Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimo, kuriuo R. K. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 173 str. 1 d., vadovaujantis ATPK 30¹ str., nubaustas 1000 Lt bauda be neteisėtos veiklos įrankių ir gautų pajamų konfiskavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. pagal ATPK 173 str. 1 d. teismo nubaustas už tai, kad jis nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. savo automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vykdė taksi veiklą pagal Vilniaus apskrities VMI 2012 m. spalio 3 d. išduotą individualios veiklos pažymą Nr. 192749 ir gavo 2247 Lt įplaukų, pajamas registravo gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale, pajamoms registruoti naudojo prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus, kuriuose fiksavo nuomą su vairuotoju, užsakymus keleivių vežimui gaudavo per raciją iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės, tokiu būdu vykdė individualią veiklą už atlygį, teikė taksi paslaugas, tačiau nustatyta tvarka neturėjo įsigijęs leidimo, suteikiančio teisę vežti keleivius lengvaisiais taksi automobiliais, šiais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 p. nuostatas.

Apelianto nuomone, jokie byloje surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad vykdydamas individualią veiklą jis teikė būtent taksi paslaugas, o ne automobilių nuomos su vairuotoju paslaugas. Priešingą išvadą teismas padarė nemotyvuotai ir nepagrįstai. Byloje surinktų įrodymų pagrindu negalėjo būti konstatuota apeliantui inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Minėtą veiklos formą - automobilio nuomos su vairuotojo paslauga veiklą – jis būtent ir pasirinko todėl, kad jai nėra reikalingi jokie leidimai. Pasirinkto veiklos vykdomo būdo laisvę apeliantui garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vykdydamas šią veiklą jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad vykdoma veikla bus vertinama kaip taksi veiklos priedanga ir jis bus baudžiamas už leidimo taksi veiklai vykdyti neturėjimą, todėl jo veiksmuose nėra ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Byloje surinktų duomenų pagrindu galima daryti tik prielaidą, kad galėjo būti padarytas teisės pažeidimas, tačiau to tikrai nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Ginčo atveju surinkti byloje įrodymai nepaneigia apelianto parodymų, kad jis teikė būtent automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, todėl jo kaltė padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą yra neįrodyta ir administracinėn atsakomybėn už ATPK 173 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymą apeliantas buvo patrauktas nepagrįstai.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 173 str. 1 d. nustatyta, kad vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu - užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki trijų tūkstančių litų su pagamintos produkcijos, įrankių, žaliavos ir gautų pajamų iš šios veiklos konfiskavimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 173 str. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius, yra nurodęs, kad kvalifikuojant veiką pagal minėtą normą, būtina nustatyti, ar veika atitinka šiuos požymius: 1) ar ji patenka į licencijuojamų ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės veiklos sričių kategoriją, 2) ar ją vykdantis subjektas neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos, 3) ar veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 337, nutartis bylose Nr. N1-1890/2007, N62-3884/2009 ir kt.).

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 p. keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas <...>. Analogišką reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012-01-27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, kurių 2 p. numato, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi; Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 p. numato, kad Vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą.

CK 6.512 straipsnis numato, kad pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Apeliantas nurodo, kad būtent šios rūšies sutarčių pagrindu jis ir teikė paslaugas klientams. Pažymėtina, kad pagal CK 6.513 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis, nepaisant jos termino, turi būti rašytinė. Tuo tarpu įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 6.155 straipsnio 1 dalis, 6.192 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 2 dalis). CK 6.515 str. 3 d. nustatyta, kad asmenys, vairuojantys išnuomotą transporto priemonę, yra nuomotojo darbuotojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. niekada nebuvo UAB „N“ (duomenys pakeisti) darbuotoju, o pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 192749 R. K. nuo 2012-10-02 vykdo individualią taksi veiklą (b. l. 12). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių R. K. teiginį, kad jis teikė automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, t. y. Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos tikrinimo metu nebuvo pateikta jokių nuomos sutarčių, kurių pagrindu jis teikė minėtas paslaugas. Apklaustas pirmosios instancijos teisme R. K. nurodė, kad stengiasi visada pasirašyti sutartis su žmonėmis, dokumentų netikrina, įsėda žmogus, sutinka važiuoti už tokią kainą, sako pasirašyti, išklauso replikų, pasirašo sutartėlę. R. K. paaiškino, kad tas sutartis jis išmeta, tai ne specialus dokumentas (b. l. 61-63). Teisminio nagrinėjimo metu R. K. atstovas pateikė 2013 m. sausio 26 d. ir 2013 m. vasario 9 d. sutartis, kuriose nurodyta, kad UAB „N“ (duomenys pakeisti), atstovaujama R. K., įsipareigoja perduoti nuomininkui už užmokestį transporto priemonę Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vienoje sutartyje nurodytas sutarties laikas – nuo 2013 m. 02 (diena, valanda nenurodyta) iki 2013 m. 02 (diena, valanda nenurodyta), kitoje nurodytas sutarties laikas – nuo 2013-01-26, iki – nenurodyta. Sutartyse, prie įrašo nuomininkas, yra rankraštiniai įrašai ir parašai. Atkreiptinas dėmesys, kad duomenų apie tai, jog R. K. protokole nurodytu laiku būtų įgaliotas UAB „N“ (duomenys pakeisti) atstovauti šią įmonę, teisminio nagrinėjimo metu nenurodė nei UAB „N“ (duomenys pakeisti) direktorė, nei pats R. K.. Teisminio nagrinėjimo metu pats R. K. davė paaiškinimus apie tai, kad jis reikšmės dokumentams, kaip jis įvardijo „sutartėlėms“ - neteikdavo, jas išmesdavo, į veiklos esmę nesigilino. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad operatyvaus patikrinimo metu R. K. jokių nuomos sutarčių nepateikė, duodamas parodymus teisme pats paaiškino, kad sutarčių nesaugoja. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš pateiktų sutarčių negalima nustatyti nei jas sudariusio asmens (UAB „N“ (duomenys pakeisti) ar R. K.), nei jos galiojimo termino, taip pat vien iš rankraštinio įrašo negalima nustatyti ir jas pasirašiusio asmens, t. y. šios sutartys neįrodo, kad nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. R. K. vertėsi ne keleivių vežimo taksi, o automobilių nuomos su vairuotojo paslaugos teikimu veikla, kurią numato CK 6.512 str.

Iš bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. R. K. vykdė individualią veiklą - teikė taksi paslaugas automobiliu Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užsakymus gaudavo iš UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerinės, iš klientų imdamas grynuosius pinigus už pervežimą, tą patvirtina byloje esantys Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitai (b. l. 18-20), minėtu laikotarpiu R. K. gavo 2247 Lt pajamų, kurios buvo registruojamos Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (b. l. 13-14). Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad iš byloje esančios 2012-10-03 Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad UAB „N“ (duomenys pakeisti) teikia R. K. tik dispečerinės paslaugas - t. y., gavusi iš kliento užsakymą, UAB „N“ (duomenys pakeisti) ryšio priemonėmis perduoda informaciją apie gautą užsakymą R. K. (b. l. 15). Pasak apelianto, iš byloje esančios bendradarbiavimo sutarties su UAB „N“ (duomenys pakeisti) matyti, kad įmonė įsipareigojo jam pateikti būtent automobilio nuomos užsakymus, o ne užsakymus dėl keleivių vežimo taksi. Apeliantas nurodo, kad liudytoja apklausta R. M., nurodė, kad dispečerinė priima užsakymus tik automobilio nuomai, važiavimo kaina paslaugos gavėjui nurodoma iš anksto remiantis sudaryta lentele, pagal kurią vidutinė valandos trukmės važiavimo kaina 60 Lt. Prieš suteikiant paslaugą nuomos kainą paslaugos gavėjas dar individualiai suderina su nuomotoju. Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, UAB „N“ (duomenys pakeisti) direktorės R. M. parodymai, kuriais remiantis važiavimo kaina priklauso ne nuo kilometražo, o nuo vidutinio laiko, reikalingo tam tikram atstumui įveikti, vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad R. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad UAB „N“ (duomenys pakeisti) dispečerė priimdama užsakymą teiraujasi, kur žmogus yra, kur jam reikės važiuoti, dispečerinėje yra lentelė, pagal tai nustato sumą, kuri priklauso nuo atstumo, laiko (b. l. 64). Tačiau toks liudytojos teiginys tik paneigia apelianto argumentą, kad nuvažiuotas atstumas neturi įtakos paslaugos kainai, kadangi akivaizdu, kad apmokėjimas už apelianto teikiamas vežimo paslaugas siejamas ne su transporto priemonės nuomos laiku, o su faktiškai nuvažiuotu maršrutu, t. y. kilometražu.

Atkreiptinas dėmesys, kad siekiant nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju - faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad R. K. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. R. K. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis atvažiuoja, paima klientą ir nuveža jį iš punkto A į punktą B, t. y. jis davė detalius paaiškinimus apie vykdomą veiklą, atitinkančią taksi veiklos požymius, nurodė, kad į esmę jis nesigilino, patinka, kad nereikia geltonų numerių, draudimas kainuoja kaip paprastam automobiliui (b. l. 62-63). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė R. K., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas racijos pagalba vairuotojui, naudojant dispečerių paslaugas; važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu.

Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą, kad R. K. deklaruojama veikla, t. y. automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teikimas, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 2 d. iki 2013 m. vasario 18 d. realiai vykdoma nebuvo. Prisidengdamas automobilių nuomos su vairuotoju veikla, kuriai teisėtai vykdyti teisės aktai numato mažesnius reikalavimus nei taksi paslaugos teikimui, R. K. faktiškai teikė taksi paslaugas, nors automobilis, kuriuo buvo pervežami keleiviai, tokios paslaugos teikimui nebuvo pritaikytas, t. y. automobilyje nebuvo taksometro, vietoje plafono su užrašu TAKSI buvo tvirtinamas užrašas „moment. nuoma (duomenys neskelbtini)“, tokiu būdu siekdamas išvengti nustatytos rinkliavos už licencijos išdavimą, mokesčių į valstybės biudžetą privalomų reikalavimų vairuotojams, teikiantiems taksi paslaugas.

Kaip minėta, vienas iš esminių ATPK 173 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių yra, kad veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla (tarpusavyje susietų veiksmų visuma), kuria siekiama gauti ar gaunama pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. K. individualią veiklą vykdė nuo 2012-10-02, Gyventojo individualios veiklos pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo duomenimis R. K. nuo 2012-10-11 iki 2013-02-18 gavo 2247 Lt pajamų: per 2012 m. spalio mėn. – 58 Lt, 2012 m. lapkričio mėn. – 50 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. – 52 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 1491 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 596 Lt (b. l. 13-14). Remiantis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo R. K. veiklos sistemingumą ir komercinį pobūdį.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad R. K. pažeidimas, numatytas ATPK 173 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.