Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, 1-2270-1015/2016

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-10-12
Bylos Nr.: 1-2270-1015/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-10-1-01067-2014-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Ingrida Mikužytė
Kaltinamasis: Š. B., S. D.
Advokatai: Mykolas Girdiušas, Anna Grinevič

Kategorijos

1.2.14.3.1Paprastas plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
1.2.14.5.1Paprastas sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-2270-1015/2016Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01067-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.1; 1.2.14.5.1 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 12 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Mikužytė,sekretoriaujant Rasai Pladaitei,dalyvaujant prokurorui Valdemarui Baranauskui,kaltinamiesiems Š. B., S. D.,kaltinamojo Š. B. gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,kaltinamojo S. D. gynėjai advokatei Annai Grinevič,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

Š. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, nedirbantis, pagrindinio išsilavinimo, registruotas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teistas: 1) Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį - laisvės apribojimu 10 mėnesių, paskiriant įpareigojimą; 2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2 veikos), galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemonę; 3) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (trys veikos), 187 straipsnio 3 dalį, 284 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), paskirta 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu skirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 metai 3 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant įpareigojimus bei baudžiamojo poveikio priemonę; Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir Š. B. pasiųstas atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; 4) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (6 veikos), 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 5 mėnesiams; čia bausmė subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 2 mėnesiams,

šiuo metu atliekantis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje,

kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį, ir

S. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Trakų r., be pilietybės, nevedęs, nedirbantis, pagrindinio išsilavinimo, registruotas (duomenys neskelbtini) k., Rūdiškių sen., Trakų r., teistas: 1) Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – 5 MGL dydžio bauda, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartimi paskirta bauda pakeista į 30 val. viešųjų darbų; 2) Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams; 3) Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį paskirtas 30 parų areštas, subendrinus su bausme, paskirta pagal Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė subendrinta 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir 3 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus; Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas panaikintas ir S. D. pasiųstas atlikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. spalio 8 d. nuosprendžiu paskirtą 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę,

kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. B. ir S. D., panaudodami fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent:

Š. B. ir S. D., veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, 2014 m. spalio 17 d. apie 23.30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, kelyje Sudervė – Dūkštos, Vilniaus rajone, kelkraštyje, A. R. išlipus iš ten sustojusios automobilio AUDI A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir paėjus tolyn atlikti gamtinių reikalų, Š. B. kartu su S. D. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, taip pat išlipo iš minėto automobilio ir nuėję A. R. iš paskos, sudavė pastarajam smūgius į nugarą ir galvą, nuo ko šis nukrito ant žemės, tada Š. B., S. D. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, spardė A. R. į įvairias kūno vietas, suduodami nukentėjusiajam ne mažiau 30 smūgių ir padarydami A. R. odos nubrozdinimus pakaušio srityje, poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairėje smilkininėje srityje, kairiame ausies kaušelyje ir kairėje užausinėje srityje, muštinę žaizdą smakro dešinėje pusėje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste, kairiame petyje ir kairiame dilbyje, odos žaizdas kairėje plaštakoje ir nugaros kairėje, daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje abipus, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos ir juosmens kairėje pusėje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, po ko Š. B., S. D. ir asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, už kojų atitempę A. R. prie automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įkrovė pastarąjį į šio automobilio bagažinę ir įsėdę į minėtą automobilį pavažiavo iki miškelio, automobiliui sustojus iš bagažines ištraukė A. R. ir paliko, o patys automobiliu AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiavo, tokiu būdu užvaldė V. R. įmonės vardu registruotą automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 10 000 litų (2896,20 eurų) vertės, su jame likusia A. R. striuke, 100 litų (28.96 eurų) vertės, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefono aparatai - „SAMSUNG“, 50 litų (14,48 eurų) vertės, ir „LG“, 500 litų (144, 81 eurų) vertės; piniginę, 50 litų (14,48 eurų) vertės, su joje buvusiais pinigais - 500 litų (144,81 eurų) ir A. R. vardu išduotais dokumentais - asmens tapatybės kortele ir vairuotojo pažymėjimu bei automobilio bagažinėje likusia vyriška rankine, 100 litų (28.96 eurų) vertės.

Be to, S. D. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014 m. spalio 19 d. kreipėsi į UAB „Aunela“, įmonės kodas 2187004, buveinės adresas Vytenio g. 6-110, Vilnius, dėl automobilio nuomos, bei prisistatydamas R. J. ir nutylėdamas esminę apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybę, kad automobilio grąžinti neketina, pateikė R. J. vardu išduotus paieškomus vairuotojo pažymėjimą Nr. 9duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu suklaidindamas UAB „Aunela“ direktorių N. K., kuris dėl suklydimo apgaulės įtakoje sutiko išnuomoti automobilį ir sudarė transporto priemonės nuomos sutartį, kurios pagrindu S. D. laikotarpiui nuo 2014 m. spalio 19 d. iki 2014 m. spalio 20 d. buvo perduotas naudotis UAB „Aunela” priklausantis automobilis RENAULT MEGANE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 12 000 litų (3475,54 eurų) vertės, ir tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „Aunela“ priklausantį turtą - automobilį RENAULT MEGANE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas UAB „Aunela“ 12 000 litų (3475,54 eurų) materialinę žalą.

Dėl kaltinimų pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį

Surinkti duomenys

Apklaustas teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis Š. B. prisipažino kaltu. Parodė, kad atvažiavo L. G. ir nukentėjusysis su Audi 6 prie kazino. Atvažiavo jie dviese. Lukas pasiūlė važiuoti pas paneles, bet nebuvo vairuotojo. Pasisiūlė A. S., nukentėjusysis jam davė raktelius. Jie visi susėdo į automobilį - jis, L., S., D. ir K.; A. vairavo, šalia jo sėdėjo nukentėjusysis, gale L. prie lango, po to K., jis (Š. B.) ir S. D.. Važiavo link Avižienių, kur – jis nežino, L. tarėsi, o jis (Š. B.) buvo girtas. Po to sustojo kelyje, nukentėjusysis norėjo atlikti gamtinių reikalų, jis išlipo pirmas. Buvo šurmulys, jis (Š. B.) išlipo, tuo metu nukentėjusįjį mušė. Iš inercijos jis irgi pradėjo mušti nukentėjusįjį, sudavė į krūtinės sritį. Nurodė, kad tiksliai pasakyti, kas tiksliai mušė, negali, jis prie to prisidėjo, be jo nukentėjusįjį mušė gal 2-3 asmenys. Kai jis buvo mušamas, L. ir V.v buvo mašinoje, jų įvykio metu jis nematė. Nukentėjusiojo toje vietoje, laukuose nepaliko, patalpino į bagažinę, jis (Š. B.) prie to prisidėjo, kas dar buvo, sunku pasakyti, bet vienas jo jis nebūtų įtempęs į mašiną, S. ir D. padėjo. Nuvežė toliau, prie žmonių, į mišką, išlaipino iš mašinos – paėmė iš bagažinės, be smurto, padėjo ant žemės ir jį paliko. Jis (Š. B.) padėjo. Parodė, kad nukentėjusysis buvo su kostiuminėmis kelnėmis, su striuke, bet kai išnešė jį iš bagažinės, jis buvo jau be striukės. Važiuojant nebuvo kalbos, kad sumušti nukentėjusįjį, viskas vyko ekspromtu, kai jis pamatė, kad nukentėjusįjį muša, apie pagrobimą negalvojo. Įsėdo atgal į mašiną ir toliau važiavo, kur tiksliai, jis nežino, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nesiorientavo. Buvo užmigęs, pažadino policijos pareigūnas. Kai policijos pareigūnai paprašė pateikti automobilio dokumentus, tai juos rado automobilio dėkle ir parodė. Jis matė pažymėjimą, taip pat matė telefoną Sony Ericson. Konfiskavo mašiną ir visi išsiskirstė – jis su S. D. į vieną pusę, A. į kitą. Po to atvyko A. tėvai, jį su D. nuvežė į miestą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis S. D. savo kaltę pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pripažino iš dalies. Parodė, kad jie buvo kazino – jis, Š. B., Baksioras (jo vardo nežino). Atėjo L. ir nukentėjusysis, jie į juos nekreipė dėmesio, žaidė toliau, išėjo į lauką parūkyti. Nukentėjusysis atėjo ir pasakė, kad turi automobilį, ir paklausė, gal jie žino kur merginų. Baksioras pasakė, kad žino, kur yra plotas ir merginų, paprašė pavažiuoti aikštelėje su mašina, o vėliau visi sėdo ir išvažiavo. Jie klausė Baksioro, kur važiuoja, jis atsakė, kad žino. Jiems nerūpėjo, kur važiuoja, nes buvo išgėrę, svarbiausia buvo, kad važiavo pas merginas. Automobilyje priekyje sėdėjo R., Baksioras už vairo, jis, Š. B., S., Pelėdžiukas sėdėjo automobilio gale, ten sėdėjo keturiese. Prie miško paprašė, kad sustotų atlikti gamtinių reikalų, kartu su juo išlipo dar kažkas. Kai jis atsisuko, buvo mušamas vienas žmogus. Buvo Baksioras, vėliau ir Š. išlipo iš automobilio. Matė, kad nukentėjusįjį muša Baksioras, kiek smūgių sudavė, neskaičiavo, Š. puolė irgi mušti, nes gal galvojo, kad mušė jį (S. D.) arba Baksiorą. Viskas įvyko labai greitai, kas kiek smūgių sudavė, nežino. Nukentėjusysis buvo priklaupęs, jis jau negalėjo suduoti smūgių. Taigi mušė Baksioras, Š. ir jis. Paaiškino, kad jis (S. D.) labiau pastūmė nukentėjusįjį, turėdamas tikslą, kad jo daugiau nemuštų, prie muštynių prisidėjo iš inercijos. Išlipo V. K., paklausė, už ką muša, jam atsakė, kad ne jo reikalas. Tada jie įgrūdo nukentėjusįjį į bagažinę, jis (S. D.) irgi padėjo, įkėlė jis ir Baksioras, sugalvojo Baksioras. Iki tol važiuojant, visi buvo linksmi, nebuvo kalbų, kad reikia pavogti mašiną. Po to dar pavažiavo, kai sustojo, ištraukė nukentėjusįjį iš bagažinės, dar sudavė kelis smūgius ir paliko. Baksioras pasakė, kad ne jų reikalas, kai išmetė nukentėjusįjį. Parodė, kad tada dar nuvažiavo į Vilnių, važinėjo, kol juos sustabdė pareigūnai, patikrino asmens tapatybes. Baksioras buvo girtas už vairo, automobilį sustabdė pareigūnai ir jį paėmė. Policijos pareigūnams dokumentų nepateikė, jo paprašė automobilio dėtuvėje pažiūrėti vairuotojo teisių, jis paieškojo, rado. Tuo metu Š. B. buvo girtas, buvo automobilio gale. Parodė, kad nukentėjusiojo daiktų neėmė, turėjo su savimi paprastą telefoną, ar tai Siemens, ar Samsung. Tikslo pavogti mašiną jis neturėjo, buvo išgėręs, tiesiog norėjo nuvažiuoti pas merginas. Pagarsinus kaltinamojo parodymus (t. 2, b. l. 182, 187) parodė, kad tikėti reikia parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu.

Nukentėjusysis A. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2014 m. spalio 17 d. susipažino su L. G., užsikalbėjo, galvojo, ką veikti. L. pasakė, kad jo draugai kazino, pasiūlė nuvažiuoti pas juos. Kazino buvo Š., Sieras, visi žmonės, kurie buvo paminėti kaltinamajame akte. Jie pabuvo, kažkas pasiūlė važiuoti pas paneles. Jis (A. R.) buvo išgėręs, Baksioras pasakė, kad turi teises, nėra išgėręs ir gali važiuoti, todėl sėdo už vairo. Jis (A. R.) atsisėdo šalia, o kiti keturi mašinos gale. Jie nesakė, kur važiavo, iš pradžių matė, kad važiuoja link Avižienių, į mišką. Mašinoje juokavo, jis nieko neįtarė. Kažkas paprašė sustoti atlikti gamtinių reikalų. Jis (A. R.) išlipo, taip pat išlipo kažkas iš automobilio galo, tikrai išlipo kaltinamieji Š. B. ir S. D., taip pat S.. Dėl kitų – L. ir A. S. nėra tikras, nes buvo tamsu. Dabar neatsimena, ar pradėjo daryti gamtinius reikalaus, bet išgirdo žodžius, kad jo kelionė baigta, ir pajuto smūgius į galvą. Nuo mašinos buvo paėjęs gal vieną metrą. Užsidengė galvą, kad tik dantų neišmuštų, nutarė, kad prieš juos nesipriešins, nes jų buvo daugiau. Sukniubo, tikėjosi, kad kai sukniubs, jį nustos mušti, bet mušė toliau. Buvo gal 3-4 asmenys, nes jį spardė iš skirtingų pusių. Atsimena, kad prabudo suledėjęs ryte, mano, kad buvo praradęs sąmonę, ieškojo pagalbos, pranešė apie pavogtą mašiną. Asmenys nuo jo buvo tokiu atstumu, kad galėjo iš kojos įspirti. Po to sužinojo, kad automobilis policijoje, iš daiktų jame nieko nebuvo, tik paliktos sąskaitos faktūros bagažinėje, buvo prišiukšlinta, prirūkyta. Iš jo buvo pavogti telefonai Samsung – jis buvo paprastas, darbinis, ir jo asmeninis telefonas LG liečiamu ekranu. Telefonai buvo striukėje, kur buvo striukė, neatsimena.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. R. atpažino L. G. kaip L., apie kurį davė parodymus. Taip pat atpažino A. S. kaip asmenį, vardu A., vairavusį jo automobilį, atpažino Š. B. ir S. D. kaip asmenis, kurie dalyvavo jo atžvilgiu įvykdytame plėšime (t. 1, b.l. 82-84, 94-97, 99-101, 102-105, 106-109). Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas A. R. parodė lošimo namus, esančius Ukmergės gatvėje Vilniuje. (t. 1, b.l. 87-89).

Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas A. S. parodė, kad nelabai atsimena, kas buvo. Nurodė, kad teisiamajame posėdyje pagarsintų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepatvirtina, nes neprisimena, kada juos davė, po protokolais pasirašė, bet pasirašė po bet kuo, ką jam davė pareigūnai. Parodė, kad jis vairavo Audi A6 nurodytą dieną, papasakoti, kas dar važiavo, negali, nežino, gal nukentėjusysis, kaltinamieji ir buvo mašinoje, praėjo jau daug laiko. Važinėjo po Vilnių, buvo kazino. Parodė, kad nematė, jog nukentėjusysis būtų mušamas, nežino, ar iš jo buvo kas pavogta, iš mašinos jis nebuvo išlipęs, išlipo tie, kas buvo mašinoje. Iš pradžių S. D. sėdėjo mašinos gale, kai sustabdė policijos pareigūnai, jis sėdėjo priekyje, raktelius atidavė policijos pareigūnams. Kas jam davė raktelius nuo automobilio, neatsimena.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas L. G. parodė, kad su nukentėjusiuoju atsitiktinai susitiko prie naktinės parduotuvės, pakalbėjo, tada buvo kilęs konfliktas. Vėliau jis liko su A., visi nuvažiavo į kazino, nusprendė važiuoti pas peneles, kazino susitiko su Š., taip pat buvo E. ir A.. E. buvo labai išgėręs, išsikvietė taksi ir išvažiavo namo, o jis, Š., A., S., V. įsėdo į A. mašiną, A. sėdėjo už vairo. Visi atsisėdo į mašiną, važiavo link Avižienių pasiimti E. Ž.. Iki įvykio A. vairavo, nukentėjusysis sėdėjo priekyje, šalia vairuotojo, jis sėdėjo gale, kairėje prie durelių, prie jo V., tada Š. ir S. prie dešinės pusės durelių. Važiuojant jokių konfliktų nebuvo, niekas nesitarė, neplanavo, kad nukentėjusįjį sumušti, nežino, kodėl vaikinai taip pasielgė. Sustojo, bet tikslios vietos negali pasakyti, nes buvo tamsu, ten buvo laukai. Pirmas išlipo A., dėl jo prašymo buvo sustota, kas išlipo po jo, pasakyti negali, savo pusės durelių jis (L. G.) neatidarė, liko mašinoje, visi kiti išlipo. A. nuėjo – gal gamtinių reikalų, paskui jį išlipo ir kiti. Tada jis išgirdo kažkokius garsus, kad mušamas. V. grįžo, pasakė, kad nukentėjusįjį muša, vėliau jis nebuvo išlipęs. Jis (L. G.), išgirdęs riksmus, šaukė – „Vyrai, baikit“, bet nesiliovė. Po 5 min. visi grįžo, A. atvedė visi, išskyrus V., kas į bagažinę krovė, nematė, nes buvo tamsu, šviesos buvo išjungtos. A. įdėjo į bagažinę, jis girdėjo kažkokius garsus, lyg aimanavimą. Po to automobilis sustojo, A. išmetė į laukus, S. atsisėdo priekinėje sėdynėje. Kiek atsimena, A. išlipo su striuke, kai jį nešė į automobilį, jis buvo be striukės. Vėliau nuvažiavo į Šeškinės kazino, ten žaidė, išgėrė alaus, jis pasiliko kazino, o V., S., Š. ir A. išvažiavo toliau.

Dėl parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, L. G. paaiškino, kad tikėti reikia pastaraisiais (t. y. duotais ikiteisminio tyrimo metu) parodymais, nes detalių duodant parodymus teisiamajame posėdyje gerai neprisimena, geriau atsiminė ikiteisminio tyrimo metu.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3647/14(01) po 2014 m. spalio 21 d. atliktos apžiūros konstatuota: „1. A. R. padaryta odos nubrozdinimai pakaušio srityje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairėje smilkininėje srityje, kairiame ausies kaušelyje ir kairėje užausinėje srityje, muštinė žaizda smakro dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos dešiniame žaste, kairiame petyje ir kairiame dilbyje, odos žaizdos kairėje plaštakoje ir nugaros kairėje, daugybiniai odos nubrozdinimai nugaroje abipus, poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos ir juosmens kairėje pusėje, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2014-10-18), paveikus kietais bukais daiktais. 2. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu“ (t 1, b.l. 86).

Automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole užfiksuota, kad išoriškai matosi, jog visi automobilio agregatai yra vietoje, kėbulas tvarkingas, tačiau šiame automobilyje yra nuleistas galinis dešinės pusės ratas, pažeista dešinės pusės priekinio rato plastmasinė apdaila (posparnis ir plastmasinė dalis prie posparnio). Automobilio salone užvedimo spynelėje yra raktas (t 1, b.l. 59-74).

Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo gauta administracinio teisės pažeidimo medžiaga: 2014 m. spalio 18 d. administracinio teisė pažeidimo protokolas dėl to, jog 2014 m. spalio 18 d. 9.40 val. Vilniaus rajone Sudervės kaimo Kernavės gatvėje A. S., gim. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nustatytas lengvas 0,51 promilių girtumo laipsnis, neturėdamas teisės vairuoti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarimu A. S. pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 129 straipsnyje, ir jam skirta 4000 litų bauda be automobilio konfiskavimo (t. 1, b.l. 46-58).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas G. T. parodė, kad įvykio aplinkybių neatsimena. Pagarsinus jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, juos patvirtino, daugiau nieko papildomai paaiškinti negalėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. T. parodė, kad pagal numatytą darbo grafiką nuo 2014 m. spalio 18 d. 06.30 val. iki 2014 m. spalio 18 d. 19.30 val. kartu su patruliu Ž. L. dirbo pagal atskirą priemonių planą Sudervės kaime, Kernavės gatvėje, kur buvo tikrinamos transporto priemonės. Kartu su jais dirbo ir kitas ekipažas, kuriame dirbo būrio vadas J. D.. Apie 9.40 val. buvo sustabdytas ir patikrintas automobilis AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šį automobilį pradėjo tikrinti kitas ekipažas. Jiems prisijungus prie patikrinimo, paaiškėjo, kad minėto automobilio vairuotojas prisistatė A. S., gim. (duomenys neskelbtini), kuris paaiškino, jog teisių vairuoti transporto priemonę neturi, o automobilį vairuoja paprašytas draugo. Šiame automobilyje be vairuotojo buvo dar du keleiviai. Vienas sėdėjo šalia vairuotojo, o kitas miegojo ant galinės sėdynės. Visi minėti asmenys pateikė savo duomenis, kurie buvo patikrinti per duomenų bazę. Jis tikrino šio automobilio keleivio, kuris sėdėjo šalia vairuotojo, duomenis, kurių jau neprisimena, tačiau tikrinamo asmens išvaizda atitiko duomenų bazėje esančią nuotrauką. Šį asmenį atpažinti gali. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad vairuotojas A. S. vairavo minėtą transporto priemonę neturėdamas teisių jos vairuoti, o be to jam buvo nustatytas 0.51 girtumo laipsnis, todėl buvo nušalintas nuo vairavimo, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o transporto priemonė nugabenta į saugojimo aikštelę. Kadangi minėti asmenys buvo patikrinti per duomenų bazę ir jie nesukėlė jokio įtarimo, jų duomenys nebuvo įtraukti į atlikto patikrinimo medžiagą. Visi trys asmenys buvo paleisti, o automobilis išgabentas (t. 1, b.l. 136-137).

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas G. T. atpažino S. D. kaip patikrinto automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivį, sėdėjusį šalia vairuotojo (t. 1, b.l. 138-141).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. L. parodė, kad aplinkybių detaliai neatsimena. Bet kiek atsimena, vienas iš kaltinamųjų (S. D.) buvo automobilyje, kuriuo važiavo iš viso trys asmenys, automobilis buvo sustabdytas, jis bendravo tik su vairuotoju, kurio teismo posėdžių salėje nėra. Buvo vykdoma transporto tikrinimo priemonė, buvo sustabdytas automobilis, surašytas protokolas, automobilis išvežtas į saugojimo aikštelę. Tik po to, kai baigėsi reidas, grįžtant buvo pranešta budėtojui, kad tas pats automobilis buvo pagrobtas.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas Ž. L. atpažino S. D. kaip patikrinto automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivį, sėdėjusį šalia vairuotojo (t. 1, b.l. 144-150).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas J. D. parodė, kad įvykio aplinkybių tiksliai neatsimena, nes viskas vyko seniai. Pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos liudytojas patvirtino, parodė, kad buvo vykdomas reidas Sudervės gyvenvietėje. Sustabdžius mašiną, joje buvo 3 asmenys - priekyje du ir gale miegojo neblaivus pilietis. Vairuotojas pateikė asmens dokumentus, mašinos dokumentų nepateikė, keleivis prisistatė automobilio savininku, pateikė draudimo dokumentus ir asmens dokumentą. Vairuotojas buvo jaunas, šalia sėdėjo apie 40 metų vyras, gale miegojo jaunas vaikinas. Sukėlė įtarimų, kad asmuo neturi teisės vairuoti, buvo įformintas teises pažeidimas, automobilis nuvarytas saugoti. Kai buvo paprašyta dokumentų, keleivis dokumentų pradėjo ieškoti automobilio daiktadėžėje, jis įtikinamai nurodė, kad yra mašinos savininkas. Grįžus į komisariatą buvo gautas pranešimas, kad automobilis pagrobtas. Bandė ieškoti asmenų, bet paieška nepavyko.

Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas J. D. atpažino S. D. kaip patikrinto automobilio AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keleivį, sėdėjusį šalia vairuotojo (t 1, b.l. 154-157).

Motyvuojamoji dalis

Dėl duomenų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Š. B. ir S. D. kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pažymėtina, kad kaltinamajame akte formuluojant kaltinimą, nurodoma, kad Š. B. ir S. D. veikė bendrai su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra išskirtas į atskirą tyrimą. Taigi šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pasisakoma tik dėl kaltinamųjų Š. B. ir S. D. veikos, niekaip nevertinant ir nepasisakant dėl kitų asmenų, dėl kurių kaltinamieji aktai su byla nėra perduoti teismui, veiksmų.

Š. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad prisipažįsta kaltu, taip pat S. D. nurodė, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Iš kaltinamųjų parodymų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad jie iš esmės pripažįsta tam tikras aplinkybes, susijusias su fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį A. R., o būtent: Š. B. nurodė, kad, būdamas neblaivus, pagalvojo, kad muša kažkurį iš jo draugų, todėl iš inercijos irgi puolė mušti nukentėjusįjį, o S. D. iš esmės nurodė, kad irgi mušė nukentėjusįjį, patikslindamas, kad jis labiau ne mušė, o tiesiog pastūmė nukentėjusįjį, siekdamas, kad jis būtų mažiau mušamas. Be to, kaltinamieji taip pat pripažino, kad jie prisidėjo nukentėjusįjį A. R. patalpinant į automobilio bagažinę ir vėliau jį iš bagažinės iškeliant ir paliekant jį gulėti miškelyje. Tačiau jie nurodė, kad tikslo pagrobti automobilį neturėjo. Be to, kaltinamieji nurodo iš esmės kitokias aplinkybes, nei nurodyta kaltinamajame akte, susijusias su trečiuoju asmeniu, galimai dalyvavusiu atitinkamos veikos padaryme.

Kaip minėta, Š. B. ir S. D. kaltinami plėšimu. Nagrinėjamoje byloje aktualioje situacijoje teismas pažymi, kad siekiant atitinkamą veiką kvalifikuoti kaip plėšimą, turi būti nustatyta, kad siekiant pagrobti, užvaldyti svetimą turtą, panaudojamos atitinkamos prievartos priemonės – fizinis smurtas, grasinimas tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimama galimybė priešintis, ir šios prievartos priemonės turi būti panaudotas prieš atimant svetimą turtą, jo atėmimo metu arba siekiant šį turtą išlaikyti.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertina, jog nustatyta, kad kaltinamieji Š. B. ir S. D. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Pirmiausia pažymėtina, kad tam tikras aplinkybes, susijusias su smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimu, jie iš esmės pripažino. Kaip minėta, Š. B. parodė, kad išlipus iš mašinos, kai ji sustojo, kažkam paprašius atlikti gamtinių reikalų, jis pamatė, kad kažkas yra mušamas, todėl būdamas neblaivus, galvodamas, kad mušamas kažkas iš jo draugų, irgi iš inercijos puolė mušti, kaip paaiškėjo vėliau, nukentėjusįjį A. R.. Parodė, kad sudavė į krūtinės sritį, parodė, kad be jo nukentėjusįjį mušė gal dar 2-3 asmenys. Taip pat parodė, kad jis (Š. B.) prisidėjo ir prie nukentėjusiojo patalpinimo į automobilio bagažinę, taip pat, pavažiavus toliau, nukentėjusiojo išėmimo iš bagažinės, po ko jis buvo paliktas miške. S. D. parodė, kad kai sustojo automobilis ir jis išlipo, pamatė, kad mušamas žmogus, prie to prisidėjo ir jis (S. D.) labiau iš inercijos, ir labiau ne mušė, o pastūmė jį, kad nukentėjusį mažiau muštų. Taip pat S. D. parodė, kad jis taip pat padėjo įkelti nukentėjusįjį į bagažinę, taip pat, pavežus šiek tiek toliau, padėjo iškelti nukentėjusįjį iš bagažinės, po ko nukentėjusysis buvo paliktas miške.

Vertinant Š. B. ir S. D. parodymus dalyje dėl fizinio smurto prieš nukentėjusįjį, taip pat kitų jiems inkriminuoto kaltinimo aplinkybių, teismas taip pat pastebi, be kita ko, jog iš esmės jie nurodė, kad pagrindinis ir aktyviausiai veikęs asmuo, asmuo, dalyvavęs atliekant atitinkamus veiksmus, taip pat, kaip nurodė, sugalvojęs viską, buvo A. S., o ne asmuo, nurodytas kaltinamajame akte. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje teismas vertina ir pasisako tik dėl konkrečių kaltinamųjų Š. B. ir S. D. veikų ir negali vertinti bei pasisakyti dėl kitų asmenų, dėl kurių kaltinamieji aktai nėra perduoti teismui, veiksmų.

Vertinant kaltinamųjų parodymus dėl jų veiksmų panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, pažymėtini nukentėjusiojo parodymai. A. R. parodė, kad jiems šešiems (nukentėjusiajam, A. S., L. G., V. K., Š. B. ir S. D.) važiuojant, kaip nurodė, pas merginas, kur tiksliai važiavo – jis nežino, ir kažkam paprašius sustoti atlikti gamtinius reikalus, nukentėjusysis išlipo, taip pat kažkas išlipo ir iš automobilio galo, tikrai išlipo kaltinamieji Š. B. ir S. D., dėl kitų jis nebuvo tikras. Greitai už nugaros išgirdo žodžius, kad jo kelionė baigta, ir pajuto smūgius į galvą; užsidengė galvą, sukniubo, bet jį vis tiek mušė, mušė gal 3-4 asmenys, nes jį spardė iš skirtingų pusių. Pažymėtina, kad teismas pripažįsta nukentėjusiojo parodymus dalyje dėl fizinio smurto prieš jį iš esmės nuosekliais – ir ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad po to, kai jis sukniubo, užsidengdamas galvą, jis iš esmės buvo intensyviai mušamas, jį spardė kojomis iš skirtingų pusių (t. 1, b. l. 76, 81, 91, 111).

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G3647/14(01), surašytos 2014 m. spalio 21 d. atlikus nukentėjusiojo A. R. apžiūrą, nustatyta, kad šioje išvadoje aprašyti nukentėjusiojo padaryti sužalojimai, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, galėjo būti padaryti A. R. nurodytu laiku – t. y. 2014 m. spalio 18 d. (po vidurnakčio) (t. 1, b.l. 86). Taigi ši specialisto išvada iš esmės patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl fizinio smurto prieš jį pobūdžio (intensyvumo).

Taigi įvertinus nurodytų įrodymų – tiek kaltinamųjų parodymus, tiek ir nukentėjusiojo parodymus, taip pat minėtos specialisto išvados duomenis, teismas sprendžia, kad įrodyta, jog Š. B. ir S. D. veikė aktyviai, mušdami nukentėjusįjį (panaudodami prieš jį fizinį smurtą), taip pat atimdami jam galimybę priešintis (patalpinus į automobilio bagažinę bei jį paliekant miške). Be to, pripažintina, kad jie veikė bendrai, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą bei atimdami jam galimybę priešintis. Pažymėtina, jog nors, kaip nurodė Š. B., jis pradėjo nukentėjusįjį mušti iš inercijos, iš pradžių pagalvojęs, kad muša kažką iš jo draugų, vis dėlto jis tęsė atitinkamus veiksmus ir po to – t. y. patalpinant nukentėjusįjį į bagažinę, jį iškeliant iš bagažinės ir paliekant miške, kai jau nurodytos aplinkybės dėl suklydimo dėl neblaivumo, inercijos ir pan. niekaip nebegali paaiškinti to, kodėl jis minėtus veiksmus tęsė. Analogiškai S. D. atžvilgiu – nors, kaip nurodė, jis tik prisijungė prie mušimo iš inercijos, nes buvo neblaivus ir pan., visgi jis niekaip nepaaiškino po to sekusių jo veiksmų, prisidedant prie nukentėjusiojo patalpinimo ir išėmimo iš bagažinės bei palikimo miške. Be to, įvertinus tiek nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo intensyviai mušamas – iš pradžių suduoti smūgiai į galvą, vėliau, jam sukniubus, jis buvo spardomas iš skirtingų pusių, taip pat jau minėtoje specialisto išvadoje nustatytus nukentėjusiojo sužalojimus, iš dalies kaltinamojo Š. B. parodymus, kad be jo, nukentėjusįjį mušė 2-3 asmenys, tarp jų ir S. D., teismas pripažįsta, jog S. D., parodydamas, jog jis labiau tik stūmė nukentėjusįjį, siekdamas, kad jis būtų mažiau mušamas, iš esmės siekia sumenkinti savo vaidmenį ir atliktus veiksmus, kadangi, kaip išplaukia iš jau minėtų įrodymų, nukentėjusysis greitai suklupo (sukniubo), po ko jau buvo spardomas iš skirtingų pusių (taigi šiuo atžvilgiu S. D. parodymai, jog jis iš esmės tik stūmė nukentėjusįjį, vertintini kritiškai). Vertinant, kiek smūgių buvo suduota nukentėjusiajam, pažymėtina, jog duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, A. R. parodė, kad jam buvo suduota apie 15-20 smūgių (t. 1, b. l. 82), ne mažiau 30 smūgių (t. 1, b. l. 111). Teismas, įvertinęs specialisto išvadoje nurodytus A. R. padarytus sužalojimus, tarp jų ir atitinkamose kūno vietoje konstatuotus daugybinius sužalojimus, vertina, jog aplinkybė, kad nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau 30 smūgių, yra įrodyta objektyviai.

Tačiau, kaip minėta, siekiant atitinkamą veiką kvalifikuoti kaip plėšimą, būtina nustatyti, jog atitinkamas fizinis smurtas ar kitoks galimybės asmeniui priešintis atėmimas buvo panaudotas siekiant pagrobti svetimą turtą. Nagrinėjamoje byloje kaltinamieji neigia nurodyto požymio buvimą jų veikoje, teigdami, jog tikslo pagrobti svetimą turtą jie neturėjo, taip pat kad jie nepagrobė nukentėjusiojo valdyto bei jam priklausančio turto.

Teismas, vertindamas nurodyto požymio buvimą, pirmiausia pastebi, jog kaltinamieji kaltinami tuo, kad atitinkamą nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimą atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: t. y. dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad nusikalstamą veiką daro kartu, o ne vienas. Pažymėtina, kad apie tyčią sprendžiama ne tik pagal asmenų paaiškinimus, tačiau ir pagal tam tikras objektyvias aplinkybes – asmenų elgesį, situaciją ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje situacijoje kaltinamieji, duodami parodymus teisiamojo posėdžio metu, nurodė, kad važiuojant automobiliu iki įvykio, nebuvo tariamasi dėl plėšimo, turto pagrobimo ir pan. Liudytojas L. G. parodė, kad iki įvykio važiuojant automobiliu, jokių konfliktų nebuvo, niekas nesitarė, neplanavo, kad nukentėjusįjį sumušti. Nukentėjusysis A. R. taip pat parodė, kad važiuojant automobiliu iki įvykio, automobilyje buvo juokaujama, jis nieko neįtarė.

Kita vertus, pažymėtina, kad atitinkamas susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos darymo stacijoje, susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu, jis gali pasireikšti ir konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika, atitinkamais konkrečiais veiksmais ir pan.). Be to, susitarimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, savo veiksmus ir pan.

Taigi nagrinėjamoje situacijoje neabejotinai nustačius, kad kaltinamieji Š. B. ir S. D. atliko konkrečius veiksmus, pasireiškusius fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį, taip pat galimybės nukentėjusiajam priešintis atėmimu (patalpinant jį automobilio bagažinėje, po to jį iškėlus ir palikus miške), taip pat nustačius, kad nurodytomis aplinkybėmis palikus nukentėjusįjį miške, kaltinamieji kartu su kitais kartu buvusiais asmenimis nuvažiavo nukentėjusiojo teisėtai valdytu (V. R. įmonei priklausančiu) automobiliu, važinėjosi šiuo automobiliu, kol buvo sustabdyti policijos pareigūnų ir automobilis buvo paimtas, pripažintina, kad kaltinamieji Š. B. ir S. D. atliko dalį plėšimo objektyviųjų požymių, taigi veikė kaip bendrininkai vykdant nurodytą nusikalstamą veiką.

Šiuo aspektu pastebėtina, kad, kaip nustatyta tiek iš nukentėjusiojo parodymų, tiek ir kitų įrodymų – kaltinamųjų parodymų, liudytojo L. G. parodymų, aplinkybė, kad automobilis Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso (yra teisėtai valdomas) būtent nukentėjusiajam, kaltinamiesiems buvo žinoma. Taigi aktualioje situacijoje, kai nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir jis buvo paliktas miške (kaip minėta – taip pat ir aktyviais kaltinamųjų veiksmais), kaltinamieji akivaizdžiai žinojo, jog nurodytas automobilis yra nukentėjusiojo, be kita ko, įvertinus ir tai, kad jokių kitokių aplinkybių ar priežasčių, galėjusių nulemti fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį ir jo palikimą miške, kaltinamieji nenurodė, tokių duomenų byloje taip pat nėra, objektyvi susiklosčiusi situacija, teismo vertinimu, kai kaltinamieji su kitais asmenimis nukentėjusiojo automobiliu išvažiavo jau be jo teisėto valdytojo (t. y. nukentėjusiojo), neturėjo palikti kaltinamiesiems jokių abejonių, kad automobilis yra pagrobtas ir kad jie aktyviais ir bendrais veiksmais dalyvauja šios nusikalstamos veikos padaryme. Taigi atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė bendrininkams kyla nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko realizuojant nusikalstamą sumanymą, kritiškai vertintini kaltinamųjų parodymai apie tikslo pagrobti automobilį nebuvimą – kaip minėta, nukentėjusįjį palikus miške, jie kartu su kitais asmenimis įsėdo į automobilį, ir, žinodami, kad automobilis yra nukentėjusiojo, juo išvažiavo, taip šį svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė.

Todėl teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą bei nurodytus motyvus, sprendžia, kad kaltinamųjų Š. B. ir S. D. veiksmai, atlikti bendrininkų grupėje (kaip bendravykdytojų), tiesiogiai panaudojant prieš nukentėjusįjį A. R. fizinį smurtą, patalpinant jį į automobilio bagažinę ir po to, iškėlus iš bagažinės ir palikus nukentėjusįjį miške, dėl ko, kaip konstatuota specialisto išvadoje Nr. G3647/14(01), nukentėjusiajam A. R. buvo padaryti atitinkami sužalojimai, įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b.l. 86), yra įrodyti. Taip pat, nepaisant to, kad kaltinamieji neigė esminio elemento, būtino veiką kvalifikuoti kaip plėšimą – o būtent, kad nurodytas fizinis smurtas bei atėmimas galimybės priešintis buvo panaudoti siekiant pagrobti svetimą turtą, buvimą, visgi jau minėti argumentai tai paneigia, kadangi kaltinamieji, palikę nukentėjusįjį miške, išvažiavo nukentėjusiojo automobiliu, jį taip pagrobdami. Teismas taip pat pripažįsta tyčios jų veiksmuose buvimą – jie suvokė, kad naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, atima jam galimybę priešintis, patalpindami į bagažinę bei po to, iškėlę iš bagažinės, palikdami miške, ir išvažiuoja pagrobtu nukentėjusiojo automobiliu, ir to siekė.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl nurodytų motyvų, atsižvelgdamas į tai, kad nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji plėšimo sudėties požymiai, teismas pripažįsta Š. B. ir S. D. kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kaltinimo pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis S. D. pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje. Parodė, kad motinai reikėjo pervežti baldus. Jis paskambino firmai, jam pasakė, kad yra busas. Nuvažiavo, moteris jam padavė raktus, pasirašyti nedavė, paklausė, ar jis yra be mašinos, jis buvo be mašinos, moteris jam davė raktus, pasakė, kad aikštelėje stovi autobusiukas, jis jį paėmė ir išvažiavo su juo, prisipylė kuro. Po to paskambino firmos savininkas ir pasakė, kad įvyko klaida ir kad reikia pakeisti mašina. Jis grįžo, pasakė, kad už 100 litų pripylė degalų, jam pasakė, kad bus nuskaičiuota, ir tada davė Renault Megane. Automobilio negrąžino, paliko Trakuose, kapinių stovėjimo aikštelėje, nes išvyko į Angliją. Paaiškino, kad R. J. dokumentus – pasą ir vairuotojo pažymėjimą – rado Sereikiškių parke, po savaitgalio, kurią dieną, negali pasakyti. Automobiliu naudojosi vieną dieną, antrą dieną jį paliko, už antrą dieną sumokėti pinigų neturėjo, nes reikėjo pinigų išvažiuojant į Angliją. Į Angliją važiavo ne šiuo automobiliu, važiavo su E. Ž., kitų vardų neatsimena, važiavo su Ernesto automobiliu.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas N. K. parodė, kad paskambino žmogus, prisistatė, automobilio pasiimti atvyko kaltinamasis S. D., bet pateikė ne savo dokumentus. Išsinuomavo automobilį, kadangi įvykis buvo seniai, nebeatsimena, kokiomis sąlygomis, lyg ir vienai dienai, buvo savaitgalis. Kaip tik turėjo tokį automobilį, kokio ieškojo, todėl išnuomavo, kai automobilio negrąžino, bandė skambinti nurodytu telefonu, bet neprisiskambino, todėl buvo kreiptasi į teisėsaugos instituciją. Kiek atsimena, asmuo sakė, kad automobilio reikėjo ar kažką pervežti, ar kraustytis, automobilį jis (N. K.) išnuomojo asmeniškai. Iki šiol automobilis nerastas. Dėl civilinio ieškinio nurodė, kad suma yra atsižvelgiant į automobilio rinkos vertę įvykio metu, 12 000 litų (3475 eurai).

Ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu liudytojas N. K. atpažino S. D. kaip asmenį, kuriam buvo išnuomotas automobilis (t. 1, b.l. 174-176).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. J. parodė, kad 2014 m. spalio 17 d. kartu su broliu buvo kavinėje „Mėnulis“, esančioje Ukmergės gatvėje Vilniuje šalia prekybos centro „BIG“. Apie 23.30 val. su broliu išėjo iš minėtos kavinės ir prie jų prisikabino penki nepažįstami vaikinai, kurie taip pat buvo minėtoje kavinėje. Su broliu puolė nuo jų bėgti ir jis pajuto, kad nuplėšė nuo peties rankinę, kurioje buvo jo vardu išduoda asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelės, piniginė su joje buvusiais 20 litais ir raktai. Vėliau, šalia tos vietos esančiame miškelyje, rado savo rankinę, piniginę ir raktus, kitų jo daiktų ir dokumentų joje nebuvo. Dėl minėto įvykio kreipėsi į policiją. Vaikinų, kurie užpuolė jį su broliu, atpažinti negali, nes šie jam buvo nepažįstami, viskas vyko labai greitai, o be to lauke buvo jau gana tamsu (t. 1, b.l. 187).

Pranešime iš Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK nurodyta, kad minėtame komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 str. 1 d. dėl to, jog 2014 m. spalio 17 d. apie 23 val. Perkūnkiemio g. 2, Vilniuje iš R. J. buvo pagrobta rankinė, kurioje buvo jo vardu išduota asmens tapatybės kortelė ir vairuotojo pažymėjimas (t. 1, b.l. 189).

S. D. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sprendžiant klausimą dėl atitinkamos veikos atitikties nurodytos nusikalstamos veikos požymiams, pirmiausia pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, požymis – tai apgaulės panaudojimas, siekiant atitinkamai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Teismų praktikoje nurodoma, kad apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu dėl atitinkamų faktų, aplinkybių, kurios yra esminės apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perleidimo.

Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, kurie yra nuoseklūs, sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, pripažįsta juos įrodymais. Šių įrodymų pagrindu teismas pripažįsta nustatytomis šias aplinkybes: S. D. 2014 m. spalio 19 d. kreipėsi į UAB „Aunela“ dėl automobilio nuomos, bei, sudarydamas nuomos sutartį dėl UAB „Aunela” priklausančio automobilio RENAULT MEGANE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 12 000 litų (3475,54 eurų) vertės, prisistatė kitu asmeniu – o būtent R. J., pateikdamas R. J. vardu išduotus dokumentus – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini). UAB „Aunela“ direktorius N. K. S. D. laikotarpiui nuo 2014 m. spalio 19 d. iki 2014 m. spalio 20 d. sutiko perduoti nuomos sutarties (sudarytos su R. J. vardu prisistačiusiu S. D.) pagrindu naudotis UAB „Aunela” priklausantį automobilį RENAULT MEGANE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 12 000 litų (3475,54 eurų) vertės, kuris UAB „Aunela“ nebuvo grąžintas, jo buvimo vieta nenustatyta.

Vertindamas šias nustatytas aplinkybes BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių kontekste, teismas pirmiausia pažymi, jog galimybę naudotis nurodytu svetimu, t. y. UAB „Aunela“ priklausančiu turtu – automobiliu RENAULT MEGANE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys enskelbtini0, S. D. įgijo panaudodamas apgaulę – o būtent, prisistatydamas svetimu R. J. vardu bei pateikdamas nuomos sutarties sudarymui šio asmens (R. J.) vardu išduotus dokumentus – vairuotojo pažymėjimą bei asmens tapatybės kortelę, jis nuslėpė ir esminę šios sutarties sudarymui aplinkybę – kad neketina grąžinti šio automobilio, kadangi, kaip pripažino kaltinamasis S. D., pinigų sumokėti už antrą nuomos dieną jis neturėjo. Taip pat pažymėtina, kad prisistatydamas svetimu vardu, jis iš esmės apsunkino UAB „Aunela“ ginti pažeistas savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, kas taip pat liudija, kad nurodyti veiksmai pagrįstai kvalifikuotini kaip sukčiavimas – t. y. svetimo turto įgijimas panaudojant apgaulę. Nurodyta veika padaryta tiesiogine tyčia, kadangi akivaizdu, jog prisistatydamas kito asmens vardu (pateikdamas kito asmens vardu išduotus vairuotojo pažymėjimą bei asmens tapatybės kortelę) bei pasiimdamas svetimą turtą – automobilį bei jo negrąžindamas, jis įgijo svetimą turtą, ir tokių padarinių siekė.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, jog yra konstatuoti visi S. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos – sukčiavimo - tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios pusės požymiai, todėl pripažintina, kad kaltinamasis S. D. padarė nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmės skyrimo ir kitų klausimų

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamiesiems, vadovaudamasis Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalimi, pirmiausia atsižvelgia į tai, kad Š. B. ir S. D. įvykdytas plėšimas – smurtinis, tyčinis (tiesioginė tyčia), apysunkis nusikaltimas, nusikalstama veika baigta. S. D. įvykdytas sukčiavimas – tyčinis (tiesioginė tyčia), baigtas nesunkus nusikaltimas nuosavybei.

Vertinant aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę Š. B., teismas pirmiausia pažymi, kad yra pagrindas konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kadangi teisiamojo posėdžio metu jis prisipažino kaltas, pripažino padaręs atitinkamus fizinio smurto prieš nukentėjusįjį veiksmus, kas lėmė, atitinkamai, pripažinimą, kad jis padarė plėšimą (tai, jog jis iš esmės nepripažino tam tikrų plėšimui kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių, teismo vertinimų, yra susiję būtent su jo veikos teisiniu vertinimu, o ne faktinėmis aplinkybėmis), be to, šias aplinkybes iš esmės jis prisipažino ir ikiteisminio tyrimo metu; teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiojo. Jo atsakomybę sunkina tai, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) – ši nustatyta aplinkybė buvo inkriminuota kaltinamajame akte, ir, įvertinus įrodymus, šiame nuosprendyje nustatyta. Pažymėtina, jog nusikalstamą veiką Š. B. įvykdė būdamas neblaivus, iš jo parodymų seka, jog tai turėjo įtakos veikos padarymui, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė jam nebuvo inkriminuota, jos nevertina kaip atsakomybę sunkinančios, siekiant nesunkinti jo padėties.

Teismas taip pat atsižvelgia į kitas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo už nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, padarymą Š. B.: jo jauną amžių, išsilavinimas pagrindinis, nėra dirbęs (t. 2, b. l. 145, 146), nevedęs, iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo administracine tvarka baustas (t. 2, b. l. 97-100), teistas keturis kartus (už nusikaltimus nuosavybei, viešosios tvarkos pažeidimus ir kt.) (t. 2, b. l. 101-144), šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę; nėra gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, Priklausomybės ligų centre nekonsultuotas (t. 2, b. l. 147-149).

Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje pareikštas nukentėjusiojo A. R. civilinis ieškinys dėl žalos, kilusios dėl plėšimo, atlyginimo, žala (jos dalis) nėra atlyginta.

Taigi įvertinus visumą minėtų reikšmingų skiriamos bausmės individualizavimui aplinkybių, ypač į tai, kad, kaip minėta, Š. B. ne kartą teistas (nagrinėjamą nusikaltimą padarė būdamas 3 kartus teistas), spręstina, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam Š. B. paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Į nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgia ir spręsdamas klausimą dėl bausmės – laisvės atėmimo – dydžio (BK 61 str. 2 d.), ypač akcentuojant nustatytą kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad jis atsiprašė nukentėjusiojo už fizinio smurto panaudojimą prieš jį, į aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, todėl nustato laisvės atėmimo bausmės dydį, mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis.

Nustatyta, kad Š. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2016 m. gegužės 17 d.) pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas 182 straipsnio 1 dalyje (6 veikos), 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo 2 metams 5 mėnesiams bausmė. Ši bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 2 mėnesiams.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika padaryta 2014 m. spalio 17 d., t. y. iki minėto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio priėmimo, pastarasis nuosprendis yra įsiteisėjęs, todėl sprendžia, kad yra pagrindas, vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę Š. B. subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta laisvės atėmimo bausme, taikant dalinį sudėjimą, ir į bausmę įskaitant pagal nurodytą nuosprendį atliktą bausmės dalį.

Š. B. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, jam kardomoji priemonė nepaskirta, pagrindo skirti kardomąją priemonę iki bausmės vykdymo pradžios taip pat nėra.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo S. D. už nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, teismas pažymi, kad yra pagrindas konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą dalyje dėl kaltinimų pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nors S. D. nurodė, kad iš dalies prisipažįsta dėl plėšimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog jo parodymai nebuvo nuoseklūs, palyginus su ikiteisminio tyrimo metu duotais, be to, yra pagrindo manyti, kad duodamas parodymus jis siekė sumenkinti savo vaidmenį veikos padaryme, sprendžia, kad pagrindo konstatuoti šios lengvinančios atsakomybę aplinkybės buvimą ir dėl Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nėra.

Jo atsakomybę sunkina tai, kad Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.) – ši nustatyta aplinkybė buvo inkriminuota kaltinamajame akte, ir, įvertinus įrodymus, šiame nuosprendyje nustatyta. Analogiškiais argumentais kaip ir dėl Š. B., jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažintina tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas neblaivus. Taip pat teismas įvertina jo atsakomybės individualizavimui reikšmingas aplinkybes: nevedęs, išsilavinimas pagrindinis, iki išvykimo į užsienį buvo baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 44-47), teistas 3 kartus už nusikaltimus nuosavybei (t. y. už vagystes) (t. 2, b. l. 48-61), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre negydytas, Priklausomybės ligų centre nekonsultuotas (t. 3, b. l. 6-66).

Kaip minėta, byloje pareikštas nukentėjusiojo A. R. civilinis ieškinys dėl žalos, kilusios dėl plėšimo, atlyginimo, žala (jos dalis) nėra atlyginta. Be to, UAB „Aunela“ yra pareiškusi civilinį ieškinį dėl žalos, padarytos dėl sukčiavimo. Žala nėra atlyginta.

Teismas, įvertinęs visumą minėtų reikšmingų skiriamos bausmės individualizavimui aplinkybių, ypač atsižvelgia į tai, kad, kaip minėta, S. D. iki šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo teistas 3 kartus, t. y. už vagystes, savo ruožtu šiuo nuosprendžiu jis pripažintas kaltu, be kita ko, už plėšimą, kas rodo, kad asmens daromos nusikalstamos veikos linkusios sunkėti, be to, matyti, kad už ankstesnius nusikaltimus jam buvo paskirta bauda, kuri pakeista į viešuosius darbus, už kitas nusikalstamas veikas jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, tačiau už paskutiniąją veiką bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir jis pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę, (t. 3, b. l. 48-52), be to, šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas jis padarė nepraėjus ir pusei metų nuo jo paleidimo iš pataisos namų, atlikus laisvės atėmimo bausmę (t. 3, b. l. 52), kas leidžia vertini, jog švelnesnės rūšies jam paskirtos bausmės nepasiekė bausmės paskirties. Taigi dėl šių aplinkybių spręstina, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnyje reglamentuota bausmės paskirtis bus pasiekta kaltinamajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Į nurodytas aplinkybes teismas atsižvelgia ir spręsdamas klausimą dėl bausmės – laisvės atėmimo – dydžio (BK 61 str. 2 d.), pažymint, kad S. D. teisiamojo posėdžio metu dalyje dėl jam pareikštų kaltinimų pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį atsiprašė nukentėjusiojo A. R. už fizinio smurto panaudojimą prieš jį, į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, į aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo vaidmenį nusikalstamos veikos (plėšimo) padaryme, todėl nustato laisvės atėmimo bausmės, skirtinos už kiekvieną iš jo padarytų nusikalstamų veikų, dydį, mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis. Teismas, atsižvelgdamas į jau minėtą aplinkybę, kad S. D. už anksčiau padarytą nusikalstamą veiką buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, tačiau šis vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatų dėl bausmės vykdymo atidėjimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos S. D. pagal Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, bendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų – Belfasto apygardos teismo teisėjo 2016 m. birželio 1 d. nurodymo (t. 2, b. l. 168-172) - nustatyta, kad S. D. buvo nurodytą dieną (2016 m. birželio 1 d.) laikomas suėmime Jungtinėje Karalystėje, iki kol jis bus perduotas.

Lietuvos Respublikai iš Jungtinės Karalystės pargabentas 2016 m. birželio 14 d. (t. 2, b. l. 166-167) ir sulaikytas. Vilniaus miesto 2016 m. birželio 15 d. nutartimi nutarta S. D. skirtą kardomąją priemonę – suėmimą – palikti galioti ir nustatyti 2 (dviejų) mėnesių terminą, skaičiuojant jį nuo 2016 m. birželio 14 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi suėmimo terminas pratęstas dar dviem mėnesiams, skaičiuojant nuo 2016 m. rugpjūčio 14 d.

Taigi vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į S. D. bausmės laiką įskaitytinas jo sulaikyme bei suėmime būtas laikas nuo 2016 m. birželio 1 d. Pastebėtina, kad paaiškėjus, jog S. D. faktiškai buvo sulaikytas (Jungtinėje Karalystėje) anksčiau nei 2016 m. birželio 1 d., klausimas dėl jo faktinio sulaikymo laiko įskaitymo į bausmę gali būti sprendžiamas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 361 straipsnio nuostatomis, taikant nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo institutą.

Dėl civilinių ieškinių, ekstradicijos ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

A. R. ieškiniu prašo priteisti jam padarytą turtinę žalą 1470 eurų (5074 litų) sumai. Nurodė, kad nuostolį sudaro: pagrobtų daiktų vertė – 1291 Lt (374 eurų), išlaidos dėl medicininės apžiūros – 46 Lt (13,32 eurų), advokato išlaidos – 2000 Lt (579,24 eurai), dėl automobilio atsiėmimo iš saugojimo aikštelės – 1102 Lt (319,16 eurų), dėl automobilio remonto – 635,25 Lt (181,08 eurai) (t. 1, b.l. 120). Su ieškinio pareiškimu jis pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad jis 2014 m. spalio 21 d. Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Pasų skyriuje sumokėjo 112 Lt (t. 1, b. l. 124), 2014 m. spalio 23d. VĮ Regitra sumokėjo 129 Lt (37,36 Eur) už vairuotojo pažymėjimo išdavimą (t. 1, b. l. 125), Valstybinei teismo medicinos tarnybai 2014 m. spalio 20 d. sumokėjo 46 Lt (12,74 Eur) (t. 1, b. l. 126),2014 m. gruodžio 19 d. už automobilio remonto darbus sumokėjo 635,25 Lt (t. 1, b. l. 127), 2014 m. gruodžio 17 d. už automobilio Audi A6 vilkimą – 420 Lt (t. 1, b.l. 128), 2014 m. gruodžio 17 d. UAB „Sauda“ (Minsko pl. 21, Vilnius) sumokėjo 682 Lt (t. 1, b. l. 128), taip pat 2014 m. lapkričio 4 d. sumokėjo už teisines paslaugas advokatui 2000 Lt (t. 1, b. l. 129).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. R. patirta žala, susidariusi dėl plėšimo – t. y. A. R. turto pagrobimo (jo patirtų išlaidų, nulemtų nusikalstamos veikos) atsirado būtent dėl kaltinamųjų Š. B. ir S. D. bendrai veikiant padarytos nusikalstamos veikos, šios turtinės žalos dydis iš esmės įrodytas, todėl spręstina, kad nukentėjusiojo A. R. naudai solidariai iš Š. B. ir S. D. priteistina 890,76 eurų turtinė žala.

Pastebėtina, kad A. R. kaip jo patirtą turtinę žalą nurodo 2000 Lt (579,24 eurų) sumą, kurią sumokėjo atstovui advokatui. Tačiau nurodytos išlaidos pripažintinos atstovavimo išlaidomis (iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog atstovas atliko tam tikrus veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, dalyvavo nukentėjusiojo apklausoje, parodymų atpažinti metu). Teismas vertina, kad nurodytų atstovavimo išlaidų dydis yra adekvatus ir protingas, todėl šios atstovavimo išlaidos – 579,24 eurų – priteistinos iš kaltinamųjų.

Žemesnės instancijos teismas

A. R. taip pat pateikė ieškinio patikslinimą, kuriame nurodė, kad prašo atlyginti jam padarytą neturtinę žalą – 8000 eurų, kadangi patyrė fizinį smurtą, jo gyvybei buvo kilęs pavojus, buvo paliktas bejėgiškoje būklėje miške, be striukės, kai oro temperatūra buvo apie 0 laipsnių. Nurodė, kad atsirado baimė, blogai miega, dėl sumušimų liko randų, mėlynes gydėsi apie mėnesį, todėl buvo nepatogumų pasirodant kitiems asmenims, nes reikėjo dirbti (t. 4, b. l. 67).

Sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina vadovautis, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, o būtent: neturtinės žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, žalą padariusio asmens turtinė padėtis, jei padaryta turtinė žala – turtinės žalos dydis, kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Taigi nurodytas sąrašas yra nebaigtinis, o teismas, spręsdamas nurodytą klausimą, atsižvelgia ir į tokias aplinkybes, kaip kad nukentėjusiojo asmens individualios savybės, nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti ar jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Teismui nekyla abejonių, kad dėl aktualios nusikalstamos veikos – plėšimo – padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo A. R. patyrė atitinkamas neigiamas pasekmes, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan., be to, pažymėtina ir konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybės – nukentėjusiojo atžvilgiu buvo ne tik pavartotas fizinis smurtas, dėl ko kilo pasekmes – jam buvo padaryti atitinkami sveikatos sužalojimai, kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau jis buvo patalpintas į automobilio bagažinę, po to paliktas naktį miške, dėl ko galėjo kilti ir pavojingos pasekmės jo sveikatai. Kita vertus, teismas pastebi ir nukentėjusiojo veiksmus, kuriuos nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindo vertinti kaip didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti – o būtent, kad jis, tik tą pačią dieną susipažinęs su kitais asmenimis, būdamas pats neblaivus, taip pat kitiems asmenims esant neblaiviems, pats nusprendė su šiais iš esmės nepažįstamais asmenimis važiuoti, nežinodamas tiksliai, kur, pats davė automobilio raktus ir su jais važiavo. Pastaroji aplinkybė, teismo vertinimu, leidžia mažinti jam priteistiną neturtinės žalos dydį.

Taigi atsižvelgdamas į jau minėtas aplinkybes, susijusias tiek su padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, pavojingumu, konkrečių veiksmų, atliktų nukentėjusiojo atžvilgiu, ypatumais, taip pat ir paties nukentėjusiojo elgesiu, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos teismų praktiką neturtinės žalos priteisimo klausimu, teismas sprendžia, kad A. R. iš Š. B. ir S. D. solidariai priteistina 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

UAB „Aunela“ civiliniu ieškiniu prašo dėl sukčiavimo būdu užvaldyto automobilio Renault Megane, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti 3 475 eurų (12 000 litų) sumą (t. 1, b.l. 193).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Aunela“ patirta žala, susidariusi dėl to, kad bendrovei iki šiol nėra grąžintas automobilis Renault Megane, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atsirado būtent dėl kaltinamojo S. D. padarytos nusikalstamos veikos, apgaule įgijus svetimą turtą, dydis iš esmės įrodytas, todėl spręstina, kad UAB „Aunela“ civilinis ieškinys tenkintinas ir iš S. D. priteistina 3 475 eurų turtinės žalos atlyginimo UAB „Aunela“ naudai.

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. liepos 14 d. rašto Nr. 5-S-5776 rašto bei prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad dėl S. D. ekstradicijos (perėmimo iš Jungtinės Karalystės) buvo patirta 2 120,72 eurų išlaidų (t. 3, b. l. 81-88). Ši suma pripažintina proceso išlaidomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 str. 1 d. 6 p.) ir priteistina iš S. D. (Baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 1 d.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymus, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteisti iš S. D. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 295,29 eurus, o iš Š. B. – 330,01 eurų, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.

Gynėjo dalyvavimas dalyje dėl S. D. šioje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas būtinu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi S. D. suimtas. Kadangi Š. B. atlieka bausmę laisvės atėmimo įstaigoje, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta gynėjo dalyvavimą pripažinti būtinu ir Š. B. paskirtas gynėjas. Todėl teismas, siekdamas užtikrinti, kad nebūtų paneigiama būtinojo gynėjo dalyvavimo instituto esmė, atsižvelgdamas į turtinę kaltinamųjų padėtį, tai, kad, kaip minėtas, Š. B. atlieka laisvės atėmimo bausmę, o S. D. yra suimtas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostata, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš Š. B. ir S. D. nepriteistinos.

Daiktų klausimas spręstinas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Š. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie didesnės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės subendrintos bausmės pridedant dalį šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir skirti Š. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į Š. B. bausmę įskaityti atliktą bausmės laiką pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. spalio 12 d.

Š. B. kardomosios priemonės iki bausmės vykdymo pradžios neskirti.

S. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

S. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmes, paskirtas S. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti S. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti S. D. sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. spalio 12 d.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. spalio 12 d.

S. D. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą – palikti iki įsiteisėjusio teismo nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus vykdyti nuosprendį – ją panaikinti.

A. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti A. R. naudai iš Š. B. ir S. D. solidariai 890,76 eurų (aštuonis šimtus devyniasdešimt eurų 76 centus) turtinės žalos atlyginimo, 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Priteisti A. R. iš kaltinamųjų Š. B. ir S. D. lygiomis dalimis 579,24 (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 24 centus) atstovavimo išlaidų.

UAB „Aunela“ civilinį ieškinį tenkinti ir iš S. D. priteisti uždarosios akcinės bendrovės „Aunela“ naudai 3 475 (tris tūkstančius keturis šimtus septyniasdešimt penkis) eurus turtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, priteisti iš S. D. 2 120,72 eurų (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt eurų ir 72 centus) ekstradicijos išlaidų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų ir Š. B. ir S. D. nepriteisti.

Daiktus – 2 kompaktinius diskus – palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos, o nuteistajam – nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ingrida Mikužytė