Panevėžio apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos, atstovės pagal įstatymą J. P. (toliau-pareiškėja) skundą dėl 2016 m. liepos 28 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas panaikinti prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos Administracijos veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 281 str. 1 d. Nustatyta, kad 2016 m. balandžio 9 d. apie 18.43 val., Panevėžyje, ties (duomenys neskelbtini) gatvės namu Nr. (duomenys neskelbtini), J. D. vairuojamas automobilis „Toyota Yaris“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) partrenkė priešpriešais važiuojamąja kelio dalimi dviračiu važiavusį dviratininką mažametį T. P.. Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė 2016-05-17 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nesant automobilio vairuotojo J. D. veiksmuose nusikaltimo sudėties, o 2016-06-17 apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotoja atmetė pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė panaikinti nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir paliko galioti 2016-05-17 prokurorės nutarimą.

2.Skundžiama apylinkės teismo nutartimi taip pat atmestas pareiškėjos skundas, kuriuo prašė panaikinti prokurorų nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą, nenustačius J. D. veiksmuose nusikaltimo, numatyto LR Baudžiamojo kodekso BK 281 str. 1 d. str., sudėties.

Motyvuojamoji dalis

4.Skundas tenkintinas.

4.12016-05-17 prokurorės nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas pripažinus, kad pagrindine sąlyga nagrinėjamam eismo įvykiui kilti buvo paties nepilnamečio dviratininko T. P. neatsargūs veiksmai (apvažiavęs stovintį prie kelkraščio automobilį, negrįžo prie važiuojamosios dalies krašto, toliau važiuodamas viduriu gatvės, šiek tiek įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, važiuodamas atsigręžė atgal pažiūrėti, kur yra su juo važiuojantys draugai ir dėl to kurį laiką kelio nestebėjo), ko pasėkoje dviračiu atsitrenkė į J. D. vairuojamo automobilio priekį, ties valstybinio ženklo viduriu ir buvo sužalotas. Nutarime nurodyta, kad J. D. nenumatė, kad dviratininkas T. P., apvažiavęs jo važiuojamoje dalyje stovintį automobilį, negrįš prie krašto, o įvažiuos į sau priešpriešinio eismo juostą, kurį laiką nestebės kelio ir jam beveik sustabdžius automobilį, trenkėsi į jo vairuojamo automobilio priekį. Vyriausiojo prokuroro pavaduotoja, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2016-06-17 priimtu nutarimu pripažino 2016-05-17 prokurorės nutarimą pagrįstu, palikdama jį galioti.

4.2 Iš pateiktos medžiagos matyti, kad teismas, nustatydamas eismo įvykio kilimo priežastis, akcentavo nukentėjusiojo T. P. padarytus KET 56 p., 57 p. pažeidimus, kurie, jo manymu, turėjo įtakos padariniams atsirasti: mažametis nevykdė teisės aktų pareigos važiuoti dviračiu važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, kai tam nebuvo jokių kliūčių, nedėvėjo dviratininko šalmo, nėra išklausęs atitinkamo mokymo kurso ir neturintis mokymo įstaigos išduoto pažymėjimo. Tačiau akivaizdu, kad nurodyti KET pažeidimai yra bendro pobūdžio ir jie negali būti pripažinti eismo įvykio priežastimi, jeigu nenustatyta, kad įvykio metu T. P. buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostos dalį. Apklaustas T. P. parodė, kad važiuodamas dviračiu (duomenys neskelbtini) gatve, matė, kad jo judėjimo krypties eismo juostoje yra pristatyta automobilių, apvažiuodamas vieną iš jų, važiavo arčiau gatvės vidurio, nepasitraukė arčiau gatvės krašto, atsisuko pasižiūrėti atgal, o kai atsisuko į priekį, matė priešpriešiais link važiuojantį automobilį, kuris buvo jau prie pat jo. Atvažiuojantis automobilis buvo ties jo judėjimo krypties eismo juostoje pastatyto automobilio, todėl mano, J. D., norėdamas apvažiuoti stovintį automobilį, važiavo taip pat arčiau gatvės vidurio (b.l. 36-37). J. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo nurodė, jog jo judėjimo kryptimi buvo pastatytas lengvasis automobilis, kurios dalis stovėjo ant kelkraščio, o kita dalis apie 1 m pločio ant važiuojamosios kelio dalies. Šį automobilį lenkdamas, nuo jo automobilio dešiniojo šono iki dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto galėjo būti apie 1,5 m. atstumas, pamatęs dviratininką važiuojantį jo važiuojamąja kelio dalimi, sulėtinęs greitį toliau važiavo savo judėjimo krypties eismo juosta, o dviratininkas, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, jo judėjimo kryptimi, trenkėsi į jo automobilio priekinį valstybinio numerio ženklą. (b.l. 82-84). Nors skundžiamoje nutartyje nurodyta, jog susidūrimas įvyko dėl neatsakingo ir neatidaus T. P. elgesio, jam įvažiavus į priepriešinio eismo juostą, tačiau iš pranešimo apie įtarimą matyti, kad J. D. buvo įtariamas (b.l. 79), kad jo automobilio kairės pusės ratai buvo priepriešinio eismo juostoje ir buvo jo išvažiavimas į priešingos krypties eismo juostą, tačiau ši aplinkybė nei prokurorų nei skundžiamoje nutartyje nebuvo įvertinti, nors tai irgi galėjo nulemti jo susidūrimą su dviratininku. J. D. apklausoje parodė, jog atliekant lenkimą ir važiuojant arčiau kelio vidurio, nuo automobilio dešinės pusės iki dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto galėjo būti nutolęs apie 1,5 m. atstumu, tačiau šie jo parodymai nebuvo nei patvirtinti nei paneigti, nebuvo ir nustatyta kokiu atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto dviračiu važiavo T. P., kai įvyko susidūrimas. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad abi transporto priemonės (vairuojamos J. D. ir T. P.) prieš susidūrimą lenkė savo važiuojamos dalies pusėje kelkraštyje stovėjusius automobilius, todėl neabejotina, kad važiavo arčiau gatvės vidurio arba net išvažiuodami į priešpriešinę eismo juostą, tačiau šios aplinkybės neištirtos.

4.3 Tai, kad T. P., pažeisdamas KET 56 p., 57 p., išvažiavo į priepriešinę kelio eismo dalį ir dėl to kilo eismo įvykis, yra grindžiama tik paties J. D. parodymais, jų nepatvirtina medžiagoje esantys užfiksuoti duomenys. Priešingai, fotonuotraukoje (25 psl.) užfiksuotas transporto priemonių išsidėstymas po įvykio, duoda pagrindo manyti, kad J. D., vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę kelio eismo dalį, todėl tiksli abiejų transporto priemonių susidūrimo vieta nenustatyta, apsiribojant bendro pobūdžio teiginiu, kad T. P. išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir dėl to atsitrenkė į važiavusį priešpriešine eismo juosta automobilį.

4.4 Iš eismo įvykio vietos plano (14 psl.) matyti, kad po įvykio automobilis stovėjo 1,7 m. atstumu nutolęs nuo dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, iš ko galima suprasti, kad jis nebuvo įvažiavęs į priešpriešinę kelio dalį, tačiau ši schema neatitinka fotonuotraukoje užfiksuoto po įvykio transporto priemonių išsidėstymo (25 psl.), iš kurio matyti, kad įvykyje dalyvavęs automobilis stovi ties važiuojamoje juostoje stovėjusiu automobiliu, nuo jo nutolęs tam tikru atstumu, todėl tikėtina, kad dalis J. D. automobilio yra priešpriešinėje eismo juostoje. Esant tokioms aplinkybėms, kyla pagrįstos abejonės, ar automobilio vairuotojas J. D. vykdė KET 136.3. p. reikalavimą pradėti lenkti tik įsitikinus, kad lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms bei KET 139 p. reikalavimą – pradėti lenkti įsitikinus jei su priešais važiuojančia transporto priemone prasilenkti sunku, kelią privalo duoti vairuotojas, kurio pusėje yra kliūtis, tačiau šios aplinkybės nebuvo tiriamos ir vertinamos. Iš fotonuotraukoje užfiksuotų transporto priemonių išsidėstymo matyti, kad yra galimybė tiksliai atkurti įvykio vietą, išmatuojant ir nustatant, kurioje vietoje važiuojamoje dalyje stovi automobilis (tikėtina, kad toje vietoje ir įvyko transporto priemonių susidūrimas), nes įvykio plane nurodyti duomenys neatitinka fotonuotraukoje užfiksuotų transporto priemonių išsidėstymo po įvykio. Fotonuotraukoje užfiksuota įvykio vieta - automobilis stovi (duomenys neskelbtini) gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), jos dešinysis ratas yra maždaug ties viduriu kanalizacijos šulinio, esančio važiuojamoje dalyje ir tokiu būdu galima nustatyti tariamą susidūrimo vietą važiuojamoje dalyje. Be to, šias aplinkybes galima patikslinti apklausiant įvykio schemą sudariusį pareigūną, atlikti kitus būtinus tyrimo veiksmus. Tik įvertinus visas aplinkybes galima išaiškinti eismo įvykio tikrąsias priežastis ir nustatyti kaltininką.

4.5 Ikiteisminio tyrimo teisėjas, nagrinėdamas skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, turi įvertinti ikiteisminio tyrimo išsamumą, esant būtinybei, nurodyti tyrimo trūkumus ir jų ištaisymo būdus ir tik po to daryti išvadą dėl tyrimo nutraukimo pagrįstumo. Tuo tarpu skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis neatitinka BPK 64 str. 2 d. išdėstytų nutarties turiniui keliamų reikalavimų, o tai rodo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas realiai nepatikrino ikiteisminio tyrimo nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, vietoje argumentuotų išvadų, pagrįstų tyrimo medžiaga, iš esmės apsiribodamas pritarimu prokurorų sprendimui nutraukti ikiteisminį tyrimą.

4.6 Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis ir šia nutartimi palikti galioti prokurorų nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini. Skundą nagrinėjantis teismas neturi teisės atnaujinti ikiteisminį tyrimą, nes tai yra išimtinė prokuroro teisė (BPK 170 str. 4 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Panevėžio miesto ikiteisminio tyrimo teisėjos 2016-07-28 nutartį ir dėl skundų priimti naują sprendimą : panaikinti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2016-06-17 ir 2016-05-17 prokurorės nutarimus nutraukti ikiteisminį tyrimą ir medžiagą perduoti Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai.