumentų pateikimo, kurio nepagrindė ir nemotyvavo, neatsisakė.
Paaiškina, kad vykdydama Migracijos departamento nurodymą, pareiškėja iš archyvų surinko ir 2024 m. liepos 19 d. pateikė Migracijos departamentui dokumentus, patvirtinančius šias aplinkybes: 1) pareiškėjos tėvai – A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir G. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, turėję Lietuvos Respublikos pasus, išduotus po 1990 m. kovo 11 d., ir niekada iki pat mirties nenustojo turėti Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjos tėvai visą gyvenimą iki mirties (išskyrus tremties laikotarpį) gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir mirė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjos mama G. C., kurios mergautinė pavardė – M., gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), pareiškėjos tėvas A. C. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini); 3) 1940 m. birželio 15 d. G. C. buvo (duomenys neskelbtini) metų, o A. C. – (duomenys neskelbtini) metų. Archyvuose nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai A. C. ir G. C. iki 1940 m. birželio 15d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės; 4) A. C. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vidaus reikalų ministerijos karinio tribunolo 1946 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme ištremiant. Tremtyje jis išbuvo nuo 1946 m. rugpjūčio 8d. iki 1954 m. lapkričio 16 d. Iki ištrėmimo A. C. dirbo pas ūkininkus, gyveno (duomenys neskelbtini). Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1989 m. gruodžio 8 d. jis buvo reabilituotas. 5) A. C. ir G. C. susituokė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, santuoka registruota (duomenys neskelbtini); 6) pareiškėjos dėdė, A. C. brolis, P. C. gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini) partizanas, slapyvardžiu (duomenys neskelbtini); 7) pareiškėjos seneliai, mamos G. C. tėvai, buvo lietuviai – M. M., gimęs (duomenys neskelbtini), ir U. P. (M.), gimusi (duomenys neskelbtini). M. M. ir U. P. susituokė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. M. M. ir U. P. nuo gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. ir vėliau gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Duomenys apie juos buvo įrašyti Švenčionių apskrities gyventojų surašymo apylinkės butų – ūkių sąrašų 1942 m. byloje. Pareiškėjos seneliai buvo žemdirbiai. M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valsčiuje turėjo žemės (pagal 1921 m., 1923 m. ir 1938 m. duomenis), buvo įrašyti Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. sąraše; 8) pareiškėjos seneliai, tėvo A. C. tėvai, buvo lietuviai – A. C., gimęs (duomenys neskelbtini), ir S. C. (mergautinė pavardė – L.), gimusi (duomenys neskelbtini). Jie susituokė (duomenys neskelbtini) metais (pagal visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 19420527 surašymo duomenis). Nuo gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. ir vėliau gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Duomenys apie juos ir jų šeimą, įskaitant pareiškėjos tėvą A. C., buvo pateikti visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašyme. A. C. ir S. C. buvo žemdirbiai. A. C. iki 1940 m. birželio 15 d. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valsčiuje turėjo žemės (pagal 1923 m. ir 1926 m. duomenis). A. C. ir S. C. buvo įrašyti Švenčionių apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą 1935 m. ir 1938 m. sąraše. A. C. nuo 1945 m. liepos 17 d. iki 1956 m. kovo 15 d. buvo ištremtas iš Lietuvos, (duomenys neskelbtini), į Permės srityje Kosinko r. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. spalio 21 d. įsaku jis buvo reabilituotas.
Nurodo, kad 2024 m. rugpjūčio 5 d. Migracijos departamentas pareikalavo pareiškėjos papildomai pateikti pareiškėjos senelių M. M. ir U. P. (M.), bei senelių A. C. ir S. C. (iki santuokos – L.), archyvo pažymas apie gimimą. Vykdydama Migracijos departamento nurodymą, pareiškėja 2024 m. rugsėjo 9 d. ir 2024 m. rugsėjo 10 d. pateikė Migracijos departamentui archyvines pažymas, patvirtinančias, jog jos seneliai gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Teigia, kad pagal pateiktus duomenis laikytina, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir atitinkamai pareiškėja turi teisę ją atkurti.
Teigia, kad nors pareiškėja įvykdė visus Migracijos departamento reikalavimus ir pateikė visus jo reikalautus papildomus dokumentus, 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, teigdamas, jog pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę, kadangi nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas ir seneliai bei motina ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai.
Šiuo atžvilgiu pareiškėja taip pat akcentuoja, kad Migracijos departamentas, nevertindamas pareiškėjos pateikto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo bei kitų pareiškėjos pateiktų įrodymų, patvirtinančių jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir reikalaudamas iš pareiškėjos papildomų dokumentų, kurių pagal teisės aktus ji neprivalo pateikti, nemotyvuodamas šio savo reikalavimo, pažeidė įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Be to, Migracijos departamento ginčijamas sprendimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) 10 straipsnio 5 dalyje administraciniam sprendimui nustatytų reikalavimų, kadangi net nėra aišku, koks asmuo priėmė ginčijamą sprendimą. Lygiai taip pat pareiškėjos vertinimu neaišku, kas teikė pareiškėjai per MIGRIS komunikaciją nurodymus dėl papildomų dokumentų pateikimo, kurie buvo nemotyvuoti ir nepagrįsti teisės aktų nuostatomis.
Šalies argumentai
Pareiškėja pažymi ir tai, kad vien abstraktus nurodymas, kad pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų, ignoruojant pareiškėjos pateiktą informaciją, patvirtinančią jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jos nevertinant ir nenurodant dokumentuose pateiktos informacijos atmetimo priežasčių, negali būti laikomas teisėtu viešojo administravimo subjekto veiksmu.
Pažymi, kad nesutinka su Migracijos departamento priimtu ginčijamu sprendimu. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą tenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįsta.
Pateikdamas nesutikimo su pareiškėjos skundu argumentus atkreipia dėmesį, kad minėtas Aprašo 17 punktas skirtas tik prašymo priėmimo stadijai, t. y. Migracijos departamentui paliekama diskrecijos teisė spręsti dėl išreikalavimo pateikti papildomus dokumentus jau nagrinėjant priimtą prašymą. Nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 141 straipsniu Migracijos departamentas turi teisę gauti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu, atlikti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja buvo informuota, kad Migracijos departamentas, siekdamas įsitikinti pareiškėjai išduoto teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimo pagrįstumu, kuris išduotas 1996 metais, kreipėsi į ją su prašymu papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad vienas iš pareiškėjos tėvų, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis).
Akcentuoja, kad nagrinėjant prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra iš naujo detaliai vertinami visi dokumentai ir duomenys, kuriais pareiškėja įrodinėja savo teisę gauti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad asmuo turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakovo vertinimu tai, kad pareiškėjai išduoti leidimai laikinai gyventi ir pažymėjimas savaime nepatvirtina, kad ji atitinka leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą.
Nurodo ir tai, kad aplinkybė, kad pareiškėjai yra išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas Nr. LP416078, savaime nesuponuoja, kad jai nėra taikomos kitos Pilietybės įstatymo nuostatos. Pažymi, kad teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos atitikti teisės aktų nuostatas ir pateikti įrodymus ir dokumentus nustatytus Pilietybės įstatymo 9 straipsnio ir 38 straipsnio nuostatose, patvirtinančius ji iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę arba tokį statusą turėjusio asmens iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė. Papildomai pažymi ir tai, kad pilietybės išsaugojimo sąlygos pagal 1991 m. Pilietybės įstatymą ir pilietybės atkūrimo sąlygos pagal šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą nėra tapačios. Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 7 dalis nustato, kad asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik jeigu jie atitinka dabar galiojančio Pilietybės įstatymo sąlygas.
Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas priimtas dėl to, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, patvirtinančių, kad vienas iš jos tėvų iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Akcentuoja, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi savaime neužkerta kelio jai, pateikus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindą pagrindžiančius papildomus dokumentus, teisės aktų nustatyta tvarka, pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo arba Migracijos departamentui teikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kaip turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pagrindą.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad nagrinėdamas pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pažeidė įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Nurodo, kad Migracijos departamentas vertino pareiškėjos pateiktą teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą Nr. LP416078. Teigia, kad prašymą pateikti papildomus dokumentus aiškiai motyvavo Įstatymo normomis (Įstatymo 141 straipsnis, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnis).
Atsakovo vertinimu atmestini skundo teiginiai, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, kaip nepagrįsti. Pažymi, kad vadovaujantis Aprašo 30 punktu, prašymą išduoti leidimą nagrinėja Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas Migracijos departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Nurodo, kad iš kitų Aprašo nuostatų matyti, kad kitus su prašymo, išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, veiksmus atlieka Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas Migracijos departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad administracinis sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno, valstybės tarnautojo, kito įstatymų nustatytą specialų statusą turinčio fizinio asmens arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir pasirašytas pagal Viešojo administravimo įstatymo numatytus reikalavimus.
Nesutikdamas su skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, patvirtinančių jos teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, atkreipia dėmesį, kad asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo, t. y. vaiko registracijos, paso išdavimo ir kt. Sukūrus Lietuvos valstybę bei įkūrus Lietuvos pilietybės institutą, asmenys Lietuvos piliečiais oficialiai dažniausiai tapdavo šiems išdavus Lietuvos pasą (kurio išdavimo taisykles nustatė1919 m. liepos 1 d. priimti įstatai, kurių 2 punkte nurodė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą, t. y. pilietybės įrodymą (šios prievolės terminas vėliau pratęstas iki 1922 m. kovo 31 d.).Pasus išduodavo valsčių valdyba bei nuovadų viršininkai). Teigia, kad pareiškėjos motina pati iki 1940 m. birželio 15 d. negalėjo turėti Lietuvos Respublikos paso ar kitų pilietybę patvirtinančių dokumentų, todėl šiuo atveju yra aktualūs dokumentai apie jos tėvų (pareiškėjos senelių) Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau minėti dokumentai pateikti nebuvo.
Nurodo, kad Migracijos departamentas įvertino, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę pareiškėjos papildomai pateikti dokumentai galėtų patvirtinti, kad jos seneliai M. M. ir U. P. (M.) gimė Lietuvoje ir išseno čia gyveno. Atsakovo teigimu būtina įvertinti faktą, jog pareiškėjos seneliai M. M., U. M., buvo įrašyti į Lenkijos Respublikos Seimą 1935 m. sąraše, vadinasi, atsakovo vertinimu, jie 1935 m. buvo Lenkijos piliečiai.
Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1969/2018 buvo konstatuota, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
Akcentuoja, kad pareiškėjos tėvų ir senelių gyvenamosios vietos (teritorija) nebuvo įtraukti į 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu nustatytą Lietuvai gražinamų teritorijų sąrašą ir buvo prijungti prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., todėl mano, kad asmenys neatitinka aukščiau nurodytos kasacinio teismo nutartyje minimos antrosios sąlygos, t. y. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu ((duomenys neskelbtini) tuo metu dar nepriklausė Lietuvai, t. y. (duomenys neskelbtini) mstl. buvo prijungtas prie Lietuvos tik 1940 m. rugpjūčio 3 d). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vertinimu minėti asmenys neatitinka antrosios kasacinio teismo nutartyje nustatytos sąlygos bei 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo sąlygų, t. y. 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje, asmenys negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.
Atsižvelgęs į tai, atsakovas nurodo, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai bei prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja, atsikirsdama į atsakovo atsiliepimą, be kita ko nurodo, kad atsakovo išvada apie tai, kad pareiškėjos seneliai M. M., U. M., buvo įrašyti į Lenkijos Respublikos Seimą 1935 m. sąraše, vadinasi jie 1935 m. buvo Lenkijos piliečiai, yra niekuo nepagrįsta. Nurodo, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėjos seneliai buvo įrašyti į rinkėjų sąrašus, savaime nereiškia, jog jie buvo Lenkijos piliečiai. Teigia, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, jog pareiškėjos seneliai turėjo Lenkijos pilietybę, byloje pateiktose archyvo pažymose aiškiai nurodyta, jog archyvuose nėra duomenų ir dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjos teigimu šios pažymos patvirtina, jog pareiškėjos tėvai ir seneliai buvo lietuviai, nuo seno gyvenę Lietuvoje, čia dirbo ir turėjo nekilnojamojo turto. Pareiškėjos vertinimu vien dėl to, kad Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos, nereiškia, jog visi šiame krašte gyvenę asmenys tapo Lenkijos piliečiais.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat nesutinka su Migracijos departamento teiginiais, jog įvertinus tai, kad (duomenys neskelbtini) 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. dar nepriklausė Lietuvai ir prie jos prijungtas tik 1940 m. rugpjūčio 3 d., jos tėvai ir seneliai nelaikyti asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjos teigimu Migracijos departamentas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Pažymi, jog precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo nagrinėjamas klausimas dėl teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo atveju, kai asmenys gimė ir gyveno teritorijoje, kuri nei 1939 m. spalio 10 d., nei 1939 m. spalio 27 d., nei vėliau nebuvo grąžinta Lietuvai ir iki šiol priklauso Baltarusijai. Tuo tarpu tiek (duomenys neskelbtini) m., tiek (duomenys neskelbtini) k., kuriuose gyveno pareiškėjos tėvai ir seneliai, buvo grąžinti ir iki šiol priklauso Lietuvai. Pažymi, jog kada tiksliai Lietuvai grąžintas (duomenys neskelbtini) k., atsiliepime į skundą nenurodyta.
Galiausiai nurodo ir tai, kad Migracijos departamentui pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjos seneliai A. C. ir S. C. bei M. M. ir U. P. buvo lietuviai, gimę Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir nuo seno gyvenę Lietuvoje. Jie buvo žemdirbiai, šiame rajone turėjo nekilnojamojo turto – žemės sklypų. Tai pareiškėjos vertinimu leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos seneliai atitiko 1919 m. sausio 9d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nustatytus pagrindus ir buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Teigia, kad nėra jokių duomenų, jog šią teritoriją okupavus Lenkijai pareiškėjos seneliai būtų netekę Lietuvos pilietybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių
Byloje ginčas kilo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos šios aplinkybės.
2024 m. vasario 13 d. pareiškėjai, Ukrainos pilietei, išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. kovo 4 d.
1996 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjai išduotas Lietuvos Respublikos pažymėjimas Nr. LP416078, patvirtinantis, kad šį pažymėjimą turintis asmuo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą neribotą laiką išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Ukrainos Ambasados Lietuvos Respublikoje išduota pažyma patvirtina, kad pareiškėja neteista.
Pareiškėja, Ukrainos Respublikos pilietį, V. L. 2023 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą Nr. 2312-LNG-0018 išduoti leidimą nuolat gyventi. Prašyme nurodė, jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, t. y. prašymas pateiktas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
2023 m. gruodžio 19 d. pareiškėja pateikė pakartotinį prašymą Nr. 2312-LNG-0159 dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (registruotas 2024 m. vasario 12 d). Prašyme nurodė, kad prašymą teikia kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. 2024 m. sausio 10 d. ir 2024 m. sausio 31 d., 2024 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentas pareikalavo pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius jos kilmę. 2024 m. vasario 4 d. pareiškėja nurodė Migracijos departamentui, kad kreipėsi dėl dokumentų gavimo. 2024 m. liepos 19 d., 2024 m. rugsėjo 9 d. pareiškėja pateikė papildomus Migracijos departamento pareikalautus dokumentus, patvirtinančius jos lietuvišką kilmę: gimimo, mirties ir santuokos liudijimus, archyvo pažymas apie gimimą, mirtį ir santuokas, apie tremtį, turėtą nekilnojamąjį turtą, išsilavinimą.
2024 m. spalio 8 d. skundžiamu sprendimu Nr. 24S226539 pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti, nes nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4–5 dalyje, t. y. neįrodė, kad ji yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis. Atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi priimtas remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
Nesutikdama su šiuo Sprendimu, pareiškėja pateikė skundą teismui.
II. Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau, kaip minėta, ir – Įstatymas) (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojusi pareiškėjos prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 30 d.) ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas (toliau, kaip minėta, ir – Pilietybės įstatymas) (2023 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. XIV-2240 redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2024 m. sausio 1 d.).
Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja siekia gauti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kai ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš Įstatymo 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų.
Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Asmenų, turinčių teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda šią teisę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).
Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad pareiškėja turi Lietuvos Respublikos išduotą pažymėjimą, suteikiantį jai teisę neribotą laiką išsaugoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kuris buvo išduotas remiantis 1992 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 198 patvirtinta tvarka Dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo. Asmenys, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo yra išduoti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys dokumentai, turi teisę: 1) jeigu jie atitinka šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygas, atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateikę šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nurodytus prašymą ir dokumentus vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Asmeniui išduotas teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis dokumentas prilyginamas šio įstatymo 38 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiam dokumentui (Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 7 dalis).
Atsižvelgus į tai, pareiškėja patenka į asmenų ratą, nurodytą Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat pareiškėjai taikytinos Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalį, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą (šis dokumentas grąžinamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms įstaigoms); 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinantį dokumentą, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti po teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo asmeniui; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalis).
Prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje pateikimą, priėmimą, nagrinėjimą, sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo priėmimą reguliuoja 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-445 patvirtintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas (kaip minėte, tekste ir Aprašas) (Aprašo 1 punktas).
Aprašo 16 punkte nustatyta, kokie dokumentai patvirtina Įstatyme nustatytus leidimo nuolat gyventi pagrindus. Aprašo 16.1 papunktyje nurodyta, kokie dokumentai patvirtina Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytą pagrindą ir tokiais dokumentais pagal Aprašo 16.1.1–16.1.3 papunkčius yra: 16.1.1. dokumentai, patvirtinantys, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyje, arba lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai, nurodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalyje; 16.1.2. dokumentai, patvirtinantys giminystės ryšį su asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jeigu užsienietis yra šio asmens palikuonis; 16.1.3. vardo ar pavardės keitimą patvirtinantys dokumentai, jeigu šie asmens duomenys dokumentuose, nurodytuose aprašo 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose, nesutampa su asmens duomenimis aprašo 5.1 papunktyje nurodytame kelionės dokumente.
Aprašo 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose nurodytų dokumentų pateikti nereikia, jeigu užsieniečiui yra išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas arba lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas arba jeigu Migracijos departamentas yra priėmęs sprendimą dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo arba sprendimą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą ar lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą (Aprašo 17 punktas).
Atsižvelgęs į aptartas nuostatas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai yra išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas, teismas sprendžia, kad pareiškėja, pateikdama prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, neturėjo pareigos pateikti 16.1.1 ir 16.1.2 papunkčiuose nurodytų dokumentų, taigi, ir Pilietybės įstatymo 4–5 dalyse nustatytų dokumentų, patvirtinančių, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Aptartųjų nuostatų pagrindu teismas sutinka su pareiškėjos skunde nurodytu argumentu, kad teisės aktuose pareiškėjai, kreipiantis leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, nenustatyta pareiga pateikti Pilietybės įstatymo 4–5 dalyse nustatytų dokumentų, patvirtinančių, kad užsienietis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgus į tai, ginčijamame sprendime atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjai nepateikus Pilietybės įstatymo 4–5 dalyse nurodytų dokumentų leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti išduodamas, yra nepagrįsta. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjai teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas išduotas V. L. vardu ir pavarde, pareiškėja, teikdama prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo pareigą pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimą. Kaip matyti iš pareiškėjos prie 2023 m. gruodžio 19 d. pateikto prašymo išduoti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja šiuos dokumentus pateikė, todėl atsakovo atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi nepagrįstas teisiniu reguliavimu ir pastarajam prieštarauja.
Atsikirsdamas į skundo argumentus, atsakovas nurodo, kad Aprašo 17 punktas skirtas tik prašymo priėmimo stadijai, t. y. Migracijos departamentui paliekama diskrecijos teisė spręsti dėl reikalavimo pateikti papildomus dokumentus jau nagrinėjant priimtą prašymą ir šį teiginį pagrindžia Įstatymo 141 straipsniu, tad teismas išsamiau pasisakys dėl šio atsakovo argumento.
Teismas sutinka, kad Įstatymo 141 straipsnyje (tiek, kiek aktualu nagrinėjamos bylos kontekste), siekiant nustatyti užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ar priimant sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje, be kita ko, ir Migracijos departamentui, suteikta teisė reikalauti ir gauti iš užsieniečio, jo sutuoktinio, įmonės arba kitų asmenų duomenis, dokumentus (jų nuorašus, išrašus), paaiškinimus, įrodymus, kviesti pokalbio užsienietį, įmonės atstovą, užsieniečio sutuoktinį arba kitą asmenį į Migracijos departamento tarnybines patalpas, fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus, taip pat tvarkyti šiuos duomenis (Įstatymo 141 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vis tik, teismo nuomone, toks teisinis reguliavimas nereiškia, kad remiantis Įstatymo 141 straipsnio nuostata, atsakovui suteikta teisė, savo nuožiūra reikalauti papildomų dokumentų, nors teisės aktuose aiškiai įtvirtinta, kad tokie dokumentai nepateikiami. Priešingas Įstatymo 141 straipsnio nuostatų aiškinimas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Viešojo administravimo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, kurio privalo laikytis viešojo administravimo subjektai, taip pat ultra vires doktrinai, pagal kurią viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimus.
Taigi, nagrinėjamo ginčo kontekste, teismas kaip nepagrįstą atmeta atsakovo argumentą, kad, remdamasis Įstatymo 141 straipsnio nuostata, Migracijos departamentas turėjo teisę savo nuožiūra iš pareiškėjos reikalauti ir papildomų, Aprašo 16.1.1–16.1.3 papunkčiuose ir Aprašo 17 punkte nenustatytų dokumentų.
Pripažinus, kad pareiškėja jos prašymo nagrinėjimo metu privalėjo atitikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o ne, kaip nurodo atsakovas, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus, visi argumentai, susiję su pareiškėjos kilme, faktais, ar jos tėvas ir seneliai bei motina ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat dėl to esančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste, todėl teismas dėl šių aplinkybių vertinimo plačiau nepasisakys.
Atsakovas ginčijamą sprendimo priėmė remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 14 punktu. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 14 punktas).
Aukščiau aptarti byloje esantys įrodymai, pareiškėjos prašymo pateikimo metu galiojęs teisinis reguliavimas patvirtina, kad pareiškėja, pateikdama 2023 m. gruodžio 19 d. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė visus tam būtinus, t. y. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje ir Aprašo 16.1 papunktyje nurodytus dokumentus, todėl atsakovas nepagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 14 punktu atsisakė pareiškėjai jos prašomą leidimą išduoti, taigi, atsakovo sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Nors pareiškėja ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia ir argumentais, susijusiais su tuo, kad ginčijamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams, tačiau teismas kaip nepagrįstus atmeta šiuos pareiškėjos argumentus dėl žemiau nurodomų argumentų.
Teismas, ginčijamą sprendimą vertindamas kaip individualų administracinį aktą Viešojo administravimo įstatymo kontekste, pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi, vertindamas prašymo ar skundo turinį. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019,2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021).
Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, nurodytos ir priežastys, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Būtent dėl aiškių ir išsamių argumentų, pareiškėja pateikė motyvuotą skundą, jį pagrindė vertindama ginčui aktualių teisės normų analize. Atsižvelgęs į tai, teismas nemato pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti nepagrįstu ir neteisėtu ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų kontekste.
Taigi, teismas neturi pagrindo spręsti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimą ar pažeidžia gero administravimo principą.
III. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).
Aukščiau aptarto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų aplinkybių kontekste teismas sprendžia, kad pareiškėjos prašymas tenkintinas, pripažintina, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, dėl ko naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Tenkinus pagrindinį pareiškėjos reikalavimą, tenkintinas ir išvestinis reikalavimas ir Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Pareiškėja skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226539 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pripažintina, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Pareiškėja skunde prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja prie bylos pridėjo 2024 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymą Nr. 209, patvirtinantį apie sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį, kitokių įrodymų, patvirtinančių jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nepridėjo, tad spręstina dėl 23 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjai.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl patenkinus pareiškėjos prašymą šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos V. L. skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226539, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos V. L. prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666, 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų pareiškėjai V. L., a. k. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.