Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismas, pirmininkaujant Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai Virginijai Švedienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

K. M., gimęs 1959m. balandžio 23d. Raseinių raj., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštesniojo išsilavinimo, dirb. direktoriumi UAB (duomenys neskelbtini), išsituokęs, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 183str. 2d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. M. buvo kaltinamas tuo, kad atstovaudamas V. J. kaip taros sandėlio (4F1b), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio valstybiniame žemės sklype, Vilniaus rajone, savininką, veikdamas pagal 2004m. lapkričio 8d. Kauno m. 4-ame notarų biure, esančiame Mituvos g. 5, išduotą įgaliojimą (registro Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę valdyti ir tvarkyti taros sandėlį, jį parduoti už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, gauti iš pirkėjų V. J. priklausančius pinigus už parduotą turtą grynais arba pervedimu į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke, atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais, 2005m. birželio 15d. minėtame notarų biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sandėlio pardavimo J. G. B. už 40000 litų, o 2005m. liepos 29d. tame pačiame notarų biure pasirašė susitarimą dėl minėtos sutarties pakeitimo (registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį tą pačią dieną J.G. B. savo namuose, Kauno raj., perdavė K. M. 200000 litų, o 2006m. sausio mėn. nenustatytą dieną – likusius 200000 litų, viso 400000 litų, kuriuos, vykdydamas įgaliojimo sąlygas, jis privalėjo perduoti V. J., tačiau neperdavė, ir tokiu būdu pasisavino didelės vertės svetimą turtą.

K. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad su V. J. turėjo bendrų verslo reikalų, dėl ko pastarasis liko jam skolingas 120000 eurų. Neturėdamas pinigų skolai grąžinti, jis įgaliojo kaltinamąjį parduoti taros sandėlį, tačiau nebuvo sutvarkyti žemės sklypo dokumentai. Šiuos dokumentus V. J. per keletą mėnesių sutvarkė, ir 2005m. birželio mėn. kaltinamasis pardavė sandėlį su žemės sklypu J.G. B. už 400000 litų, kuriuos gavo per du kartus. Pinigus už V. J. skolą perdavė verslo partneriui, kurio pavardės nežino, dokumentų apie verslo reikalus neišsaugojo. Pardavęs sandėlį su sklypu informavo V. J. ir pranešė, kad jo skola padengta. Civilinio ieškinio nepripažino.

Motyvuojamoji dalis

K. M. kaltė neįrodyta nei liudytojų parodymais, nei bylos medžiaga.

Nukentėjusysis V. J. parodė, kad su kaltinamuoju jį supažindino J. K. piniginės paskolos gavimo tikslu. Paskola jam buvo reikalinga pradėti verslui, iki tol su kaltinamuoju verslo reikalų neturėjo. Prieš suteikdamas paskolą, K. M. pareikalavo įkeisti turtą, t. y. parašyti įgaliojimą parduoti sandėlį, kas ir buvo padaryta 2004m. lapkričio 8d. K. M. pinigų neskolino tol, kol nebuvo tinkamai įforminta žemės sklypo nuomos sutartis, kas buvo padaryta 2005m. gegužės 2d., tačiau paskolos suteikimą kaltinamasis nuolat atidėliojo. Nukentėjusysis įgaliojimo nepanaikino tikėdamasis, kad kaltinamasis anksčiau ar vėliau paskolą suteiks. 2005m. pabaigoje nuvykęs į Nekilnojamojo turto kadastrą sužinojo, kad sandėlis parduotas J.G. B. už 400000 Lt. Pareikalavus pinigų už parduotą sandėlį, K. M. atsisakė juos grąžinti. Nukentėjusysis prašo priteisti 400000 Lt turtinės ir 1000000 Lt neturtinės žalos. Už parduotą sandėlį gautus pinigus kaltinamasis privalėjo pervesti į nukentėjusiojo sąskaitą, o įgaliojime nurodyta priešingai tik formaliai.

Liudytoja L. K. parodė, kad dirbdama Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja ruošė žemės sklypų nuomos sutartis.

Liudytojas A. J. parodė, kad 2004m. jam su kaltinamuoju teko ilsėtis Ispanijoje, kur pastarasis keletą kartų buvo susitikęs su nukentėjusiuoju ir bendravo verslo reikalais. Po to, jau Lietuvoje, Panevėžyje, benzino kolonėlėje, liudytojui teko nugirsti kaltinamojo ir nukentėjusiojo pokalbį, iš kurio suprato, kad V. J. prisiėmė kaltę už Ispanijoje pradingusį krovinį, tačiau dėl pinigų stygiaus žadėjo atsiskaityti su K. M. įkeisdamas žemės sklypą.

Liudytojas R. B. parodė, kad 2004m. rugpjūčio mėn. K. M. išsiuntė jį kartu su V. J. į Ispaniją aiškintis dėl laukiamo krovinio, kur nuvykus pastarasis paaiškino, kad krovinys dingo.

Liudytojas J.G. B. parodė, kad 2005m. nupirko iš K. M. taros sandėlį, esantį Avižienių kaime, Vilniaus raj. Kaltinamasis jam pateikė įgaliojimą, suteikiantį teisę parduoti pastatą su žemės sklypu.

Liudytoja V. J. parodė, kad dirbdama notare, tvirtino K. M. įgaliojimą V. J.. Kaltinamasis ir nukentėjusysis tarpusavyje aptarė ir suderino įgaliojimo sąlygas, notarė išaiškino jiems jų teises ir pareigas pagal įgaliojimą.

Liudytojas G.J. M. parodė, kad jam žinoma, jog prieš keletą metų V. J. ėmėsi tarpininkauti K. M. realizuojant Ispanijoje buitinės technikos partiją, tačiau susitarimo neįvykdė, ir už skolą įgaliojo kaltinamąjį disponuoti taros sandėliu.

Iš įgaliojimo (b.l. 5-6, t.1) matyti, kad 2004m. lapkričio 8d. nukentėjusysis V. J. įgaliojo kaltinamąjį K. M. atstovauti jį, kaip taros sandėlio, esančio valstybiniame žemės sklype Avižienių kaime, Vilniaus raj., savininką, visose įstaigose sudaryti bei nutraukti įvairias sutartis, susijusias su sandėlio eksploatavimu, valdyti ir tvarkyti su teise parduoti jį už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra, sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir turto perdavimo-priėmimo aktą su pirkėjais, gauti iš jų nukentėjusiajam priklausančius pinigus grynais arba pervesti juos į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais. Įgaliojimas išduotas penkeriems metams.

Iš liudijimo, prašymo, sutarties, susitarimo, akto, išrašų (b.l. 7-23, 26-27, 33-52, 61, t. 1) matyti, kad V. J. 2005m. gegužės 2d. pateikė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui leisti parduoti jam priklausantį pastatą, o K. M. 2006m. birželio 7d. – prašymą nutraukti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį su V. J. ir sudaryti ją su naujuoju pastato savininku. 2005m. birželio 15d. K. M. pardavė taros sandėlį J.G. B. už 400000 litų, pusę sumos sumokant iki 2005m. liepos 29d., kitą pusę – iki 2007m. rugpjūčio 1d., visiškai atsiskaitė 2006m. sausio 31d.

Iš įgaliojimo matyti, kad V. J. priklausantis taros sandėlis buvo patikėtas kaltinamajam teisėtai valdyti penkeriems metams su teise parduoti savo nuožiūra, gautus pinigus pervedant į įgaliotinio, tai yra K. M., sąskaitą banke. Nepaisant pastarosios aplinkybės, nukentėjusysis teismui paaiškino, kad pinigai už parduotą sandėlį turėjo būti pervesti ne į įgaliotinio, kaip nurodyta įgaliojime, o į jo paties sąskaitą, dėl to, kad įgaliojimui surašyti esą panaudotas tipinis blankas.

Tokius nukentėjusiojo parodymus paneigė liudytoja V. J., kuri parodė, kad ruošiant įgaliojimą šalims buvo išaiškintos jų teisės bei pareigos, ir įgaliojimo tekste buvo įrašytos šalių aptartos bei suderintos sąlygos.

Kaltinamojo parodymus dalinai patvirtino liudytojai A. J. ir G.J. M..

BK 183str. 2d. objektyviajai pusei būdinga tai, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu, neatlygintinai paverčia jį savo turtu, tačiau šiuo atveju kaltinamasis, priešingai nei suformuluota kaltinime, veikė išduoto įgaliojimo ribose. Kaltinimo teiginys, jog K. M., vykdydamas įgaliojimo sąlygas, gautus už parduotą sandėlį pinigus privalėjo perduoti V. J., neatitinka tikrovės, nes įgaliojimo sąlygose numatyta būtent priešingai.

Negavus žadėtos paskolos, nukentėjusiajam nebuvo kliūčių panaikinti įgaliojimą, tačiau jis šia teise nepasinaudojo. Nekilnojamajam turtui būtina teisinė registracija, ir tam, kad pakeisti nuosavybės teisės subjektą, dėjo pastangas pats nukentėjusysis, tuo tikslu jis pateikė žemėtvarkos skyriui prašymą parduoti pastatą. Iš tokių nukentėjusiųjų veiksmų darytina išvada, kad jam buvo aiškiai žinoma, jog sandėlis ruošiamas pardavimui, ir jis pats prisidėjo prie to, kad tai įvyktų.

Nusikaltimas yra priešinga teisei veika, tuo tarpu K. M. veikė teisėtai, pagal specialų pavedimą, išduoto įgaliojimo ribose, dėl to kaltinamojo veiksmai nebuvo nusikalstamo pobūdžio. Išduodamas įgaliojimą nukentėjusysis suteikė kaltinamajam plačias teises disponuoti sandėliu ir nuspręsti, kaip su juo toliau elgtis: valdyti ir tvarkyti, parduoti savo nuožiūra nustatyta kaina ir sąlygomis, gauti pinigus grynaisiais arba pervesti į įgaliotinio asmeninę sąskaitą banke.

Nukentėjusiojo aiškinimas, kad įgaliojimą išdavė tikėdamasis užsitikrinti paskolos iš kaltinamojo gavimą, negali būti K. M. kaltės įrodymu, nes jis neprivalėjo suteikti nukentėjusiajam paskolą. Šiuo atveju neturi reikšmės ir tai, turėjo ar neturėjo skolų vienas kito atžvilgiu kaltinamasis ir nukentėjusysis, juolab, kad tokių įrodymų byloje ir nėra. Nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, nekonkretūs ir neduoda pakankamo pagrindo apkaltinti K. M. pasisavinus jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Kitų K. M. įrodymų byloje nėra.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad K. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir turi būti išteisintas.

Civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu ( BPK 115str. 3d. 2p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

K. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 183str. 2d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendį per 20 dienų nuo paskelbimo galima skųsti Lietuvos Apeliaciniam teismui.