- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-28
- Bylos Nr.
- 2S-653-115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02347-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- I. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algirdas Auruškevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės I. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė ir atsakovas pareiškė vienas kito atžvilgiu savarankiškus priešpriešinius reikalavimus, kuriais prašo nutraukti šalių santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą, nustatyti šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą, priteisti išlaikymą.
Šalies argumentai
Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priverstinai iškeldinti atsakovą iš pastato bei jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti šalių sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio 31 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir atsakovas L. M. įpareigotas gyventi skyrium, t. y. išsikėlus iš pastato (duomenys neskelbtini). Pateiktas ieškovės prašymas priverstinai iškeldinti atsakovą iš pastato bei jo priklausinių negali būti tenkinamas, nes tarp šalių dar neišspręstas šioje byloje iškeltas ginčas dėl nuosavybės teisių į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Anot teismo, ieškovės prašymas dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo kartu su ieškove negali būti tenkinamas, nes šio šalių vaiko intereso atsakovas neginčija, t. y. vaikas ir taip gyvena su ieškove.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė I. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą. Apeliantės teigimu savo prašymu ji siekia užtikrinti teismo iniciatyva 2012 m. spalio 31 d. priimtos nutarties įvykdymą. Kadangi atsakovas nevykdo 2012 m. spalio 31 d. nutarties bei nepaiso antstolio raginimo išsikelti iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apeliantė pagrįstai pateikė prašymą taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Dėl atsakovo fizinio ir psichologinio smurto apeliantė su sūnumi buvo priversti išsikelti iš savo gyvenamosios vietos gyventi į apeliantės tėvų sodo namelį. Taigi teismas atmesdamas ieškovės prašymą neįvertino šalių vaiko teisės į saugią aplinką užtikrinimo. Dėl objektyvių priežasčių šalys negali gyventi kartu įprastoje šeimos gyvenamojoje patalpoje, todėl būtina nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su apeliante.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas L. M. prašo skundą atmesti. Atsakovo teigimu teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą iškeldinti atsakovą, nes tai reikštų CPK 383 str. ir CK 3.65 str. pažeidimą, kol nėra išspręstas nuosavybės padalijimo klausimas. Šalių nepilnametis sūnus gyvena su ieškove, atsakovas to neginčija ir reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nereiškia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme (dabar Vilniaus miesto apylinkės teismas) buvo nagrinėjama ieškovės ir atsakovo ištuokos byla. Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi (palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi) taikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo atsakovą gyventi skyrium nuo, t. y. išsikėlus iš pastato (duomenys neskelbtini), esančio bylos šalių šeimos gyvenamąja vieta. Apeliantė, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nevykdo minėto teismo įpareigojimo, pateikė prašymą pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę – priverstinį atsakovo iškeldinimą iš pastato, esančio (duomenys neskelbtini).
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Nagrinėdamas šeimos, tame tarpe ir ištuokos, bylas teismas privalo būti aktyvus, užtikrinti, kad būtų apsaugoti nepilnamečių bylos šalių vaikų interesai ir teisės (CPK 376 str.). CPK 145 str. 1 d. 13 p. numatyta, kad teismas gali taikyti ne tik CPK 145 str. 1 d. išvardintas laikinąsias apsaugos priemones, bet ir numatytas kituose įstatymuose, ar teismo parinktas, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi proceso įstatymas suteikia teismui diskrecijos teisę atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes taikyti įstatymuose nenumatytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo vykdytinumą ar viešojo intereso apsaugą.
Kaip minėta, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas atsakovui gyventi skyrium, t.y. išsikėlus iš šeimos gyvenamosios vietos, yra galiojanti ir vykdytina. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas iš esmės neneigia fakto, jog minėto įpareigojimo nevykdo. Į bylą apeliantė pateikė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, kuriuo atsakovas pripažintas kaltu padarius BK 140 str. 1 d., 187 str. 3 d. numatytus baudžiamuosius nusižengimus, t.y. šalims priklausančiame vienbučiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu padarė apeliantei nežymų sveikatos sutrikdymą bei sugadino jai priklausiusį telefoną (CPK 314 str.). Nors šis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir šios nutarties priėmimo dieną nėra įsiteisėjęs, tačiau jame užfiksuotos aplinkybės betarpiškai patvirtina tarp bylos šalių esant konfliktiškus santykius, kurie bendrą jų gyvenimą viename būste daro negalimą.
Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO įvesti duomenys tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutraukė šios bylos šalių santuoką, padalino santuokoje įgytą turtą – priteisė vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), apeliantei ir šalių nepilnamečiam vaikui kaip išlaikymo įsiskolinimą, nustatė bylos šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su apeliante. Toks teismo sprendimas, nepaisant to, kad nėra įsiteisėjęs, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą traktuotinas kaip pakankamai (prima facie) pagrindžiantis apeliantės ir bylos šalių nepilnamečio sūnaus nuosavybės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nevykdo teismo įpareigojimo gyventi skyrium, šalių konfliktiški santykiai bendrą gyvenimą kartu daro negalimą, teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu bylos šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), iš esmės priteistos apeliantei, dėl atsakovo veiksmų apeliantė kartu su šalių nepilnamečiu vaiku yra priversti gyventi ne savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, yra tikslinga, siekiant apsaugoti šalių nepilnamečio vaiko teises ir interesus, užtikrinant jo teisę į saugią šeimos gyvenamąją aplinką, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir apeliantės prašymą tenkinti iš dalies - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priverstinai iškeldinti atsakovą L. M. iš pastato bei jo priklausinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Paminėta laikinoji apsaugos priemonė taikytina kaip exstrema actio (liet. „kraštutinis veiksmas“) tikslu užtikrinti, kad atsakovas savo veiksmais daugiau be pagrindo neribotų apeliantės ir šalių sūnaus galimybių saugiai gyventi šeimos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.
Apeliantė taip pat prašo pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę - iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti šalių sūnaus gyvenamąją vietą kartu su ieškove. Tačiau šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nesukels jokių teisinių pasekmių, nes atsakovas nereiškė reikalavimo šalių nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo ir teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu ją nustatė su apeliante, ir vaikas jau šiuo metu gyvena su ja. Dėl to taikyti minėtą laikinąją apsaugos priemonę netikslinga.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis naikintina ir apeliantės prašymas išspręstinas iš esmės – jį tenkinant iš dalies (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti.
Ieškovės I. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.
Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priverstinai iškeldinti atsakovą L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš pastato bei jo priklausinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini).
Kitoje dalyje ieškovės prašymą atmesti.