Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per pirmus šešis bausmės vykdymo atidėjimo mėnesius, atlyginti turtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. S., A. Ž., A. L., 2008 m. balandžio mėn. 27 d. apie 15 val., (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, ant netoli (duomenys neskelbtini) upės esančio (duomenys neskelbtini) kalno, būdami apsvaigę nuo alkoholio tyčia sudavė rankomis, kojomis ir stikliniais buteliais mažiausia du smūgius M. H. į įvairias kūno vietas, ko pasekoje jam buvo padaryta muštinė žaizda pakaušyje – dešiniame smilkinyje, kairės pusės VI-VII-VIII šonkaulių lūžimai, kas komplikavosi oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės kairėje pusėje, padarant nukentėjusiajam M. H. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir mažiausia šešis smūgius Č. P. į įvairias kūno vietas, ko pasekoje jam padaryta poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, dešinio kulkšnelio srityje, muštinės žaizdos viršugalvyje, nosyje, kairės pusės VIII šonkaulio ir nosies kaulų lūžimai, padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 nuosprendį ir jį pagal BK 138 str. 2 d. 5 p. išteisinti.

Skunde nurodo, jog nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl teismas, apelianto nuomone, padarė neteisingas išvadas ir jis nuteistas už tokius veiksmus, kurių nepadarė. Teigia, kad 2008-04-27 ant (duomenys neskelbtini) kalno konfliktą sukėlė liudytojas V. P., po ko, pats būdamas kaltas dėl sukelto konflikto grįžo kartu su M. H. į namus ir pasiskundė Č. P., neva jis be jokio pagrindo buvo sumuštas. Č. P. ir M. H. pažeisdami įstatymų reikalavimus, savavaldžiaudami, pasiėmę ginklus atvyko ant (duomenys neskelbtini) kalno, kur buvo jie ir pradėjo šaudyti. Taip pat nurodo, jog nuo ginkluotų Č. P. ir M. H. jie buvo priversti gintis, pirmiausia bandė pabėgti, o užsikirtus pistoletu nusprendė atimti iš jų ginklus, kad jie nešaudytų. Nurodo, kad jis turėjo kontaktą tik su Č. P., kadangi jis iš jo norėjo atimti ginklą, kuriuo Č. P. šaudė. Taipogi nurodo, jog Č. P. tyčia nemušė, nesiekė jam padaryti nesunkų kūno sužalojimą. Sužalojimas, nuteistojo nuomone, galėjo būti padarytas grumtynių metu. Teigia, kad tarp jo ir M. H. kontakto nebuvo, jis, pasak apelianto, prie jo nebuvo prisilietęs, su juo nesigrūmė, jam jokių smūgių nesudavė. Mano, kad jo veiksmai visiškai nepagrįstai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p., pasak nuteistojo, kadangi konflikto metu jis nepavartojo smurto dviejų asmenų atžvilgiu, kadangi jis kontaktavo tik su Č. P.. Be kita ko L. M. nurodo, jog ieškinio tenkinimas Č. P. turto paveldėtojų naudai yra nepagrįstas ir neteisingas, kadangi tokio prašymo byloje nebuvo. Teigia, kad teismas, pažeisdamas Baudžiamojo proceso normų reikalavimus byloje nepripažino mirusiojo Č. P. įstatyminio atstovo ir civilinio ieškovo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Sprendžiant apelianto kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidimų nepadarė, pagrįstai ir teisingai kvalifikavo nuteistojo L. M. padarytą nusikalstamą veiką ir jam teisingai paskyrė bausmę, tačiau netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo Č. P. turto paveldėtojams, dėl ko nuosprendis keistinas.

Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išdėstė kaltinančius L. M. bylos duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė jo ir kitų nuteistųjų parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų M. H., Č. P., liudytojų S. A., G. P. parodymais, ekspertizės aktu, specialistų išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad L. M. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. S., A. Ž., A. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p., dėl ko visiškai pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė.

Dėl nuteistojo L. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p. ir kitų apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantas L. M. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo ir prašo jį išteisinti. Tačiau šiuos apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais jis neigia kaltę, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam nekaltumui.

Nuteistojo L. M. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kuriais jis neigia savo kaltę, paneigia iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo M. H. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kur jis parodė, kad jį ir patėvį (Č. P.) mušė visi jaunuoliai. Be to, nukentėjusysis M. H. parodė, kad kai mušė tėvą, jis ėjo jo gelbėti, bet jį iš nugaros užpuolė, sudavė per galvą, po ko jis pagriuvo, tada jį spardė iš pradžių Ž. ir S., o paskui visi vaikinai (1 t., b. l. 56-58, 64, 2 t., b. l. 117-120). Netikėti nukentėjusiojo M. H. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi juos patvirtina ir specialisto išvada, iš kurios matyti, kad M. H. buvo padaryta muštinė žaizda pakaušyje – dešiniame smilkinyje, kairės pusės VI-VII-VIII šonkaulių lūžimai, kas komplikavosi oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės kairėje pusėje, šie sužalojimai padaryti mažiausia dviem smūgiais, sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, pvz. rankomis, kojomis (1 t., b. l. 26-27). Paminėtina ir tai, kad nukentėjusiojo M. H. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo Č. P. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kur jis parodė, kad vaikinai (L. M., M. S., A. Ž., A. L.) tik pamatę iš mašinos išlipant M. H. puolė juos abu mušti, juos mušė visi keturi jaunuoliai (1 t., b. l. 77-79, 81, 2 t., b. l. 120-121). O minėtus nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina liudytojų S. A. ir G. P. parodymai, kuriuose jos parodė, kad joms atėjus į įvykio vietą matė ant žemės gulintį Č. P., kurį buvo apstoję visi keturi vaikinai, o kai pamatė ateinant jas, vaikinai atsitraukė nuo jo (1 t., b. l. 97-100, 2 t., b. l. 126-128). Taigi, minėti duomenys susieja viską į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą, priešingai nei nuteistojo L. M. ir kitų nuteistųjų parodymai, kurie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kas rodo, nuteistųjų bandymą suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas atmesdamas nuteistojo L. M. parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad tiek L. M., tiek kitų nuteistųjų parodymai proceso eigoje (1 t., b. l. 103, 107-108, 134, 137-138, 2 t., b. l. 5-6, 31-32, 121-125), buvo pakankamai detalūs, iš esmės visiems nuteistiesiems atsimenant tikslias įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, kas, teismo nuomone, rodo išankstinį nuteistųjų susimokymą ir jų parodymų neobjektyvumą. Atsižvelgiant į paminėtą, aukštesnės instancijos teismas, nuteistojo L. M. parodymus, kuriais jis neigia kaltę, vertina kaip jo pasirinktą gynybos būdą, kaip jo teisę duoti vienokius ar kitokius parodymus.

Taigi, analizuojant minėtas aplinkybes ne atskirai, o jų visumą, susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kad nuteistasis L. M., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su M. S., A. Ž., A. L. tyčia sudavė rankomis, kojomis ir stikliniais buteliais mažiausia du smūgius M. H. į įvairias kūno vietas, ir mažiausia šešis smūgius Č. P. į įvairias kūno vietas, ir taip padarė nukentėjusiesiems nesunkius sveikatos sutrikdymus.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad 2008-04-27 ant (duomenys neskelbtini) kalno konfliktą sukėlė liudytojas V. P., po ko, pats būdamas kaltas dėl sukelto konflikto grįžo kartu su M. H. į namus ir pasiskundė Č. P., neva jis be jokio pagrindo buvo sumuštas, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tą aplinkybę, jog konfliktą pradėjo A. Ž. patvirtino tiek V. P. (1 t., b. l. 42, 43-44, 2 t., 126), tiek M. H. (1 t., b. l. 56-58, 64, 2 t., 117-119). Paminėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu nuteistasis A. Ž. parodė, kad jis V. P. pradėjo replikuoti dėl maikutės (2 t., b. l. 124), iš ko seka, kad pats A. Ž. elgėsi netinkamai ir provokavo muštynes. Be to, paminėtina ir tai, kad V. P. buvo kartu su M. H., o nuteistieji buvo keturiese, kas leidžia pagrįstai teigti, kad nukentėjusieji patys nebūtų provokavę konflikto esant nelygioms jėgoms.

Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog Č. P. ir M. H. pažeisdami įstatymų reikalavimus, savavaldžiaudami, pasiėmę ginklus atvyko ant Birutės kalto, kur buvo jie ir pradėjo šaudyti, atmestinas. Iš bylos duomenų matyti, kad Č. P. šovė po to, kai nuteistieji pradėjo prie jų artintis, o ne priešingai kaip teigia apeliantas, be to, kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, įvykio vietoje nebuvo rasta jokių nusikaltimo pėdsakų, tame tarpe ir tutelių (1 t., b. l. 7-8).

Nors apeliantas savo skunde pabrėžia, kad jis kontaktavo tik su vienu nukentėjusiuoju, t. y. Č. P., tačiau byloje įrodyta, jog L. M. bendrais veiksmais su kitais nusikaltimų bendravykdytojais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiųjų M. H. bei Č. P. sveikatą. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2008). Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Šiuo atveju, iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog nors ir ne L. M. sukėlė muštynes, tačiau jis veikė aktyviais veiksmais – kartu su kitais nusikaltimų bendrininkais tyčia sudavė rankomis, kojomis ir stikliniais buteliais mažiausia du smūgius M. H. į įvairias kūno vietas, ir mažiausia šešis smūgius Č. P. į įvairias kūno vietas, ir taip sužalojo M. H. ir Č. P., todėl jo veika visiškai teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 5 p.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. M. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad pastarasis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, tačiau neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino padarytos žalos. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir būdamas neblaivus. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus L. M. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę ir atidedant jos vykdymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 238 str. 2 d. 5 p. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (minėtos bausmės vidurkis 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų) ir nėra aiškiai per griežta.

Dėl civilinio ieškinio.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo L. M. skunde nurodytu teiginiu, jog ieškinio tenkinimas Č. P. turto paveldėtojų naudai yra nepagrįstas ir neteisingas. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis Č. P. mirė 2010-04-10 (2 t., b. l. 157), kas paveldės jo turtą neaišku, iš ko seka, jog kol paveldėtojai neturi paveldėjimo teisės liudijimo, tol neturi teisės į civilinį ieškinį, kurią įgis priėmę palikimą. Atsižvelgiant į paminėtą būsimiems paveldėtojams pripažintina teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2010-05-14 nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nukentėjusiojo Č. P. turto paveldėtojams teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.