Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-07 · Civilinė byla Nr. 2A-2046-585/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-07
Bylos Nr.
2A-2046-585/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Zelianka
Atsakovas
M. U.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos numeris 2A-2046-585/2015
Teisminio proceso numeris 2-68-3-10910-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo M. U. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui M. U. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 2 102,33 Lt skolą ir procesines palūkanas. Ieškovė teigia, jog ji yra daugiabučio namo, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas, bendrojo naudojimo objektų administratorė. Atsakovas nėra atsiskaitęs su ieškove už jos laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. suteiktas administravimo, komunalines ir techninės priežiūros paslaugas. Atsakovas yra skolingas ieškovei 2 102,33 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Pasak atsakovo, ieškovė nevykdė daugiabučio namo techninės priežiūros, neatliko darbų, kurių atlikimo išlaidas prašė padengti, dalies, be to, netinkamai butų savininkams skirstė reikalaujamas padengti išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 27 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 808,52 Lt skolą ir procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovė administraciniais aktais buvo paskirta namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Šiame name yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas. Ieškovė bylą nagrinėjant teisme detalizavo prašomą priteisti skolą, nurodydama, kad ją sudaro remonto darbų išlaidos, pinigine išraiška sudarančios 1 455,85 Lt (keltuvo nuomos, avarijos nustatymo darbų ir kaminų remonto darbų išlaidos, pinigine išraiška sudarančios atitinkamai 290,79 Lt, 3,01 Lt ir 1 162,04 Lt), bei bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, techninės priežiūros bei šiukšlių išvežimo išlaidos, pinigine išraiška sudarančios 646,48 Lt (atitinkamai 118,50 Lt, 276,76 Lt ir 251,22 Lt). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo rašytinius paaiškinimus, konstatavo, jog nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovė tinkamai vykdė administravimo ir atliekų išvežimo paslaugas. Todėl teismas tenkino ieškovės reikalavimo dalis dėl skolos už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą ir komunalinių atliekų išvežimą priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnalus ir atliktų darbų aktus nustatė, jog ieškovė, būdama namo administratore, vykdė nuolatinius namo stebėjimus, fiksavo pastebėtus defektus, deformacijas ar įrangos gedimus bei juos šalino. Bylos įrodymai patvirtina, jog ieškovė, priešingai negu teigia atsakovas, rengė bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo ir ilgalaikį darbų planą bei rengė ir tvirtino atitinkamus, vykdyti veiklą būtinus dokumentus. Pirmosios instancijos teismo teigimu, gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale nėra užfiksuota, buvo ar ne faktiškai pašalinti defektai, tai yra pakeistos netvarkingos kaminų galvutės, kurie buvo nustatyti 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2013 m. sausio 15 d. Kita vertus, pasak teismo, susipažinus su šio žurnalo turiniu, galima teigti, jog buvo šalinami visi kiti defektai, kurie buvo nustatyti, vykdant nuolatinę namo stebėseną, ir pildomi būtinieji techninės priežiūros dokumentai. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ieškovė teikė techninės priežiūros paslaugas, todėl, teismo vertinimu, atsakovui kilo pareiga atsiskaityti su ieškove už šias paslaugas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės pateiktus įrodymus nustatė, jog kaminų remonto darbai buvo faktiškai atlikti. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimą, jog poreikį atlikti kaminų remonto darbus nulėmė ieškovės neveikimas, pasireiškęs defektų – netvarkingų kaminų galvučių – nepašalinimu. Pasak pirmosios instancijos teismo, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodomą aplinkybę. Be to, į bylą pateiktas 2013 m. spalio 21 d. gyvenamojo namo apžiūros aktas patvirtina, jog yra (buvo) būtina skubiai atlikti kaminų remonto ir apskardinimo darbus. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog kaminų remonto darbai buvo būtini, siekiant išvengti didesnių praradimų ar žalos. Ieškovė, organizavusi šių darbų atlikimą, įvykdė pagrindinį uždavinį – įgyvendino įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog atsakovui kyla pareiga proporcingai turimai daliai atlyginti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo objektų priežiūra – remontu.

Pasak teismo, atsakovas, be kita ko, ginčija ieškovės taikytą išlaidų paskirstymo / skaičiavimo gyventojams metodiką. Pirmosios instancijos teismas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis nustatė, jog atsakovui priklausančio buto naudingasis plotas – 106,61 m², o viso korpuso, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, naudingasis plotas – 420,10 m². Pasak teismo, ieškovė, apskaičiuodama atsakovui tenkančių kompensuoti išlaidų dalį, rėmėsi net didesniu korpuso naudinguoju plotu (487,07 m²), kas lemia, kad atsakovui tenka kompensuoti mažesnę remonto darbų išlaidų dalį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog ieškovės atlikti skaičiavimai nepažeidžia įstatyme įtvirtinto proporcingumo principo, taikytino apskaičiuojant įmokas, mokėtinas už bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimą, todėl atsakovas turi pareigą padengti kaminų remonto darbų išlaidas, pinigine išraiška sudarančias 1 162,04 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkinta ieškinio dalis, ir priimti naują sprendimą – atmesti visą ieškinį.

Atsakovo apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė vykdė daugiabučio namo techninę priežiūrą. Pasak atsakovo, teismas ignoravo tą aplinkybę, kad ieškovė, nustačiusi, jog kaminų galvutės yra netvarkingos, ir tą užfiksavusi gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale, privalėjo kiekvieną mėnesį fiksuoti kaminų (vedinimo šachtų) būklės pokyčius. Be to, ji turėjo atlikti privalomus nuolatinės techninės priežiūros darbus, susijusius su kaminų (vedinimo šachtų) remontu, bet to nepadarė. Šių privalomų funkcijų nevykdymas nulėmė, kad defektai buvo pašalinti, ne techninės priežiūros lėšų sąskaita atlikus paprastus techninės priežiūros darbus, o gyventojų lėšų sąskaita atlikus remonto darbus, pasireiškusius atskirų kaminų išardymu ir perstatymu. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad poreikį atlikti kaminų remonto darbus nulėmė ieškovės neveikimas, pasireiškęs defektų – netvarkingų kaminų galvučių – nepašalinimu, yra klaidinga. Atsakovo teigimu, gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale 2011 m. lapkričio 30 d. ir 2013 m. sausio 15 d. buvo užfiksuota, jog yra netvarkingos kaminų galvutės, ir abiem fiksacijos atvejais rekomenduota jas sutvarkyti. Šiame žurnale nebuvo užfiksuota, jog būtina skubiai atlikti kaminų atnaujinimo darbus. Šis faktas užfiksuotas tik 2013 m. spalio 21 d. Atsakovo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovė beveik dvejus metus nevykdė jai priklausančių vykdyti prievolių. Pasak atsakovo, ieškovė savo prievoles vykdė neapdairiai, nesąžiningai ir ne naudos gavėjų interesais, todėl ji neturi teisės gauti išlaidų kompensacijos;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė taiko tinkamą išlaidų paskirstymo ir skaičiavimo metodiką. Pasak atsakovo, teismas ignoravo tą aplinkybę, jog namo patalpa – palėpė – nėra bendrojo naudojimo objektas. Palėpė, kurios unikalus numeris (duomenys neskelbtini), yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, kuris nuosavybės teise priklauso keliems konkretiems asmenims. Todėl namo naudingasis plotas yra didesnis negu tas, pagal kurį ieškovė paskirsto išlaidas. Vadinasi, jos taikoma metodika neatitinka proporcingumo principo (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalis).

Šalies argumentai

Ieškovė, atsiliepdama į apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Ieškovės atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovas, pagrįstai konstatavo, jog ieškovė teikė techninės priežiūros paslaugas. Pasak ieškovės, šią aplinkybę patvirtina jos į bylą pateikti įrodymai. Ieškovės teigimu, namo patalpų savininkų lėšomis yra vykdomi namo bendrojo naudojimo objektų remonto ir atnaujinimo darbai. Namo techninės priežiūros mokestis yra skirtas vykdyti nuolatinę bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, tai yra nuolat stebėti namo būklę, šalinti smulkius defektus, užtikrinti saugų bendrojo naudojimo inžinerinių sistemų naudojimą ir jų profilaktiką, palaikyti gaisrinę saugą. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo papildomai mokėti už kitus didesnės apimties darbus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaminų remonto darbai buvo būtini, siekiant išvengti didesnių praradimų ar žalos. Vykdyti tokius darbus nebuvo būtinas daugumos butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas;pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovas, pagrįstai konstatavo, jog ieškovė taiko tinkamą išlaidų paskirstymo ir skaičiavimo metodiką. Ieškovė paskirsto išlaidas pagal savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų plotus, vadovaudamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Apeliantui nuosavybės teise priklauso butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini). Ieškovė yra daugiabučio namo, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratorė.

Atliktų darbų aktas (b. l. 72) patvirtina, jog 2013 metų lapkričio mėnesį buvo atlikti kaminų remonto darbai, kurių kaina – 5 309 Lt. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis privalo kompensuoti išlaidų, susijusių su kaminų remonto darbais, dalį, pinigine išraiška sudarančią 1 162,04 Lt. Pagrindinis nesutikimo motyvas yra tas, jog, pasak apelianto, ieškovės neveikimas, pasireiškęs techninės priežiūros darbų neatlikimu, nulėmė prašomų kompensuoti išlaidų atsiradimą.

Apeliantas pagrįstai teigia, jog gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale (b. l. 107-112), be kita ko, kelis kartus (2011 m. liepos 28 d., 2011 m. lapkričio 30 d., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. sausio 15 d., 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. spalio 16 d.) fiksuoti kaminų galvučių defektai. Visais atvejais rekomenduota sutvarkyti kaminų galvutes. Žurnale nėra įrašų, bylojančių, kad nustatytieji kaminų galvučių defektai buvo pašalinti. Ieškovė neneigia to fakto, kad ji nepašalino aptariamų defektų. Ieškovė šios bylos procese laikosi pozicijos, jog kaminų galvučių defektų šalinimas nėra daugiabučio namo techninė priežiūra. Tam pritarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo pritarti tokiai pozicijai.

Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąraše, kuris yra statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ priedas, be kita ko, nustatyta, jog daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindiniams darbams priskiriami nuolatiniai daugiabučio namo techninės priežiūros darbai ir organizacinės priemonės, susiję su namo bendrojo naudojimo objektų būklės stebėjimu, vertinimu, atnaujinimo darbų planavimu, techninės priežiūros dokumentacijos tvarkymu, bendrųjų konstrukcijų ir inžinerinių sistemų techniniu aptarnavimu, saugaus naudojimo užtikrinimu ir namo bendrojo naudojimo objektų smulkių defektų šalinimu, atliekant paprastojo remonto darbus, kurie nenumatyti metiniame ir / ar ilgalaikiame namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų plane, taip pat kiti darbai, būtini įgyvendinti namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros privalomuosius reikalavimus, tarp jų – namo kaminų, vėdinimo ir lifto šachtų plyšių ir įtrūkimų užtaisymas, vėdinimo kaminėlių smulkių defektų šalinimas (11 punktas).

Gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale nėra detalizuoti kaminų galvučių defektai. Šiame žurnale tiesiog nurodyta, jog yra netvarkingos kaminų galvutės, taigi ieškovė, vykdydama namo priežiūrą, neatskleidė kaminų galvučių „netvarkingumo“ pobūdžio, defekto turinio. Šis neaiškumas traktuotinas ieškovės, kuri pagal pareigas privalo tinkamai tvarkyti techninės priežiūros dokumentaciją, teigiančios, kad kaminų galvučių defektų šalinimas nėra daugiabučio namo techninės priežiūros dalykas, nenaudai. Gyvenamojo namo apžiūros aktas (b. l. 73) patvirtina, jog 2013 m. spalio 21 d. buvo atlikta neeilinė daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų apžiūra. Atlikus šią apžiūrą, nustatyta, jog nuo kamino trupa plytos, yra neapskardintos kamino galvutės. Aktu rekomenduota skubiai atlikti kaminų remonto ir apskardinimo darbus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu nustatytų aplinkybių analize, labiau tikėtina, kad kaminų defektai, užfiksuoti gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale, būtent ir pasireiškė tuo, jog nebuvo apskardintos jų galvutės. Tokių defektų šalinimas – kaminų apskardinimas – yra nuolat vykdytinos daugiabučio namo techninės priežiūros, kaip ji apibrėžta Daugiabučių namų techninės priežiūros pagrindinių darbų sąraše, dalykas. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste galima konstatuoti, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė tiek, kiek nepašalino kaminų galvučių defektų, netinkamai vykdė daugiabučio namo techninę priežiūrą. Todėl ieškovė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti, kad apeliantas sumokėtų jai už tokius, nevykdytus techninės priežiūros darbus.

Ieškovės 2014 m. kovo 24 d. veiklos ataskaitoje (b. l. 58-59), be kita ko, užfiksuota, jog ji techninės priežiūros lėšomis atliko latakų valymo darbus, kurių kaina – 747,77 Lt. Latakų valymo darbai yra užfiksuoti ir atliktų darbų akte (b. l. 34). Apeliantas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad ji, siekdama atlikti latakų valymo darbus, nuomojosi autobokštelius ir keltuvą. Teismas konkretizavo šią savo išvadą, nurodydamas, jog ieškovė nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokie tretieji asmenys, pagal kokią sutartį ir kokia kaina nuomojo ieškovei nurodytus daiktus. Nurodomos aplinkybės nepagrindimas savaime nereiškia, kad ieškovė neatliko latakų valymo darbų. Gyvenamojo namo techninės priežiūros žurnale yra užfiksuoti tiek latakų užteršimo, tiek jų valymo darbų atlikimo faktai. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ieškovė neatliko aptariamų darbų.

Ieškovė pirmosios instancijos teisme reikalavo priteisti iš apelianto 276,76 Lt už jos vykdytą daugiabučio namo techninę priežiūrą. Šios bylos apeliaciniame procese konstatuota, jog ieškovė tiek, kiek nepašalino kaminų galvučių defektų, netinkamai vykdė daugiabučio namo techninę priežiūrą. Kita vertus, pripažinta, jog ieškovė, įgyvendindama techninę priežiūrą, atliko latakų valymo darbus, kurių atlikimo faktą neigė apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra objektyvios galimybės nustatyti, kokia apimtimi turėtų būti patenkintas analizuojamas ieškovės reikalavimas. Apeliantas dviem argumentais atsikirto į šį reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, jog vienas apelianto nurodomas argumentas pasitvirtino, kitas – ne, konstatuoja, jog apeliantas privalo sumokėti ieškovei 40,08 Eur (138,38 Lt) už techninę priežiūrą.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai priteisė ieškovei 1 162,04 Lt kompensaciją už kaminų remonto darbus. Apelianto teigimu, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog pačios ieškovės, reikalaujančios kompensacijos, neteisėtas neveikimas nulėmė išlaidų susidarymą.

Kaip jau buvo nustatyta, šios bylos procese aptariami kaminų defektai buvo nustatyti dar 2011 m. liepos 28 d. Asmenys, veikę ieškovės vardu, rekomendavo sutvarkyti kaminų galvutes. Ieškovė nepaisė ir nereagavo į jos pačios vardu veikusių asmenų rekomendacijas ir ilgesniu negu dvejų metų laikotarpiu nesugebėjo imtis techninės priežiūros darbų, siekdama pašalinti kaminų defektus. Ieškovė yra savo srities profesionalė, todėl jai, administruojant daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus, yra keliami padidinti rūpestingumo, atidumo ir apdairumo standartai. Be to, ieškovė privalo veikti išimtinai naudos gavėjų – butų ir kitų patalpų savininkų – interesais (Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 11 dalis, 4.242 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra akivaizdus tas faktas, jog kaminų galvučių defektai galėjo ir, svarbiausia, turėjo būti pašalinti gerokai anksčiau, negu tą padarė ieškovė. Ieškovės neveikimas, pasireiškęs savalaikiu kaminų defektų nepašalinimu, yra nepateisinamas ir neteisėtas veiksmas. Ieškovė neveikė taip, kaip ji turėjo pagal pareigas veikti ir kaip šios bylos faktinių aplinkybių kontekste veiktų kitas administravimo srities profesionalas. Ieškovė šiuo savo neveikimu prisiėmė neigiamų padarinių kilimo riziką.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog ieškovei, nustačiusiai, jog yra netvarkingos kaminų galvutės, protingu terminu apskardinus šias galvutes, būtų užkirstas kelias susidaryti situacijai, užfiksuotai 2013 m. spalio 21 d. gyvenamojo namo apžiūros akte, tai yra eliminuota ar minimalizuota plytų trupėjimo nuo kamino (kaminų) galimybė, nes kaminų apskardinimo viena iš paskirčių – kaminų konstrukcijos apsaugojimas nuo neigiamo atmosferos poveikio. Kartu nebūtų kilusi būtinybė atlikti kaminų remonto darbus, vykdytinus paskirstytinų butų ir kitų patalpų savininkų lėšų sąskaita (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant, egzistuoja nustatyto ieškovės neteisėto neveikimo ir išlaidų, susijusių su kaminų remonto darbų atlikimu, ryšys. Šių remonto darbų išlaidos, kaip pasekmės, nėra pernelyg nutolusios nuo ieškovės neteisėto neveikimo, pasireiškusio savalaikiu kaminų defektų nepašalinimu. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ieškovė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti, kad apeliantas savo lėšomis pašalintų neigiamų padarinių, kurie atsirado dėl pačios ieškovės neteisėto neveikimo, dalį. Ieškovas neįrodė (ir neįrodinėjo), kad kaminų plytų ištrupėjimo defektai atsirado arba atsirastų nepriklausomai nuo apsauginio kaminų galvučių apskardinimo darbų nevykdymo. Todėl, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, turi būti atmesta ieškovės reikalavimo dalis dėl 1 162,04 Lt kompensacijos už kaminų remonto darbus priteisimo.

Be to, nors ir nekeičia bylos baigties, svarbu pažymėti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė taiko tinkamą išlaidų paskirstymo ir skaičiavimo metodiką. Susipažinus su ieškovės pateiktais įrodymais (b. l. 58-59) ir jos paaiškinimais, galima konstatuoti, jog ji, remdamasi daugiabučio namo naudinguoju plotu, nustato, kokia yra apeliantui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis, ir, atsižvelgdama į taip nustatytą apelianto dalį, paskirsto jam išlaidas.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog daugiabutyje name, kurio bendrasis plotas – 687,70 m², naudingasis plotas – 420,10 m², yra trys negyvenamosios patalpos, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, tai yra dvejos kūrybinės dirbtuvės, unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei pastogė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Bendrasis šių patalpų plotas – 206,88 m². Šios negyvenamosios patalpos priklauso atitinkamiems asmenims, tarp kurių, beje, nėra apelianto. Taigi, aptariamos patalpos nėra daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektai, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys butų savininkams. Vadinasi, nustatant, koks yra santykis, pagal kurį identifikuotina apeliantui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis (Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 7 dalis), prie daugiabučio namo naudingojo ploto turi būti pridedami negyvenamųjų patalpų, unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), plotai. Tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visą bylą išsprendė teisingai. Apeliantas skundžia tik sprendimo dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas pakeičia sprendimą ir papildomai atmeta ieškovės materialinio subjektinio reikalavimo dalis dėl 138,38 Lt už techninę priežiūrą ir 1 162,04 Lt kompensacijos už kaminų remonto darbus priteisimo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

Pakeitus skundžiamą sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).

Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 282,23 Eur (974,50 Lt) bylinėjimosi išlaidas, tai yra 20,85 Eur (72 Lt) žyminio mokesčio išlaidas (b. l. 4, 41) ir 261,38 Eur (902,50 Lt) išlaidas už advokatų pagalbą (b. l. 5-8, 142-145). Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis pirmosios instancijos teisme patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Patenkinta ieškinio dalis sudaro 24,17 procento, atmesta dalis – 75,83 procento. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintą ieškinio dalį, priteisia ieškovei iš apelianto 68,21 Eur (235,54 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Apeliantas šios bylos apeliaciniame procese patyrė 15,93 Eur (55 Lt) žyminio mokesčio išlaidas. Ieškovė šiame bylos etape patyrė 121 Eur išlaidas už advokato pagalbą.

Patenkinta apeliacinio skundo dalis sudaro 90,38 procento, atmesta dalis – 9,62 procento. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į patenkintą ir atmestą apeliacinio skundo dalis, priteisia apeliantui iš ieškovės 14,40 Eur (49,71 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, ieškovei iš apelianto – 11,64 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ iš M. U. priteista 138,38 Lt už techninę priežiūrą ir 1 162,04 Lt kompensacija už kaminų remonto darbus, ir šioje dalyje atmesti ieškinį. Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ iš M. U. 147,16 Eur (508,10 Lt), 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą 147,16 Eur sumą nuo 2014 m. kovo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 68,21 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ iš M. U. 11,64 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Priteisti M. U. iš uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ 14,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjas Vytautas Zelianka