Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-609-493/2015

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00010-2015-8

2015 m. spalio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant privačiai kaltintojai S. Ž., išteisintajai J. M., jos gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos S. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad ji padarė šias nusikalstamas veikas. Nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos S. Ž. civilinis ieškinys atmestas, o J. M. iš S. Ž. priteista 300 eurų advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. spalio 29 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) g. esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini), patalpose, prieš prasidedant šį namą administruojančios daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ susirinkimui ir susirinkus namo gyventojams, ji tyčia, girdint daugumai gyventojų, garsiai paskleidė apie S. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, neva ji yra pavogusi 18000 Lt bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ lėšų (kada ir kokiomis aplinkybės bei kur nepaaiškino) bei pasakė „kur Ž., ten ir vagystės“, – paskleidė informaciją, kad S. Ž. yra apsivogusi, padariusi kriminalinį nusikaltimą, ir tokiais veiksmais gyventojų, namo, kuriame ji taip pat gyvena bei bendrijos narių akyse ją ypatingai paniekino ir pažemino bei pakirto šių žmonių pasitikėjimą ja, o taip pat pakirto pasitikėjimą ja į susirinkimą atvykusių (duomenys neskelbtini) garažų bendrijos, kurios pirmininke ji yra, savininkų, kurie taip pat yra namo (duomenys neskelbtini) gyventojai, akyse. J. M., paskleisdama apie S. Ž. šią tikrovės neatitinkančią informaciją, siekė ne tik ją paniekinti ir pažeminti, bet pirmiausia pakirsti bendrijos narių pasitikėjimą ja ir gerai suprato, kad paskleisdama apie ją tokią tikrovės neatitinkančią informaciją, tikrai ją paniekins ir pažemins, ir pakirs pasitikėjimą ja tiek daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ narių, tiek (duomenys neskelbtini) garažų bendrijos narių akyse.

Šiais veiksmais S. Ž. kaltino J. M. padarius nusikaltimus, numatytus BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, tačiau išnagrinėjęs bylą Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 17 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, konstatuodamas, kad nenustatyta, jog J. M. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis buvo kaltinama.

Apeliantė pabrėžia, kad liudytojų N. Š. ir Ž. G. parodymai tarpusavyje nėra prieštaringi. Tuo tarpu kitos byloje apklaustos liudytojos N. U. ir V. T. buvo išėję, bandydamos surinkti kvorumą. Tai, kad šios liudytojos negirdėjo J. M. S. Ž. pasakytų šmeižikiškų ir įžeidžiančių pareiškimų, jokiu būdu negali įrodyti, kad J. M. to nesakė. Liudytojas D. B. į susitikimą atvyko vienas iš paskutinių, prieš pat pradedant bendrijos susirinkimą, jis nebuvo inkriminuojamo įvykio liudytoju ir jo paneigti negali. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad, nors liudytoja V. T. tvirtino negirdėjusi, kad J. M. būtų sakiusi inkriminuojamas frazes, tačiau patvirtino tądien girdėjusi, kad J. M. buvo pasakyta „kur yra pinigai“ – tai patvirtina aplinkybę, kad J. M. tądien iš tiesų kaltino S. Ž. pinigų vagyste.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje privati kaltintoja S. Ž. savo apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Išteisintoji J. M. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privačios kaltintojos S. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl to, kad J. M. nepadarė jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, yra teisingos. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. M. buvo kaltinama tuo, kad prieš prasidedant daugiabučių namų bendrijos susirinkimui, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, neva S. Ž. yra pavogusi 18000 Lt bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ lėšų bei pasakė frazę „kur Ž., ten ir vagystės“, taip paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, ypatingai paniekino ir pažemino bei pakirto kitų bendrijos narių pasitikėjimą S. Ž.. Šiais veiksmais J. M. buvo kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje.

2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XII-1888 nusikalstama veika, numatyta BK 155 straipsnyje, buvo dekriminalizuota, o ši įstatymo nuostata įsigaliojo 2015 m. liepos 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis), J. M. kaltė dėl BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos negali būti svarstoma ir išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti priimamas jau vien tuo pagrindu, kad BK 155 straipsnyje, galiojusiame J. M. inkriminuojamos veikos padarymo metu, buvusi numatyta nusikalstama veika nuo 2015 m. liepos 10 d. nebelaikoma nusikalstama.

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas asmuo, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Šiuo atveju kaltinamoji privačios kaltintojos buvo kaltinama tuo, kad viešai, girdint kitiems asmenims, pasakė, jog S. Ž. yra pavogusi 18000 Lt bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ lėšų ir teigė, kad „kur Ž., ten vagystės“. Taigi objektyviąją kaltinamajai inkriminuojamos nusikalstamos veikos – šmeižimo – sudėtį sudaro šių minėtų frazių išsakymas girdint kitiems asmenims. Ištyręs byloje esančius duomenis, apylinkės teismas padarė išvadą, kad privati kaltintoja teismui nepateikė pakankamų įrodymų kaltinimui pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, kadangi byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. M. privačios kaltintojos nurodytus melagingus teiginius pasakė.

Tokio pobūdžio bylose, kai vienas asmuo kaltina kitą tam tikros melagingos, orumą žeminančios informacijos paskleidimu, būtina atsižvelgti į tų asmenų tarpusavio santykius ir bendrą situacijos, kuomet informacija galėjo būti paskleista, kontekstą. Šiuo atveju iš byloje apklaustų liudytojų parodymų ir į bylą pateiktų dokumentų kopijų matyti, kad daugiabučių namų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ nariai tarpusavyje konfliktuoja, yra susiskaldę į atskiras grupeles, kurių nariai palaiko vienas kitą konfliktuose prieš kitus, dėl bendrijos reikalų bylinėjasi teisme.

Apeliaciniame skunde minimos liudytojos N. Š. ir Ž. G. patvirtino privačios kaltintojos S. Ž. parodymus, jos teigė girdėję J. M. ištariant frazes, kurios, privačios kaltintojos teigimu, ją ypatingai pažemino, tačiau šių liudytojų parodymais vadovautis nėra pagrindo. Byloje nekyla ginčas dėl to, kad tuo metu, kai J. M. neva apkaltino S. Ž. vagyste, toje vietoje buvo daugiau negu keturi žmonės (kaltinamoji, privati kaltintoja ir liudytojos N. Š. bei Ž. G.). S. Ž. teigė, kad tuo metu į susirinkimą buvo atėję jau septyni - aštuoni žmonės, Ž. G. teigimu, buvo penki - šeši žmonės, N. Š. nurodė, kad „buvo daugiau žmonių“. Tačiau, nors ir buvo apklausta daugiau liudytojų, taip pat dalyvavusių susirinkime, tik privati kaltintoja ir šios dvi minėtos liudytojos teigė girdėję J. M. kaltinant S. Ž. 18000 Lt vagyste.

Abejonių dėl liudytojų N. Š. ir Ž. G. parodymų objektyvumo kelia ir tai, kad ne tik kaltinamoji, bet ir liudytoja V. T., apklausų pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad S. Ž. artimai bendrauja su minėtomis liudytojomis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apylinkės teisme 2015 m. rugsėjo 9 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje, kurioje ieškovės N. Š., S. Ž. bei ieškovo Z. G. įgaliota atstovė Ž. G. pareiškė ieškinį atsakovui DNSB „Alsas“ dėl pažeistų teisių gynimo. Ši aplinkybė taipogi patvirtina, kad privati kaltintoja ir jos teiginius patvirtinę liudytojos turi bendrų interesų. Taigi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymais nesivadovavo „dėl neva kitokios pasakytų frazių sekos“, tačiau minėti argumentai patvirtina, kad iš tiesų vadovautis N. Š. ir Ž. G. parodymais nėra pagrindo.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apklausti liudytojai N. U., V. T. ir D. B. teigė negirdėję, kad J. M. būtų kaltinusi S. Ž. vagystėmis, šis klausimas nebuvo keliamas ir susirinkime, kurio garso įrašas pateiktas į bylą. Nors neatmestina, kad liudytojos N. U. ar V. T. tuo metu, kai tarp J. M. ir S. Ž. galėjo kilti konfliktas, buvo išėję, tačiau iki susirinkimo pradžios jos grįžo į susirinkimo vietą ir jokių atgarsių apie įvykusį konfliktą negirdėjo. Tai, kad, kaip pažymima apeliaciniame skunde, V. T. parodė girdėjusi J. M. kalbant apie pinigus, nepatvirtina, jog ji apkaltino S. Ž. vagyste, kaip pastaroji teigia. Liudytojų parodymai dėl to, kas kada atėjo į bendrijos narių susirinkimo vietą, išties yra prieštaringi, tačiau nusikalstamos veikos nustatymui tai šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi ginčas dėl to, ar kaltinamoji ir privati kaltintoja kaltinime nurodytu metu ir nurodytoje vietoje buvo, nekyla.

Pažymėtina, kad privataus kaltinimo bylose būtent kaltinimą palaikantis asmuo turi pateikti duomenis, patvirtinančius, kad nusikalstama veika kaltinamas asmuo tą veiką padarė. Šiuo atveju, be pačios privačios kaltintojos parodymų ir jos pusę tarp bendrijos narių vykstančių konfliktų metu palaikančių liudytojų parodymų, nebuvo pateikta jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad J. M. realizavo jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apylinkės teismo išvadai, kad šie duomenys nėra pakankami J. M. kaltei konstatuoti, pritaria. Šiuo atveju, nenustačius, kad J. M. pasakė S. Ž. nurodytus teiginius, nėra pagrindo spręsti dėl jų atitikimo tikrovei ar žeminančio pobūdžio.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokio išteisinimo pagrindo, kokį rezoliucinėje dalyje nurodė apylinkės teismas, BPK nėra numatyta, todėl formuluotė „išteisinti, nenustačius, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką“ neatitinka BPK nuostatų. Šio kodekso 303 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu: 1) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba 2) neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad J. M. atliko jai inkriminuojamus veiksmus, todėl J. M. išteisinimo pagrindas keistinas, nurodant, kad ji išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantė skunde teigia, kad nuosprendyje aprašyti asmenų parodymai neatitinka to, ką jie pasakojo teismo posėdyje, tačiau byloje nėra duomenų, kad privati kaltintoja būtų pareiškusi kokias nors pastabas dėl posėdžio protokolo. Tokiu atveju, kai byloje nėra BPK 261 straipsnyje nustatyta tvarka pateiktų ir išnagrinėtų pastabų dėl protokolo, jo neteisingumo ar neišsamumo, protokolas yra pasirašytas teisėjo ir teismo posėdžių sekretorės, abejoti teismo posėdžio protokolo turinio teisingumu, nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 302 - 307 straipsnius ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad vietoje glausto privačios kaltintojos, kaltinamosios ir liudytojų parodymų išdėstymo teismas perkėlė į nuosprendį teisiamojo posėdžio protokolo ištraukas, kuriose proceso dalyvių paaiškinimai buvo užrašyti pirmuoju asmeniu atsakymų į klausimus forma, tam tikrus sakinius ir sakinių dalis paryškindamas ir (ar) rašydamas kursyvu, motyvus dėl įrodymų vertinimo pateikdamas po kiekvieno iš byloje apklaustų asmenų parodymų citatos. Toks privačios kaltintojos, kaltinamosios ir liudytojų parodymų ir byloje surinktų įrodymų vertinimo motyvų išdėstymas apsunkina įrodymų turinio bei jų įvertinimo motyvų suvokimą, nuosprendį padaro labiau panašų į literatūros kūrinį nei į procesinį dokumentą. Vis dėlto šie skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumai nelaikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar būtų sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutarė:

S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį pakeisti.

J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.