Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-04-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-152/2009

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-17
Bylos Nr.
1A-152/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.)
Nuteistasis
V. M., A. P., M. K.
Nukentėjusysis
V. A.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-152/2009Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.14.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Viktoro Kažio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjai Vidai Kabečienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo

V. M. nuteistas pagal BK 181 str. 1 d., taikant BK 91 str., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų V. M. , A. P. ir M. K. priteista 100 Lt turtinės žalos bei 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. A. .

Šioje byloje taip pat nuteisti A. P. pagal BK 181 str. 1 d., BK 214 str. 1 d. ir M. K. pagal BK 181 str. 1 d., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su A. P. ir M. K. , prievartavo turtą. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

V. M. , A. P. ir M. K. , veikdami bendrai, 2006 m. spalio 23 d., apie 20 val., Kauno apskrities Ugdymo ir globos centre, esančiame (duomenys neskelbtini), įsodino nukentėjusįjį V. A. į A. P. vairuojamą A. Vl. automobilį „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir, grasindami V. A. panaudoti prieš jį fizinį smurtą, jeigu jis neįvykdys jų reikalavimų perduoti jiems 300 litų, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį perduoti jiems pinigus. V. A. išsigandus ir sutikus tai padaryti, tą pačią dieną jie A. P. vairuojamu automobiliu „Ford Escort“ nuvežė nukentėjusįjį į Prienų r. Stuomenų k., kuriame V. A. įvykdė nuteistųjų reikalavimą ir perdavė jiems iš savo globėjos V. J. gautus 100 litų. Užvaldę šiuos pinigus nuteistieji padarė nukentėjusiajam 100 Lt turtinę žalą. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, V. M. , A. P. ir M. K. 2006 m. spalio 25 d., apie 19 val. 30 min., Kauno apskrities ugdymo ir globos centre, esančiame (duomenys neskelbtini), vėl įsodino V. A. į tą patį A. P. vairuojamą automobilį „Ford Escort“, ir vėl grasindami panaudoti prieš jį fizinį smurtą, jeigu jis neįvykdys jų reikalavimo perduoti jiems 300 litų, vertė V. A. perduoti jiems pinigus. Tą pačią dieną A. P. vairuojamu automobiliu „Ford Escort“ jie nuvežė V. A. į Prienų r. Stuomenų k. pas jo globėją V. J. . Iš jos V. A. prašė pinigų, tačiau antrą kartą jų jau negavo ir dėl to tų pinigų nuteistiesiems nesumokėjo.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jis negrasino prieš nukentėjusįjį panaudoti smurto ir nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė. Teismo išvados dėl jo kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, šios išvados grindžiamos prielaidomis, nepatikimais ir paviršutiniškai ištirtais bylos duomenimis. Nuosprendis priimtas remiantis vien tik nukentėjusiojo V. A. parodymais. Teismas bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neobjektyviai ir tendencingai. BPK 1 str. 1 d. nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso uždavinių yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, o tai padaryti galima tik neginčijamais įrodymais patvirtinus visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties elementus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nurodyta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, kai jis yra priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nu­si­kals­ta­mo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nutarime taip pat nurodyta, kad motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Taip pat nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Formuojant vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 2k-49/2006 irgi buvo nurodyta, kad konstitucinė nuostata, įtvirtinta BPK 44 str. 6 p., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tai reiškia, kad asmens kaltė negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Be to, nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti jo kaltę tenka valstybiniam kaltinimui ir tą kaltę gali pripažinti tik teismas. Šioje byloje jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme nebuvo įrodytas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas neįvertino liudytojų parodymų ir neatsižvelgė į bylos aplinkybes, galėjusias paveikti teismo išvadas. Byloje surašytas kaltinamasis aktas grindžiamas abejotinais duomenimis. Tuo tarpu teismas, nors ir perkvalifikavęs jo ir kitų nuteistųjų nusikalstamą veiką iš BK 181 str. 2 d. į BK 181 str. 1 d., jo kaltę grindė tik prieštaringais nukentėjusiojo V. A. parodymais, nuosprendyje šie parodymai nepagrįstai vadinami nuosekliais. Tuo tarpu jo paties parodymai yra išsamūs ir nuoseklūs, viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jis kaltu neprisipažino ir parodė, kad nusikaltimo nepadarė. Tai patvirtina ir teismo neįvertinti liudytojų parodymai. Nukentėjusiojo auklėtoja liudytoja J. A. parodė, kad 2006 m. spalio 23 d. buvo V. A. uždraudusi išeiti iš globos namų, bet šis jos neklausė ir prašė jį nuvežti į kaimą. Norėdamas išsisukti, kad nebūtų nubaustas už savavališką išėjimą, jis ir sukūrė šią istoriją apie tai, kad į kaimą buvo vežamas prievarta ir kad jam buvo grasinama. Ši liudytoja, charakterizuodama nukentėjusįjį, teisme parodė, kad V. A. yra silpnos valios, bailys, melagis, „kitų sraigtelis“, nuolat išsisukinėjantis. Nukentėjusiojo globėja liudytoja V. J. parodė, kad 2006 m. spalio 23 d. atvykęs V. A. paprašė 100 Lt pasakęs, kad reikia sumokėti baudą. Ji davė jam tuos pinigus, ant kelio prie namų matė stovintį automobilį. V. A. jai dėl nieko nesiskundė,apie tai, kad jam kažkas grasina, nepasakojo. 2006 m. spalio 25 d. V. A. pas ją atvažiavo vėl, bet tuomet ji jau pasikvietė savo anūką, o V. A. liepė pasiimti savo daiktus ir išvykti. Jos anūkas A. V. nuvežė V. A. iki prie kelio stovėjusio automobilio. Ir šį kartą nei jai, nei A. V. V. A. dėl nieko nepasiskundė. Liudytojas A. V. , apibūdindamas V. A. , parodė, kad kai jis nukentėjusįjį pabardavo, šis meluodavo į akis. Nukentėjusysis taip pat išgėrinėjo ir pradėjo rūkyti. Išdėstyti liudytojų parodymai patvirtina jo ir kitų nuteistųjų parodymus, kad V. A. pats prašė nuvežti jį į kaimą, o grįždamas kartu su jais valgė ir gėrė alų. Priimdamas nuosprendį teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojų parodymus, o taip pat neįvertino ir paties nukentėjusiojo asmenybės. Niekuo nepagrįsta ir teismo išvada, kad jis ir kiti nuteistieji savo elgesiu ir veiksmais sistemingai terorizuodavo globos namų auklėtinius, todėl V. A. turėjo pagrindą jų bijoti ir vykdė jų reikalavimus. Tokią teismo išvadą paneigia paties nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai. Nukentėjusysis V. A. teisme parodė, kad kitų globos namų auklėtinių terorizavimo savo akimis nebuvo matęs, tačiau apie tai yra girdėjęs iš kitų globotinių. Nukentėjusysis taip pat pripažino, kad antrą kartą, t. y. 2006 m spalio 25 d., jam nebuvo grasinama ir kad jis važiavo, nes bijojo, kad nebūtų „panašių bajerių“. Atsakydamas į jo gynėjos klausimą nukentėjusysis parodė, kad jam nebuvo grasinama žiauriai. Liudytojas M. G. parodė, kad iš kitų asmenų apie tai, kad juos nuteistieji būtų skriaudę, nėra girdėjęs. Visa tai patvirtina, kad jis nukentėjusiojo V. A. neskriaudė ir nusikaltimo nepadarė. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad bausmės tikslai yra asmenį perauklėti ir pataisyti. Tuo tarpu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė tik apsunkins šių bausmės tikslų pasiekimą. Skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jis yra našlaitis, augo globos namuose, turi tik juo besirūpinančią močiutę, su kuria palaiko glaudžius ryšius ir jai padeda. Be to, baigęs atlikti ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, jis įvertino savo ankstesnį netinkamą elgesį, vasarą dirbo statybose, taip pat ieškojo legalaus darbo, užsiregistravo darbo biržoje. Prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, V. M. išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokuroras nuteistojo V. M. skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta V. M. nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą teismas pritaikė irgi tinkamai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nusikaltimo nepadarė, jo kaltė neįrodyta, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir vien tik nepatikimais bei prieštaringais nukentėjusiojo V. A. parodymais. Visi šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir jie atmetami. Iš bylos ir joje priimto nuosprendžio matosi, kad V. M. dalyvavimą turto prievartavime ir jo kaltę patvirtina ne tik nukentėjusiojo V. A. , bet ir liudytojų, o iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai, taip pat kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Kai kurios nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš viso nekelia jokių abejonių ir jas pripažįsta pats apeliantas V. M. bei kiti nuosprendžio neapskundę nuteistieji A. P. ir M. K. . Byloje nustatyta, kad V. A. , V. M. , A. P. ir M. K. gyveno ir mokėsi tame pačiame Kauno apskrities ugdymo ir globos centre, todėl vieni kitus pažinojo dar iki kaltinime nurodyto laikotarpio. Nukentėjusiojo ir visų trijų nuteistųjų parodymais taip pat neginčijamai nustatyta, kad 2006 m. spalio 23 d. ir spalio 25 d. nuteistieji kartu su V. A. , A. P. vairuojamu automobiliu „Ford Escort“ iš Kauno apskrities ugdymo ir globos centro du kartus važiavo į Prienų r. Stuomenų k. Ten nukentėjusysis du kartus prašė savo globėjos V. J. pinigų, ši 2006 m. spalio 23 d. davė jam 300 Lt.

Nors nuteistieji visas šias aplinkybes pripažįsta, jų ir nukentėjusiojo parodymai iš esmės skiriasi dėl to, ar pas savo globėją V. A. vyko savo noru, ar tai jį vertė padaryti nuteistieji, taip pat dėl to, ar iš nukentėjusiojo buvo reikalaujama pinigų grasinant prieš jį panaudoti fizinį smurtą.

Nuteistasis V. M. teisme parodė, kad įvykio aplinkybių jau neprisimena, tačiau patvirtino, kad teisingi yra perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 5) V. M. parodė, kad 2006 m. spalio 23 d. vakare prie globos centro kartu su A. P. ir M. K. sėdėjo automobilyje „Ford Escort“, kuriuo naudojosi A. P. . Prie jų priėjo V. A. ir paprašė jį nuvežti į Prienų rajoną pas savo močiutę. Sakė, kad pas ją pasidėjęs 2000 Lt ir nori pasiimti 500 Lt telefono pirkimui. Už nuvežimą pažadėjo jiems duoti 300 Lt. Jie sutiko ir visi keturiese nuvažiavo į Prienų r., kelią rodė V. A. . Nuvažiavus V. A. vienas nuėjo į gyvenamąjį namą, netrukus grįžo ir atsinešė 100 Lt, pasakė, kad kitus pinigus jo močiutė kažkur paslėpė. Tada visi parvažiavo į Kauną, o V. A. atsineštus pinigus, jo paties sutikimu, jie išleido maistui ir cigaretėms. 2006 m. spalio 25 d. jis vėl buvo prie globos centro su A. P. ir M. K. . Prie jų vėl priėjo V. A. ir vėl paprašė nuvežti pas močiutę, sakė, kad dar kartą prašys pinigų, o šį kartą už nuvežimą pažadėjo jiems duoti 200 Lt. Visi keturiese A. P. vairuojamu automobiliu jie dar kartą nuvažiavo į tą patį Prienų r. esantį kaimą, V. A. nuėjo pas močiutę, tačiau netrukus iki jų automobilio jį atvežė vyriškis ir pasakė, kad jie V. A. pasiimtų. V. A. jiems pasakė, kad močiutė pinigų nedavė ir jį išvarė. Tada visi parvažiavo į Kauną. V. A. jie negrasino ir pinigų iš jo nereikalavo. Papildomos apklausos metu (t. 2, b. l. 7-8) V. M. nurodė iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes, nors kai kurias iš jų jau nurodė kitaip. Parodė, jog V. A. jiems pasakojo, kad pas močiutę saugo savo paties vasarą užsidirbtus pinigus. Pirmą kartą paprašęs jį nuvežti kaimą Prienų r., sakė kad pasiims 200-300 Lt, o jiems duos pinigų benzinui ir dar kiek nors. Sakė, kad jiems trims pinigus duos bendrai. Tą kartą V. A. iš močiutės gavo 100 Lt, o važiuojant atgal į Kauną pats nupirko cigarečių ir alaus, davė A. P. pinigų kurui. Gautus pinigus išleido visi kartu ir grįžo į globos centrą. V. A. niekam iš jų skolingas nebuvo. Po kelių dienų V. A. atėjo pas A. P. ir vėl paprašė nuvežti pas močiutę pasiimti pinigų. Globos centre V. A. anksčiau gyveno kartu su A. P. , su juo gerai sutardavo, todėl su prašymu ir kreipėsi būtent į jį. A. P. sutiko, jis (V. M. ) su M. K. tuo metu irgi neturėjo ką veikti, todėl visi keturiese nuvažiavo į tą patį kaimą. Šį kartą V. A. pinigų negavo ir visi kartu jie grįžo į Kauną. Į automobilį V. A. įlipdavo savo noru, niekas iš jo pinigų nereikalavo, jo nemušė ir jam negrasino. Jo nuomone, pareiškimą dėl turto prievartavimo V. A. galėjo liepti parašyti globos centro direktorius, kuris jo, A. P. ir M. K. nemėgo. Dar kartą apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 12) V. M. nurodė tik apie tai, kad patvirtina savo ankstesnius parodymus ir kad kaltu neprisipažįsta. Teisme patvirtinęs perskaitytus jau išdėstytus ankstesnius parodymus V. M. dar parodė, kad jokios merginos pakviesti į lauką V. A. neprašė, šis atėjo pas juos pats. Nuteistieji A. P. ir M. K. kaltais irgi neprisipažino ir nurodė iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes kaip ir nuteistasis V. M. . Tačiau kai kurias aplinkybes šie nuteistieji nurodė kitaip. Nuteistasis A. P. teisme parodė, kad 2006 m. grįžęs po vasaros atostogų V. A. gyrėsi ir pasakojo, kad užsidirbo apie 1000 Lt. Rudenį V. A. paprašė jį nuvežti į kaimą pas jo globėją, iš kurios norėjo pasiimti pinigų. Jis tuo metu važinėjo automobiliu „Ford Escort“, nors kam šis automobilis priklausė, jis nežino. Sutikę nuvežti V. A. nuvežti į kaimą, ten važiavo keturiese: jis, V. A. , V. M. ir M. K. . Nukentėjusysis pats įsėdo į automobilį, prieš jį niekas nevartojo smurto ir jam negrasino. Važiuojant iš Kauno automobilį vairavo ne jis, o M. K. , o grįžtant atgal vairavo jis pats. Nuvažiavus į kaimą V. A. nuėjo pas savo globėją, grįžo ir atsinešė 100 Lt, juos galbūt padavė kažkuriam iš jų. Tada visi nuvažiavo į degalinę, pirko čipsus, degalus automobiliui ir visi grįžo į globos centrą. Po kelių dienų vėl keturiese dar kartą važiavo į tą patį kaimą, jokios merginos kartu su jais nevažiavo. Nuėjęs pas savo globėją, V. A. šį kartą pinigų negavo, prie jų privažiavo policijos pareigūnas, liepė pasiimti V. A. ir daugiau ten nesirodyti. A. P. taip pat parodė, kad anksčiau V. A. jam buvo skolingas apie 100 Lt, už ką, neprisimena. Vėliau patikslino, kad ta skola buvo už batus. Nuteistasis parodė, kad dėl to 2006 m. rugsėjo mėnesį V. A. pats davė jam banko mokėjimo kortelę, pasakė jos kodą ir jis su ta kortele pasiėmė pinigų. Kortelės V. A. neatidavė, ją stalčiuje rado auklėtoja ir atidavė nukentėjusiajam. Dar parodė, kad V. A. jam ne draugas. Teisme buvo perskaityti ir ankstesni A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 135-136). Tuomet apklaustas įtariamuoju A. P. parodė, kad V. A. 2005 m. buvo suplėšęs jo sportinius batus, todėl jis jam pasakė, kad už tai turi sumokėti 100 Lt. Vėliau sužinojo, kad V. A. turi banko mokėjimo kortelę, 2006 m. rugsėjo mėnesį nuėjo į jo kambarį ir tą kortelę pasiėmė. Tą kortelę laikė pas save apie savaitę, po to su pačiu V. A. nuėjo iki bankomato, šis pats paėmė 30 Lt ir atidavė jam už tuos batus. Daugiau pinigų jis iš V. A. nereikalavo, nes jie jau buvo atsiskaitę. Po 2006 m. vasaros atostogų V. A. sakė, kad pas savo močiutę turi pasidėjęs 1600 Lt. Apie tai jis papasakojo V. M. ir M. K. . Po to kažkurią dieną pamatė V. A. , stovintį globos centro kieme. Jis, V. M. ir M. K. prie jo priėjo ir pradėjo V. A. kalbinti, kad šis su jais nuvažiuotų į kaimą pas savo močiutę ir kad šis iš jos paimtų 100 Lt. V. A. žadėjo pats tai padaryti kitą dieną, bet jis jį įkalbėjo tai padaryti tą pačią dieną, važiuoti visiems kartu ir po to išgerti alaus. Tada jie keturiese (jis, V. M. , M. K. ir V. A. ) automobiliu „Ford Escort“, priklausančiu kitam globos centro auklėtiniui A. Vl. , nuvažiavo į kaimą pas V. A. močiutę. Automobilį vairavo M. K. , kuris, iš kažkur gavęs pinigų, pirko ir kurą. Nuėjęs pas močiutę V. A. parsinešė 100 Lt. Parvažiavę į Kauną, jie nusipirko alaus, kartu išgėrė ir grįžo į globos centrą. Prieš V. A. niekas jokios prievartos ir smurto nenaudojo. Po kelių dienų jis vėl automobiliu privažiavo prie globos centro, o ten jo jau laukė V. M. , M. K. ir V. A. . Keturiese jie vėl nuvažiavo į tą patį kaimą, kuriame gyvena V. A. močiutė. Šį kartą automobilį vairavo jis pats, kurą pirko irgi jis, o iš kur buvo gavęs pinigų, neatsimena. V. A. žadėjo duoti pinigų kurui, jeigu pavyks pinigų gauti iš močiutės. Ir šį kartą nukentėjusysis su jais į kaimą važiavo savanoriškai. Šiuos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus perskaičius teisiamajame posėdyje, nuteistasis A. P. patvirtino, kad kažkas panašaus taip ir buvo. Nuteistasis M. K. teisme parodė, kad visų įvykių aplinkybių jau neprisimena, tačiau viskas vyko panašiai, kaip nurodė V. M. . Parodė, kad V. A. pats prašė jo ir kitų nuteistųjų nuvežti jį pas jo globėją ir už tai jiems trims pažadėjo duoti po 100 Lt. Važiuojant V. A. pats rodė kelią. Nuvažiavus į kaimą V. A. iš globėjos gavo tik 100 Lt, už kuriuos jis pirko degalus automobiliui, taip pat pirko dar ir čipsus, alų, kurį visi kartu išgėrė. Po kelių dienų V. A. vėl paprašė jį nuvežti pas globėją, nes norėjo dar kartą pasiimti pinigų. Jie vėl visi keturiese ten nuvažiavo, bet šį kartą V. A. pinigų negavo. Prie jų priėjo kažkoks vyras ir liepė pasiimti V. A. . Iš esmės tokias pačias įvykių aplinkybes M. K. buvo nurodęs ir apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 149-150). Teisme perskaičius šiuos parodymus, nuteistasis patvirtino, kad jie yra teisingi. Be to, teisme M. K. nurodė ir kai kurias papildomas aplinkybes. Jis parodė, kad pats ir kiti nuteistieji buvo blogi auklėtiniai, todėl globos centro direktorius ant jų pyko ir galėjo padaryti poveikį V. A. , kad šis apkaltintų juos turto prievartavimu. Dar parodė, kad neprisimena, ar jis pats 2006 m. spalio 23 d. buvo užėjęs pas V. A. į jo kambarį globos centre. Taip pat parodė, kad prieš V. A. nėra vartojęs smurto, tačiau pripažino, kad galbūt ir yra smurtavęs prieš kitus globos centro auklėtinius.

Nukentėjusysis V. A. įvykio aplinkybes nurodė kitaip, o kai kurias iš jų visiškai priešingai. Teisme jis parodė, kad nė vienam iš nuteistųjų asmenų skolingas nebuvo. 2006 m. rugsėjo 24 d. pas jį į kambarį užėjo A. P. ir jam matant paėmė jo banko mokėjimo kortelę. Sakė, kad ją paima už kažkokius batus, nors apie juos jis iš viso nieko nežinojo. A. P. pareikalavus, jis pasakė kortelės kodą, taip pasielgė bijodamas nuo jo „gauti į galvą“. Vėliau tą jo kortelę A. P. stalčiuje rado auklėtoja ir ją jam sugrąžino. Patikrinęs kortelę pamatė, kad sąskaitoje likę tik centai. Jo nuomone, kažkas galėjo A. P. pasakyti, kad į tą jo kortelę buvo pervedama jo stipendija. Jokių batų pas A. P. nesiskolino ir niekam nebuvo skolingas. 2006 m. spalio 23 d. vakare jis buvo globos centro pirmame aukšte. Vienas iš nuteistųjų (kuris, dabar jau neprisimena) prie jo priėjo ir pakvietė išeiti į lauką. Išėjus ten jau buvo visi trys nuteistieji V. M. , A. P. ir M. K. . Jie visi trise pradėjo kalbėti, kad reikia važiuoti pas jo globėją, kad ši jam duotų pinigų. Jis atsikalbinėjo, sakė, kad jo močiutė jau gali miegoti, bet nuteistieji nenusileido. V. M. ir M. K. paėmė jį už rankų ir per prievartą įsodino į automobilį. Jis bandė priešintis, pabėgti, bet tai jam nepavyko. Važiuojant į Prienų r. esantį kaimą pas jo močiutę globėją V. J. , nuteistieji reikalavo, kad jis kiekvienam iš jų duotų po 100 Lt, iš viso jis jiems turėjo duoti 300 Lt. Nuteistieji jo nemušė, tik pasakė, kad jei nevažiuos, nepaims ir neduos jiems pinigų, tai jam bus blogai. Taip pat jam grasino ir konkrečiai V. M. dar tuomet, kai už rankos jį tempė ir prievarta sodino į automobilį. Iš kitų globos centro auklėtinių pasakojimų jis žinojo, kad nuteistieji anksčiau teisti, kad ir iš kitų reikalavo pinigų ir kad jų reikia pasisaugoti. Tai žinodamas nuteistųjų bijojo, nes manė, kad atsisakydamas jiems paklusti, gali būti suspardytas, sumuštas ar išvežtas į mišką. Todėl iš baimės nuteistiesiems pakluso ir rodė kelią iki savo močiutės namų. Vasarą dirbdamas statybose buvo užsidirbęs pinigų ir juos saugojo pas savo globėją V. J. , todėl tą vakarą nuvažiavęs su nuteistaisiais paprašė jos tų pinigų. Jai pamelavo, kad reikia sumokėti baudą ir močiutė jam davė 100 Lt. Įsėdęs į automobilį, tuos pinigus atidavė kažkuriam iš nuteistųjų. Grįžtant į Kauną nuteistieji už tuos 100 Lt nusipirko apie 20 butelių alaus, vieną butelį išgėrė ir jis pats. Po to grįžo į globos centrą. Po dviejų dienų globos centre pas jį užėjo kažkokia mergina ir pasakė, kad jį kviečia į apačią. Nuėjęs pirmame aukšte vėl pamatė visus tris nuteistuosius: V. M. , A. P. ir M. K. . Jie pasakė, kad reikia vėl važiuoti pinigų. Nors jis ir nenorėjo važiuoti, bet nuteistieji vėl jį įkalbinėjo ir sakė, „važiuojam, nes bus blogai“, sakė, kad jiems reikia 300 Lt. Bijodamas nuteistųjų ir suprasdamas, kad priešingu atveju bus vežamas per prievartą, vėl su jais nuvažiavo į kaimą pas savo globėją V. J. . Tačiau šį kartą ji jam pinigų nedavė, išvarė jį iš namų ir dar paskambino jo pusbroliui, kuris dirbo policininku. Šis atvažiavo ir nuteistiesiems liepė jį pasiimti. Po to jis kartu su nuteistaisiais tuo pačiu automobiliu parvažiavo į Kauną. Apklausos metu irgi buvo perskaityti kai kurie nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet apklaustas liudytoju (t. 1, b. l. 6-8) V. A. parodė, kad 2006 m. spalio 23 d. į lauką iš globos centro jį išsivedė M. K. ir V. M. pasakė, kad reikia pasikalbėti. Nors jis eiti nenorėjo, tačiau nuteistieji sugriebė jį už rankų ir nutempė per prievartą panaudodami jėgą. Po to įsodino į automobilį, kuriame už vairo sėdėjo A. P. . Automobilyje visi trys nuteistieji reikalavo iš jo 300 Lt, po to – nors 200 Lt. M. K. ir V. M. jam grasino, kad jei jis nevažiuos pas savo globėją ir neduos jiems pinigų, tai jie jį sumuš. Taip grasindami jie užsimodavo rankomis. Tos apklausos metu V. A. parodė, kad ir antrą kartą iš globos centro į lauką jį išsivedė nuteistieji V. M. ir M. K. . Kai jį vėl per prievartą įsodino į automobilį, jis pamatė, kad jame šalia A. P. sėdi dar kažkokia nepažįstama mergina. Antrą kartą nuvažiavus pas jo globėją, V. J. jam pinigų jau nedavė. Jis vis grįždavo prie automobilio, bet nuteistieji vėl liepdavo dar kartą prašyti pinigų sakydami be jų negrįžti ir grasindami, negavę pinigų, jį sumušti. V. J. pinigų jam nedavė ir jį išvarė. Be to, tuo metu atvažiavo V. J. anūkas, kuris savo automobiliu jį privežė prie nuteistųjų automobilio ir ten paliko. Po to su nuteistaisiais jis parvažiavo į Kauną. V. A. taip pat parodė, kad nuteistieji ir anksčiau prie jo kabinėdavosi, A. P. buvo iš jo atėmęs banko kortelę, o V. M. ir M. K. ne kartą be priežasties buvo apspardę. Dar kitos apklausos metu (t. 1, b. l. 10-11). V. A. buvo parodęs, kad 2006 m. spalio 23 d. į jo kambarį buvo užėję ir pakvietė pasikalbėti į lauką M. K. ir A. P. , kieme priėjo ir V. M. . Tada, jam atsisakius važiuoti, V. M. ir M. K. jį jėga įsodino į automobilį. Ten dar sėdėjo nepažįstama mergina. Pirmą kartą iš močiutės gautus 100 Lt jis atidavė A. P. . Antrą kartą jį per prievartą į automobilį vėl įsodino V. M. ir M. K. . Automobilyje visi nuteistieji vėl reikalavo pinigų, M. K. grasino jį sumušti, o A. P. liepė iš močiutės paimti ir jiems atiduoti 300 Lt. Teisme nukentėjusysis V. A. patvirtino, kad šie jo ankstesni parodymai teisingi, nors šiuo metu kai kurių įvykių aplinkybių detalių jis gali gerai ir neprisiminti. Tačiau nukentėjusysis dar kartą patvirtino, kad du kartus į kaimą pas globėją važiavo ne savo noru, o verčiamas nuteistųjų ir jų bijodamas. Nuteistieji reikalavo iš jo pinigų ir, nors „žiauriai“ jam negrasino, tačiau sakė, kad jį sumuš, užsimodavo rankomis ir jis suprato, kad atsisakius tenkinti nuteistųjų reikalavimus, prieš jį bus pavartotas fizinis smurtas. Nei savo močiutei, nei pusbroliui apie tai, kad iš jo reikalaujama pinigų, nepasakojo, nes bijojo nuteistųjų.

Nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas nepagrįstai atmetė jo paties nuoseklius parodymus ir rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas įvertino tiek visų trijų nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo V. A. parodymus ir išdėstė motyvus, dėl kurių nusprendė nuteistųjų parodymus atmesti, o patikėjo būtent nukentėjusiojo parodymais. Kolegijos nuomone, šie teismo motyvai yra įtikinantys ir pagrįsti, be to, byloje yra ir papildomų aplinkybių, leidžiančių padaryti išvadą, kad teisingi yra būtent nukentėjusiojo V. A. parodymai. Tos aplinkybės paneigia ir nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo. Iš šioje nutartyje jau išdėstytų nuteistųjų ir nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, matosi, kad visuose šiuose parodymuose yra kai kurių prieštaravimų. Nuteistojo V. M. ir kitų nuteistųjų A. P. bei M. K. parodymuose yra prieštaravimų dėl susitikimo su V. A. 2006 m. spalio 23 d. ir spalio 25 d. aplinkybių, dėl to, kaip buvo važiuojama į Prienų r. Stuomenų k., kas iš jų vairavo automobilį, dėl to, kaip buvo išleisti V. A. iš jo globėjos gauti pinigai, ir dėl kai kurių kitų įvykių aplinkybių detalių. Nukentėjusysis V. A. skirtingų apklausų metu irgi nevienodai nurodė kai kurias aplinkybes apie tai, kas iš nuteistųjų ar kitų asmenų kaltinime nurodytu laiku kviesdavo išeiti jį iš globos centro į lauką, nukentėjusysis negali tiksliai nurodyti, kuriam iš nuteistųjų perdavė iš savo globėjos gautus 100 Lt. Vis dėlto šie ir kiti smulkūs prieštaravimai ir nuteistųjų, ir nukentėjusiojo parodymuose nėra esminiai. Jie gali būti paaiškinami tuo, kad po kaltinime nurodytų įvykių praėjo jau daug laiko, tačiau bet kuriuo atveju tie prieštaravimai nekeičia parodymų esmės. Tačiau nepaisant kai kurių neesminių nesutapimų, nukentėjusysis V. A. visų apklausų metu pagrindines jo turto prievartavimo aplinkybes nurodė nuosekliai ir vienodai. Jis aiškiai parodė, kad nuteistiesiems nieko nebuvo skolingas ir kad abu kartus visi trys nuteistieji reikalavo iš jo pinigų, prievarta įsodino į automobilį, vežė jį į Prienų r. pas jo globėją liepdami paimti iš jos pinigų ir perduoti tuos pinigus jiems. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo V. A. parodymų dalį apie tai, kad jam nebuvo grasinama „žiauriai“. Tokius parodymus nukentėjusysis tikrai davė, tačiau tai nereiškia, kad jis paneigė prieš jį panaudotą prievartą ir grasinimus. Nukentėjusysis visų apklausų metu parodė, kad reikalaudami pinigų nuteistieji grasino jį sumušti, ne tik paėmę jį už rankų per prievartą įsodino į automobilį, bet ir rankų gestais demonstravo, kad nepaklusus jų reikalavimams, prieš nukentėjusįjį bus pavartotas fizinis smurtas. Taigi nukentėjusiojo parodymai apie grasinimus prieš jį pavartoti fizinį smurtą nekelia jokių abejonių. Taip pat nėra abejonių ir dėl jo parodymų apie tai, kad gautus iš savo globėjos 100 Lt jis tikrai perdavė nuteistiesiems, nes tai pripažįsta jie patys. Nukentėjusysis pripažįsta, kad kai nuteistieji už jo atiduotus pinigus prisipirko alaus, vieną butelį kartu su jais išgėrė ir jis pats. Tačiau tai irgi nepaneigia jo parodymų, kad pas savo globėją jis važiavo, prašė iš jos pinigų ir juos perdavė nuteistiesiems ne savo noru, o bijodamas nuteistųjų grasinimų ir jų verčiamas. Dėl visų šių aplinkybių teismas nuosprendyje nukentėjusiojo V. A. parodymus pagrįstai įvertino nuosekliais, nekeliančiais abejonių ir jais pagrįstai pagrindė savo išvadas. Tuo tarpu vertinant nuteistųjų parodymus atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos jau esminius jų prieštaravimus. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad visų apklausų metu jis neprisipažino kaltu ir visi jo parodymai buvo išsamūs bei nuoseklūs. Su tuo galima sutikti tik iš dalies pirmiausia dėl to, kad teisme jokių išsamių parodymų apeliantas nedavė iš viso nurodęs, kad įvykio aplinkybių jis jau neprisimena. Jis tik patvirtino perskaitytus savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Be to, V. M. parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiojo, bet ir paties apelianto bendrininkų kitų nuteistųjų parodymams. V. M. parodė, kad abu kartus jis su A. P. ir M. K. sėdėjo automobilyje globos centro kieme, o V. A. pats prieidavo prie jų ir prašydavo jį nuvežti į kaimą pas savo globėją pasiimti pinigų. Tuo tarpu kitas nuteistasis M. K. , kaip jau buvo nurodyta, netgi teisminio nagrinėjimo metu nepaneigė, kad ir jis pats buvo užėjęs pas V. A. į jo kambarį. Tuo tarpu nuteistasis V. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs iš viso apie kitokias įvykio aplinkybes. Jis iš pradžių parodė, kad sužinojęs, jog V. A. pas savo globėją saugo savo pinigus, apie tai papasakojo V. M. ir M. K. , ir tada jie trise patys susirado nukentėjusįjį ir pradėjo jį kalbinti važiuoti pasiimti tuos pinigus ir juos kartu išleisti. Šių savo parodymų A. P. nepaneigė ir teisme, o šie jo parodymai ne tik paneigia V. M. nurodomas įvykių aplinkybes, tačiau faktiškai patvirtina nukentėjusiojo V. A. parodymus. Išdėstyti esminiai prieštaravimai pačių nuteistųjų parodymuose kaip tik ir yra viena iš priežasčių, kodėl teismas pagrįstai jų parodymus atmetė, o patikėjo būtent nukentėjusiojo nurodomomis įvykių aplinkybėmis.

Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad teismas neįvertino liudytojų parodymų. Priešingai, iš bylos matosi, kad teisme apklausti liudytojai patvirtino būtent nukentėjusiojo V. A. parodymus ir dar kartą paneigė nuteistųjų versijas. Liudytojų parodymai nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti. Pažymėtina, kad nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde iškraipoma liudytojų parodymų esmė, skunde nurodomos tik apeliantui palankios tų parodymų ištraukos, be to, kai kurie liudytojų parodymai išdėstyti akivaizdžiai neteisingai. Pavyzdžiui, apeliaciniame skunde nurodoma apie J. A. parodymus, kad V. A. istoriją apie turto prievartavimą tariamai pats sukūrė norėdamas išsisukti ir nebūti nubaustas už savavališką pasišalinimą iš globos centro. Tuo tarpu iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad tokių parodymų nurodyta liudytoja nedavė. Globos centro auklėtoja liudytoja J. A. teisme parodė, kad V. A. buvo jos auklėtinis. 2006 m. spalio 23 d. vakare ji tikrino auklėtinių kambarius ir V. A. nerado. Būdama vestibiulyje pamatė automobilį, kuris jau išvažinėjo iš kiemo. Ji iš anksčiau jau žinojo, kad tuo automobiliu važinėja A. P. . Naktį šis automobilis grįžo prie globos centro, o netrukus atėjo V. A. . Ant jo veido ji pamatė sumušimo ir sužalojimų pėdsakus. V. A. jai papasakojo, kad A. P. , V. M. ir M. K. jį sumušė, reikalavo pinigų, prievarta išsivežė automobiliu, nuvežė pas jo močiutę, iš kurios jis turėjo prašyti pinigų ir atiduoti nuteistiesiems. Tą pačią naktį V. A. jai papasakojo ir apie tai, kad nuteistieji atimdavo iš jo pinigus ir pasinaudodami jo banko kortele. Taigi liudytoja J. A. visiškai patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie prieš jį naudotą prievartą ir turto prievartavimą. J. A. parodė ir apie tai, kad ant V. A. veido matė sumušimo žymes, tuo tarpu pats nukentėjusysis nurodė tik apie grasinimus jį sumušti. Bet kuriuo nekyla jokių abejonių dėl to, kad bent grasinimai pavartoti prieš nukentėjusįjį smurtą tikrai buvo, o teismo sprendimas pašalinti kaltinimų dalį dėl fizinio smurto panaudojimo ir nuteistųjų nusikalstamų veikų perkvalifikavimas iš BK 181 str. 2 d. į BK 181 str. 1 d. šiuo atveju tik patvirtina, kad teismas nuosprendį pagrindė ne prielaidomis, o visas abejones ir neaiškumus įvertino būtent nuteistųjų, taip pat ir apelianto V. M. , naudai. Teisme apklausta nukentėjusiojo V. A. globėja liudytoja V. J. parodė, kad 2006 m. spalio mėnesį, vakare, pas ją atvažiavo V. A. ir pasakė, kad jam reikia pinigų susimokėti baudai. Ji jam davė 100 Lt ir šis išėjo. Netoli savo namų matė stovintį automobilį. Po dviejų dienų, vakare, V. A. atvažiavo dar kartą ir vėl pasakė, kad jam reikia litų. Šį kartą ji jam pinigų jau nedavė, o liepė susirinkti savo daiktus ir daugiau pas ją nevažinėti. Apie tai, kad iš jo pinigų kas nors reikalauja, V. A. jai nesakė, o ji apie tai jo ir neklausinėjo. Liudytojos V. J. parodymai dar kartą patvirtina, kad nukentėjusysis du kartus pas ją buvo atvažiavęs, prašė pas ją pinigų ir kad ji jam davė 100 Lt, kurie, kaip nurodo V. A. , buvo prievarta atiduoti nuteistiesiems. Tačiau būtina įvertinti ir kai kurias kitas V. J. nurodytas aplinkybes. Ši liudytoja paneigė paties nukentėjusiojo aiškinimus, kad jis pas savo globėją saugojo savo pinigus, apie kelis tūkstančius litų, ir parodė, kad tie 100 Lt, kuriuos davė V. A. , buvo jos pačios pinigai. Apie tai, kad pas ją jokių santaupų V. A. nesaugojo, V. J. kategoriškai buvo parodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo parodymai apie pas jo globėją tariamai laikomas savo santaupas iš tikrųjų kelia didelių abejonių. Įvertinant nukentėjusiojo amžių ir socialinę padėtį, tokius parodymus yra pagrindas laikyti tik jo bandymu įtvirtinti savo padėties pilnavertiškumą ir pakeisti į jį savo bendraamžių požiūrį. Tai, kad nukentėjusiojo aiškinimai apie jo tariamas santaupas galėjo būti išgalvoti, tikrai neverčia abejoti jo parodymais apie jo turto prievartavimo aplinkybes, tačiau šis faktas ir jau nurodyti liudytojos V. J. parodymai paneigia visų nuteistųjų parodymus. Nuteistieji, taip pat ir V. M. , parodė, kad V. A. jiems pasakojo apie pas močiutę laikomus savo pinigus ir prašė nuvežti jį tų pinigų pasiimti. Tuo tarpu remiantis V. J. parodymais, pas ją V. A. jokių pinigų nesaugojo, todėl jis tikrai negalėjo apie tai papasakoti ir nuteistiesiems, juo labiau negalėjo prašyti jį vežti pasiimti pinigų, kurių neturėjo. Pats nukentėjusysis visų apklausų metu tai kategoriškai paneigė ir parodė tik apie tai, kad pas V. J. buvo vežamas per prievartą, o pinigų iš jo reikalavo būtent nuteistieji. Liudytojas A. V. teisme parodė apie tai, kad V. A. yra buvęs V. J. globotinis. 2006 m. spalio mėn., vakare, jis buvo atvažiavęs pas V. J. , ši pasakojo, kad prieš kelias dienas davė V. A. 100 Lt, o dabar šis vėl prašo pinigų, todėl ji liepė V. A. susirinkti daiktus ir daugiau pas ją nevažiuoti. Tą vakarą jis pats savo automobiliu pavežė V. A. iki netoliese stovėjusio automobilio ir ten jį paliko. Ar iš V. A. kas nors reikalavo pinigų, jis nežino. Šie liudytojo parodymai patvirtina tas pačias liudytojos V. J. ir paties nukentėjusiojo V. A. nurodytas aplinkybes. Tačiau A. V. parodė dar ir apie tai, kad nuvežęs V. A. prie kito automobilio, matė jame sėdinčius 3-4 vaikinus ir vieną merginą. Liudytojas parodė, kad buvo tamsu ir tų asmenų jis neįsidėmėjo. Pats nukentėjusysis V. A. irgi parodė, kad vieną kartą važiuojant su nuteistaisiais pas jo močiutę, automobilyje buvo ir kažkokia nepažįstama mergina. Visi nuteistieji tokios merginos buvimą kartu su jais neigia. Tačiau šioje dalyje nukentėjusiojo parodymus kaip tik ir patvirtino liudytojas A. V. . Kad kartu su nuteistaisiais, jiems vežant V. A. , automobilyje tikrai buvo ir mergina, patvirtina ir kiti bylos duomenys. Teisme apklausta liudytoja E. G. parodė, kad anksčiau pati gyveno globos centre, pažinojo visus tris nuteistuosius, žinojo, kad A. P. važinėja kažkieno automobiliu ir pati kartu su juo važinėdavosi. Liudytoja parodė, kad niekur už miesto su nuteistaisiais nebuvo išvažiavusi ir apie V. A. turto prievartavimą nieko nežino. Tokie šios liudytojos parodymai kelia abejonių. Iš teisme perskaitytų ikiteisminio tyrimo metu duotų E. G. parodymų (t. 1, b. l. 26-27) matosi, kad su nuteistaisiais ji buvo ne tik pažįstama, bet ir su jais artimai bendravo. Ji parodė, kad su A. P. ją siejo artima draugystė, po to ji susirašinėjo laiškais su V. M. . Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad savo parodymais liudytoja suinteresuota nepakenkti nuteistiesiems, be to, neprisipažindama, kad kartu su jais vežė automobiliu V. A. , tokiu būdu bando išvengti ir įtarimų dėl jos pačios prisidėjimo prie nusikalstamos veikos padarymo. Bet kuriuo atveju liudytojo A. V , kuris šioje byloje yra visiškai nesuinteresuotas asmuo, parodymai dėl automobilyje matytos merginos irgi patvirtino ne nuteistųjų, o būtent nukentėjusiojo parodymus. Lygiai taip pat vertintini ir kitos liudytojos I. D. (M.) parodymai. Teisme ji parodė, kad irgi gyveno globos centre, pažinojo nuteistuosius ir nukentėjusįjį, ir neatmetė galimybės, kad kažkieno prašymu yra kvietusi V. A. iš globos centro išeiti į lauką pokalbiui. Perskaitytuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose (t. 1, b. l. 23-24) ši liudytoja įvykių aplinkybes buvo nurodžiusi konkrečiau. Ji neatmetė galimybės, kad 2006 m. spalio 23 d. būtent V. M. ir M. K. prašymu ėjo pas V. A. ir kvietė jį su nuteistaisiais pasikalbėti. Apie tai, kad nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtina netgi pačių nuteistųjų parodymai, o ypač jau minėti A. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, šioje nutartyje jau buvo išdėstyta. Visa tai dar kartą patvirtina, kad nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis ir ne vienintelio nukentėjusiojo V. A. parodymais. Kiti išnagrinėti įrodymai, t. y. jau išdėstyti liudytojų parodymai, irgi patvirtina nuteistųjų, taip pat ir V. M. , kaltę.

Nuteistojo V. M. apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiojo V. A. asmenybės. Apeliantas vėl nurodo tų pačių liudytojų V. J. , A. V ir J. A. parodymus, tariamai apibūdinančius V. A. kaip melagį, silpnos valios ir nesavarankišką asmenį. Šiuos apelianto argumentus kolegija taip pat atmeta, nes ir šioje dalyje nurodytų liudytojų parodymai yra neteisingai interpretuojami. Liudytoja V. J. teisme parodė, kad V. A. pas ją gyveno iš eilės 8 vasaras. Būdavo, kad jis jai kartais sumeluodavo, nepasakydavo, kur eina, negyveno savo galva, o klausydavo savo draugų. Kai du kartus atvažiavo pas ją 2006 m. spalio mėnesį ir prašė iš jos pinigų, nesakė, kad tų pinigų iš jo kas nors reikalauja. Liudytojas V. V. irgi parodė, kad augdamas pas globėją V. A. buvo pradėjęs meluoti, jam pasirodė „suktas“, būdavo sunku suprasti, kada sako tiesą, o kada meluoja. Tačiau ir šis liudytojas pripažino, kad V. A. niekam blogo nėra padaręs, jo paties nuomone, dėl turto prievartavimo nukentėjusysis galėjo nesiskųsti tiesiog bijodamas nuteistųjų. Liudytoja J. A. teisme buvo parodžiusi apie tai, kad V. A. buvo silpnos valios, bailys ir „kitų sraigtelis“, taip pat melagis ir nuolat išsisukinėjantis. Tačiau ir ši liudytoja nesuabejojo V. A. pasakojimais apie nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Dar kartą apklausta teisme ji parodė, kad V. A. buvo silpnas ir atsilikęs vaikas, o pameluodavo tik iš baimės. Ji nemano, kad nukentėjusysis galėjo išsigalvoti jai papasakotas aplinkybes dėl baimės būti nubaustam už išėjimą iš globos centro. Liudytojos nuomone, nukentėjusysis bijojo ne jos, o savo draugų. Tai, kad išvardinti liudytojai apibūdino V. A. kaip silpnavalį ir pasiduodantį kitų įtakai, yra natūralu ir suprantama, nes globos namų auklėtiniui šios asmeninės savybės tikrai galėjo būti būdingos. Tačiau tai nereiškia, kad teismas turėjo suabejoti ir atmesti jo parodymus apie prieš V. A. padarytą nusikalstamą veiką. Be to, vertinant nuteistųjų parodymus, būtina įvertinti ir jų pačių asmenybes, taip pat ir tai, kad nuteistieji buvo to paties globos centro auklėtiniai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad globos centre nuteistieji buvo charakterizuojami kur kas labiau neigiamai negu nukentėjusysis. Nuteistasis V. M. irgi apibūdinamas kaip silpnavalis, pasiduodantis draugų įtakai ir įsijungiantis į nusikalstamas veikas. Charakteristikoje dar nurodoma, kad V. M. demonstruoja jėgą prieš jaunesnius už save, juos išnaudoja, daug kartų buvo sulaikytas policijos, nors ir žino, kad teks atsakyti, vėl kartoja tas pačias klaidas (t. 2, b. l. 66). Iš esmės taip pat ir beveik išimtinai neigiamai charakterizuojami ir kiti nuteistieji A. P. bei M. K. (t. 1, b. l. 192, t. 2, b. l. 120). Abejoti šiomis globos centro charakteristikomis nėra jokio pagrindo, be to, iš bylos matosi, kad visi trys nuteistieji anksčiau jau po keletą kartų yra teisti. Todėl įvertinant nukentėjusiojo ir nuteistųjų asmenybes, nukentėjusiojo V. A. parodymai tikrai negali būti laikomi mažiau patikimais už pačių nuteistųjų parodymus. Tuo tarpu tikrovės neatitinkantys nuteistųjų parodymai paaiškinami vien tik jų siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. nesutinka ir su teismo išvada, kad nuteistieji ir anksčiau terorizuodavo globos centro auklėtinius. Apeliantas nurodo, kad tai paneigia paties nukentėjusiojo ir liudytojo M. G. parodymai. Šie nuteistojo argumentai taip pat nepagrįsti. Kad visi trys nuteistieji ir anksčiau elgėsi netinkamai ir yra padarė kitų nusikalstamų veikų, patvirtina prie bylos pridėti juos charakterizuojantys duomenys. Nukentėjusiojo V. A. parodymai apie tai, kodėl jis nuteistųjų bijojo ir ką žinojo apie jų kitus neteisėtus veiksmus, šioje nutartyje jau buvo išdėstyti. Jo parodymus patvirtino ir apelianto nurodomas liudytojas M. G. . Teisme jis parodė, kad nuteistieji jo paties nemušė, o ar jie anksčiau mušdavo V. A. , nurodė neprisimenantis. Tačiau tos pačios apklausos metu jis parodė, kad nuteistieji ir anksčiau nukentėjusįjį apstumdydavo, užkabinėdavo ar suduodavo kumščiu į petį. Pats nuteistasis M. K. teisme pripažino, kad galbūt yra anksčiau smurtavęs prieš kitus globos centro auklėtinius. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas atmetė nuteistųjų, o rėmėsi nukentėjusiojo parodymais dar ir dėl kitų aplinkybių. Teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų parodymai ir jų versijos tiesiog prieštarauja elementariai logikai. Neįtikėtina, kad pats V. A. būtų pats prašęs nuteistųjų nuvežti jį pas jo globėją ir kad vien už nuvežimą iš Kauno į Prienų rajoną savo noru būtų žadėjęs sumokėti net 300 Lt. Bylos duomenys paneigė ir nuteistųjų parodymus apie jų ir nukentėjusiojo normalius ar net draugiškus tarpusavio santykius. Tai paneigė pats nukentėjusysis. Be to, tikrai neįtikėtina, kad V. A. galėjo savo noru bendrauti su A. P. po to, kai šis neseniai prieš tai buvo atėmęs iš jo banko kortelę. Tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu A. P. už neteisėtą nukentėjusiojo banko mokėjimo kortelės pagrobimą buvo pripažintas kaltu bei nuteistas dar ir pagal BK 214 str. 1 d.

Visos išdėstytos ir jau aptartos aplinkybės patvirtina, kad teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai ir tie įrodymai patvirtina nuteistojo V. M. kaltę. Įrodyta, kad šis nuteistasis nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Vertinant ir kvalifikuojant V. M. nusikalstamą veiką, teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Turto prievartavimas, numatytas BK 181 str. 1 d. – tai neteisėtas atviras ar užmaskuotas vertimas kito asmens savo ar kitų asmenų naudai perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusįjį arba prieš kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidaujamas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą. Fizinio smurto panaudojimas ir asmens laisvės atėmimas yra BK 181 str. 2 d. numatyti turto prievartavimą kvalifikuojantys požymiai. Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. A. nuteistiesiems nebuvo skolingas, o nuteistieji reikalauti iš jo pinigų neturėjo jokios nei tikros, nei tariamos teisės. Teismas padarė išvadą, kad prieš V. A. fizinis smurtas nebuvo panaudotas ir laisvė jam nebuvo atimta. Tačiau visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtino, kad nuteistieji neteisėtai reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų grasindami, priešingu atveju, panaudoti prieš jį fizinį smurtą. Atvirai versdavo perduoti jiems turtą nuteistieji du kartus vežė nukentėjusįjį automobiliu iš Kauno pas Prienų r. gyvenančią nukentėjusiojo globėją ir užvaldė jiems nukentėjusiojo perduotus pinigus. Tokią nuteistųjų nusikalstamą veiką teismas teisingai įvertino kaip turto prievartavimą, ir ši V. M. bei kitų nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 str. 1 d.

Nuteistojo apeliaciniame skunde labai plačiai dėstoma apie įvairių baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas. Nurodoma apie BPK 1 str. 1 d. nurodytą baudžiamojo proceso paskirtį, šio kodekso 20 str. nuostatas dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais, 44 str. 6 d. įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą. Taip pat dėstomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimai, remiamasi kasacinės instancijos teismo nutartimis kitose bylose, kuriose irgi nurodoma, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Visos šios apelianto dėstomos nuostatos teisingos ir jos nekelia jokių abejonių. Tačiau pažymėtina, kad pačiame apeliaciniame skunde faktiškai nieko nenurodoma apie tų nuostatų pažeidimus nagrinėjamojoje byloje. Skunde nurodoma, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir vienpusiškai, neteisingai įvertino įrodymus ir todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Faktiškai apeliantas nesutiko tik su teisme išnagrinėtų įrodymų vertinimu, tačiau visi su tuo susiję skundo argumentai šioje nutartyje jau buvo aptarti, paneigti ir atmesti. Jau buvo nurodyta, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, o išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai ir BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šiuos motyvus kolegija papildė dar ir šioje nutartyje. Taigi surašydamas nuosprendį teismas BPK 305 str. 1 d. reikalavimų, o taip pat ir nurodyto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo išaiškinimų reikalavimų irgi nepažeidė. Taip pat nebuvo padaryta ir jokių BPK 44 str. numatytų asmens teisių apsaugos baudžiamojo proceso metu garantijų pažeidimų. Išnagrinėjus šią bylą jokių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistojo V. M. įstatymų garantuotos teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nebuvo nustatyta. Todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Paskirdamas nuteistajam bausmę teismas BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir BK XI skyriaus normų, nustatančių nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, reikalavimų taip pat nepažeidė. Tiesa, nuosprendyje netiksliai nurodyta, kad nuteistieji padarė sunkią nusikalstamą veiką. BK 181 str. 1 d. numatytas nusikaltimas, remiantis BK 11 str., laikomas ne sunkiu, o apysunkiu. Nepaisant to, teismo sprendimas paskirti V. M. realaus laisvės atėmimo bausmę, kolegijos nuomone, yra teisingas ir pagrįstas. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tuo tarpu BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 91 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir šiame skyriuje numatytais ypatumais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka. Šioje byloje nustatyta, kad turto prievartavimą V. M. padarė dar būdamas nepilnametis, o šis jo padarytas nusikaltimas, kaip jau buvo nurodyta, yra apysunkis. Teismas nenustatė jokių nei V. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Tačiau skiriant bausmę teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, į V. M. neigiamai charakterizuojančius bylos duomenis, o labiausiai – į jau 5 ankstesnius jo teistumus. Apeliantas nurodo, kad yra našlaitis, augo globos namuose, atlikęs anksčiau paskirtą bausmę įvertino savo netinkamą elgesį, dirbo statybose, užsiregistravo darbo biržoje, taip pat padeda savo močiutei. Į daugelį šių aplinkybių nuosprendyje jau buvo atsižvelgta, tačiau padaryti išvadą, kad dėl savo ankstesnio elgesio ir ankstesnių teistumų V. M. tikrai padarė tinkamas išvadas, kolegijos nuomone, tikrai nėra pagrindo. Apie V. M. elgesį globos centre išsamiai nurodoma šioje nutartyje jau aptartoje nuteistojo charakteristikoje. Teismas nuosprendyje nurodė, kad V. M. teistas jau 5 kartus, iš bylos taip pat matosi, kad nuteistasis daugybę kartų baustas dar ir administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą bei alkoholinių gėrimų vartojimą viešose vietose. Ankstesni nuteistojo teistumai yra už vagystes ir viešosios tvarkos pažeidimą. Iš ankstesnių nuosprendžių matosi, kad teismas jau ne kartą buvo atsižvelgęs į V. M. nepilnametystę ir jo socialinę padėtį, todėl iš pradžių realių laisvės atėmimo bausmių jam neskyrė. V. M. buvo skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės, skiriamos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu arba taikomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas. Iš to nuteistasis nedarė jokių išvadų, darė naujus nusikaltimus, o vis naujais nuosprendžiais bausmės jam buvo skiriamos dar ir vadovaujantis BK 64 str., t. y. pridedant dalį ankstesniais nuosprendžiais paskirtų ir neatliktų bausmių. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė duomenis apie paskutinį V. M. teistumą. Nors skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje apie tai nenurodyta, tačiau prie bylos yra pridėtas Kauno m. apylinkės teismo 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendis, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir, vadovaujantis BK 64 str., jam šiuo nuosprendžiu paskirta galutinė subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė (t. 2 b. l. 51-56). Skunde apeliantas nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė apsunkins bausmės tikslų pasiekimą ir nepadės jo perauklėti ir pataisyti. Šiuos argumentus kolegija irgi atmeta. Bausmės paskirtis ir tikslai yra išdėstyti BK 41 str., o tarp BK 80 str. nurodytų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirčių tikrai yra ir padėjimas pakeisti nepilnamečiui gyvenimo būdą ir elgesį. Tačiau to paties BK 80 str. 4 p. nurodyta, kad bausmės paskirtis yra ir sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, o BK 91 str. 2 d. 3 p. nurodoma, kad skiriant bausmę nepilnamečiui, be kitų aplinkybių, atsižvelgiama į anksčiau jam taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Šioje byloje esantys duomenys apie V. M. asmenybę ir jo ankstesnius teistumus leidžia teigti, kad anksčiau jam ne kartą rodyto pasitikėjimo V. M. nepateisino, jokių išvadų nepadarė, o darė vis naujus nusikaltimus. Todėl teismas šį kartą pagal BK 181 str. 1 d. paskyrė jam būtent laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad atlikęs ankstesnę bausmę, nuteistasis deklaravo savo gyvenamąją vietą, užsiregistravo darbo biržoje ir palaikė ryšius su savo artimaisiais, kolegijos nuomone, nepašalina pagrindo manyti, kad kitos rūšies bausmių V. M. nusikalstamiems polinkiams pakeisti jau nepakanka. V. M. paskirta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra artima BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės žemutinei ribai, todėl paskirtoji bausmė negali būti laikoma per griežta. Šią bausmę dar labiau švelninti arba dar kartą atidėti bausmės vykdymą taikant BK 92 str., kolegijos nuomone, nėra pagrindo.

Sprendžiant klausimą dėl bausmės V. M. paskyrimo būtina pažymėti ir apie kai kuriuos nuosprendžio trūkumus. Jau buvo nurodyta apie tai, kad V. M. už kitą nusikalstamą veiką buvo nuteistas 2007 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu. BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Skundžiamu nuosprendžiu paskyręs V. M. bausmę pagal BK 181 str. 1 d., teismas, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., kaip tik ir turėjo šią bausmę subendrinti su jau nurodytu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Į galutinės subendrintos bausmė laiką V. M. tokiu atveju turėjo būti įskaityta ir visiškai ar iš dalies pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu teismas V. M. paskirtų bausmių nesubendrino ir taip pažeidė BK 63 str. 9 d. reikalavimus. Vis dėlto pašalinti šį trūkumą ir dėl to keisti nuosprendį kolegija neturi galimybės, nes to padaryti neleidžia BPK 320 str. numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. BPK 320 str. 3, 4 d. nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, be to, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Šioje byloje nuosprendį apeliacine tvarka apskundė tik pats nuteistasis V. M. , kuris skunde jam paskirtos bausmės subendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme neprašo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ankstesniu nuosprendžiu V. M. nuteistas už kitą nusikaltimą, kuris pagal BK 11 str. priskiriamas tai pačiai kategorijai kaip ir turto prievartavimas (BK 181 str. 1 d.). Tai reiškia, kad bendrinant V. M. paskirtas bausmes tos bausmės, vadovaujantis BK 63 str. 3, 4 d., galėtų būti tik visiškai arba iš dalies sudėtos. Akivaizdu, kad tokiu atveju tai pablogintų nuteistojo padėtį, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tik pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, tai padaryti neleidžia baudžiamojo proceso įstatymai. Šiuo atveju pažymėtina tik tai, kad jau nurodytas nuosprendžio trūkumas gali būti pašalintas šio nuosprendžio vykdymo metu. Kelių neįvykdytų nuosprendžių vykdymo ir nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo tvarka yra numatyta BPK 347 ir 361 straipsniuose.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Viktoras KažysElena Vainienė