- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-904/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00179-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- M. Š.
- Atsakovas
- R. J. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto R. J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. Š. ieškinį atsakovui R. J. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo R. J. S. priešieškinį dėl paskolos rašto pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo R. J. S. priteisti 20 000 Lt negrąžintą paskolos dalį pagal 2007-07-25 paskolos sutartį, 11 552 Lt palūkanų, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad atsakovas 2007-07-02 pareiškė norą už 500 000 Lt pirkti iš G. L. žemės sklypą (58 arus), esantį (duomenys neskelbtini). Buvo sutarta, kad avansu atsakovas sumokės 125 000 Lt. Pasak ieškovės, atsakovas šios sumos neturėjo, todėl 2007-07-02 tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovė atsakovui paskolino 125 000 Lt, kurie kaip avansas buvo perduoti G. L. už perkamą žemės sklypą. Pagal 2007-07-02 paskolos sutartį atsakovas ieškovei skolą grąžino dalimis per du kartus, t. y. 2007-07-19 (50 000 Lt) ir 2007-07-25 (75 000 Lt). Pasak ieškovės, tada atsakovui buvo grąžintas ir paskolos sutarties originalas bei atsiskaitymo lapeliai. Kadangi pagrindinė G. L. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2007-07-26, ieškovės teigimu, 2007-07-25 atsakovas vėl paprašė paskolinti pinigų – 250 000 Lt. Pasak ieškovės, 2007-07-25 tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal ją pinigus atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2007-12-20, o laiku negrąžinus paskolos, atsakovas įsipareigojo mokėti 0,03 proc. delspinigius arba 10 proc. metinių palūkanų. Ieškovės teigimu, atsakovas pagal paskolos sutartį grąžino tik 230 000 Lt, todėl ieškovė prašo priteisti 20 000 Lt skolos ir 11 552 Lt palūkanų.
Atsakovas R. J. S. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2007-07-25 paskolos raštą pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ir priteisti iš ieškovės M. Š. 230 000 Lt skolos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog ieškovė jį įkalbėjo pirkti iš G. L. žemės sklypą, kuriam įsigyti jis turėjo pakankamai lėšų, nes ne tik turėjo nuolatines pajamas, gaunamas iš notaro veiklos, tačiau 2007 m. už parduotas akcijas buvo gavęs apie 400 000 Lt. 2007-07-02 jis su ieškove, kuri veikė kaip G. L. įgaliotinė, sudarė preliminariąją žemės sklypo pirkimo sutartį, ja susitarė, jog G. L. priklausantis žemės sklypas bus perkamas už 499 900 Lt. Šioje sutartyje yra užfiksuota, kad iki preliminariosios sutarties pasirašymo jis ieškovei, kaip pardavėjos įgaliotinei, sumokėjo 125 000 Lt avansą, likusi dalis turėjo būti sumokėta iki 2007-10-01. Atsakovo teigimu, jis jokios paskolos sutarties su ieškove 2007-07-02 nebuvo pasirašęs, iš ieškovės pinigų nesiskolino. Iki pagrindinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo (2007-07-26) jis ieškovei, kaip G. L. įgaliotinei, per du kartus perdavė 125 000 Lt. Pasak atsakovo, šį faktą patvirtina ieškovės ranka rašyti 2007-07-19 ir 2007-07-25 pakvitavimai, kuriuose neužsimenama apie tai, kad atsakovas grąžina ieškovei paskolą, o, priešingai, rašoma, kad „papildomai gavau“, kas reiškia mokėjimų tęstinumą. Taigi iki pagrindinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo atsakovas ieškovei, kaip G. L. įgaliotinei, perdavė 250 000 Lt, šis faktas užfiksuotas ir pagrindinėje pirkimo–pardavimo sutartyje. Pasak atsakovo kadangi preliminariojoje sutartyje buvo numatyta, jog visa suma už perkamą žemę (499 900 Lt) turi būti sumokėta iki 2007-10-01, ieškovė pareikalavo parašyti paskolos raštą. Tačiau sužinojęs, kad perkamas žemės sklypas yra teritorijoje, kurioje nėra ne tik sklypo detaliojo plano, tačiau nėra ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės bendrojo plano, atsakovas pareikalavo, kad ieškovė jam grąžintų pagal preliminariąją sutartį gautą 250 000 Lt sumą. Kadangi ieškovė teigė, jog pinigų nebeturi, atsakovas sutiko G. L. priklausantį žemės sklypą pirkti už 250 000 Lt. Be to, ieškovė įkalbėjo jį pirkti ir jai priklausantį žemės sklypą už analogišką 250 000 Lt sumą. Paskolos rašto ieškovė atsakovui negrąžino, nes nurodė, kad pagal jį bus apskaitomos iš jo gaunamos įmokos už ieškovės žemės sklypą. Už siekiamą įsigyti žemės sklypą iš ieškovės, atsakovas sumokėjo 230 000 Lt. Kadangi ieškovė nuo seniau jam buvo skolinga 20 000 Lt, jis pranešė jai, kad atlieka vienašališką įskaitymą. Dėl šio įskaitymo kilo konfliktas, ieškovė atsisakė jam parduoti savo žemės sklypą ir grąžinti 230 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo R. J. S. ieškovei M. Š. 20 000 Lt skolos, 11 522 Lt palūkanų, 10 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 6 647 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad 2007-07-25 paskolos rašte atsakovas, būdamas kvalifikuotas teisininkas, daug metų dirbęs notaru, savo ranka parašė, kad liko skolingas ieškovei 250 000 Lt ir įsipareigoja šią sumą grąžinti iki 2007-12-20, taip pat nurodytos netesybos netinkamo prievolės įvykdymo atveju. Teismo nuomone, šio paskolos rašto tekstas yra aiškus, jame atsakovas konstatuoja savo įsipareigojimą ieškovei. Teismo vertinimu, minėtas paskolos tekstas leidžia daryti išvadą, kad atsakovas iš ieškovės šią pinigų sumą yra gavęs. Be to, pasak teismo, tarp šalių susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius taip pat patvirtina tolesnė paskolos rašto vykdymo eiga – atsakovas pradėjo paskolos sutartį vykdyti – pinigus pradėjo grąžinti dalimis: 2007-08-24 – 50 000 Lt, 2007-09-07 – 50 000 Lt, 2007-09-20 – 5 000 Lt; 2007-10-25 – 45 000 Lt, 2008-01-25 – 10 000 Lt, 2008-03-27 – 10 000 Lt, 2008-04-24 – 50 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2008-04-24 atsakovas, bankiniu pavedimu į ieškovės sąskaitą pervesdamas 50 000 Lt, mokėjimo nurodyme nurodė, jog tai yra „Kredito dalies išmokėjimas“. Teismas nurodė, kad kredito sutartis iš esmės atitinka paskolinius teisinius santykius. Atsakovas neįrodė, jog šalis siejo kiti teisiniai santykiai, išskyrus ginčijamą paskolos dokumentą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas mokėjo ieškovei pagal 2007-07-25 paskolos raštą. Pasak teismo, atsakovo argumentai, kad 2007-07-25 paskolos raštas buvo kaip garantijos dėl skolos G. L. už perkamą jos žemės sklypą fiksavimas ir jis neteko galios 2007-07-26 pasirašius pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, atmestini, nes šioje sutartyje nurodyta, kad atsakovas už perkamą žemę yra visiškai atsiskaitęs. Teismas nurodė, kad 230 000 Lt ieškovei atsakovas mokėjo jau po 2007-07-26 pagrindinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, todėl sprendė, kad atsakovas, atlikdamas dalinius mokėjimus, patvirtino sandorį, todėl neturi teisės jo ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.).
Atsakovo argumentus, kad jo atlikti mokėjimai ieškovei yra padaryti vykdant žodinę preliminariąją žemės sklypo, priklausančio ieškovei M. Š., sutartį teismas vertino kritiškai. Teismas nurodė, kad atsakovas daug metų dirbo notaru, todėl jam yra žinoma, kad preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Teismo vertinimu, jei tarp šalių būtų susiklostę ikisutartiniai teisiniai santykiai dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo, elgdamasis protingai, teisingai ir sąžiningai atsakovas tokią sutartį būtų sudaręs. Teismas pažymėjo, kad šalys buvo pažįstamos ir bendravo nuo 1984 m., tačiau įvairius finansinius reikalus fiksuodavo raštu. Atsakovo argumentai, kad ieškovė 2007-08-24 pakvitavime nurodė, jog pinigus gavo pagal žemės pirkimo–pardavimo sutartį, nekeičia paskolos rašto esmės ir nesukuria jokių kitų teisinių santykių. Teismas atsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, kad pakvitavimą ji surašė pagal atsakovo žodžius. Įvertinęs šalių paaiškinimus dėl draugiškų jų tarpusavio santykių, teismas nurodė, jog nekyla abejonių, kad ieškovė pasitikėjo atsakovu, jo surašomais ar jam diktuojant surašomais dokumentais.
Be to, pasak teismo, atsakovo argumentus dėl mokėjimų pagal žodinę preliminariąją sutartį taip pat iš dalies paneigia liudytoja apklaustos V. B. paaiškinimai, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. vasaros iki 2011-03-03 šalys, būdamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiais, vykdydamos detaliojo planavimo darbus, kartu samdė bendrovę šio plano rengimui, lygiomis dalimis mokėjo už šiuos darbus ir 2011-03-03 Žemės sklypo dalių perskaičiavimo ir padalijimo sutartimi susitarė pasidalinti padidėjusį žemės sklypo plotą, išeiti iš bendrosios dalinės nuosavybės suformuojant atskirus žemės sklypus. Šia sutartimi šalys patvirtino, kad tai, kas yra atidalyta, yra teisinga ir atitinka šalių valią, jos niekam jokių pretenzijų neturi. Pasak teismo, nelogiška būtų teigti, kad asmuo, sumokėjęs 230 000 Lt pagal žodinę sutartį, net kelis metus nereikalautų sudaryti galutinės žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties.
Atsakovui neįrodžius sandorio apsimestinumo ir nenuginčijus 2007-07-25 Paskolos rašto, teismas priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti.
Apelianto teigimu, teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, todėl neatskleidė bylos esmės, neteisingai įvertino arba nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė proceso ir materialinės teisės normas. Pasak apelianto, teismas formaliai įrodymų vertinimą pradeda nuo 2007-07-25 paskolos rašto turinio vertinimo, neatsižvelgdamas į esmines šios paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Teismas neįvertino, kad apeliantas 2007 m., ketindamas pirkti G. L. žemės sklypą, turėjo santaupų tokiam pirkiniui ir jam nebuvo būtinybės 2007-07-02 skolintis iš ieškovės. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškovė nurodė G. L. buvus šeimos nare, kartu vedus bendrą ūkį, todėl logiškai nepaaiškinama, kaip ieškovė galėjo perduoti atsakovui 125 000 Lt iš karto juos vėl skolinti. Ieškovė jokiais įrodymais nepagrindė tarp šalių buvus sudarytą 2007-07-02 paskolos sutartį. Teismas neatsižvelgė į apelianto pateiktus ieškovės 2007-07-19 ir 2007-07-25 pakvitavimus ir tai, kad ieškovė visomis išgalėmis siekė paneigti savo rašyseną minėtuose pakvitavimuose, tačiau neabejotina, kad ieškovė šiuos pakvitavimus surašė patvirtindama pagal preliminarią sutartį gaunamą antrąją mokėjimo sumą – 125 000 Lt. Pagrindinės sutarties kaina yra 250 000 Lt, ieškovė pripažino, kad atsakovas 125 000 Lt avansą yra sumokėjęs, todėl neaišku, kokia prasmė apeliantui buvo skolintis 250 000 Lt, jei likusi sumokėti suma sudaro 125 000 Lt. Ši aritmetinė ir loginė klaida atskleidžia ieškovės nesąžiningumą, tačiau teismas į ją nekreipė dėmesio. Teismui apeliantas buvo nurodęs, kad iki 2007-07-26 pagrindinės sutarties sudarymo apeliantas ieškovei sumokėjo 250 000 Lt, o likusią kainos dalį, kaip nurodyta preliminarioje sutartyje, turėjo sumokėti iki 2007-10-01. Būtent dėl to, kad likusi kainos dalis turėjo būti sumokėta vėliau ir dar nebuvo sumokėta iki pagrindinės sutarties sudarymo, ieškovė 2007-07-25 pareikalavo apelianto pasirašyti paskolos raštą. Teismas visiškai nepasisakė dėl paskolos rašto turinio ir nenurodė, ar jame yra aiškiai nurodytas paskolos perdavimo faktas. Teismas privalėjo konstatuoti, kad paskolos rašto turinys niekaip nepagrindžia, kad tariamos paskolos dalykas – 250 000 Lt yra perduotas apeliantui. Teismas neįvertino, kad paskolos raštas buvo surašytas kaip vienašalis prievolės pagal preliminarią sutartį įvykdymo garantavimo sandoris, kad paskolos raštas parašytas pagrindinės sutarties sudarymo išvakarėse ir garantuojant skolos mokėjimą lygiai tokiai pat sumai, kuri liko mokėti pagal preliminarią sutartį. Be to, teismas neįvertino, kad 2007-07-25 paskolos rašto turiniu apeliantas patvirtina skolą pagal žemės pirkimo sandorį iš G. L., o ne pagal ieškovės pramanytą paskolos sutartį. Minėtame rašte apeliantas įsipareigoja sumokėti, o ne grąžinti nurodytą sumą. Skirtingai nei sprendė teismas, nei viename iš pakvitavimų, iš kurių matyti, kad apeliantas sumokėjo ieškovei 230 000 Lt, nėra nuorodos, kad apeliantas grąžina pinigus. Teismas visiškai neįvertino apeliantės teiginių apie pakvitavimų lape viršutinėje užbraukytoje dalyje neva buvusį įrašą ir šio užbraukyto įrašo sąsajų su Paskolos raštu. Ieškovė net kelis kartus teigė, kad užbraukytas įrašas yra ,,Paskolos sutartis 2007-07-25“, tačiau ieškovės į bylą pateikta specialisto išvada patvirtina priešingas aplinkybes – kad yra užbraukytas įrašas - ,,....125 000 Lt avansas“, kas veda ne prie sąsajos su Paskolos raštu, bet prie avanso mokėjimo pagal ginčo šalių preliminarią žodinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas sprendime klaidingai išskyrė apelianto 2008-04-24 bankinį pavedimą, kuriame užrašyta ,,Kredito dalies išmokėjimas“ ir padarė klaidingą išvadą, kad tai yra mokėjimas pagal Paskolos raštą. Šį įrašą netiksliai padarė banko darbuotoja, o pats apeliantas kreditavimą prilygina sandorio avansavimui. Ieškovės pakvitavimuose atskleidžiamas kainos už asmeninį ieškovės žemės sklypo pirkimą mokėjimas. Teismas, nurodydamas, kad atsakovas po 2007-07-26 pagrindinės sutarties sudarymo sumokėjo 230 000 Lt, tuo iš dalies įvykdymas sandorį (2007-07-25 paskolos raštą) kartu jį patvirtino, nesuprato faktinių aplinkybių apie tai, kad minima garantija buvo išduota iki 2007-07-26 pagrindinės sutarties sudarymo ir iki šia pagrindine sutartimi pakeičiant 2007-07-02 preliminarios sutarties sąlygas. 2007-07-26 pagrindine sutartimi pakeitus preliminarios sutarties sąlygas ir apeliantui sumokėjus visą pagrindinės sutarties kainą, prieš tai išduota garantija, apelianto klaidingai įvardinta kaip paskolos raštas, neteko teisinės galios. Nors preliminari sutartis turi būti rašytinės formos, tačiau teismas šiuo atveju turėjo objektyviai įvertinti, kad formos pažeidimus lėmė ilgametė šalių pažintis. Be to, apeliantas reikalavimą priteisti 230 000 Lt sumą grindžia ne žodine preliminaria sutartimi, o avanso sumokėjimą patvirtinančiais pakvitavimais. Apeliantas turėjo pagrindą neskubėti įsigyti žemės sklypo dėl jam reiškiamų trečiųjų asmenų pretenzijų ir jo turtui taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas ne tik nepagrįstai priteisė 20 000 Lt skolą ir 11 552 Lt palūkanas, bet ir procesines 10 proc. palūkanas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė G. P. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė niekada nežadėjo ieškovui parduoti savo žemės sklypo, pinigų perdavimą pagal Paskolos raštą patvirtina ne tik minėto rašto tekstas, bet ir pinigų grąžinimas dalimis. Ieškovės teigimu, pripažinus, kad paskolos dalykas buvo perduotas, apelianto finansinės padėties klausimas nėra reikšmingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Skundžiamu sprendimu teismas priteisė ieškovei iš apelianto 20 000 Lt negražintą paskolos dalį pagal 2007-07-25 paskolos raštą. Minėtame paskolos rašte, kurį surašė ir pasirašė pats apeliantas, nurodyta: ,,likau skolingas jos įgaliotinei M. Š. pagal pirkimo–pardavimo sandorį 250 000 Lt. Įsipareigoju sumokėti visą sumą iki 2007-12-20. Pavėlavus sumokėti, mokėsiu delspinigius 0,03 proc. už dieną arba 10 proc. metinių palūkanų normos“ (1 t., b. l. 98). Minėto rašto turinys, kuriame apeliantas nurodė ,,likau skolingas“ ir ,,įsipareigoju sumokėti“ patvirtina sąlygas, būtinas paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti (CK 6.870 str. 1 d.). Faktą, kad apeliantui pinigai buvo perduoti patvirtina pats paskolos rašto tekstas, kuriame apeliantas nurodė ,,likau skolingas“. Tai, kad minėtame rašte nurodyta sąvoka ne ,,įsipareigoju grąžinti“, o ,,įsipareigoju sumokėti“, skirtingai nei teigia apeliantas, nesudaro pagrindo išvadai, kad Paskolos rašte nėra išreikštas atsakovo įsipareigojimas grąžinti nurodytą pinigų sumą (250 000 Lt). Be to, kolegijos vertinimu, tas faktas, kad minėtą raštą surašęs asmuo, kuris ilgus metus dirbo notaru, nurodė, kad tai ,,Paskolos raštas“, taip pat leidžia teigti, kad šalis siejo būtent paskolos teisiniai santykiai.
Apelianto teigimu, minėtas paskolos raštas buvo surašytas kaip apelianto garantija ieškovei, kad bus sumokėta likusi pagal preliminarią sutartį mokėtina suma (250 000 Lt). Kaip minėta, pagal 2007-07-02 preliminarios sutarties sąlygas iki pagrindinės sutarties sudarymo atsakovas būsimai pardavėjai, atstovaujamai ieškovės, turėjo sumokėti 250 000 Lt, o likusią 249 900 Lt sumą iki 2007-10-01. Apelianto teiginys, kad 2007-07-25 paskolos raštas buvo sudarytas tikslu užtikrinti, kad likusi suma pagal preliminarią sutartį bus sumokėta, atmetamas kaip neįtikinamas. Tuo atveju, jei šalys susitaria, kad ne visa įsigyjamo daikto kaina sumokama pagrindinės sutarties sudarymo metu, tokia nuostata (kad dalis kainos bus sumokama po sutarties sudarymo) įtvirtinama pačioje sutartyje, numatant likusios kainos sumokėjimo tvarką. Be to, šis 2007-07-25 Paskolos raštas pasirašytas dar iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2007-07-26), tačiau jame apeliantas jau pripažįsta turintis 250 000 Lt dydžio skolinį įsipareigojimą ieškovei. Be to, kaip minėta pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties kaina yra 250 000 Lt (2 t., b. l. 38-41), pagrindinės sutarties sudarymo metu apeliantas šią sumą žemės sklypo pardavėjai sumokėjo. Tokiu atveju, minėtas paskolos raštas pagrindinės sutarties sudarymo metu turėjo būti grąžintas apeliantui. Jei, kaip nurodo apeliantas, ieškovė paskolos raštą atsisakė grąžinti, jis galėjo nepasirašyti pagrindinės sutarties arba minėtoje sutartyje numatyti šio rašto teisinę galią.
Apelianto teiginys, kad jo turimos pajamos paneigia poreikį skolintis iš ieškovės, atmestinas. Tokį teiginį paneigia paties apelianto veiksmai, nes jei jo finansinė padėtis būtų tokia gera, kaip apeliantas įrodinėja, nebūtų poreikio dalies už žemės sklypą mokėtinos sumos mokėjimo atidėti, kaip buvo numatyta preliminarioje sutartyje, ir ką ieškovas įrodinėja Paskolos raštu.
Pagal 2007-07-26 pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį apelianto mokėtina suma sudaro 250 000 Lt, byloje nėra ginčo, kad atsakovas iki paskolos rašto sudarymo jau buvo sumokėjęs 125 000 Lt avansą. Todėl, apelianto teigimu, teismas be reikalo nesiaiškino, kam apeliantui reikalinga papildoma 250 000 Lt, o ne 125 000 Lt suma. Šį apelianto argumentą paneigia jo paties paaiškinimai. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad Paskolos raštas buvo sudarytas siekiant užtikrinti likusios sumos (250 000 Lt) pagal preliminarią sutartį mokėjimą. Tai reiškia, kad pagal atsakovo paaiškinimus, 2007-07-25 jis dar nežinojo, kad pagrindinė sutarties kaina bus 250 000 Lt, o ne 499 900 Lt, kaip buvo numatyta preliminarioje sutartyje.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybę, kad apeliantui buvo suteikta minėta paskolos suma patvirtina ir faktas, kad jis vykdė mokėjimus pagal šią sutartį (1 t., b. l. 99, 121-123). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas vykdė mokėjimus ieškovei, tačiau, apelianto teigimu, minėti mokėjimai patvirtina ne paskolos grąžinimą, bet apelianto avansinius mokėjimus pagal tarp šalių sudarytą žodinę preliminarią sutartį. Tokie atsakovo argumentai atmetami kaip neįtikinami. Atsakovas, kaip buvęs notaras, neabejotinai žinojo, kad rašytinės formos nesilaikymas preliminarią sutartį daro negaliojančią (CK 6.165 str. 2 d.). Be to, paskutinis apelianto mokėjimas buvo atliktas dar 2008-04-24, iš viso atsakovas ieškovei yra sumokėjęs 230 000 Lt, o likusią 20 000 Lt sumą nurodo įskaitęs. Tokiu atveju, pagal atsakovo paaiškinimus, jis yra sumokėjęs visą jo planuojamo įsigyti žemės sklypo kainą. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė apeliantui savo sklypo nepardavė. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nelogiška teigti, kad apeliantas, sumokėjęs 230 000 Lt ieškovei, ir laikantis, kad visą preliminarioje sutartyje nurodytą kainą yra sumokėjęs, nereikalauja sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų reiškęs ieškovei reikalavimus grąžinti jo sumokėtą 230 000 Lt sumą iki šios civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį iškėlimo, kurioje apeliantas pateikė priešieškinį (civilinė byla iškelta 2012-10-24). Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad minėti mokėjimai buvo atliekami kaip avansinės įmokos pagal žodinę preliminarią sutartį (CPK 185 str.).
Aplinkybė, kad Paskolos rašte ir dviejuose iš pakvitavimų yra nuorodos į žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių paskolos santykių. Juolab kad, kaip minėta, ieškovė nurodė 250 000 Lt apeliantui paskolinusi tuo tikslu, kad apeliantas galėtų atsiskaityti su pardavėja (G. L.) pagal žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, paties apelianto atlikto 2008-04-24 pavedimo mokėjimo paskirtyje nurodyta ,,Kredito dalies išmokėjimas“ (1 t., b. l .40).
Apelianto, kaip aukštą kvalifikaciją turinčio teisininko, argumentai, kad jis 2007-07-25 rašte per klaidą nurodė ,,Paskolos raštas“, mokėjimo pavedime per klaidą buvo nurodyta ,,kredito dalies išmokėjimas“, o mokėjimus atliko ne pagal Paskolos raštą, o pagal žodinę preliminarią sutartį, atmetami kaip neįtikinami.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių kolegija neturi pagrindo spręsti, kad 2007-07-25 paskolos rašto pagrindu tarp šalių atsirado ne paskolos, o kitokio pobūdžio santykiai.
Tačiau sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 10 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovė prašė teismo priteisti Paskolos rašte numatytas palūkanas už termino grąžinti paskolą praleidimą už konkretų laikotarpį ir procesines palūkanas. Ieškovė turėjo pagrindą prašyti paskolos rašte numatyto dydžio palūkanų priteisimo iki paskolos sumos grąžinimo, neatsižvelgiant į procesinių palūkanų priteisimą (CK 6.874 str. 1 d.), tačiau jų neprašė. Todėl ieškovei priteistinos įstatyme numatytos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 10 proc. palūkanų patikslinama, nurodant, kad ieškovei priteisiamos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos (CK 6.37 str., 6.210 str. 1 d.).
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Iš esmės atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš apelianto priteisiama 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 187-188).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti teismo sprendimo dalį, kuria priteistos 10 proc. dydžio procesinės palūkanos, sumažinant ieškovei M. Š. priteistinas procesines palūkanas iki 5 proc.
Priteisti iš atsakovo R. J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei M. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.