- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2008-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-192-300-2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Irena Ivanovienė, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Nuteistasis
- A. O.
- Kategorijos
Teisėja Violeta Erlickienė Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.3.2.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUOSPRENDIS
2008 m. gegužės 28 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. O. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-03-15 nuosprendžio, kuriuo A. O. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 1 d. 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. O. nuteistas už tai, kad 2003-12-09 apie 07.30 val. (miestas), (duomenys neskelbtini), ties sankryža su (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausantį automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 p. numatytą reikalavimą, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, 75 p. numatytą reikalavimą, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėstįjį, nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje nepraleido ja ėjusios pėsčiosios V. D. (dabar - V. B.), ją partrenkė, dėl to jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-03-15 nuosprendį ir jį pagal LR BK 281 str. 1 d. išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis jo atžvilgiu nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, įrodymai įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai. Apelianto teigimu, jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl įvykdyto nusikaltimo kaltu neprisipažino, dabar taipogi mano, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Nuteistasis nurodo, kad teismo teiginiuose yra daug prieštaravimų ir nėra loginių sąsajų tarp konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų. Teismas pripažįsta, kad liudytojai R. S. ir D. R. matė bėgant nukentėjusiąją skersai kelio ne pėsčiųjų perėjoje, jie niekada netvirtino, kad jis galėjo matyti nukentėjusiąją, tai tik paties teismo prielaida. Teismas, teigdamas, kad jis partrenkė nukentėjusiąją pėsčiųjų perėjoje, nes galiniai automobilio ratai nutolę nuo pėsčiųjų perėjos tik 1,05 m atstumu, prieštarauja anksčiau nurodytai aplinkybei, kad nukentėjusioji bėgo skersai gatvės už pėsčiųjų perėjos. Pasak nuteistojo, jis įvažiavo į (duomenys neskelbtini), sukdamas kairėn ir privažiavęs pėsčiųjų perėją, pamatė iš kairės pusės prieš automobilį į jo važiuojamąją kelio dalį įbėgančią nukentėjusiąją, kuri buvo užsidėjusi ant galvos striukės gobtuvą ir bėgo už pėsčiųjų perėjos įstrižai link autobusų stotelės. Atstumas tarp jo automobilio ir nukentėjusiosios buvo nuo 5 m iki 10 m. Jis bandė stabdyti automobilį, tačiau sustoti nespėjo ir kliudė nukentėjusiąją, ji užkrito ant automobilio variklio dangčio ir nukrito už 2-3 m nuo automobilio. Apelianto nuomone, teismas tinkamai neįvertino autotechninių tyrimų išvadų ir neatskleidė jų esmės. Jomis neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusioji buvo partrenkta stabdymo režime. Ekspertas nurodė, jog nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad V. D. buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje, jis taipogi nurodė, kad jeigu nukentėjusiosios partrenkimas įvyko už pėsčiųjų perėjos, kai ši ėjo ar bėgo, tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga autoįvykiui kilti. Teismas neanalizavo techninių sąlygų, dėl kurių kilo autoįvykis, o tai rodo, kad įrodymų tyrimas nebuvo pilnas ir išsamus. A. O. daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas prielaidomis, o įrodymų vertinimas neatitinka LR BPK 20 str. nustatytų kriterijų, pažeistas baudžiamojo proceso principas, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų jo kaltę dėl nusikaltimo padarymo.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-03-15 nuosprendis keistinas dėl nuteistajam A. O. neteisingai paskirtos bausmės (LR BPK 328 str. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai bei motyvuotai A. O. pripažino kaltu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, jo kaltę patvirtina byloje surinkti ir teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai.
LR BK 281 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę, pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Skundžiamu nuosprendžiu teismo nustatyta, kad A. O., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 53, 75 punktuose numatytus reikalavimus ir dėl to nesunkiai sužalojo V. D. (dabar – V. B.). Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuota, kad tarp A. O. padarytų KET 53, 75 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Šios teismo išvados pagrįstos ir teisingos. KET 53 p. įpareigoja eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui. Šių taisyklių 75 p. nustatyta, kad, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Iš įvykio situacijos matyti, kad nukentėjusioji jau buvo kirtusi ašinę kelio ženklinimo liniją, perėjusi į nuteistojo važiavimo krypties eismo juostą ir partrenkta nuteistojo automobilio likus keliems žingsniams iki perėjos pabaigos. Liudytojas R. S. parodė, kad, važiuodamas Skuodo g. ir artėdamas prie sankryžos, jis stabtelėjo praleisti iš kairės laukiantį įvažiuoti į Skuodo g. nuteistojo vairuojamą automobilį, jis buvo apie 30 metrų nuo nuteistojo automobilio, kuris, kaip vėliau pamatė, partrenkė įstrižai pėsčiųjų perėjos bėgusią nukentėjusiąją. Tai leidžia teigti, kad nuteistasis A. O. turėjo galimybę pastebėti skersai kelio važiuojamosios dalies iš kairės į dešinę judančią nukentėjusiąją. Remiantis nukentėjusiosios parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu ir planu, specialisto išvadomis nustatytas eismo įvykio mechanizmas, kad automobilis, judėdamas stabdymo režime, priekinės dalies kaire puse partrenkė pėsčiąją, po partrenkimo pėsčioji užkrito ant variklio dangčio ir trenkėsi į priekinį automobilio stiklą, o po to buvo bloškiama į priekį link užfiksuotos panašios į kraują dėmės. Todėl darytina išvada, kad nukentėjusioji ėjo pėsčiųjų perėja, buvo partrenkta perėjoje ir nublokšta už jos. Iš užfiksuotų automobilio stabdymo pėdsakų matyti, kad A. O., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, važiavo priešpriešine eismo juosta, į kurią įvažiuoti draudžiama. Taigi nuteistasis A. O. savo veiksmais – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, važiavo priešpriešine eismo juosta, laiku nemažino važiavimo greičio – pažeidė KET 53, 75 punktuose numatytus reikalavimus, nebuvo atidus ir atsargus vairuotojas, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta V. B. sveikata. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, kuriais grindžiama A. O. kaltė, patvirtina, kad jo veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į A. O. skundo argumentą, kad nukentėjusioji ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o bėgo įstrižai už pėsčiųjų perėjos, pažymi, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis KET reikalavimų. Teismas taipogi pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, jokie byloje surinkti duomenys teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Todėl ir specialisto išvados, kuriomis remiasi apeliantas, įvertintos bendrame įrodymų visumos kontekste. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išvadas dėl A. O. kaltės padarė vadovaudamasis įrodymų visumos analize, o nuteistasis apeliaciniame skunde remiasi tik iš įrodomosios medžiagos išskirtais fragmentais, visiškai nepaisydamas bendro įrodomosios medžiagos konteksto.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. O. kaltė įvykdžius LR BK 281 str. 1 d. numatytą nusikaltimą visiškai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais, patikrintais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas LR BPK 20 str. nustatytų jų vertinimo taisyklių. Teismas nuosprendyje nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia išdėstyti įrodymai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, iš jų visumos analizės nuosprendyje logiškai išplaukia nuteistojo kaltę patvirtinančios išvados. Todėl kolegija laiko, kad nėra jokio pagrindo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-03-15 nuosprendį ir A. O. pagal LR BK 281 str. 1 d. išteisinti.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas nuteistajam A. O. paskyrė neteisingą bausmę – bausmės rūšis parinkta tinkamai, bet jos dydis aiškiai neatitinka nuteistojo asmenybės ir nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio, prieštarauja teisingumo principui. Teismas tinkamai neįvertino bausmės skyrimui reikšmingų tiek su padarytu nusikaltimu, tiek su nuteistojo asmenybe susijusių aplinkybių, todėl A. O. paskirta bausme nebūtų realizuota LR BK 41 str. 2 d. įtvirtinta bausmės paskirtis. Byloje surinkti duomenys liudija, kad A. O. padarė neatsargų nusikaltimą, neteistas, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, taip pat įvertinusi nuteistojo realią galimybę sumokėti paskirtą baudą ir atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą žalą (jai pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka), kolegija laiko, jog nuteistajam paskirta 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui, yra aiškiai per griežta. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, mažinant nuteistajam A. O. už padarytą nusikaltimą paskirtos bausmės – baudos - dydį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p.,
nusprendžia:
pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008-03-15 nuosprendį.
A. O. pagal LR BK 281 str. 1 d. paskirtą baudą sumažinti iki 20 MGL (2500 Lt) dydžio.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.