- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-24
- Bylos Nr.
- eI-2671-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01274-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Tomas Blinstrubis, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 8.1.2Vizos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Rūtos Miliuvienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. L. (D. M. L.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. M. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2)NV58-88 ,,Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiui D. M. L.” (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodo, kad Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjo nuomone, jis pateikė Ambasadai visus dokumentus, kurie yra tinkami, o argumentai, kurių pagrindu turėjo pateikti vizą, nemotyvuoti. Be to, pareiškėjas negali suprasti, kokie galimai suklastoti dokumentai yra pateikti. Taip pat nesupranta, kokiu teisiniu pagrindu buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Teigia, kad prieš vykdamas į Lietuvą tikėjo, kad Lietuvoje aiškus ir tinkamas verslo imigrantams teisinis reglamentavimas, tikėjosi, kad vystys verslą bei gyvens Lietuvoje vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie yra vienodi visoms verslo įmonėms, nepriklausomai nuo įmonės steigėjų pilietybės.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2018 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijos Respublikoje dėl nacionalinės vizos vykti į Lietuvą gavimo. Pareiškėjas Ambasadai pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 11 d. (29 punktas). Prašyme nurodė, kad yra nevedęs (9 punktas), bedarbis (19 punktas), kelionės tikslas – verslas (21 punktas), kviečiantis asmuo – UAB „Geriausias partneris“ (32 punktas), kontaktinis asmuo įmonėje – P. D. (P. D.) (kitas Vietnamo pilietis, kuriam konsulas taip pat atsisakė išduoti vizą). Kartu pareiškėjas pateikė sveikatos draudimo polisą, 2018 m. kovo 15 d. Verslo imigrantų teisinės pagalbos asociacijos (VITPA) prašymą, UAB „Geriausias partneris“ dokumentus: 2018 m. sausio 23 d. steigimo aktą ir vienintelio akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo išrinkimo, sutikimą suteikti patalpas, 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. kovo 1 d. UAB „Sparti sistema“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2018 m. kovo 13 d. Juridinių asmenų registro išrašą, ,,Sberbank“ banko pažymą.
Konsulas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų ir gautos informacijos analizės padarė išvadas, jog pareiškėjas, norėdamas gauti vizą, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, todėl priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Nurodytas išvadas konsulas padarė dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokių leistinų ir patikimų duomenų apie savo ilgalaikius ryšius su buvimo valstybe Vietnamu. Taip pat pareiškėjas nepateikė įmonės tarpinės finansinės ataskaitos (balanso arba nuosavo kapitalo pokyčio ataskaitos) pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 78.11 papunktį; nenurodė adreso, kuriuo vykdys įmonės veiklą, nurodė tik įmonės registravimo adresą – Laisvės pr. 60–1107, Vilnius (Ž. B. ir S. B. sutikimas įregistruoti įmonės buveinę), jokių kitų komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių nepateikė. Tvirtina, kad jokių sąlygų vykdyti pareiškėjo deklaruojamą ūkinę komercinę veiklą Laisvės pr. 60–1107, Vilniuje, nėra. Be to, atsakovei kelia abejonių sandoris dėl pareiškėjo pirktų 10 000 ir 4 000 UAB „Geriausias partneris“ akcijų iš UAB „Sparti sistema“, nes nepateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, o akcijų pirkimas vykdytas siekiant apeiti notarinį sandorio patikrinimą ir patvirtinimą (2018 m. vasario 28 d. pirkta 10 000 akcijų, kitą dieną, t. y. 2018 m. kovo 1 d., pirkta 4 000 akcijų). 2018 m. vasario 28 d. bei 2018 m. kovo 1 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, jog sutartys sudarytos Vilniuje, o Sutarties 4.2 papunktyje nurodyta, jog ,,Pardavėjas patvirtina, kad Pirkėjas šios Sutarties pasirašymo metu sumokėjo Pardavėjui visą Sutarties 4.1 punkte nurodytą Akcijų pardavimo kainą“, tačiau iš pareiškėjo paso ir kitų dokumentų matyti, kad pareiškėjas tomis dienomis nesilankė Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (Šengeno sienų kodeksas), 5 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Lietuvos Respublikos konsulinis statutas (toliau – Konsulinis statutas) nustato konsulinių pareigūnų įgaliojimus ir atsakomybę. Pagal Konsulinio statuto 23 straipsnį pareigūnas priima ir svarsto prašymus išduoti vizas ar joms prilyginamus dokumentus ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka priima sprendimus dėl vizos ar joms prilyginamo dokumento išdavimo ar atsisakymo išduoti ir dėl vizos ar jai prilyginamo dokumento panaikinimo. Konsulinis pareigūnas atsako už sprendimus, kuriuos jis pagal savo įgaliojimus atlikdamas konsulines funkcijas priima savarankiškai (Konsulinio statuto 10 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas nustato Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos formavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus, diplomatų teisinę padėtį. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus. Šiuose teisės aktuose konsulo pareigybę užimančiam asmeniui suteikiami įgalinimai atstovauti valstybei, nustatyti išskirtinio asmeninio ir profesinio patikimumo reikalavimai. Tai lemia, kad šią pareigybę užimančiam asmeniui objektyviai keliami padidinti veiksmų teisėtumo, profesinio kompetentingumo, tarnybinės etikos reikalavimai.
2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą (Preambulės 3 straipsnis). Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtinta Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka (toliau – Tvarka), kurioje konsuliniams pareigūnams išaiškinta tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti formos, turinio ir pan. Tvarkoje pažymėta, kad patvirtinamaisiais dokumentais dėl kelionės tikslo verslo reikalais turėtų būti įrodyta: a) numatomos kelionės tikslas; b) apgyvendinimo įrodymas arba įrodymas, kad turima pakankamai lėšų asmens apgyvendinimo išlaidoms padengti; c) kad asmuo turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; d) informacija, pagal kurią galima įvertinti, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina išvykti iš valstybių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais laikoma: atgalinis bilietas arba užsakymo patvirtinimas, finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (pateikiant nesenas banko pažymas, kuriose parodytas lėšų judėjimas mažiausiai tris paskutinius mėnesius), įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (darbo sutartis, darbo pažymėjimas, banko pažymos, socialinio draudimo įmokų mokėjimo įrodymas), nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis. Pagal Tvarkos 6.2.2 papunktį pragyvenimo lėšų įrodymu gali būti: nesenos banko pažymos, kuriose parodytas lėšų judėjimas per tam tikrą laiką (mažiausiai per tris paskutinius mėnesius), kreditinė kortelė ir kreditinės kortelės sąskaitos išrašas, grynieji pinigai konvertuojama valiuta, kelionės čekiai, algalapiai, darbo pažymėjimas. Šiame Europos Komisijos sprendime Europos Sąjungos valstybių konsuliniams pareigūnams buvo išaiškinti konsulinio pareigūno veiksmai tikrinant pareiškėjo numatomo buvimo tikslą ir buvimo sąlygas (7.5 papunktis). Konsulatas privalo patikrinti numatomo buvimo tikslą ir teisėtumą, taip pat prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens numatomo buvimo tikslo ir jo teisėtumo pagrindimą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) 6 straipsnio 1 dalimi, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą pasienio kontrolės punkte (6 straipsnio 2 dalis). Kelionės dokumentas – tai užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 2 straipsnio 10 dalis). Tvarką, reglamentuojančią užsieniečių galiojančių kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pripažinimą, nustato ir šių dokumentų sąrašą tvirtina užsienio reikalų ministras kartu su vidaus reikalų ministru (6 straipsnio 3 dalis). Pagal UTPĮ 11 straipsnio l dalį užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Viza – tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu (2 straipsnio 33 dalis). UTPĮ 12 straipsnis nustato dviejų rūšių vizas: 1) Šengeno vizą; 2) nacionalinę vizą.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtintas Vizos išdavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 70.10 papunktis nustato, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens (toliau – įmonė), įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pagal Aprašo 78.11 papunktį, daugkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis, be kita ko, turi pateikti Aprašo 70.10 papunktyje nurodytu atveju – įmonės įsteigimo ar įsigijimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad įmonės nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita), dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės dalyvis ir kad jo į įmonę investuotos lėšos ar turtas sudaro ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų, arba dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, ir dokumentą, patvirtinantį, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
Šiame kontekste pažymėtinas Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) 2013 m. gruodžio 19 d. priimtas prejudicinis sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė, kad: 1) pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas); 2) Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra 10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 punktas); 3) Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio Kodekso 32 straipsnio 1 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatuose išvardytais pagrindais; Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą ,,nelegalios migracijos riziką“, skirti ,,ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams nustatyti, ar kyla ,,pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių; kompetentingos institucijos turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (60–62 punktai); 4) nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo (68 punktas). Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svarbiais ir patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares (72 punktas).
Šiame kontekste paminėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).
Pareiškėjo teigimu, jis pateikė visus dokumentus, kurie yra tinkami. Be to, tvirtina nesupratęs, kokie jo pateikti dokumentai yra galimai suklastoti.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2018 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijos Respublikoje dėl nacionalinės vizos vykti į Lietuvą gavimo. Pareiškėjas Ambasadai pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2018 m. kovo 26 d. iki 2019 m. kovo 11 d. (29 punktas). Prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad yra nevedęs (9 punktas), bedarbis (19 punktas), kelionės tikslas – verslas (21 punktas), kviečiantis asmuo – UAB „Geriausias partneris“ (32 punktas), kontaktinis asmuo įmonėje – P. D.. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė atsakovė atsiliepime, šis asmuo taip pat yra Vietnamo pilietis, kuriam konsulas taip pat atsisakė išduoti vizą). Prie prašymo pareiškėjas pateikė sveikatos draudimo polisą, 2018 m. kovo 15 d. Verslo imigrantų teisinės pagalbos asociacijos (VITPA) prašymą, UAB „Geriausias partneris“ dokumentus: 2018 m. sausio 23 d. steigimo aktą ir vienintelio akcininko sprendimą dėl bendrovės vadovo išrinkimo, sutikimą suteikti patalpas, 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. kovo 1 d. UAB „Sparti sistema“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 2018 m. kovo 13 d. Juridinių asmenų registro išrašą, ,,Sberbank“ banko pažymą. Pareiškėjas nei Ambasadai, nei teismui su skundu nepateikė jokių duomenų apie savo ilgalaikius ryšius su buvimo valstybe Vietnamu, nepateikė įmonės (UAB ,,Sparti sistema“) tarpinės finansinės ataskaitos (balanso arba nuosavo kapitalo pokyčio ataskaitos), t. y. dokumentų, patvirtinančių, kad įmonės nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, be to, nenurodė adreso, kuriuo vykdys įmonės veiklą, o nurodė tik įmonės registravimo adresą. Įvertinęs akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių turinį, teismas pritaria atsakovės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad šie sandoriai kelia pagrįstų abejonių. Pirma, nepateikti jokie atsiskaitymą už akcijas patvirtinantys dokumentai. Antra, akcijų pirkimo–pardavimo sutartys sudarytos keliais etapais, t. y. 2018 m. vasario 28 d. nuperkant 10 000 akcijų, o kitą dieną, t. y. 2018 m. kovo 11 d. – dar 4 000 akcijų, taip galimai siekiant išvengti notarinės sutarties sudarymo. Trečia, akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, jog sutarčių sudarymo vieta – Vilnius, o sutarčių 4.2 papunkčiuose pardavėjas patvirtino, kad pirkėjas (pareiškėjas) sutarties pasirašymo metu sumokėjo pardavėjui visą sutarties 4.1 papunktyje nurodytą akcijų pardavimo kainą, tačiau, atsakovės tvirtinimu, pareiškėjo pasas ir kiti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas sutarčių pasirašymo metu Lietuvoje nesilankė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog aptariamose akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad UAB ,,Sparti sistema“ įstatinį kapitalą sudaro 28 000 eurų, kuris susideda iš 28 000 paprastųjų vardinių 1 (vieno) euro nominalios vertės akcijų. Tuo tarpu iš viešai skelbiamos informacijos (žr. https://rekvizitai.vz.lt/imone/sparti_sistema/juridinis-asmuo/) matyti, kad UAB ,,Sparti sistema“ įstatinį kapitalą sudaro 2 500 eurų, kuris susideda iš 2 500 akcijų. Taip pat pažymėtina ir tai, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta, kad bendrovės įstatai juridinių asmenų registre įregistruoti 2018 m. vasario 1 d., o iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų nustatyta, kad bendrovė savo įstatus bei steigimo aktą įregistravo 2017 m. lapkričio 7 d. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konsului galėjo kilti pagrįstų abejonių, kad pareiškėjas, siekdamas, jog jo pateikti dokumentai atitiktų Aprašo 70.10 papunkčiuose įtvirtintus reikalavimus, galimai pateikė suklastotus dokumentus (t. y. akcijų pirkimo–pardavimo sandorius).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nurodoma, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014). Taip pat nurodoma, kad pareiškėjui tenka pareiga pateikti informaciją, kurios patikimumas būtų patvirtinamas svarbiais ir patikimais dokumentais, galinčiais išsklaidyti tokias abejones (LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-619/2014). LVAT 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017, pažymėjo, kad Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardintos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardintais pagrindais; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą.
Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, nustatantį Šengeno vizos ir Lietuvos nacionalinės vizos išdavimą, LVAT praktiką, byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią situaciją, kadangi konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl jo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, be to, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; pareigūnui taip pat kilo abejonės dėl pareiškėjo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl jis turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pritaria atsakovės argumentams, kad pareiškėjas nesilaikė teisės normų reikalavimų, nustatančių, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos (toliau – ES) šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Nagrinėjamu atveju skundžiamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Kaip minėta, pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai buvo prieštaringa, todėl buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, kurio panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. M. L. (D. M. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.