Kauno apygardos teismo nutartis

2009-04-15 · Civilinė byla Nr. 2A-685-555/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-15
Bylos Nr.
2A-685-555/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Egidijus Tamašauskas (pirm.), Ramūnas Mitkus, Arvydas Žibas
Atsakovas
G. N.
Ieškovas
UAB „Jonukas“
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-685-555/2009
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Ričardas Juodis
Procesinio sprendimo kategorija 35.2;35.5;114.9.2;114.11;121.14;121.18 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus, Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. N. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jonukas“ ieškinį atsakovui G. N. dėl skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 1 012,60 Lt skolos, 63 Lt žyminio mokesčio, įstatymo nustatyto dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovui pagal 2007-12-10 PVM sąskaitą faktūrą pardavė prekių už 11 468,60 Lt. Atsakovas avansiniais mokėjimais per tris kartus sumokėjo 10 456 Lt ir liko skolingas 1 012,60 Lt. Atsakovas jokių pretenzijų po prekių gavimo nereiškė, tačiau atsisako mokėti, nurodydamas, kad jam buvo pristatyta tik 200 lapų stogo dangos. Kad atsakovui buvo pristatyta ir iškrauta visi 240 lapai, patvirtina liudytojai bei sąskaita, gauta iš gamintojo UAB „Serfas“, kadangi stogo danga atsakovui buvo vežta tiesiai iš gamintojo.

Žemesnės instancijos teismas

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš G. N. 892,60 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. rugpjūčio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 55,53 Lt žyminio mokesčio bei 264,45 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti UAB “Jonukas” naudai. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl prekių kiekio bei apmokėjimo už atvežtas prekes. Sprendė, jog ieškovas 2007 m. lapkričio 23 d. iš UAB „Serfas“ pirko 240 lapų šiferio „Baltijos banga“ bei 500 vnt. vinių, kad būtent tą pačią dieną paimtos prekės buvo pristatytos atsakovui ir visos iškrautos, patvirtino ir liudytojai K. S., bei Ž. P., be to atsakovas į ieškovo raštus atsiskaityti nereagavo ir daugiau kaip metus laiko ieškovui nepateikė jokio rašytinio dokumento, kad ieškovas reiškia nepagrįstus reikalavimus. Teismas, atsižvelgdamas į UAB „Serfas“ 2007 m. lapkričio 23 d. sąskaitą faktūrą, liudytojų parodymus, darė išvadą, kad prekės, dėl kurių kiekio tarp šalių yra kilęs ginčas, yra pateiktos, atsakovas dalį prekių kainos ieškovui yra sumokėjęs, tačiau liko skolingas 892,60 Lt, bei atsižvelgdamas į ieškovo, atsakovo bei liudytojų K. S. bei Ž. P. parodymus, sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo ir 120 Lt transporto išlaidų pagal 2007 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą-faktūrą, yra nepagrįstas, nes ieškovas pats pripažino, kad šios išlaidos susidarė dėl to, jog atsakovui buvo vežama pastarajam netinkanti vata „Izover“.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. N. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą, priimti naują – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, jog byloje nepateikta nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančio faktą, jog atsakovui buvo visa apimtimi perduotos prekės bei paslaugos ir dėl to yra atsiradusi atsakovui prievolė sumokėti 892,60 Lt. Apelianto nuomone, teismas sprendimą grindė iš esmės tik liudytojų parodymais, tačiau liudytojai Ž. P. ir K. S. yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Taip pat nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, nes nenurodyta, kodėl teismas rėmėsi tik ieškovo kviestų liudytojų parodymais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimo nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinis skundas yra grindžiamas netinkamu įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. prieš Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga" Raseinių filialą; bylos Nr. 3K-3-260/2001, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ieškovas perdavė pirkėjui sąskaitoje faktūroje nurodytą prekių kiekį, už kurias atsakovas ieškovui nėra sumokėjęs nustatytos kainos. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo. Ieškovo UAB „Jonukas“ ieškinys buvo grindžiamas CK 6.314 straipsnio nuostatomis, t.y. ieškovas įrodinėjo, kad pardavėjui perdavus, o pirkėjui priėmus prekes, pirkėjas nesumokėjo sutartyje aptartos kainos už perduotas prekes. Šio straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad pirkėjui laiku nesumokėjus už jam perduotas daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad pirkėjas neturi pareigos sumokėti kainą, kol jis neturėjo galimybės patikrinti daiktus. Pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas įrodinėjimo naštą, pagrįstai nurodė, kad pardavėjas, pirkėjui pareiškęs reikalavimą sumokėti daikto kainą, turi įrodyti, kad jis perdavė šį daiktą pirkėjui ir, kad pirkėjas turėjo galimybę patikrinti perduodamų daiktų kiekį. Teismas pagrįstai susiejo pirkėjo pareigą apmokėti už prekes su momentu, nuo kurio pirkėjas galėjo patikrinti pardavėjo perduodamų daiktų kiekį.

Civilinėje byloje esantys įrodymai yra įvertinami kiekvienas atskirai ir kaip įrodymų visuma, nes išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, kuris grindžiamas visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodomosios priemonės turinys gali patvirtinti tam tikrą aplinkybę, gali ją paneigti, gali būti neaiškus, prieštaringas ar iš viso neinformatyvus. Tokiu atveju, darant galutinę išvadą, vertinant įrodymus pagal įstatymą, reikia remtis įrodymų visuma (CPK 185 straipsnis). Iš visų įrodomųjų duomenų sprendžiama, ar šalis įrodė aplinkybę, kuria rėmėsi. CPK galioja rungtyniškumo principas - kiekviena šalis įrodinėja jai svarbias aplinkybes. Jeigu dalis jos teikiamų įrodymų yra nekonkretūs ir neinformatyvūs, tai teismas gali pripažinti aplinkybę neįrodyta, jeigu byloje nėra pakankamai kitų įrodymų. Nagrinėjamoje byloje, kolegijos vertinimu, išvada dėl konkrečių bylos aplinkybių padaryta įrodymų visumos požiūriu. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, kuri padaryta iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 185 straipsnio pažeidimo. Kolegija sprendžia, kad įrodymais, kurių pagrindu teismas nustatė perduodamų daiktų kiekį, kas sudarė pagrindą reikalauti ieškovui apmokėti už prekes, gali būti vertinami kaip įrodantys ieškovo įrodinėjamus faktus. Dėl to spręstina, kad nagrinėjamoje byloje teismo galutinė išvada dėl įrodyto fakto, kada ir kiek daiktų ieškovas, kaip pardavėjas, perdavė pirkėjui, padaryta iš visų bylos įrodymų, nepažeidžiant CPK 185 straipsnio. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas pažeidė CPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes rėmėsi asmenų (liudytojų) parodymais, kurie yra tiesiogiai susiję su ieškovu. Kolegija sprendžia, kad apelianto nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti, jog šie asmenys turi materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, nepagrįsti, kadangi šie asmenys tiesiogiai dalyvavo prekių perdavimo metu, jų parodymus iš dalies patvirtina ir faktinės bylos aplinkybės, kurias iš dalies pripažino-dėl dalies prekių priėmimo ir atsakovas (CPK 187 straipsnis). Apeliacinio skundo argumentas, kad leistinas įrodymas dėl prekių gavimo yra tik atsakovo parašas (CPK 197 straipsnis) ir, kad atsakovui nepasirašius PVM sąskaitoje faktūroje negalima išvada dėl šių prekių priėmimo, kolegijos vertinimu, taip pat nepagrįsta, kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad prekės pirkėjui buvo perduotos anksčiau nei buvo išrašyta apelianto minima PVM sąskaita faktūra, be to neginčijamai nustatyta, kad pirkėjas, priėmęs prekes, kurių kaina daugiau nei 10 000 Lt, už jų gavimą PVM sąskaitoje faktūroje taip pat nėra pasirašęs. Šios aplinkybės liudija, kad tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo, bendradarbiavimo santykiai, t.y. prekės buvo perduodamos be sąskaitos, apmokant už jas iš dalies, išankstiniais apmokėjimais.

Kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos šalių ginčo aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.314 straipsnio nuostatas, pripažindamas, jog ieškovas perdavė prekes, už kurias atsakovas atsiskaitė tik iš dalies, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, apeliacinis skundas netenkintinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 326-329 straipsniais,

n utarė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Egidijus TamašauskasKolegijos teisėjai Ramūnas MitkusArvydas Žibas