Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. B. (B.), N. B., D. R. (B.) skundą (pareiškimą) atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjai I. B., N. B. ir D. R. (B.) pateikė teismui skundą (pareiškimą), kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovę atkurti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę (toliau – ir LR pilietybė).

Nurodo, kad jie kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), prašydami atkurti LR pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį. Prašymą grindė dokumentais, kurių pagrindu LR pilietybė buvo atkurta pareiškėjų seneliui Z. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir motinai T. (T.) B., gim. (duomenys neskelbtini). Z. S. 2003 m. kreipėsi į Migracijos departamentą, kuris po trejų metų priėmė sprendimą nelaikyti jo Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymi, kad jo dukters T. B. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas taip pat neatkurti jai LR pilietybės. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimus panaikinti minėtus Migracijos departamento sprendimus ir grąžinti prašymus dėl LR pilietybės pripažinimo nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. IV-302 vis dėlto atkūrė LR pilietybę T. B. ir Z. S.. Pareiškėjai daro išvadą, kad atkurdamas LR pilietybę Z. S. ir T. B. ministras vadovavosi tuo pačiu įstatymu, kuris galioja ir dabar, bei tais pačiais dokumentais, kurie buvo pateikti įrodinėjant, jog P. G., kuri yra Z. S. motina ir T. B. senelė, yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors Įsakyme nenurodyta, kokios redakcijos Pilietybės įstatymu ministras vadovavosi, tačiau mano, kad buvo vadovautasi tuo pačiu įstatymu, kuriuo vadovaujantis buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjų seneliui ir motinai, tad remiantis tomis pačiomis galiojančio įstatymo normomis iš esmės buvo priimti skirtingi sprendimai. Pareiškėjai, teikdami prašymą dėl pilietybės atkūrimo, kartu pateikė ir archyvo pažymas bei kitus dokumentus, pagrindžiančius, kad, be kita ko, (duomenys neskelbtini) susituokė D. Š., P. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), ir P. V., I. duktė; taip pat, kad D. Š. galima išduoti užsienio pasą ir vizą su 35 procentų nuolaida. Be to, pareiškėjai pridėjo dokumentus, įrodančius, kad jie yra Lietuvos Respublikos pilietės P. G. proanūkiai, ir nurodė, kad nėra jokių duomenų, įrodančių, jog P. G. buvo kitos valstybės pilietė. Tačiau Migracijos departamentas, atmesdamas pareiškėjų prašymą dėl LR pilietybės, nurodė, kad P. G. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo LR pilietybės, kadangi buvo įgijusi Latvijos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai pažymi, kad nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad 1940 m. birželio 15 d. P. G. buvo būtent Lietuvos Respublikos pilietė. Be to, nėra ir duomenų, kokiu būdu P. G. galimai įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. automatiškai ar kitu būdu. Nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl teisės normose vartojamos frazės „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ aiškinimo, t. y. ar tokia formuluotė apima asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai pažymi, kad iš turimų dokumentų matyti, jog P. G. (duomenys neskelbtini) susituokė su D. V., gimusiu (duomenys neskelbtini). Jos sūnaus V. Š. gimimo liudijime įrašyta, jog jis gimė (duomenys neskelbtini), motinos valstybė – Latvija. Pabrėžia, kad gimimo liudijime nurodytas žodis „valstybė“, o ne „pilietybė“. 1935 m. P. G. išvyko į Palestiną, dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau pareiškėjai nurodo, kad esant toms pačioms aplinkybėms jų seneliui ir motinai LR pilietybė buvo atkurta, o jų prašymas atmestas, todėl mano, kad Migracijos departamentas skirtingai vertino tas pačias faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą neatkurti pareiškėjams LR pilietybės.

2. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjų prosenelė P. V. Š. G. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Tuo metu Lietuvos valstybės piliečiui nereikėjo leidimo tam, kad jis apsigyventų Lietuvoje. 1935 m. P. Š. pateikė Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui prašymą išduoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad yra Latvijos pilietė. Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentas 1935 m. gruodžio 6 d. Grinkiškio policijos nuovados viršininkui nurodė patikrinti, ar svetimšalė P. Š., 1935 m. lapkričio 26 d. pasibaigus jos leidimui apsigyventi Lietuvoje, tebegyvena Lietuvoje, ir, jei taip, surašyti teisės pažeidimo protokolą. Tai rodo, kad tuo metu P. Š. nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietė ir nėra jokių duomenų, kad ja vėl tapo iki 1940 m. birželio 15 d. Kadangi pareiškėjų prosenelė nebuvo asmuo, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo LR pilietybę, tai ji nebuvo ir Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, todėl atitinkamai ir jos palikuonys, t. y. pareiškėjai, nėra asmenys, turintys teisę atkurti LR pilietybę. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, kadangi jie neatitiko Įstatymo turinio, kurį yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiškėjų skundu ir prašo jį atmesti.

Nurodo, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjų motinai T. B. ir jos tėvui Z. S. buvo atkurta LR pilietybė, vertinant tuos pačius dokumentus, neturi įtakos ginčijamo teisės akto teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi sprendimas dėl pareiškėjų motinos ir senelio LR pilietybės atkūrimo buvo priimtas dar 2013 m. balandžio 5 d., t. y. iki LVAT 2017 m. spalio 31 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškintos Įstatymo taikymo nuostatos. Atsakovė šiuo metu savo teikimuose vadovaujasi naujai suformuota LVAT praktika, kuri nebuvo taikoma, sprendžiant LR pilietybės atkūrimo klausimą pareiškėjų motinai ir seneliui. Taip pat nurodo, kad, remiantis LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, atsakovė turėjo nustatyti, ar pareiškėjų prosenelė P. G. buvo LR pilietė būtent 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjai P. G. turėtai LR pilietybei įrodyti pateikė dokumentus, įskaitant ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymą Nr. R4-2526. Joje nurodyta, kad iš Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios Š. P. asmens bylos 1935 m. rugsėjo 25 d. prašymo kopijos matyti, jog ji prašė išduoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje du mėnesius, be kita ko, nurodydama, kad jos pilietybė – latvių, gimimo vieta – Grinkiškio miest. ir valsč., Kėdainių apskr.; (duomenys neskelbtini) atvykusi iš Rygos; atvykusi į Lietuvą su Latvijos užsienio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu (duomenys neskelbtini); Lietuvoje gyvena pagal leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą (duomenys neskelbtini) Latvijos užsienio reikalų ministerijos ir galiojusį iki 1935 m. spalio 5 d. Departamentas sutinka, kad nėra oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau yra duomenų, įrodančių, jog P. G. faktiškai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi Lietuvoje ji buvo laikoma svetimšale. Be to, pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad P. G. vis dar turėjo LR pilietybę 1940 m. birželio 15 d. ar kad Lietuvos Respublikos institucijos ją laikė ne svetimšale, o būtent LR piliete. Departamentas pažymi, kad P. G. iš tiesų buvo LR pilietė, kadangi 1928 m. jai išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, tačiau tuo pačiu ji buvo įgijusi ir Latvijos pilietybę, o Lietuvos Respublikoje nuo 1935 m. jau gyveno kaip svetimšalė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, bet kitos valstybės piliete. Be to, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos laikė P. G. Latvijos piliete, tačiau ir ji pati save laikė būtent Latvijos piliete. Atkreipia dėmesį, kad tiek 1922 m. rugpjūčio 1 d., tiek 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijose buvo įtvirtintas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, o 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Tad nuo 1918 m. vasario 16 d., t. y. Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos, iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. Lietuvos okupacijos dienos, teisės aktuose buvo laikomasi nuostatos, kad Lietuvos pilietis negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus išimtis. Kadangi pagal turimus duomenis P. G. nebuvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjai negali būti laikomi asmens palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Nors pareiškėjai akcentuoja, kad D. Š. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas ir viza su 35 procentų nuolaida, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. Š., kuriam 1935 m. liepos 25 d. leista išduoti užsienio pasą, ir D. Š., P. G. vyras, yra tas pats asmuo. Abejonių kelia ir tai, kad D. Š. 1938 m. gegužės 7 d. Londone išduotame Latvijos Respublikos pase yra nuoroda į 1933 m. rugsėjo 18 d. Rygoje išduotą pasą, tačiau Latvijos Respublikos pase nėra žymos apie tai, kad D. Š. buvo kartu ir Lietuvos Respublikos pilietis, o pareiškėjai taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių šią aplinkybę. Taigi Departamentas mano, kad atsakovė priėmė teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjams I. B., N. B. ir D. R. (B.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai - (duomenys neskelbtini) piliečiai I. B., N. B. ir D. R. (B.), 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą su prašymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymuose nurodė, kad jų tėvas yra E. B., gim. (duomenys neskelbtini), o motina – T. B., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai pažymėjo, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o jų tėvai, seneliai ar proseneliai buvo, tačiau pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Palestiną (1935 metais).

Kartu su prašymais pareiškėjai pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių pasų kopijas, pažymas iš archyvų, patvirtinančius jų prosenelės P. Š. (P. G., Š., V., V., V., V., V.) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą ir ryšį su Lietuva.

6. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad jų prosenelė P. G. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. ji buvo Latvijos pilietė. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pasiūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

7. Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjų I. B., N. B. ir D. R. (B.) prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėjai su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui.

8. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).

Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

9. Byloje nustatyta, kad I. B., N. B. ir D. R. (B.) yra (duomenys neskelbtini) piliečiai; jie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.

Pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad jų prosenelė P. G. (P. Š., Š., V., V., V., V., V.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jie kreipėsi į atsakovę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą.

10. Nagrinėjamu atveju yra ypač aktualu, ar pareiškėjų prosenelė P. G. gali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tam be kita ko svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

11. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas).

Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tad tinkamam šio ginčo išsprendimui, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų prosenelė P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

12. Pareiškėjai akcentuoja, kad jų prosenelė P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išsaugojusi Lietuvos Respublikos pilietybę, o jeigu buvo įgijusi kitos valstybės pilietybę, neprarado Lietuvos pilietybės.

13. Tačiau teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka.

13.1. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjai turėtai prosenelės P. G. Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti pateikė šiuos dokumentus:

1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020-11-21 pažymą, kurioje nurodyta, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde Grinkiškio žydų bendruomenės gimimo aktų įrašų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) gimė I. ir F. iki santuokos M. V. duktė vardu P.;

2) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2003-08-12 pažymėjimą Nr. (P1-10082)P2-10015, kuriame nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Krakių žydų bendruomenės gimimo aktų įrašų knygoje įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) susituokė D. Š., P. sūnus (gimęs (duomenys neskelbtini)) ir P. V., I. duktė (23 metų);

3) Rygos piliečių registracijos skyriaus 2003-04-23 pažymą apie gimimo registraciją Nr. 1.7/1319, kurioje nurodyta, kad Š. V. gimė (duomenys neskelbtini); tėvas – Š. D.; motina – Š. P., mergautinė V.;

4) (duomenys neskelbtini) valstybės santuokos liudijimą Nr. H69262, kuriame nurodyta, kad 1944-10-20 P. Š. V. (34 m. a.) sudarė santuoką su M. (M.) G. (31 m.a.);

5) (duomenys neskelbtini) valstybės Vidaus reikalų ministerijos Herzliya gyventojų aptarnavimo ir migracijos biure 2012-05-21 (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinantį liudijimą, kurioje nurodyta, kad P. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) pilietė;

6) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-07-18 raštu Nr. T-1897-V pateiktus Prekybos departamento 1930-12-02 klausiamo lapą, savininko I. V. vandens ir garo malūno su lentpjūvės bei elektros stotimi Kėdainių aps., Grinkiškio mstl. planą ir Grinkiškio mstl. elektros tinklo planą, patvirtintą 1931-01-29 Grinkiškio nuovados viršininko 1940-03-14 raportą, kuriose nurodoma, kad Grinkiškio elektros stotis priklauso Lietuvos piliečiui I. V., jo įmonei ir lentpjūvei veikti yra Prekybos departamento leidimas Nr. 6496, išduotas 1931-05-09;

7) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-09-27 pažymą Nr. R4-2525, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įrašytas V. I., 55 m. amžiaus, 1922 m. gavęs užsienio pasą;

8) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-09-27 pažymą Nr. R4-2526, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1928 m. registracijos knygoje įrašyta V. P., g. (duomenys neskelbtini), 1928 m. gavusi užsienio pasą <...>. Kartu su šia pažyma pateiktus dokumentus: a) P. Š. 1935-09-25 prašymą, kuriame nurodyta, kad ji prašo duoti leidimą apsigyventi Lietuvoje du mėnesius, apie save suteikdama tokias žinias: vardas – P.; pavardė – Š.; pilietybė – Latvių; gimus – (duomenys neskelbtini); gimimo vieta –Grinkiškių miest. ir valsč., Kėdainių apskr.; 1935 m. rugpjūčio 4 d. atvykusi iš Rygos; atvykusi į Lietuvą su Latvijos užsienio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), duotas (duomenys neskelbtini); Lietuvoje gyvena pagal leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), duotą 1935 m. liepos 5 d. Latvijos užsienio reikalų ministerijos; b) Kėdainių apskrities policijos Grinkiškio nuovados viršininko 1935-09-26 pristatymą svetimšalių reikalais, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pristato Latvijos pilietės P. Š. 1935 m. rugsėjo 25 d. prašymą duoti jai leidimą apsigyventi Lietuvoje ir praneša, kad jos prašyme išdėstytos žinios jo patikrintos; pažymima, kad svetimšalis atvyko Lietuvon gyventi pas savo tėvą V. I.; c) suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje du mėnesius; d) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Administravimo departamento, vykdančio svetimšalių kontrolę, 1935-12-10 išsiųstas Grinkiškio policijos nuovados viršininkui įpareigojimas patikrinti, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad jų žiniomis Latvijos pilietės Š. P. leidimas apsigyventi Lietuvoje išėjo iš galios 1935 m. lapkričio 26 d; tad prašė patikrinti, ar šis svetimšalis dar tebegyvena Lietuvoje ir jei jis nėra dar išvykęs iš Lietuvos ir gyvena be leidimo, tai siūlė jam surašyti protokolą ir nubausti, taip pat siūlė surašyti protokolą ir nubausti asmenis, kurie laiko svetimšalį be leidimo, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių, jeigu svetimšalis ir toliau be leidimo gyvens Lietuvoje.

13.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų pateikti dokumentai iš esmės patvirtina, kad P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė tam tikru laikotarpiu, nes ji buvo gimusi Lietuvoje ir jai 1928 m. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Tačiau pareiškėjų dokumentai patvirtina ir tai, kad P. G. buvo įgijusi Latvijos pilietybę ir Lietuvoje nuo 1935 m. gyveno kaip svetimšalė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, tačiau kitos valstybės, konkrečiai Latvijos, piliete; jai atvykus į Lietuvą buvo taikomi apribojimai kaip svetimšaliui, t. y. jai buvo duotas leidimas du mėnesius apsigyventi Lietuvoje, be teisės dirbti, vėliau buvo duotas pavedimas patikrinti, ar pasibaigus leidimui svetimšalė išvyko iš Lietuvos, ją nubausti ir pan. Be to, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos P. G. laikė Latvijos piliete, bet ir ji pati save identifikavo būtent kaip Latvijos pilietę; jos 1935 m. rugsėjo 25 d. rašytame prašyme dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo nėra net užsimenama, kad ji be Latvijos pilietybės dar turėtų ir Lietuvos pilietybę.

13.3. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pvz., oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raštų dėl atleidimo iš Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantys kiti minėti objektyvūs dokumentai, kurie neabejotinai patvirtina, kad P. G. 1935 metais jau faktiškai buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes, minėta, ji Lietuvoje buvo laikoma svetimšale, tai patvirtina byloje esantys objektyvūs duomenys. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, jeigu pareiškėja įgijusi Latvijos pilietybę, dėl ko nėra jokio ginčo, būtų išsaugojusi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. turėdama dvigubą pilietybę, tai jai 1935 m. atvykus į Lietuvą pas savo tėvus nebūtų reikėję leidimo apsigyventi Lietuvoje, ji nebūtų laikoma svetimšale ir pan.

13.4. Kas dar labai svarbu nagrinėjamu atveju, tai, kad minėti objektyvūs duomenys nėra tarpusavyje prieštaringi, jie yra nuoseklūs ir pakankamai išsamūs bei informatyvūs; pagal juos akivaizdu, kad pareiškėjų prosenelė P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, vėliau įgijo Latvijos pilietybę ir jau 1935 metais Lietuvos pilietybės nebeturėjo, nes Lietuvoje ji buvo laikoma svetimšalė, jai buvo taikomi svetimšalių apribojimai. Tad juose pateikiama informacija nėra pagrindo abejoti.

13.5. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės.

Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

14. Apibendrinant šio sprendimo 13 punkte išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prosenelė P. G. 1935 m. iš Latvijos atvykusi į Lietuvą jau neturėjo Lietuvos pilietybės, ji Lietuvoje buvo svetimšalė; P. G. buvo Latvijos pilietė.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad P. G. nuo 1935 metų iki 1940 m. birželio 15 d. vėl tapo Lietos piliete.

15. Taigi, nustačius, kad P. G. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė 1940 m. birželio 15 d., tad pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

16. Pareiškėjai dar nurodė, kad 1935 m. liepos 25 d. L.e. Pilietybės referento p. Martinėno rašte Kauno apskr. viršininkui rašoma, kad siunčiamas Lietuvos žydų sporto ir Gimnastikos sąjungos „Makabi“ prašymas, Vidaus reikalų ministerijai ir kad p. D. Š. (pareiškėjų pastaba: P. G. vyrui) duoti užsienio pasą ir visą už 35 proc. kainos.

Visų pirma, neaišku, kaip tai yra susiję su nagrinėjama byla; pareiškėjai to nepaaiškina.

Antra, kaip matyti iš bylos, pareiškėjai savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė jos prosenelės P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėta Lietuvos pilietybe, bet ne su prosenelio. Be to, neaišku, ar pareiškėjų prosenelis D. Š. ir minėtame rašte minimas D. Š. yra vienas ir tas pats asmuo, nes rašte nėra jokių anketinių duomenų.

Bet kokiu atveju, jei pareiškėjai turi dokumentus, patvirtinančius, kad jų prosenelis D. Š. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., tai jie gali Pilietybės statymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

17. Pareiškėjai taip pat teigia, kad esant toms pačioms aplinkybėms ir veikiant tam pačiam Įstatymui jų seneliui Z. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir motinai T. B., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Tad pareiškėjai irgi tikėjosi, kad jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas bus išspręstas taip pat, t. y. jų, kaip ir kitų P. G. palikuonių, prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bus patenkinti.

Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog teisės aktai nesikeitė, tačiau atsakovas priėmė skirtingus sprendimus P. G. palikuonių atžvilgiu; kitaip tariant, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems P. G. palikuoniams Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitiems (pareiškėjams) – ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiškinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymą. Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės minėtų teisės normų aiškinimui.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje (87 nutarties punktas) administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, t. y. Įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika; taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti (nutarties 88 punktas).

Taigi, remiantis minėtais LVAT išaiškinimais, darytina išvada, kad ir šioje byloje, vien tai, jog pareiškėjų seneliui ir mamai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiškėjams – ne, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas įsakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. balandžio 23 d. teikimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati.

Skundžiamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iš esmės buvo laikytasi esminių procedūrinių reikalavimų.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

20. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjų skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, tad jiems bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų I. B. (B.), N. B., D. R. (B.) skundą (pareiškimą) atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.