Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. (S. A.) ir jo gynėjo advokato A. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (2003-07-04 redakcija) – areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 redakcija) – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Iš S. A. priteista: nukentėjusiajai T. V. 3003 (trys tūkstančiai trys) Lt turtinei žalai atlyginti ir 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. V. 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajai V. V. 80 000 (aštuoniasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Visagino savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš S. A. priteista: nukentėjusiajam K. A. 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti bei nukentėjusiajai J. A. 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Visagino m., R. V., gimusiam 2001 m., ranka sudavė į pakaušį, nuo ko pastarasis nukrito ir krisdamas atsitrenkė į kambaryje esantį baldą, susimušė nugarą. Taip S. A. mažamečiui R. V. sukėlė fizinį skausmą.

Be to S. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės mėn. 19 d., apie 03 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Visagino m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio užpuolė sutuoktinę J. A., ištempė už plaukų iš lovos, ne mažiau kaip tris kartus sudavė rankomis ir kojomis į galvą bei kitas kūno vietas, tuo padarė kraujosrūvą kairės akiduobės srityje, kraujosrūvas ir nubrozdinimus apatiniame žandikaulyje bei sumušė pakaušio sritį, kurioje išsivystė minkštųjų audinių patinimas ir taip nežymiai sutrikdė nukentėjusios sveikatą.

Taip pat S. A. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 15 d., apie 23 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Visagino m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, durdamas septynis kartus peiliu savo sutuoktinei J. A. į krūtinę, pilvą, nugarą ir juosmenį, tuo padarydamas jai durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės žaizdą su VII šonkaulio kremzlinės dalies ir širdies sužalojimais, durtinę-pjautinę kiauryminę nugaros žaizdą su kairės mentės, VII šonkaulio ir plaučių sužalojimais, durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su plonžarnės sužalojimu, dvi durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos kairėje pusėje, durtinę-pjautinę žaizdą nugaroje virš kairės mentės, durtinę-pjautinę žaizdą juosmens kairėje pusėje. Dėl ko nuo krūtinės žaizdos su VII šonkaulio kremzlinės dalies ir širdies sužalojimais įvykus kraujavimui į širdiplėvės ertmę ir širdies tamponadai, nukentėjusioji J. A. mirė.

Skunde cituojami liudytojo Y. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, remiamasi 2013 m. birželio 17 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, 2013 m. gruodžio 16 d. liudytojo V. V. apklausos protokolu, 2013 m. birželio 17 d. S. A. apžiūros protokolu, 2013 m. spalio 24 d. specialisto išvada Nr. 98TPK-119/2013, 2013 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Visagino linija“ charakteristika, Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. teisiamojo posėdžio protokolu, 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d. įtariamojo apklausos protokolais, 2013 m. birželio 17 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu, 2013 m. gruodžio 13 d. daiktų apžiūros protokolu su priedais, 2013 m. lapkričio 27 d. liudytojos A. K. apklausos protokolu, 2013 m. birželio 16 d., 2013 m. lapkričio 21 d. bei 2013 m. lapkričio 26 d. liudytojos T. A. parodymų protokolais.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliantai nurodo, kad, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi kitais, nei pirmiau išvardinti įrodymais, t. y. S. A. prisipažinimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis bei liudytojų parodymais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo aiškinamasi, ar S. A. galėjo padaryti nusikaltimą (nužudyti J. A.) staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiosios poelgio. Skunde nurodoma, kad S. A. galėjo padaryti nusikaltimą būdamas afekto būsenoje dėl patirtų galvos traumų, dėl J. A. neištikimybės, provokuojančio jos elgesio, taip pat gindamasis. Apeliantų teigimu, byloje nustatyta, kad S. A. neatsimena nužudymo momento, todėl liudytojos J. B. parodymai, negali patvirtinti, jog nusikaltimas padarytas sąmoningai. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė S. A. teismo psichiatrinės ekspertizės, įrodymų tyrimą atliko formaliai, todėl klaidingai nustatė, kad S. A. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir tuo pačiu baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos BPK 326, 328 straipsniai). Apeliacinio skundo prašymas neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, taip suformuluoto prašymo tenkinti įstatymas neleidžia. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėja ne tik pagal pareikštą prašymą, bet analizuoja visą skundo turinį.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo prašymas pakeisti Panevėžio apygardos teismo nuosprendį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme iš esmės grindžiamas šiais argumentais: priimdamas skundžiamą nuosprendį, apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi S. A. prisipažinimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialistų išvadomis bei liudytojų parodymais; bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo aiškinamasi, ar S. A. galėjo padaryti nusikalstamą veiką (nužudyti J. A.) staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojos poelgio, kadangi byloje yra duomenų rodančių, kad S. A. neatsimena nužudymo momento, todėl apeliantų teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neskyrė S. A. teismo psichiatrinės ekspertizės, įrodymų tyrimą atliko formaliai; nėra paneigta būtinosios ginties versija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, paneigiami byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė bei įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatomis, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliantai savo teiginiu, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo atsižvelgta į apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus iš esmės grindžia savo argumentą, kad nebuvo aiškinamasi ar S. A. galėjo padaryti nusikaltimą (J. A. nužudymą) staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžainčio nukentėjusio asmens poelgio, taip pat galimai veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, kai kitas žmogus nužudomas kaltininkui staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti; 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Būtina vertinti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia kito asmens garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių. Reikia atsižvelgti į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo.

Vienu iš itin įžeidžiančių poelgių, kuris gali išprovokuoti nužudymą, gali būti pripažinta ir santuokinė neištikimybė. Vertinant, ar santuokinė neištikimybė pripažintina itin įžeidžiančiu poelgiu, reikia atsižvelgti į tai ar ji yra tyčinė, demonstratyvi, ar ja tiesiogiai siekiama kito asmens garbės ir orumo pažeminimo. Taip pat labai svarbu atsižvelgti į laiko tarpą tarp itin įžeidžiančio poelgio ir nužudymo. Nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį galima tik tuo atveju, kai ji realizuojama iš karto po itin įžeidžiančių veiksmų. Jeigu iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar buvo atlikti kokie nors pasirengimo veiksmai, toks nužudymas turi būti kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį. Byloje surinkti duomenys nerodo, kad J. A. kada nors būtų tokiu būdu siekusi pažeminti S. A.. Tai patvirtina ir betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo R. V. parodymai, kuriuose jis teigia, kad nuteistasis S. A. savo raktais atsirakino buto duris, kuriame gyveno J. A. ir jos vaikai. J. A., tuo metu buvusi lauke, skambino nuteistajam, prašė jo išeiti. J. A. grįžus, ji ir nuteistasis S. A. ėmė pyktis, o po to S. A. pasiėmęs peilį kelis kartus dūrė juo J. A. (t. 1, b. l. 95). Liudytoja G. N. pirmosios intancijos teisme nurodė, kad jai R. V. pasakojo, jog J. A. įvykio vakarą konfliktuoti nenorėjo, priėjo prie kompiuterio (t. 4, b. l. 30). Taigi, šiuo atveju J. A. neatliko jokių itin įžeidžiančių veiksmų, po kurių nedelsiant būtų realizuojama nusikalstama veika. Be to, pagal liudytojų J. P., N. S., D. N., G. N. ir N. K. parodymus, nuteistasis buvo agresyvaus charakterio, nuolat grasindavo savo žmonai J. A., jos atžvilgiu naudodavo smurtą (t. 4, b. l. 26 - 30). Liudytoja N. S. pirmosios instancijos teisme teigė, kad išgėręs S. A. pasidaro neadekvatus (t. 4, b. l. 28). Iš bylos duomenų matyti, jog S. A. įvykio dieną vartojo alkoholį (t. 4, b. l. 26). Liudytoja J. B. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad S. A. lipdamas laiptais jai pasakė „eik, ji ten guli“ (t. 1, b. l. 113). Liudytojas S. T. teigė, kad po įvykio nuteistasis S. A. jam sakė „manęs jau nebėra, nes užmušiau žmoną“ (t. 4, b. l. 26). Liudytojas P. L. teigė, kad S. A. atvykęs pas jį sakė, kad žmonai dūrė peiliu (t. 4, b. l. 27). Pagal 2013 m. Gegužės 20 d. Visagino m. apylinkės teismo nutartį, nuteistajam S. A. buvo skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. A., todėl įvykio metu jis neturėjo teisės būti bute, kuriame gyveno J. A. su vaikais. Byloje surinktų įrodymų visetas nesuteikia pagrindo S. A. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį, kadangi nėra nustatyta šiame straipsnyje nurodytų būtinųjų sąlygų, t. y. neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, kaltininko buvimo afekto būsenos ir priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Pirmosios intancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad S. A., iš pykčio ir dėl asmeninių nesutarimų, septynis kartus smogdamas peiliu J. A. siekė ją nužudyti, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai neskyrė S. A. teismo psichiatrinės ekspertizės. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Šiuo atveju faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos teigti, kad S. A. nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, todėl teismo psichiatrinė ar kitokia ekspertizė nebuvo reikalinga.

Nepagrįsti ir apeliantų teiginiai, kad S. A. galėjo nužudyti J. A. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan.. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gręsia besiginančiojo teisėms. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad J. A. būtų kaip nors puolusi S. A.. Atvirkščiai – pats S. A. pirmas puolė J. A.. Tą patvirtina aukščiau nurodyti liudytojų R. V. ir G. N. parodymai, iš kurių matyti, kad J. A. vengė konflikto, nuėjo toliau nuo S. A., tuo tarpu S. A., pasiėmęs peilį, dūrė juo J. A. iš nugaros. Pagal liudytojo R. V. parodymus, S. A. pats atėjo į butą, kuriame gyveno J. A., nors jam pagal 2013 m. gegužės 20 d. Visagino m. apylinkės teismo nutartimi buvo skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios J. A. (t. 1, b. l. 95, t. 4, b. l. 30, t. 2, b. l. 188-189). Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad S. A. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kadangi tam nėra būtinos sąlygos – pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi.

Apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje pateiktas prašymas tokiu būdu, kaip jį suformulavo apeliantai, negali būti tenkinamas ne tik dėl to, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo priimamų sprendimų rūšį bei turinį, bet ir todėl, kad jis yra nepagrįstas, apeliacinio skundo argumentai paneigiami byloje surinktų įrodymų visetu.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. A. ir jo gynėjo advokato A. T. apeliacinį skundą atmesti.