- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-15
- Bylos Nr.
- 2S-156-395/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albinas Čeplinskas (pirm.), Nijolia Indreikienė, Egidijus Tamašauskas
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- J. M.
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. M. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-0172-097/2008 pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui J. M., institucijoms, teikiančioms išvadą byloje - Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokinio turto padalinimo, neturtinės žalos priteisimo bei atsakovo J. M. priešieškinį ieškovei M. M., institucijoms teikiančioms išvadą byloje – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokinio turto padalinimo, neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo J. M. kaltės, nepilnamečio sūnaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas J. M. pateikė teismui priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, nepilnamečio sūnaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, turto padalinimo, neturtinės žalos atlyginimo.
Atsakovas priešieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio sūnaus J. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu J. M. bei laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, nustatant, kad M. M. perves periodines išmokas į J. M. sąskaitą, kol bus priimtas teismo sprendimas byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - iki teismo sprendimo priėmimo nustatė nepilnamečio vaiko J. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu J. M.; priteisė iš M. M. laikiną išlaikymą nuo 2008 m. spalio 17 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečiui vaikui J. M., a. k. (duomenys neskelbtini), po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Teismas nurodė, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymui reikšmingas tėvų požiūris į svarbiausią pareigą - auklėti vaikus, vaikų teisę gyventi saugioje aplinkoje, gerbti vaiko teisę bendrauti ir neprarasti ryšio su abiem tėvais, nors jie gyventų skyriumi. Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais, ar skyriumi. Teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgta tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (LR CK 174 str. 2 d.). Nepilnametis vaikas su atsakovu gyvena apie dvejus metus, jis yra ne kartą išreiškęs norą ir toliau gyventi su tėvu. Atsakovas domisi vaiko auklėjimu, leidžia vaikui bendrauti su motina be apribojimų. Teismas sprendė, kad iki teismo sprendimo priėmimo tikslinga nustatyti gyvenamąją vietą su atsakovu, nes tai labiau atitiks vaiko interesus. Iki teismo sprendimo priėmimo nustatęs nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, teismas priteisė iš ieškovės laikiną išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečiui vaikui (CK 3.65 str.). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė teikia savo nepilnamečiui vaikui dalinį išlaikymą, t. y. sumoka už maitinimą, ekskursijas, nuperka mokymo priemonių, teismas priteisė iš ieškovės laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui po 200 Lt kas mėnesį mokamą periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį dalyje dėl laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti nepilnamečio vaiko J. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu J. M., a.k. (duomenys neskelbtini), taikymo. Nurodo, kad teismo nutartis dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina dėl šių motyvų:
1. Ieškovė sūnų J. augino ir auklėjo nuo pat mažens, buvo ugdoma tiek meilė, tiek pagarba abiems tėvams, seneliams, artimiesiems, taip pat aplinkiniams suaugusiems ir vaikams. Ji mokė sūnų tinkamai elgtis tiek namuose, tiek ir mokykloje, mokė gražiai žaisti ir bendrauti su berniukais ir mergaitėmis. Tuo tarpu atsakovas nuolat pataikavo sūnui, netgi kai vaikas elgdavosi ar kalbėdavo akivaizdžiai netinkamai, jo nesudrausmindavo, o priešingai - skatindavo vaiko agresyvumą tiek prieš ieškovę, tiek ir prieš kitus. Atsakovas nuolat vaiką nuteikinėja prieš ieškovę, kalba sūnui netiesą apie ją, vadina negražiais žodžiais, sūnui nuolat tvirtina, kad jis laimės „skyrybų bylą“ ir viską iš ieškovės atims. Dar būnant sūnui mažesniam atsakovas paliepdavo vaikui suduoti ieškovei, įspirti, tempti už plaukų, šaukti, kad ieškovė nevatai jį muša ir panašiai. Visą šią šeimyninę problemą, siekdama išsaugoti šeimą, ieškovė bandė išspręsti gražiuoju, stengėsi išvengti bet kokių konfliktinių situacijų, prisitaikyti, laukė, kad sutuoktinis J. M. supras, jog sūnui reikalingi abu tėvai ir sieks išsaugoti šeimą, tačiau jis 2006 m. pavasarį į sodybą (duomenys neskelbtini) parsivedė kitą moterį, su kuria vėliau apsigyveno (duomenys neskelbtini). Suprasdama, kad mažamečiui sūnui J. toks akivaizdžiai amoralus tėvo elgesys daro didelę žalą bei siekdama išvengti konflikto, ieškovė nusprendė kartu su sūnumi išsikraustyti į jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį kambarį Kaune, atsakovas tam neprieštaravo. Visą tą laiką kol sūnus gyveno su ieškove, jis elgėsi normaliai, nebuvo agresyvus, tačiau po vieno susitikimo su tėvu, jis ėmė elgtis su ieškove agresyviai, grubiai, šaukė, kad nenori su ja net matytis, kalbėti. Atsakovo įkalbėtas sūnus pareiškė norą likti pabūti ilgiau pas tėtį, o ieškovė, nesuprasdama, kad tokiu būdu sutuoktinis sieks atpratinti vaiką nuo jos, sutiko. Nuo 2006 m. vidurio atsakovas nebeleidžia sūnui su ieškove ilgėliau pabendrauti, stengiasi prie vaiko sukelti ginčą, suerzinti vaiką, kad jis pasijustų nejaukiai ir norėtų kuo greičiau užbaigti pasimatymą su motina. Jau dveji metai ieškovė bando gražiuoju susitarti su atsakovu ne tik dėl bendravimo su vaiku, bet ir dėl vaiko auklėjimo, o ypač dėl to, kad sūnus gyventų su ieškove, kad ji galėtų sūnumi rūpintis. Ieškovė tebebando suartėti su sūnumi, bando savo elgesiu parodyti, kad tai, ką negražaus apie ją kalba atsakovas, yra netiesa, kad ji visada norėjo ir nori auginti, mylėti bei rūpintis sūnumi.
2. Teismas, nustatydamas nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą su tėvu J. M., neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus (mokytojos V. S. pateiktą charakteristiką, pasiekimų knygeles), kurie patvirtina, kad šiuo metu dešimtmetis vaikas auginamas bei auklėjamas nevisiškai tinkamai - sūnus nenoriai mokosi, netinkamai elgiasi tiek pamokų, tiek ir pertraukų metu, vaikas nelanko jokios popamokinės veiklos, tiesiog dešimties metų berniukas „auga pats“, kadangi atsakovas visą dėmesį skiria ne sūnui, o ūkininkavimui. Taikius šią laikinąją apsaugos priemonę atsakovui tarsi buvo suteikta galimybė nebeįrodinėti, jog nepilnamečio vaiko gyvenimas su juo atitinka vaiko interesus, o tuo pačiu suteikiant atsakovui ir galimybes dar labiau atriboti sūnų nuo ieškovės, suformuojant atitinkamą dešimtmečio vaiko nuomonę dėl teismo proceso pabaigos.
3. Teismas, priimdamas iš dalies neteisėtą nutartį, neatsižvelgė į tai, kad teisės normose įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės - tai tokios teismo taikomos prevencinės priemonės, kurių pagrindinis tikslas apginti nepilnamečių vaikų interesus, apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus ir užkirsti kelią žalai šiems interesams. Tačiau šių priemonių taikymo pagrindas - tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ir asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, iškilti reali grėsmė vaiko interesams (CK 3.65 str., CPK 144 str.). Byloje nėra rašytinių įrodymų, jog ieškovė kaip nors piktnaudžiauja tėvų valdžia ar veikia priešingai vaiko interesams, nesirūpina sūnumi, vartoja prieš sūnų fizinį, psichinį ar kitokį smurtą, kad jos bendravimas su sūnumi yra žalingas jo sveikatai. Priešingai, ieškovė byloje pateikė rašytinius įrodymus, kad atsakovas nevisiškai tinkamai rūpinasi sūnumi. Sūnus auga ūmaus būdo, agresyvokas, konfliktiškas, tačiau atsakovas nesutinka, kad būtų kreiptasi į specialistus, psichologus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:
1. Ieškovės argumentai, kad šeimoje neva tik ji tinkamai auklėjo vaiką, yra grindžiami tik jos samprotavimais ir išgalvotomis aplinkybėmis. Ieškovė yra ūmaus būdo, neretai vaiko akivaizdoje vartodavo necenzūrinius žodžius, o agresijos metu net sūnų išvadindavo „parazitu, benkartu“ ir pan. Ieškovė pati provokuodavo konfliktus ir net smurtaudavo šeimoje - tokioje aplinkoje sūnui augti tikrai buvo nesaugu. Ieškovė siekia bendravimo su sūnumi, tačiau net jos turimas pedagoginis išsilavinimas nepaveikia jos bendravimo įgūdžių. Sūnui ieškovė ne kartą sukėlė šoką, jėga sodindama į automobilį, nusiveždama į savo namus ir atimdama telefoną, kad negalėtų paskambinti tėvui. Toks ieškovės elgesys niekaip nesiderinamas su jos vaikui neva tai diegtais mandagaus bendravimo įgūdžiais. Akivaizdu, kad devynių-dešimties metų vaikui toks mamos elgesys sukūrė tam tikras baimes. Atsakovas nurodo, kad kai nori pats sūnus, visuomet nuveža jį pas mamą. Jis mielai bendrauja su kitais giminaičiais iš mamos pusės, tame tarpe su ieškovės pilnamečiais sūnumis iš pirmosios santuokos. Atsakovas niekada nevaržė nei telefoninių pokalbių nei pasimatymų ar bendravimo su ieškove. Visada stengėsi, kad sūnus kuo mažiau matytų jo ir ieškovės konfliktus, ir nesistengė suformuoti neigiamų nuostatų mamos atžvilgiu. Amoralaus elgesio iš jo pusės vaikas nematė ir nematys. Šiuo metu ieškovė sūnų dažniausiai lanko mokykloje, atneša jam įvairių skanėstų, vaikas tuo džiaugiasi, o už gautas dovanas ieškovė reikalauja, kad sūnus pasirašytų ant pirkinių čekių. Vaiką neigiamai veikia ir nuolatinis ieškovės moralizavimas draugų akivaizdoje, stengiantis įrodyti, kad jis yra blogas berniukas, nes kitaip nei kiti - negyvena su mama. Dar daugiau - motina klasiokų akivaizdoje yra pasakiusi, kad jis neišsimiega, nes žiūri sekso filmus. Žinant, kad tai yra melas, toks mamos elgesys vaikui padarė nepataisomos žalos, neigiamai paveikė ir santykius su bendraklasiais, kurie dėl to iš jo kartais pasišaipo.
2. Tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 str. 1 d. 2 p.) niekaip nepažeidžia ieškovės interesų. Faktiškai vaikas jau trečius metus gyvena kartu su tėvu, o ieškovė gyvena atskirai. Ieškovė neneigia, kad matosi su vaiku, tačiau nors ir įrodinėja, kad jai bendravimas yra trukdomas, tačiau neprašo nustatyti kitokių laikinųjų apsaugos priemonių, nereiškia reikalavimo dėl specialios bendravimo tvarkos nustatymo, t. y. nesinaudoja įstatymo jai suteiktomis savo teisių gynybos priemonėmis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ir užtikrina nepilnamečio vaiko interesą nekeisti tos aplinkos, prie kurios jis yra įpratęs. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė yra naudojusi smurtą prieš vaiką, taip pat psichologinį spaudimą, siekdama vaiko dėmesio ir meilės. Pritaikius minėtą laikinąją apsaugos priemonę, tiek atsakovas, tiek vaikas bent iki bylos išnagrinėjimo pabaigos turėtų teisinį tikrumą, kad ieškovė nesieks drastiškomis priemonėmis pakeisti nusistovėjusią tvarką bei vaiko aplinką, nes ją, kaip pedagoginį išsilavinimą turintį asmenį, priimtas teismo procesinis sprendimas turėtų moraliai įpareigoti jo laikytis. Vaiko nuomonė šiuo klausimu byloje yra užfiksuota Vaiko teisių apsaugos tarnybai apklausiant vaiką, ir ji yra vienareikšmė - vaikas nori gyventi su tėvu. Iki šiol nepilnamečio sūnaus nuomonė nėra pasikeitusi. Vaikas, nors ir bendrauja su motina, tačiau nuolat gyventi su ja nenori, nepasilieka nakvoti.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. Tokiu būdu CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir bylose, kuriose sprendžiami ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo (CK 3.170 str., 3.174 str.). CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti atsakovas, yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatydamas šalių nepilnamečio sūnaus Jono gyvenamąją vietą su tėvu J. M., skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad iki teismo sprendimo priėmimo tikslinga nustatyti gyvenamąją vietą su atsakovu, nes tai labiau atitiks vaiko interesus. Nesutikti su tokia teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenimis nustatyta, kad santykiai tarp sutuoktinių įtempti, konfliktiški, šalys nuo 2006 m. vasario mėnesio pradėjo gyventi skyrium, o jų nepilnametis sūnus Jonas, gim. 1998-08-11, gyvena pas atsakovą. Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos 2007 m. gruodžio 18 d. pažymoje Nr. S-2761 (t.1, b.l. 115-116) yra nurodyta, kad tarnyba penkis kartus yra gavusi motinos M. M. prašymus dėl tinkamų vaiko gyvenimo sąlygų ir motinos teisės bendrauti su vaiku užtikrinimo, tris kartus – tėvo J. M. prašymus dėl sūnaus teisių užtikrinimo vaikui bendraujant su motina. Vaiko teisių apsaugos tarnyba, pagal pateiktus prašymus patikrinusi situaciją, vaiko nepriežiūros faktų nenustatė, šeimos nariams buvo pasiūlyta kreiptis dėl psichologinės pagalbos. Minėtoje pažymoje taip pat pažymėta, jog tarnyba, įvertinusi tėvo J. M. buities ir gyvenimo sąlygas, vaiko priežiūrą, nepilnamečio J. M. nuomonę ir norą gyventi kartu su tėvu (t.1, b.l. 117), išreiškė nuomonę, jog nepilnamečiui sudarytos tinkamos sąlygos gyventi kartu su tėvu. Atsakovas J. M. kartu su sūnumi gyvena nuosavybės teise priklausančio dviejų aukštų namo, esančio (duomenys neskelbtini), su visais patogumais antrajame aukšte. Sūnui skirtas atskiras 13,02 kv. m. jaukus, šiltas, reikiamais baldais apstatytas kambarys. Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos 2007-12-11 rašte Nr. 7-259 (t.1, b.l. 118) teigiama, jog sūnus J. M. puikiai lanko mokyklą, turi visas reikiamas mokymosi priemones, mokosi vidutiniškai. Vaiko ugdymu, jo mokymosi pasiekimais rūpinasi abu tėvai, abu lankosi klasės tėvų susirinkimuose. Teismas šioje proceso stadijoje neturi duomenų, kurių pagrindų būtų galima manyti, jog iki bylos išnagrinėjimo šalių sūnaus gyvenimas su tėvu J. M. galėtų pakenkti vaiko ir jo motinos interesams, juolab, kad vaikas kartu su atsakovu gyvena apie trejus metus, ir ne kartą yra išreiškęs norą ir toliau gyventi su tėvu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės daro vaikui socialinę, psichologinę žalą ar kelia emocinius išgyvenimus. Apeliantės teiginiai, jog vaikas yra slepiamas ar nuteikinėjamas prieš motiną, yra grindžiami vien pačios ieškovės paaiškinimais. Pažymėtina, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 str. 2 d.). Už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai (CK 3.159 str. 2 d.). Tokiu būdu byloje nesant duomenų, jog atsakovas nesudaro galimybės matytis vaikui su motina ar kokiais nors kitais veiksmais riboja vaiko bendravimą su motina, ieškovei neužkertama galimybė net ir pritaikius minėtas laikinąsias apsaugos priemones rūpintis sūnumi, dalyvauti jo auklėjime ir pan.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog skundžiama nutartimi vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu negalima pripažinti ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pagal šalių pareikštus byloje reikalavimus išankstiniu išsprendimu, nes šioje proceso stadijoje taikant laikinąsias apsaugos priemones siekiama tik laikinai, bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tuo tarpu dauguma atskirojo skundo argumentų susiję su ginčo išsprendimu iš esmės ir ieškinio pagrįstumu, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog atskirojo skundo motyvais panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmuoju punktu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.