Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto suinteresuoto asmens D. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti D. D..

Teismas, išnagrinėjęs bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas, vadovaudamasis LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 straipsniu, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti D. D., nes yra grėsmė, kad jis (pacientas) gali padaryti esminę žalą savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Nurodo, kad 2015-11-11, 11 val. 25 min. pacientas hospitalizuotas į ligoninę. D. D. antrąją gydymo dieną pasirašė sutikimą gydytis, tačiau 2015-11-17 parašė prašymą, kuriuo atsisakė tolimesnio gydymo. Paciento mąstymas nenuoseklus, pagreitėjęs, emocijos labilios, neadekvačios.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria leista apeliantą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti, yra pagrįsta ir teisėta.

Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė nurodo, kad teismo nutartis išduoti leidimą apeliacine tvarka neskundžiama, todėl apeliacinis procesas pagal suinteresuoto asmens pareikštą atskirąjį skundą turi būti nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka. Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas dėl teismo nutarties, kuria sprendžiamas vienos iš pagrindinių asmens teisių – teisės į laisvę ir asmens neliečiamumą, klausimas. Atsižvelgiant į šio klausimo svarbą, vien tai, kad šis klausimas pirmosios instancijos teismo sprendžiamas supaprastinto proceso tvarka dėl būtinybės užtikrinti proceso operatyvumą, nesudaro prielaidų užkirsti suinteresuotam asmeniui kelią siekti, kad priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas būtų patikrintas apeliacinės instancijos teismo. Ta aplinkybė, kad šis klausimas apeliacinės instancijos teismo paprastai yra sprendžiamas jau pasibaigus priverstiniam suinteresuoto asmens gydymui, taip pat nėra pakankama teigti, kad pirmos instancijos teismo procesinio sprendimo, priimto šiuo klausimu, teisėtumas ir pagrįstumas apskritai negali būti vertinamas, ar kad toks vertinimas nėra tikslingas. Nors tiesioginių teisinių pasekmių apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl priverstinės hospitalizacijos, esant pasibaigusiam priverstinės hospitalizacijos terminui, neturėtų, tačiau apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad asmuo buvo priverstinai hospitalizuotas neteisėtai, šis procesinis sprendimas galėtų turėti netiesioginių teisinių pasekmių – priverstinai hospitalizuotas asmuo turėtų teisinį pagrindą kreiptis į teismą reikalaudamas žalos atlyginimo iš asmenų, dėl kurių kaltės jis buvo neteisėtai hospitalizuotas (PSPĮ 31 straipsnis).

LR CK 2.26 straipsnis, reglamentuojantis fizinio asmens laisvės apribojimo atvejus, numato, jog asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dvi paras, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu (CK 2.26 str. 4 d.).

Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Minėto įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tuo atveju, kai pacientas yra priverstinai hospitalizuojamas, psichiatrijos įstaigos administracija privalo ne vėliau kaip per 2 paras kreiptis į teismą. Teismas, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, turi teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo pradžios (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 28 str. 2 d.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad apelianto (paciento) psichikos būklę vertino gydytojų konsultacinė komisija, kuri 2015-11-18 išvadoje nurodė paciento diagnozę – paranoidinė šizofrenija. Gydytojų konsultacinė komisija minėtoje išvadoje konstatavo, kad esama psichopatologija yra nuspalvinta afekto, aktuali, lemia paciento elgesį, todėl pacientas yra neprognozuojamo elgesio, socialiai pavojingas, gali padaryti žala savo bei aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Taigi 2015-11-18 gydytojų konsultacinės komisijos išvadoje buvo nustatytos visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas dėl paciento psichikos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Įrodymų, paneigiančių gydytojų konsultacinės komisijos išvadas, apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir apeliantas.

Pateiktas atskirasis skundas taip yra grindžiamas argumentu, kad reikia papildomų medikų patikrinimų bei įrodymų apelianto būklei įrodyti, tačiau nei civilinio kodekso, nei Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo normos tokių privalomų papildomų gydytojų patikrinimų, esant pareiškėjo prašymui leisti priverstinai hospitalizuoti ir pateikus Gydytojų konsultacinės komisijos išvadą, nenumato.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė priverstinio hospitalizavimo ir gydymo taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, todėl konstatuoja, jog teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 str., 337 str. 1 p., 339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.