Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aušrelės Mažrimienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos kalėjimų tarnybai, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajam kalėjimui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SN-22-4013, Lietuvos kalėjimų tarnybos 2024 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 2S-87 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (ginčo laikotarpiui aktuali akto redakcija) bei kiti teisės aktai. BVK 73 str. 3 d. numatyta, kad nuteistieji, atliekantys bausmę uždaro ir pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose, laikomi rakinamose gyvenamosiose patalpose. Nuteistųjų užrakinimo gyvenamosiose patalpose tvarką nustato teisingumo ministras.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1R-444 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 23 p. numatyti nuteistųjų bausmės atlikimo vietoje – gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose rakinimo reikalavimai: 23.1. jiems turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, taip pat prieiti prie vandens šaltinio; 23.2. kamerose, gyvenamosiose patalpose arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnus; 23.3. priskirti lengvajai grupei nuteistieji užrakinami tik nakčiai; 23.4. drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), o nuteistieji arešto bausme ir paprastajai grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose (kamerose), jei būtina užtikrinti jų atskirą laikymą arba jie dėl asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, kelti pavojų kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba jei tai būtina laisvės atėmimo vietų įstaigos saugumo užtikrinimo tikslais. Pagal Taisyklių 24 p. iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų suimtieji ar nuteistieji išleidžiami: 24.1. užsiimti darbine veikla; 24.2. jeigu to reikia dėl mokymosi švietimo įstaigoje; 24.3. į pasimatymus; 24.4. paskambinti telefonu; 24.5. į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę, o kai yra sudarytos sąlygos – kasdien), resocializacijos priemones, susitikimus su gynėju (advokatu ar jo padėjėju); 24.6. užsiimti individualia ar kita Suėmimo vykdymo įstatymo ar Bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla; 24.7. sudaryti santuoką; 24.8. nuvykti pas asmens sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku); 24.9. laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia veikla.

Nustatyta, kad Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. gegužės 12 d. sprendimu dėl nuteistųjų, atliekančių bausmę 1-ajame kalėjime, paskyrimo į būrius, patalpas ir grupes (b. l. 31-32) pareiškėjas iš 4 būrio 7 patalpos perkeltas į 10 būrio 2 patalpą. Minėtas sprendimas Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta tvarka apskųstas nebuvo, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareiškėjas pagrįstai buvo rakinamas nakčiai (Taisyklių 23.3 p.). Taip pat, įvertinus Tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo pareiškėjo atžvilgiu priėmimo pagrindus (2023 m. gegužės 10, 11 d. tarnybiniai pranešimai dėl pareiškėjo elgesio) laikytina, kad pareiškėjas pagrįstai buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose (kamerose) (Taisyklių 23.4 p.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. 2024 m. sausio 11 d. sprendimu buvo įvertintas 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimo teisėtumas. Nustačius, kad 2023 m. gruodžio 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo naikinti 2024 m. sausio 11 d. sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarnybą laikyti jį įprastomis kalinimo sąlygomis kartu su kitais nuteistaisiais nuolat nerakinamose kamerose atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 ir 6 p. detalizuojama, kad administracinis sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame turi būti nurodomi motyvai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad anksčiau galiojusio VAĮ 8 str. nuostatos (analogiškos dabartinės redakcijos 10 str. 5 d. 5 ir 6 p. nuostatoms) reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016).

Įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendimai atitinka VAĮ 10 str. 5 d. 5 ir 6 p. reikalavimus, nes jie paremti teisiniu reglamentavimu, faktinių aplinkybių ir motyvų išdėstymas pakankamas. Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl neturtinės žalos

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Tarnybos Pravieniškių 1-ojo resocializacijos skyriaus 2024 m. vasario 7 d. pažymoje (b. l. 33-34) nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 20 d. iki 2024 m. vasario 6 d. į įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, emocinių ir dvasinių kančių, diskriminacijos, nepilnavertiškumo jausmo, orumo pažeminimo, kuriuos galėjo sukelti nelygių teisių suteikimas, diskriminavimas, sudarytos kitokios sąlygos gyventi, negu kitiems nuteistiesiems, atliekantiems bausmę paprastos grupės sąlygomis, pareiškėjas nesikreipė. Patikslinama, kad psichologų dokumentacijoje yra įrašų apie tai, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo psichologų konsultuotas pagal jo 2023 m. spalio 18 d. prašymą, tačiau pabrėžtinai dėl kokių priežasčių - nėra nurodyta.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad į pareiškėjo skundą atsakyta teisėtai ir pagrįstai, laikytina, kad minėtame skunde nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos, todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žiūrėti 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žiūrėti 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Įvertinus nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatuojama, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.