Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Sigitui Gedvilui, Liudmilai Karvelienei, Romualdui Lelertavičiui, Žilvinui Mišeikiui, Aleksandrui Palamarčuk, Kristinai Sandaraitei, Anatolijui Svilai, Aldevinui Švedui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. (A. T.), J. J., R. I. (R. I.), V. I. (V. I.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. spalio 30 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. lapkričio 12 d. epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3d. (2010 m. lapkričio 19 d. epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., prie paskirtosios bausmės iš dalies pridėta Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmė (vieneri metai) ir galutinė bausmė J. J. paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. lapkričio 19 d. epizodas) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. gruodžio 27 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtosios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. J. (A. J.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. spalio 30 d. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. lapkričio 12 d. epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (2008 m. lapkričio 29 d. epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d., bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu bei prieš tai bausmę, paskirtą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (UAB „E“ epizodas), apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., galutinė bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. L. (A. L.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d. 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., ir tęsti mokslą.

R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 92 str. 1 d. 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., ir tęsti mokslą.

A. J., J. P., A. L., R. K. atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,nustatė :

A. T., R. I. ir A. L. nuteisti už tai, kad padarė plėšimą, panaudojant šaunamąjį ginklą, t. y. A. T., R. I. ir A. L. būdami kartu, 2008 m. gruodžio 27 d., apie 20.40 val., tikslu pagrobti svetimą turtą, R. I. vairuojamu automobiliu „(duomenys neskelbtini) valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atvažiavo iki Rudaminos g. 8-ojo namo, Vilniuje, ir ten palikę automobilį, nuėjo prie UAB „L“ priklausančios maisto prekių parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur R. I., tikslu patikrinti ar tinkamas laikas apiplėšti parduotuvę, vienas užėjo į ją ir įsitikinęs, kad parduotuvėje nėra pašalinių asmenų, išėjo apie tai pranešti prie parduotuvės laukiantiems A. L. ir A. T.. Po to pastarieji, užsidėję ant galvos kaukes, įsiveržė į parduotuvę, kur A. L. grasino pardavėjai L. V. šaunamuoju ginklu, priklausančiu R. I. ir vieną kartą iš jo iššovė į orą, A. T. tuo metu pagrobė kasos aparatą „Samsung ER-350FL“, 222,78 litų vertės, kuriame buvo 1646,36 litų grynųjų pinigų ir 20 vnt. mobiliojo ryšio operatoriaus „TELE2“ sąskaitos papildymo kortelių po 10 litų vertės kiekviena, bendrai 160,85 litų sumai. Tokiu būdu, iš viso plėšimo metu pagrobė 2029,99 litų vertės turtą.

R. I., J. J., V. I., A. J. ir R. K. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje, iš anksto suplanavę ir pasiruošę, J. J. nurodžius parduotuvę bei paskirsčius kiekvienam užduotis, 2008 m. lapkričio 19 d., apie 21.30 val., tikslu pagrobti svetimą turtą, apiplėšė UAB „D“ priklausančią parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. R. I. vairuojamu automobiliu „Mazda 323“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) visi atvažiavo prie nurodytos parduotuvės, kur V. I. tikslu patikrinti ar tinkamas laikas apiplėšti parduotuvę, vienas užėjo į ją apsidairyti ir įsitikinęs, kad parduotuvėje nėra pašalinių asmenų, apie tai pranešė prie parduotuvės automobilyje laukusiems A. J., J. J., R. I., R. K. bei pats liko lauke stebėti aplinką, jis tai yra R. I. su J. J. liko laukti automobilyje, tuo metu R. K. laikė parduotuvės įėjimo duris, kad pašalinti kliūtis išbėgti A. J. po plėšimo iš parduotuvės, kur pastarasis, pagrasinęs pardavėjai M. B. šaunamuoju ginklu bei iššovęs vieną kartą iš jo į orą, pagrobė kasos aparato stalčių 120,00 litų vertės, kuriame buvo 2688,07 litų grynųjų pinigų, taip pat pagrobė 10 vnt. „Omnitel Extra“ sąskaitos papildymo kortelių po 10 litų bvertės kiekviena, bendrai 847,00 litų sumai, 5 vnt. „Omnitel Extra“ sąskaitos papildymo kortelių po 20 litų vertės kiekviena, bendrai 85,5 litų sumai, 50 vnt. „Tele2 Pildyk“ sąskaitos pildymo kortelių po 10 Lt vertės kiekviena, bendrai 423,50 litų sumai, 8 vnt. „Bitė Lietuva Labas“ sąskaitos papildymo kortelių po 20 litų vertės kiekviena, bendrai 128,80 litų sumai. Tokiu būdu, iš viso plėšimo metu pagrobė 3527,57 Lt vertės turtą bei kartu su R. K. išbėgę į lauką ir įsėdę į automobilį, kur jų laukė R. I. ir J. J., iš įvykio vietos pasišalino.

J. J. ir A. J. nuteisti už tai, kad jie veikdami kartu, tikslu pagrobti svetimą turtą, 2008 m. spalio 30 d., apie 23.30 val., apiplėšė IĮ A. L. priklausančią degalinę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tai yra, atėję į minėtą degalinę ir kartu priėję prie operatorės kiosko, kur jam, tai yra J. J. per langelį grasinant šaunamuoju ginklu operatorei K. M. ir reikalaujant atiduoti pinigus, A. J. ranka laikė operatorės kiosko langelį, kad neužsidarytų, po to K. M. išėmus iš kasos aparato 414,00 litų ir juos atidavus J. J., jie abu pasišalino iš įvykio vietos.

J. J., A. J., J. P. nuteisti už tai, kad J. J. subūrus organizuotą grupę ir jiems visiems veikiant kartu, iš anksto suplanavus ir pasiruošus, J. J. nurodžius konkrečią degalinę bei paskirsčius kiekvienam užduotis, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 21.20 val., tikslu pagrobti svetimą turtą, apiplėšė UAB „E“ priklausančią parduotuvę, esančią degalinėje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. jie automobiliu „VW Golf", valstybinis numeris nenustatytas, atvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur jis, tai yra J. J., davęs J. P. ir A. J. šaunamąjį ginklą bei nurodymus kaip veikti, pats liko laukti jų automobilyje, pastariesiems nuėjus į minėtą parduotuvę, J. P., grasindamas šaunamuoju ginklu parduotuvės darbuotojams T. D. ir F. B., reikalavo atiduoti pinigus ir iššovė į orą, o tuo metu A. J. bandė pagrobti kasos aparato dėžę su pinigais, tačiau nukentėjusiajai T. D. pasipriešinus, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, pasireiškusį tuo, kad A. J. trenkė T. D. galvą į prekystalį, ir tuomet A. J., pagriebęs kasos aparato dėžę, kurioje buvo 2339,92 Lt grynųjų pinigų, abu išbėgo laukan į skirtingas puses, po to A. J., pamatęs atvažiuojantį policijos automobilį, išmetė pagrobtą kasos aparato dėžę ir pabėgo, taip pat pamatęs policiją pasišalino iš įvykio vietos ir automobilyje laukęs J. J..

A. J. ir J. P. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, 2008 m. lapkričio 12 d., apie 21.20 val., plėšimo metu. UAB „E“ priklausančios degalinės parduotuvėje, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tikslu pagrobti svetimą turtą – kasos aparato stalčių su pinigais, sugadino UAB „E“ priklausantį 955,00 Lt vertės turtą, sudaužydami kasos LC displėjų 675,00 Lt vertės bei sulaužydami kasos aparato stalčių 280,00 Lt vertės.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. T. prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. į Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantas teigia, jog jam negali būti inkriminuotas šaunamojo ginklo panaudojimo požymis. Apžiūrint įvykio vietą UAB „L“ priklausančioje parduotuvėje, jokių šaudymo pėdsakų nebuvo nustatyta, taip pat nerastos ir jokios šaudmenų tūtelės. Ši aplinkybė leidžia manyti, kad įvykio metu buvo naudotas tik dujinis ginklas, o tokie ginklai savaime prie šaunamųjų nėra priskiriami. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog daiktų priskyrimas šaunamųjų ir nešaunamųjų ginklų, peilių, kitų specialiai žmogui žaloti pritaikytų daiktų ar sprogmenų kategorijai paprastai nustatomas remiantis eksperto ar specialisto išvada. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., 3 d. kaltininko veiksmai kvalifikuojami tik tokiu atveju, kai šaunamasis, nešaunamasis ginklas, sprogmuo, peilis ar kitas specialiai žmogui žaloti pritaikytas daiktas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį ir plėšimo metu panaudojamas kaip fizinio ar psichinio smurto priemonė. Todėl kiekvienu atveju būtina individualus ginklo ekspertinis įvertinimas. Tokio įvertinimo nagrinėjamu atveju nėra.

Apeliantui neaišku ar ginklas buvo perdirbtas, t. y. pertvara negalėjo pasišalinti pati. Taip pat neaišku, kada buvo perdirbtas ginklas, t. y. nenustatyta ar jis buvo perdirbtas nusikaltimo padarymo metu.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad norint inkriminuoti šaunamojo ginklo panaudojimą, kaip plėšimą kvalifikuojantį požymį, būtina nustatyti, kad nuteistasis suvokė, jog plėšimo metu buvo naudojamas ginklas. Byloje esantys duomenys rodo, kad apeliantas nežinojo, jog plėšimo metu yra naudojamas šaunamasis ginklas. A. T. teigia, kad jis nieko nežinojo apie šaunamąjį ginklą iki pat jo panaudojimo momento. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tuo metu, kai buvo panaudotas ginklas, apeliantas nusikalstamos veikos darymą jau buvo užbaigęs.

A. T. įsitikinimu, ginklo panaudojimas konkrečiu atveju, baudžiamosios teisės požiūriu turi būti vertinamas kaip vykdytojo ekscesas, kadangi jis nesitarė su R. I. ir A. L. dėl ginklo panaudojimo grobiant turtą, taip pat jis nesuvokė ir nenumatė ginklo panaudojimo galimybės.

Nuteistasis aiškina, jog jis nenorėjo eiti grobti svetimo turto, tačiau buvo įkalbėtas R. I. ir A. L.. A. T. neneigia, jog jis žinojo, kad eina grobti svetimo turto, tačiau teigia, jog jam nebuvo žinoma apie ruošimąsi panaudoti ginklą.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad net ir įvykio metu apeliantui išgirdus šūvį, negalima teigti, kad jis žinojo, jog įvykio metu buvo panaudotas savadarbis ginklas, kadangi jis niekuo nesiskiria nuo dujinio ginklo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitiko Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų. Kaltinamajame akte nėra nurodyta jokių duomenų, leidžiančių teigti, jog nuteistasis žinojo apie plėšimo metu panaudotą ginklą, ar kad buvo tartasi naudoti ginklą nusikaltimo darymo metu. Kaltinamasis aktas gali būti taisomas tik bylą grąžinus kaltinamajam aktui perrašyti.

Apeliantas tvirtina, kad net sutikus su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija, negalima sutikti su paskirtąja bausme, kuri aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino to, kad nuteistasis prižiūri sunkiai sergančią motiną, kuriai reikalinga nuolatinė priežiūra bei brangiai kainuojantys vaistai, jis charakterizuojamas teigiamai, susitaikė su nukentėjusiaisiais, mokosi, dirba. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad A. T. savanoriškai atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos BK 62 str., 54 str. 3 d. nuostatų.

Nuteistasis dar kartą pabrėžia, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, šią aplinkybę pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, tokiais veiksmais apeliantas padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui ištirti nusikalstamą veiką.

Atliekant realią laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis praras ne tik darbą, bet ir neįgis aukštojo išsilavinimo, o dėl šios priežasties jam bus sunkiau įsidarbinti ateityje.

Apeliaciniu skundu J. J. prašo švelninti jam paskirtą bausmę. Taip pat prašo į bausmės laiką įskaičiuoti atliktą bausmę nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2009 m. birželio 25 d., be to, terminą nuo 2009 m. birželio 25 d. iki 2010 m. balandžio 25 d.

Nuteistasis prašo įvertinti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi, atlygino dalį padarytos žalos, pasižada kuo greičiau atlyginti likusią žalos dalį, atsiprašė nukentėjusiųjų. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistasis mokosi, yra jauno amžiaus, atliekant bausmę, jokių pažeidimų nėra padaręs. J. J. pasižada daugiau nebenusikalsti, nori sukurti šeimą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. I. prašo švelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrininkavimo formos ir rūšies, o tik įvardijo, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos organizuotos grupės. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrindė, kad jis bei kiti bendrininkai veikė kaip organizuota grupė, t. y. nebuvo nustatyta, kad bendrininkai iš anksto buvo susiskirstę užduotis bei pasiskirstę vaidmenimis. Be to, atsižvelgiant į bylos duomenis, darytina išvada, kad tyčia susiformuodavo prieš kiekvieną nusikalstamą veiką, t. y. nebuvo iš anksto susiformavusios tyčios padaryti konkrečius kelis plėšimus. Pažymima, kad bendrininkai neturėjo aiškios hierarchinės struktūros ir pan., nebuvo rengiamas nusikaltimų padarymo planas. Tarp bendrininkų nebuvo tvirtų, besitęsiančių ryšių, jie nesuprato priklausą organizuotai grupei. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog jie veikė kaip bendrininkų, o ne organizuota grupė.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrininkavimo rūšies. Apelianto įsitikinimu, jis veikė kaip padėjėjas. R. I. nenaudojo fizinio smurto, negrasino tuo pat jį panaudoti, kitaip neatėmė galimybės nukentėjusiajam asmeniui priešintis, nenaudojo šaunamojo ginklo, negrobė svetimo turto. Apeliantas tik padėjo vykdytojams greičiau pasišalinti iš įvykio vietos.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2008 m. gruodžio 27 d. apeliantas kartu su A. L. ir A. T. apiplėšė parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Ši nusikalstama veika taip pat buvo padaryta bendrininkų grupės. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skirtingus bendrininkų vaidmenis darant nusikalstamą veiką. Šios nusikalstamos veikos darymo metu, apeliantas padėjo padaryti nusikaltimą, todėl jis laikytinas padėjėju, atlikusiu antraeilį vaidmenį.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į visas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei gailisi, savo noru atlygino žalą, anksčiau nebuvo teistas, mokosi, yra jauno amžiaus. Apelianto manymu, jo asmenybė dar nėra pilnai susiformavusi, todėl atliekant laisvės atėmimo bausmę, jam gali būti padaryta neigiama įtaka.

Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad apeliantui yra paskirta aiškiai per didelės trukmės bausmė.

R. I. yra įsitikinęs, kad įvertinus jos vaidmenį darant nusikalstamas veikas, nėra jokio pagrindo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikaltimus jis padarė bendrininkų grupėje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsižvelgus į tai, kad yra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis pilnai atlygino padarytą turtinę žalą, jo vaidmuo darant nusikaltimą buvo antraeilis, yra pagrindas už jo padarytas nusikalstamas veikas skirti švelnesnes bausmes nei numato įstatymas.

Nuteistasis V. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti.

Apeliantas teigia, kad Jurijus ir A. J. jį apkalbėjo, taip siekdami palengvinti savo teisinę padėtį. V. I. tvirtina, kad su Jurijumi ir A. J. buvo tik iki nusikalstamos veikos padarymo, pats jokių nusikalstamų veiksmų neatliko.

Apeliaciniame skunde aiškinama, kad Jurijaus ir A. J. parodymus paneigia byloje esantys įrodymai. R. K. yra nurodęs, kad apeliantas nesutiko eiti į parduotuvę apžiūrėti aplinkos. R. I. teigė, jog tuo metu, kai buvo tariamasi dėl apiplėšimo, apelianto automobilyje nebuvo. Liudytojos A. B. bei M. B. nurodė, jog iki nusikaltimo niekas iš pašalinių į parduotuvę nebuvo užėjęs. Visi šie parodymai leidžia daryti išvadą, jog apeliantas nusikaltimo daryme nedalyvavo.

V. I. įsitikinimu, teismas nepagrįstai vadovavosi Jurijaus ir A. J. parodymais, kadangi šie asmenys gali būti suinteresuoti nepalankių parodymų apelianto atžvilgiu davimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. T., R. I. ir V. I. apeliaciniai skundai atmesti, J. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. T. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti nuosprendyje.

Nuteistasis A. L. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad jis, R. I. bei A. T. atvyko prie parduotuvės, turėdami tikslą ją apiplėšti. Sumanymas padaryti nusikaltimą kilo jam ir R. I.. Nuteistasis ir R. I. anksčiau tarėsi, iš kur paimti pistoletą. Pistoletas buvo reikalingas parduotuvės apiplėšimui. Nuteistajam buvo žinoma, kad pistoletas buvo užtaisytas guminiais šratais. Maždaug prieš dvi dienas iki plėšimo, visi trys nuteistieji aptarė būsimus veiksmus. Visi trys buvo nuvykę prie parduotuvės, stebėjo aplinką. Automobilyje kalbėjosi, kad R. I. nueis į parduotuvę ir nusipirks šokoladą bei pažiūrės, kiek parduotuvėje yra žmonių. Paskui jis išeis ir parodys, kad parduotuvėje nėra žmonių. Tokiu atveju, nuteistasis (A. L.) kartu su A. T. turėjo įbėgti į parduotuvę. A. L. turėjo būti su ginklu, o A. T., kuris yra stipresnis, turėjo paimti kasos aparatą. Šio plano buvo laikomasi darant nusikaltimą. Į parduotuvę A. L. užėjo rankoje laikydamas ginklą, parduotuvėje iššovė į viršų. Tuo metu A. T. grobė kasos aparatą. Vėliau visi nuteistieji pasišalino iš įvykio vietos (t. 4, b. l. 16-18). Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, jog A. L., duodamas parodymus teigė, jog nežino ar A. T. buvo žinoma apie revolverį, tačiau iš tolimesnių nuteistojo parodymų matyti, jog dėl visų plėšimo aplinkybių buvo susitarta. Taigi, paminėtas A. L. teiginys vertintinas kaip parodymų netikslumas.

Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams A. L. yra paaiškinęs, jog nusikaltimą sugalvojo daryti kartu su R. I.. Kadangi reikėjo trečio asmens, padaryti nusikaltimą pasiūlė A. T.. Darant nusikaltimą, buvo planuojama panaudoti R. I. turimą revolverį, kuriame buvo guminės kulkos. Apie nusikaltimo padarymo planą buvo informuotas ir A. T. (t. 4, b. l. 5-7).

Pastebėtina, kad A. L. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog panaudoti ginklą sugalvojo savarankiškai, nei A. T., nei R. I. apie šį sumanymą nežinojo (t. 6, b. l. 106). Visgi, apeliacinius skundus nagrinėjantis teismas nesivadovauja šiuo nuteistojo teiginiu, kadangi jis akivaizdžiai prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jo paties duotiems paaiškinimams, taip pat neatitinka R. I. parodymų (šio nuteistojo parodymai sutampa su A. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu).

Ikiteisminio tyrimo metu R. I. paaiškino, jog jis, A. L. ir A. T. nutarė apiplėšti parduotuvę. Buvo nuspręsta, kad A. L. ir A. T. plėšimo metu bus užsidėję kaukes. Taip pat plėšimo metu buvo susitarta panaudoti revolverį, kurį turėjo neštis A. L.. A. T. turėjo pagrobti kasos aparatą. R. I. teigė, jog jis žinojo, kad revolveris šaudo guminėmis kulkomis (t. 3, b. l. 143-146). Pirmosios instancijos teisme R. I. keitė savo parodymus, tačiau galiausiai nurodė, jog tvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 6, b. l. 102-103). Taigi, iš aptartų įrodymų matyti, jog A. T. žinojo apie tai, kad nusikaltimo darymo metu bus naudojamas ginklas.

Pažymėtina, kad R. I. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis nulaužė ginklo pertvarą. Tai padarė į ginklą įdėjęs guminę kulką ir iššovęs (t. 3, b. l. 157). Iš specialisto išvados Nr. 140-(1174)-IS1-6001 matyti, jog tirti pateiktas revolveris yra savadarbis, šaudyti tinkamas, lygiavamzdis šaunamasis ginklas (t. 2, b. l. 58-60). Taigi, nekyla jokių abejonių, jog plėšimo metu panaudotas ginklas laikytinas šaunamuoju. Taip pat, įvertinus A. L. bei R. I. parodymus, nekyla abejonių, jog ginklas buvo perdirbtas dar iki nusikaltimo padarymo ir apie šį faktą buvo žinoma nuteistiesiems. Todėl nepagrįstas A. T. apeliacinio skundo teiginys, jog nėra aišku ar ginklas jau buvo perdirtas nusikaltimo padarymo metu, ar dar vėliau. Aplinkybė, kad įvykio vietoje nebuvo rasta šaudmenų tūtelių nėra pagrindas abejoti, kad plėšimo metu buvo naudojamas šaunamasis ginklas, kadangi ir neturint specialių žinių yra aišku, jog po šūvio revolveriu, tūtelės iš jo automatiškai nėra išmetamos. Aplinkybė, kad įvykio vietoje nebuvo rasta ir kitų šaudymo pėdsakų, taip pat nėra pagrindas abejoti specialisto pateikta išvada.Teismo įsitikinimu aplinkybę, kad plėšimo metu buvo naudojamas šaunamasis ginklas, iš dalies patvirtina ir A. L. elgesys plėšimo metu, t. y. šis nuteistasis šovė į viršų. Šaunant dujiniu ginklu į viršų dujinio užtaiso poveikį, visų pirma, turėtų pajusti ginklą panaudojęs asmuo. Taigi, toks elgesys prieštarautų elementariai logikai. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nei A. L., nei kiti patalpoje buvę asmenys, jokio poveikio, kurį galėtų sukelti dujinis užtaisas, nepajuto.Pirmosios instancijos teisme A. T. nurodė, jog iš anksto daryti plėšimo nebuvo tartasi. Plėšti parduotuvę buvo sugalvota tik privažiavus prie įvykio vietos. Parduotuvę apiplėšti pasiūlė R. I. ir A. L., jie aptarė, kas ką darys. A. T. iš pradžių nenorėjo dalyvauti darant nusikaltimą, tačiau buvo patikintas, kad grobiant svetimą turtą, nekils jokių problemų. Kasos aparatą turėjo paimti A. T.. Plėšimo metu buvo iššauta, tada A. T. ir suprato, jog yra naudojamas ginklas (t. 6, b. l. 103-104). Iš esmės analogiškus paaiškinimus nuteistasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 4, b. l. 87-90).Kaip jau minėta, tokius nuteistojo parodymus paneigia A. L. bei R. I. parodymai. Iš A. L. bei R. I. parodymų matyti, jog buvo aptartos visos nusikaltimo darymo aplinkybės, buvo susitarta, kas kokius veiksmus atliks. Pati nusikaltimo darymo eiga taip pat leidžia teigti, jog viskas vyko pagal iš anksto sutartą planą. Tokį teiginį akivaizdžiai patvirtina tai, jog A. T. pirmas užėjo į parduotuvę ir iš karto ėjo prie kasos aparato, A. L. ėjo iš paskos, iššovė turėtu ginklu, o po šių A. L. veiksmų, A. T. nesutriko ir toliau tęsė savo nusikalstamą veiką. Tokia veiksmų darna rodo, jog nusikaltimui buvo ruošiamasi, aptariamos jo darymo aplinkybės. Taigi, apeliacinės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių, jog A. T. žinojo, jog plėšimo metu bus naudojamas šaunamasis ginklas (ginklo panaudojimui pritarė), o pats plėšimas buvo suplanuotas iš anksto, aptariant visas šios nusikalstamos veikos padarymo esmines aplinkybes.Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog ginklo panaudojimas šioje baudžiamojoje byloje ir šiame epizode turi būti vertinamas kaip vykdytojo ekscesas. Kaip jau minėta, įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog dėl ginklo panaudojimo buvo tariamasi iš anksto. Kita vertus, pats A. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog išgirdęs šūvį jis suvokė, kad plėšimo metu yra naudojamas šaunamasis ginklas (t. 6, b. l. 103). Tačiau net ir supratęs, kad yra naudojamas šaunamasis ginklas jis vis tiek nenutraukė nusikalstamų veiksmų, o toliau grobė kasos aparatą, ši aplinkybė rodo, jog jis pritarė tokiems bendrininko veiksmams. Taip pat nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, jog tuo metu, kai šaunamasis ginklas buvo panaudotas, A. T. nusikalstama veika jau buvo baigta. Akivaizdu, jog tuo metu, kai buvo iššautas šūvis, A. T. nebuvo užvaldęs svetimo turto, kadangi jis neturėjo galimybės nei laisvai naudotis, nei disponuoti šiuo turtu, nei šio turto valdyti.

Nepagrįstas A. T. apeliacinio skundo teiginys, kad šioje baudžiamojoje byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas nesilaikant Lietuvos respublikos BPK 219 str. reikalavimų. A. T., A. L., R. I., liudytojos L. V. parodymai, specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys kaltinamajame akte nurodyti kaip duomenys, patvirtinantys nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos posėdžio metu nei A. T., nei jo gynėjas nebetvirtino, kad kaltinamasis aktas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas A. T. paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Taikyti nuteistojo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų nėra jokio pagrindo. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad A. T. pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką. Taigi, jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatų negalima, kadangi nėra vienos iš būtinų įstatyme numatytų sąlygų.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena šio straipsnio 1-6 punktuose numatyta aplinkybė.

Iš tikrųjų, A. T. pripažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, šios aplinkybės lengvina jo atsakomybę. Visgi, nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo teigti, jog yra nors viena Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1-6 punktuose numatyta aplinkybė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis prižiūri sergančią motiną, todėl galima daryti išvadą, jog apeliantas mano, kad egzistuoja aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 1 p. Toks apelianto manymas nėra pagrįstas, kadangi minėtame punkte nustatyta, jog kaltininkas turi išlaikyti asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Šiuo gi atveju, iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis nėra vienintelis asmuo, kuris privalo rūpintis bei prižiūrėti motiną. Taigi, taikyti A. T. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatas nėra jokio pagrindo. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nurodyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nemato jokios pagrindo Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymui. Iš tikrųjų, A. T. studijuoja, iš esmės charakterizuojamas teigiamai, atlygino nusikaltimu padarytą žalą. Vis dėlto A. T. anksčiau yra teistas (t. 4, b. l. 118), naują sunkų tyčinį nusikaltimą padarė teistumui neišnykus (ši aplinkybė rodo, kad nuteistasis atsainiai vertina visuomenėje nusistovėjusią tvarką, nedaro išvadų), šį nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog nuteistajam skirtina Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausmė. Šios bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo principui. Pastebėtina, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai mažesnė nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, todėl ji ir savo dydžiu nelaikytina aiškiai per griežta ar neteisinga.

Aplinkybės, kad A. T. paskyrus laisvės atėmimo bausmę jis praras socialinius ryšius, darbinius įgūdžius, neįgis išsilavinimo, nėra pagrindas skirti jam švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę. Pažymėtina, jog pats A. T. turi imtis visų priemonių, kad bausmė, kurios jis visiškai nusipelnė, turėtų kuo mažesnį galimą neigiamą šalutinį poveikį jo tolimesniam gyvenimui.

V. I. skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teisme J. J. parodė, kad plėšimas, padarytas 2008 m. lapkričio 19 d., buvo planuotas. Pirmą kartą nuvažiavus prie parduotuvės, nusikaltimo padaryti nepavyko. Po savaitės buvo nutarta dar kartą pabandyti padaryti plėšimą. J. J. susitarė susitikti su V. I., pastarasis atvažiavo kartu su savo broliu bei R. K.. Atvykus prie parduotuvės, V. I. nuėjo patikrinti, kas yra parduotuvėje, vėliau stebėjo aplinką. Svetimą turtą grobė A. J., o R. K. laikė parduotuvės duris. Pagrobtus pinigus dalinosi visi plėšime dalyvavę asmenys (t. 6, b. l. 100-101). Ikiteisminio tyrimo metu J. J. davė iš esmės analogiškus parodymus, nurodydamas, jog nusikaltimą padaryti pasiūlė jis. Nusikaltimą siūlė daryti savo broliui ir V. I., tačiau pastarasis kartu pasikvietė R. I. bei R. K.. Pirmą kartą nusikaltimo padaryti nepavyko, nes uždarė parduotuvę. Kitą dieną nusikaltimas buvo padarytas. V. I. buvo užėjęs į parduotuvę pažiūrėti kas kur yra, vėliau stebėjo aplinką. Svetimą turtą grobė A. J., parduotuvės duris laikė R. K., o R. I. ir pats J. J. laukė automobilyje (t. 3, b. l. 53-55).

A. J. pirmosios instancijos teisme parodė, jog plėšimas, padarytas 2008 m. lapkričio 19 d., buvo planuotas. Nuteistasis, jo brolis, V. I., R. I. bei R. K. nuvyko į įvykio vietą. Pirmą kartą padaryti nusikaltimo nepavyko. Po kelių dienų jie visi vėl atvyko prie parduotuvės. V. I. nuėjo į parduotuvę, apžiūrėjo ar nėra žmonių, paskui apsižvalgė lauke ir liko stotelėje. Svetimą turtą grobė A. J., o parduotuvės duris laikė R. K. (t. 6, b. l. 107-108). Ikiteisminio tyrimo metu A. J. iš esmės davė analogiškus parodymus (t. 2, b. l. 122-123).

Pats V. I. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad J. J. pasiūlė apiplėšti parduotuvę. Pirmą kartą nuvykus prie parduotuvės, jos apiplėšti nepavyko, kadangi, kol vyko ginčas, kas eis į parduotuvę, ji buvo uždaryta. Kitą kartą nuvykus prie parduotuvės, vėl kilo ginčas, kas turėtų eiti į parduotuvę grobti svetimo turto. J. J. pasakė, kad į parduotuvę turi eiti A. J. ir R. K.. J. J. liepė V. I. užeiti į parduotuvę ir pažiūrėti, kiek yra kasininkių. V. I. tą ir padarė, tada grįžo į automobilį ir informavo bendrininkus apie padėtį. Išlipęs iš automobilio, nuteistasis nuėjo prie stotelės, matė kaip A. J. ir R. K. ėjo plėšti parduotuvės. Vėliau visi nusikaltime dalyvavę asmenys susitiko ir pasidalino pagrobtus pinigus (t. 4, b. l. 47-48). Vėlesnės apklausos metu V. I. patvirtino savo parodymus bei papildomai nurodė, jog nusikaltimo iš anksto neplanavo daryti (t. 4, b. l. 55). Pirmosios instancijos teisme V. I. pradėjo neigti tai, kad jis buvo užėjęs į parduotuvę, stebėjo aplinką. Teigė, jog daryti nusikaltimą atsisakė ir, išlipęs iš automobilio, nuėjo namo. Tokį parodymų keitimą nuteistasis motyvavo tuo, kad jam buvo grasinta, apklausų metu nedalyvavo jo gynėjas (t. 6, b. l. 104-105). Visgi, kolegijos įsitikinimu, netikėti ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie sutampa su nuteistųjų J. J. bei A. J. nuosekliais parodymais. Teigti, kad V. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo grasinta, nėra jokio pagrindo, tokie nuteistojo teiginiai nėra pagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais. Be to, priešingai nei teigė V. I., ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose dalyvavo jo gynėjas.

R. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog antrą kartą atvykus prie parduotuvės, kilo ginčas kas turi eiti į parduotuvę, V. I. nieko nesakęs išlipo iš automobilio ir kažkur nuėjo, į automobilį jis nebegrįžo. Po nusikaltimo pinigus dalinosi visi nuteistieji (t. 6, b. l. 105). R. I. pirmosios instancijos teisme taip pat paaiškino, kad V. I., išlipęs iš automobilio kažkur nuėjo, ką jis veikė plėšimo metu - nurodyti negalėjo. Pastebėtina, kad R. I. pirmosios instancijos teisme neigė, jog parduotuvę apiplėšti buvo tariamasi ir anksto. Tvirtino, jog jis nesuprato, kad bus daromas nusikaltimas (t. 6, b. l. 102). Ikiteisminio tyrimo metu R. I. parodė, jog jam paskambino V. I. ir pasakė, jog J. J. pasiūlė apiplėšti parduotuvę. Tada R. J. su R. K. nuvyko pas V. I., o paskui jie visi nuvyko susitikti su J. J. ir A. J.. Penkiese nuvažiavo prie parduotuvės, esančios Salininkuose. Tą dieną nusikaltimo nepadarė, nes niekaip nesusitarė, kas turi eiti į parduotuvę. Kitą dieną vėl buvo nuspręsta plėšti tą pačią parduotuvę. Visi penki nuvyko prie parduotuvės, V. I. išlipo iš automobilio ir kažkur nuėjo. R. K. ir A. J. aptarinėjo kaip bus vykdomas nusikaltimas. Kaip tiksliai viskas buvo sutarta, R. I. paaiškinti negalėjo, kadangi nelabai klausė (t. 3, b. l. 145).

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, R. K. bei R. I. parodymai nepaneigia A. J. bei J. J. parodymų.

Vertinant R. I. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, teigtina, jog jie yra nepatikimi, kadangi prieštarauja kitų nuteistųjų parodymams, t. y. R. I. neigė, jog pirmą kartą atvykus prie parduotuvės, buvo kalbama apie plėšimą, nors visi kiti nuteistieji teigė priešingai. Be to, jis neigė akivaizdžius faktus, t. y. teigė, kad nesuprato, jog bus daromas nusikaltimas, nors matė ginklo perdavimą A. J., girdėjo kaip buvo skirstomasi vaidmenimis ir jų paskirstymui pritarė. Įvertintina ir tai, kad R. I. gali duoti savo broliui palankius parodymus ir taip siekti palengvinti jo padėtį.

Vertinant R. K. parodymus dalyje dėl V. I. dalyvavimo nusikaltime, taip pat negalima teigti, jog jie paneigia pastarojo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, jog tarp brolių I. ir R. K. yra susiklostę gana draugiški santykiai, todėl jis gali duoti V. I. palankius parodymus. Kita vertus, R. K. parodymus dėl V. I. dalyvavimo nusikaltimo padaryme paneigia byloje esantys įrodymai.

Įvertinus aptartus įrodymus teigtina, jog J. J. bei A. J. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad V. I. 2008 m. lapkričio 19 d. dalyvavo darant plėšimą. Pastebėtina, kad V. I. brolis R. I. ikiteisminio tyrimo metu taip pat nurodė, jog pagrobti svetimą turtą nutarė visi kartu. Pats V. I. ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino visiškai, kaip jau minėta, jo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino tiek J. J., tiek A. J. parodymai, taip pat iš dalies R. I. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nesivadovauja V. I. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, tuo labiau, kad, kaip jau minėta, paties apelianto nurodomi parodymų keitimo motyvai yra visiškai nepagrįsti.

Vertinant J. J. parodymus, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad šis nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog būtent jis pasiūlė apiplėšti parduotuvę. Iš esmės šio teiginio jis nepaneigė ir pirmosios instancijos teisme. Tokie J. J. teiginiai iš dalies paneigia V. I. apeliacinio skundo teiginį, jog J. J. siekia apkalbėti V. I., sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Aplinkybė, kad J. J. buvo skolingas V. I. pinigų, niekaip nepaneigia J. J. parodymų, tuo labiau, kad skolos buvimo fakto iš esmės neginčija ir pats J. J..

A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iki plėšimo, į parduotuvę buvo užėję tik jos pažįstami, kitų asmenų parduotuvėje, likus penkiolikai minučių iki plėšimo, nebuvo. Tuo pačiu liudytoja paaiškino, jog ji negali garantuoti, jog iki nusikaltimo padarymo niekas be jos pažįstamų į parduotuvę užėjęs nebuvo (t. 5, b. l. 216). Taigi, ši liudytoja negalėjo nurodyti ar prieš plėšimą kas nors buvo užėjęs į parduotuvę, tačiau tai jokiu būdu nepaneigia A. J. bei J. J. nuoseklių parodymų.

Iš tikrųjų, liudytoja M. B. pirmosios instancijose nenurodė, kad kas nors prieš plėšimą būtų užėjęs į parduotuvę (t. 6, b. l. 98). Teisme ši liudytoja nurodė tik turto grobimo aplinkybes. Visgi, ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, jog prieš pat plėšimą į parduotuvės koridorių buvo užėjęs vyriškis. Pastebėtina, kad liudytoja šią aplinkybę nurodė savarankiškai, t. y. tyrėjai jai jokių klausimų neužduodant. Savo teiginių teisingumą liudytoja patvirtino parašu (t. 2, b. l. 1-2). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos M. B. parodymai nepaneigia V. I. kaltės, o iš dalies ją patvirtina.

Aplinkybę, jog V. I. dalyvavo darant jam inkriminuotą veiką, iš dalies patvirtina ir tai, kad po nusikaltimo padarymo visi nuteistieji susirinko vienoje vietoje ir dalinosi pagrobtą turtą. Pastebėtina, kad pagrobtas turtas buvo dalinamas tarp visų nuteistųjų. Dalis pagrobto turto buvo atiduota ir V. I., t. y. jis gavo savo dalį pagrobto turto, o ne skolos grąžinimą iš J. J. dalies. Taigi, ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina, kad V. I. dalyvavo darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Įvertinus įrodymų visumą teigtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. I. pagal Lietuvos Respublikos 180 str. 3 d.

R. I. apeliacinis skundas taip pat atmestinas. Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Taigi, iš šios įstatymo normos turinio matyti, jog nustatant ar asmenys veikė organizuotoje grupėje, nereikia nustatyti, kad nusikaltimą buvo susitarta daryti iš anksto, t. y. susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, taip pat nereikia konstatuoti, kad buvo tariamasi daryti kelis nusikaltimus, o pakanka nustatyti, jog bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti vieną sunkų nusikaltimą ar labai sunkų nusikaltimą.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog R. I. žinojo, jog bus įvykdytas plėšimas panaudojant ginklą, matė kaip buvo perduotas ginklas A. J., klausė J. J. nurodymų, po plėšimo su kitais nuteistaisiais pasišalino iš įvykio vietos bei dalinosi pagrobtą svetimą turtą. Visas šias aplinkybes R. I. patvirtino pirmosios instancijos teisme (t. 6, b. l. 102). Apie tai, kad buvo tariamasi apiplėšti parduotuvę nurodė ir kiti nuteistieji, t. y. J. J., A. J., V. I. bei R. K.. Taigi, nekyla jokių abejonių, kad nusikaltimas buvo suplanuotas ir dėl jo padarymo buvo susitarta neužilgo iki jo padarymo.

Nepagrįstas R. I. skundo teiginys, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nuteistieji iš anksto buvo susiskirstę vaidmenimis. Kaip jau minėta, aptariant nusikaltimo padarymo planą, buvo susitarta kas kokias funkcijas atliks. A. J. grobė svetimą turtą, R. K. laikė parduotuvės duris, J. J. kitiems nuteistiesiems nurodė kokius veiksmus jie turi atlikti, V. I. įsitikino, kad parduotuvėje nėra pašalinių asmenų bei stebėjo aplinką, R. I. padėjo pasišalinti iš įvykio vietos. Visa nusikalstamos veikos padarymo eiga ir nuteistųjų veiksmai rodo, jog jie visi suprato, jog veikia kartu, suprato savo vaidmenis ir juos atliko. Taigi, nekyla abejonės, kad 2008 m. lapkričio 19 d. plėšimas buvo įvykdytas organizuotos grupės.

Iš tikrųjų, R. I. veiksmai abiejų nusikaltimų padaryme vertinti kaip padėjėjo, visgi nėra jokio pagrindo teigti, jog jie buvo antraeiliai. Abejais atvejais, R. I. padėjo kitiems nuteistiesiems pasišalinti iš įvykio vietos, be to, būtent jis ir A. L. sugalvojo pagrobti turtą iš UAB „Lirasta“ priklausančios parduotuvės, ėjo į šią parduotuvę įsitikinti ar joje nėra pašalinių asmenų. Taigi, kaip matyti iš nuteistojo elgesio nusikaltimų padarymo metu, jis buvo aktyvus šių nusikalstamų veikų padarymo dalyvis.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. I. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę teismas įvertino tai, kad R. I. atlygino padarytą žalą (t. 6, b. l. 78, 116). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kadangi R. I. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Pirmosios instancijos teisme jis neigė, kad žinojo jog 2008 m. lapkričio 19 d. buvo vykdomas nusikaltimas, o kitame epizode neigė, jog žinojo, kad darant nusikaltimą, bus naudojamas ginklas, nors byloje esantys įrodymai tokius R. I. teiginius paneigia. Visgi, teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo kaltę pripažino iš dalies.

Nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad nuteistasis atlygino nusikaltimais padarytą turtinę žalą.

R. I. padarė du tyčinius smurtinius sunkius nusikaltimus nuosavybei, nors ir nebuvo šių nusikaltimų tiesioginis vykdytojas, tačiau darant nusikalstamas veikas veikė gana aktyviai, todėl net ir įvertinus, kad yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jis yra jauno amžiaus, mokosi, skirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra ženkliai mažesnės nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytas šių bausmių vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad taikyti R. I. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas nėra galimybės, kadangi nėra visų šiame straipsnyje numatytų sąlygų, o taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nėra jokio pagrindo.

Teismo nuomone, apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jis savo gyvenimą susies su nusikalstamu pasauliu, ši bausmės rūšis jo teigiamai nepaveiks, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Visgi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, pašalinant šaunamojo ginklo panaudojimą iš A. L. IĮ priklausančios degalinės plėšimo epizodo, UAB „E“ priklausančios parduotuvės degalinės plėšimo epizodo bei UAB „D“ priklausančios parduotuvės plėšimo epizodo. Baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog minėti nusikaltimai buvo padaryti panaudojant ginklą, kuris galėtų būti priskiriamas prie šaunamųjų. Pastebėtina, kad iš specialisto išvados Nr. 140-(9085)-IS1-3962 matyti, jog ant tirti pateiktos tūtelės, kuri buvo rasta (duomenys neskelbtini), Vilniuje (UAB „E“ epizodas), yra pramoninės gamybos 9 mm kalibro garsinio pistoleto šovinio, skirto daugelio modelių dujiniams pistoletams, dalis. Tirti pateikta tūtelė buvo iššauta iš dujinio pistoleto, skirto šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais. Konkretizuoti panaudoto ginklo modelį nėra galimybės, kadangi LP KTC nėra apie tai duomenų (t. 1, b. l. 90-94). Taigi akivaizdu, kad specialisto išvada niekaip nepatvirtina, jog darant plėšimą, buvo naudojamas šaunamasis ginklas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šaunamasis ginklas būtų panaudotas ir kituose plėšimuose (išskyrus plėšimą iš UAB „L“ priklausančios parduotuvės). J. J. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad plėšimuose buvo naudojamas dujinis pistoletas, tokių jo teiginių nepaneigia jokie byloje surinkti duomenys. Taigi, šaunamojo ginklo panaudojimo požymis turi būti pašalintas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pašalinus trijuose epizoduose šaunamojo ginklo panaudojimą, nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikacija epizoduose dėl UAB „E“ priklausančios parduotuvės degalinės plėšimo bei UAB „D“ priklausančios parduotuvės plėšimo nesikeičia, kadangi nuteistieji veikė organizuotoje grupėje ir plėšimų metu panaudojo nešaunamąjį ginklą.Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 3 p. (nuosprendyje išdėstytos teismo aplinkybės neatitinka bylos aplinkybių).Pašalinus šaunamojo ginklo kvalifikuojantį požymį A. L. IĮ priklausančios degalinės plėšimo epizode, nuteistųjų Andrejaus ir J. J. nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos iš Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. į Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., tuo pačiu nustatant jiems atitinkamas bausmes. Taigi, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.Pažymėtina, kad nuteistojo J. J. apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. J. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi. Dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę nėra jokio pagrindo.J. J. nedirba, anksčiau teistas, vėl padarė tris sunkius smurtinius nusikaltimus nuosavybei, šios aplinkybės rodo, kad jis nelinkęs paklusti visuomenėje nusistovėjusiai tvarkai, linkęs nusikalsti. Pastebėtina, kad už visus tris nusikaltimus J. J. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai yra mažesni nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis. Taigi teigti, kad nuteistajam buvo paskirta aiškiai per griežta bausmė, nėra jokio pagrindo. Švelninti paskirtąsias bausmes, kad dalis žalos yra atlyginta, nėra jokio pagrindo.Aplinkybės, kad nuteistasis Lukiškių TIK mokosi, pasižada nebenusikalsti, nori sukurti šeimą, nėra pagrindas švelninti jam paskirtas bausmes.Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tuo pačiu ir į tas, kurios aptartos aukščiau bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, už nusikaltimo numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. padarymą J. J. skirtina laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams, o A. J. laisvės atėmimas dvejiems metams. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., nusprendžia : A. T., R. I., V. I. apeliacinius skundus atmesti, J. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti.Iš nuosprendžio aprašomosios dalies epizoduose dėl A. L. IĮ priklausančios degalinės plėšimo, UAB „E“ priklausančios parduotuvės degalinės plėšimo, UAB „D“ priklausančios parduotuvės plėšimo pašalinti šaunamojo ginklo panaudojimą, nustatant, kad šių plėšimų metu buvo panaudotas nešaunamasis ginklas.A. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (A. L. IĮ priklausančios degalinės plėšimo epizodas) kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos 180 str. 2 d, ir paskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. subendrinus paskirtąsias bausmes nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę penkeriems metams.J. J. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. (A. L. IĮ priklausančios degalinės plėšimo epizodas) kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d, ir paskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams šešiems mėnesiams.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinus paskirtąsias bausmes, nuteistajam paskirti laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., prie paskirtosios bausmės iš dalies pridėti Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 17 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmę ir J. J. nustatyti laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kolegijos pirmininkė Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė Stasys Punys