Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Nijolės Matuzevičienės ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. ir nuteistas 4 MGL (520 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 5 d. apie 8.35 val. Raseinių mieste, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos ribose, siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojų veiklos vykdant įgaliojimus, davė 50 Lt kyšį valstybės tarnautojui – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininkui G. S., už pageidaujamą neteisėtą jo veikimą, tai yra administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašymą dėl jo padaryto Kelių eismo taisyklių 202 punkto (važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti), pažeidimo.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jis net nežinojo, dėl ko buvo sustabdytas, pareigūnas jam nieko nepasakė, nieko neminėjo apie teisės pažeidimą ir kalbos apie protokolo rašymą-nerašymą nebuvo, pareigūnas tik paprašė dokumentų, kuriuos jis pateikė nepastebėjęs, kad tarp pastarųjų yra ir 50 Lt. Pasak apelianto, policijos pareigūnui radus tarp pateiktų dokumentų 50 Lt, jis atsiprašė pareigūno ir pasakė, jog įvyko klaida, tačiau pareigūnas nesiklausė, todėl pinigų grąžinti jis ir neprašė.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad protokolas už tai, kad jis nebuvo prisisegęs saugos diržų, nebuvo surašytas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. L. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai R. L. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegijos nuomone, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo kaltę dėl kyšio davimo valstybės tarnautojui, tai yra padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d.

Nuteistasis, kritikuodami pirmosios instancijos teismo nuosprendį, viso baudžiamojo proceso metu deklaravo savitą įvykio aplinkybių vertinimą. Iš vienos pusės R. L. neneigė, kad jam priklausiusius 50 Lt jis padavė jo vairuojamą automobilį sustabdžiusiam policijos pareigūnui liudytojui G. S.. Tačiau nuteistasis ginčija kitas nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes – neigia norėjęs papirkti policijos pareigūną ir tvirtina, kad pinigus su kitais dokumentais padavė netyčia, ir kad išvis nebuvo priežasties papirkinėti valstybės tarnautoją. Tokius apelianto aiškinimus paneigia visuma ištirtų įrodymų, o objektyviųjų veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymius – veikimą tiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos BK 227 str. numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, arba tarpininkui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

R. L. nuteistas už tai, kad, norėdamas, jog policijos pareigūnas nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo už padarytą Kelių eismo taisyklių (toliau KET) pažeidimą, padavė jam 50 Lt.

Iš byloje surinktų įrodymų yra aišku, kad paduodant pinigus policijos pareigūnui G. S., iš esmės, dalyvavo tik pastarasis ir nuteistasis R. L., kurie tas pačias aplinkybes aiškina skirtingai. G. S. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad R. L. demonstratyviai ištraukė iš piniginės 50 Lt kupiūrą ir įdėjęs tarp automobilio dokumentų padavė jam. Tai jis suprato, kaip kyšio davimą už tai, kad nepastebėtų padaryto KET pažeidimo (nebuvo užsisegęs saugos diržų; b. l. 65-66). Tuo tarpu R. L. aiškino, kad papirkti policijos pareigūno nenorėjo, nes nebuvo dėl ko duoti kyšį, o pinigus padavė netyčia kartu su draudimo polisu, nežinodamas, kad jie ten yra (b. l. 64-65). Akivaizdu, kad minėtų asmenų parodymai skiriasi dėl esminių aplinkybių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pinigų įteikimas vyko R. L. vairuotame automobilyje, kuriame taip pat buvo ir pastarojo žmona liudytoja J. L., kuri teisiamajame posėdyje tvirtino nemačiusi, kaip vyras padavė 50 Lt policininkui, nes tuo metu kalbėjo telefonu (b. l. 67). Kitas policijos pareigūnas liudytojas E. S. nebuvo priėjęs prie R. L. automobilio, taigi, pinigų įteikimo G. S. fakto nematė, tačiau tvirtino supratęs apie kyšio davimą, nes grįžęs prie tarnybinio automobilio G. S. paprašė iškviesti operatyvinę grupę ir parodė rankoje turėtus automobilio dokumentus, tarp kurių matėsi 50 Lt kupiūra (b. l. 66-67). Iš tikrųjų, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. L. būtų prašęs nerašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už saugos diržų neužsisegimą, taigi, neprašė neatlikti teisėtų pareigūno veiksmų. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. S.. Tačiau visete įvertinus apelianto, liudytojo G. S. parodymus apie kyšio davimo aplinkybes, liudytojų E. S., J. L. parodymus apie kitas svarbias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad R. L. suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnui.

Iš bylos medžiagos yra aišku, kad R. L. tikrai padarė administracinį teisės pažeidimą ir už tai jam grėsė protokolo surašymas – administracinė atsakomybė, nes automobilį vairavo neprisisegęs saugos diržais. Kad R. L. suvokė tokius padarinius, kolegijai nekyla abejonių, nes ir pats apeliantas pripažino, jog važiavo neužsisegęs saugos diržo, žinojo apie gręsiančią atsakomybę, nes, kaip pats nurodė (b. l. 64), ankščiau buvo baustas už tai. Šiuo atveju R. L. suvokimo apie gręsiančią administracinę atsakomybę nepaneigia nei tai, kad jam nebuvo surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas, nors, be abejonės, tai leidžia daryti tam tikras išvadas apie policijos pareigūnų aplaidumą atliekant tarnybines pareigas. Tokiu būdu kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas tikėjosi tam tikrų konkrečių veiksmų iš paperkamo asmens (G. S.), kuriuos pastarasis turėtų atlikti papirkėjo naudai. Yra aišku, kad policijos pareigūnas turėjo rašyti administracinės pažeidimo protokolą už administracinį pažeidimą, tai yra už diržų neprisisegimą.

Kaip jau buvo minėta, pokalbio tarp R. L. ir G. S. apie administracinės teisės pažeidimą ir protokolo rašymą/nerašymą nebuvo. Todėl, pasak apelianto, jokio pagrindo jam duoti kyšį taip pat nebuvo ir tik policijos komisariate jis sužinojo, kad kaltinamas kyšio davimu. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad kyšio siūlymas, pažadėjimas ar davimas pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. prasmę realizuojamas ne tik žodžiu ar raštu. Tai gali būti įgyvendinama konkliudentiniais veiksmais, kaip ir šiuo nagrinėjamu atveju. Nėra pagrindo netikėti liudytojo G. S. parodymais, kad R. L. tikslingai įdėjo 50 Lt nominalų kupiūrą tarp dokumentų ir kartu su jais padavė. R. L. aiškino, kad pinigus padavė per klaidą, jų duoti nenorėjo, tačiau tuo pačiu pripažino, kad grąžinti pinigų policininko neprašė (b. l. 65), nors akivaizdu, kad tam turėjo galimybę, nes į policijos komisariatą buvo išvežtas ne iškart. Iš kitų apelianto parodymų teisiamajame posėdyje ir jo skundo argumentų galima susidaryti įspūdį, kad jis aiškino G. S., jog pinigai tarp dokumentų papuolė netyčia, vadinasi, pastarasis jų neatidavė specialiai (b. l. 64), nors apeliacinės instancijos teisme vėlgi paneigė buvus tokiam pokalbiui. Iš apelianto parodymų teisiamajame posėdyje ir apeliacinės instancijos teisme galima daryti išvadą, kad pačiam R. L. buvo aiškiai suprantama įvykio situacija – jis parodė: ,,...važiavau be saugos diržo. Gal tai pastebėjo pareigūnas.“ Liudytoja J. L. patvirtino aplinkybę, kad jos vyras suprato savo veiksmų padarinius, nes paaiškino, jog yra kaltinamas kyšio davimu ir turi vykti į policijos komisariatą (b. l. 67).

Paprastai asmuo, jei neįtakojamas subjektyvių veiksnių, esmines jam žinomas aplinkybes atpasakoja vienodai. Žinoma, dėl objektyvių faktorių žmogus kai ką gali pamiršti, tačiau netvirtinti priešingai. Iš aptartų įrodymų visumos akivaizdu, kad apelianto parodymai ir teiginiai yra prieštaringi detalėse, logiškai nesisieja su kitais byloje surinktais įrodymais, o liudytojo G. S. parodymai dėl visų esminių aplinkybių buvo vienodi viso baudžiamojo proceso metu, jie neprieštarauja kitų liudytojų parodymams, todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo jais netikėti ir nesiremti. Dėl to kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. L. parodymai yra jo pasirinkta gynybos taktika, neigiant savo kaltę ir mėginant išvengti atsakomybės.

Visuma aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. L. suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnui, ir kad bus apkaltintas kyšio davimu, pagrįstai akcentuojant tai, kad jis turėjo galimybę paaiškinti G. S. apie netyčia paduotus pinigus, tačiau to nepadarė, pinigų grąžinti neprašė ir jų neatsiėmė. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo norą, kad policijos pareigūnas pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jam pagal įstatymą priskirtų pareigų: nepastebėtų KET pažeidimo, už tai netaikytų jam administracinės atsakomybės, esant pagrindui taip veikti. Jis siekė, kad pareigūnas elgtųsi pasyviai, ignoruotų jo padarytą pažeidimą, t. y. nevykdytų įgaliojimų – neveiktų teisėtai. Tai atitinka kvalifikuotos Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. numatytos papirkimo nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį – tikslą – siekimą neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus.

Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog R. L. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 str. 3 d. Todėl nėra teisinio pagrindo jo atžvilgiu priimti išteisinamojo nuosprendžio, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.