Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Arvydo Žibo ir Albino Čeplinsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1020-848/2011 pagal ieškovės UAB „Gotlitas“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo bei iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos patalpos ir atsakovo A. D. priešieškinį ieškovei UAB „Gotlitas“ dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

nuo 2001 m. bendrabučio kambario nuoma tarp šalių buvo įforminama nuomos sutartimis. Tai, kad nuomos sutartys su ieškove buvo sudaromos nuolat, įrodo, kad ieškovė žinojo neturinti teisės atsakovo iškraustyti be kitos gyvenamosios patalpos suteikimo. Nors 1982 m. Butų kodeksas nustojo galioti 1998 m. liepos 1 d. (Žin., 1998, i Nr.59-2656), tačiau galiojant šiam kodeksui atsakovo atžvilgiu įsigaliojo Butų kodekso 105 straipsnio 6 punkto taisyklė, kad asmenys turintys 10 metų darbo stažą negali būti iškeldinami iš nuomojamų patalpų nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovė turėjo būti įpareigota su atsakovu sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teismo sprendimas pažeidžia atsakovo teises, 1982 m. Butų kodekso 105 straipsnį ir LR CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įvardintą visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principą. Kadangi atsakovas Kauno valstybinėje akcinėje įmone „Energetikos remontas“ dirbo nuo 1979 m., bei 1982 m. įsigaliojo Butų kodeksas, o LR CK buvo priimtas tik 2000 m., šioje byloje ginčijamiems teisiniams santykiams turi būti taikomas 1982 m. Butų kodeksas. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas tokios nuostatos, pažeidė LR CK 1.7 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos (2008-04-29 nutartis);teismas, nevertindamas byloje pateiktų šalių sudarytų 2001 - 2008 m. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių bei socialinio draudimo pažymėjimo kopijų, pažeidė CPK 185 straipsnį. Pateiktos nuomos sutartys buvo reikalingos įrodyti tarp šalių esančių civilinių teisinių santykių pobūdžiui, nuomos sutartys pagrindžia tai, kad 2008 m. nuomos sutartis su ieškove nebuvo civilinių teisinių santykių pradžia, ir kad ieškovė privalėjo sudaryti su atsakovu 2001 - 2008 m. nuomos sutartis tam, kad įteisinti atsakovo naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis, nes neturėjo teisės atsakovo iškeldinti nesuteikdama kitos gyvenamosios patalpos. Byloje pateikta darbo knygelė ir socialinio draudimo pažymėjimas įrodo ne tik atsakovo darbo santykių laikotarpį, bet ir teisę į gyvenamąsias patalpas pagal atitinkamas Butų kodekso normas;ieškovė nuo 2010 m. vienašališkai nusprendė pakeisti gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sąlygas, pažeidžiant CK 6.598 str. numatantį, kad nuomotojas neturi teisės vienašališkai pakeisti nuomos sutarties sąlygų. Ieškovė 2009 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr.34/2009-12-30d. patvirtino naujas bendrabučio paslaugų kainas. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovės įkainių pakeitimas neįtakojo sutarties laikotarpiu mokėtų mokesčių dydžio, pažeidžia CK 6.583, 6.584 ir 6.607 straipsnius. Nuomos sutarties įkainiai buvo pakeisti sutarties galiojimo laikotarpiu. Ieškovės pakeistos nuomos sutarties sąlygos pažeidžia nuomininko teises ir Civilinio kodekso normas, nustatančias nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalinius patarnavimus skaičiavimo tvarką. CK 6.583 str. 3 d. nustato, kad gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas administracijos ir darbuotojų susitarimu, tačiau negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą maksimalų nuomos mokestį. Sutinkamai su šio straipsnio 6 dalimi nuomotojas neturi teisės vienašališkai perskaičiuoti nuomos mokesčio; CK 6.584 str. 2 d. nustato, kad mokesčio už komunalines paslaugas dydžiai nustatomi administracijos ir darbuotojų susitarimu. Nuomotojo pakeistos nuomos sutarčių sąlygos ir paskaičiavimas prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principams; CK 607 str. 6 d. nustato, kad nuomininkui nesutinkant su nuomotojo pasiūlytu nuomos sutarties sąlygų pakeitimu ir apie tai pranešus nuomotojui, pastarasis privalo kreiptis į teismą dėl nuomos sutarties sąlygų nustatymo teismo tvarka. Ieškovės pakeisti nuomos sutarties įkainiai sutarties galiojimo laikotarpiu neįtakojo nuomos įkainių dydžio, tačiau ši aplinkybė bylai neturi reikšmės, kadangi vienašališką įkainių pakeitimą draudžia įvardinti CK straipsniai. Todėl teismas ieškovės reikalavimą dėl įsiskolinimo turėjo atmesti remiantis CK 6.583, 6.584 ir 6.607 straipsniais;teismas ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo tenkino tik iš dalies, tačiau iš atsakovo priteisė visas bylinėjimosi išlaidas. Tam, kad visos bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos, ieškovė turėjo atsisakyti dalies reikalavimo dėl skolos priteisimo ir pateikti pirmosios instancijos teismui prašymą dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau teismas šių aplinkybių nebuvimu nesirėmė ir paskirstė bylinėjimosi nepagrįstai.

atsakovas bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini) gyveno 2008-12-31 terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2009/1 pagrindu. Taigi šalių teisiniai santykiai susiklostė būtent minėtos sutarties pagrindu ir jos sudarymo metu. Ieškovė neturi atsakovui jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus tuos, kurie buvo numatyti minėtoje nuomos sutartyje. 2008-12-31 terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2009/1 buvo sudaryta veikiant šiuo metu galiojančiam CK, todėl civiliniams santykiams, kylantiems iš minėtos sutarties, taikytinos šiuo metu galiojančio civilinio kodekso ir kitų teisės aktų normos. Šalių laisva valia nustatytas sudarytos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties terminas - nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iki 2009 gruodžio 31d. Ieškovė yra ūkio subjektas, užsiimantis komercine veikla, t.y. teikiantis apgyvendinimo paslaugas už atlygį. Atsižvelgiant į tai, kad šalių teisiniai santykiai susiklostė 2008-12-31 gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2009/1 pagrindu, taikytinos šiuo metu galiojančio 2000 m. LR CK nuostatos. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog kaip teigia pats atsakovas, bendrabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), jis apsigyveno 1979 metų balandžio 20 dieną, taigi 1982 m. Butų kodeksas, kuriuo remiasi atsakovas, tuo metu dar negaliojo. Minėtas teisės aktas, taip pat kaip ir 2000 metų CK, įsigaliojo atsakovui jau gyvenant bendrabutyje, todėl negali būti taikomas;teismas, pateikė pakankamą atsakovo nurodytų dokumentų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, priėjo pagrįstos išvados, jog byloje pateiktos atsakovo darbo knygelės bei socialinio draudimo pažymėjimo kopijos nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Teismas taip pat pripažino, kad teismui pateiktos sutartys taip pat nei patvirtina, nei paneigia aplinkybes, kurios yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje. Priėjus tokios išvados, detalesnis minėtų įrodymų vertinimas nėra reikalingas;atsakovas gyvenamomis patalpomis naudojosi 2008-12-31 terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2009/1 pagrindu. Visą šios sutarties galiojimo laikotarpį atsakovui buvo skaičiuojamas įkainis, numatytas minėtoje sutartyje. Įkainis nebuvo pakeistas. Tik pasibaigus nuomos terminui ir atsakovui pradėjus gyventi bendrabutyje savavališkai, atsakovui buvo pradėtas skaičiuoti tarifas, taikomas bendrabučio svečiams už kiekvieną pragyventą bendrabutyje parą. Tai, kad įkainis bendrabučio svečiams buvo ieškovės administracijos patvirtintas 2008-12-31 terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2009/1 galiojimo laikotarpiu, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos atsakovui. Atsakovo teiginiai, jog buvo vienašališkai pakeistos nuomos sutarties sąlygos, yra nepagrįsti todėl atmestini. Teismas teisingai nustatė, jog nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovui buvo skaičiuojamas sutartyje numatytas nuomos mokestis, o tai, kad 2008-12-31 terminuotos gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2009/1 galiojimo laikotarpiu ieškovė peržiūrėjo įkainius bendrabučio svečiams, nedarė atsakovui jokios įtakos ir negali būti laikoma vienašaliu nuomos sutartyje numatyto nuomos mokesčio pakeitimu;teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagrįstai. Teismas ieškovės ieškinį tenkino dalinai, o atsakovo priešieškinį atmetė. Ieškinį teismas nusprendė tenkinti dalinai dėl tos priežasties, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas padengė dalį skolos. Ieškovė mano, jog dalies skolos sumokėjimas nesudaro pagrindo mažinti priteisiamas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-04-15 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės UAB „ Gotlitas“ ieškinį atsakovui A. D. dėl skolos priteisimo ir iškeldinimoiš gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei atsakovo A. D. priešieškinį ieškovei UAB „ Gotlitas“ dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Minėtos dienos teismo sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Atsakovas A. D. iškeldintas iš savavališkai užimamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Iš atsakovo A. D. priteista ieškovo UAB „ Gotlitas“ 517,00 Lt įsiskolinimas už suteiktas paslaugas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos ( 517,00 Lt ) nuo bylos iškėlimo teisme dienos ( 2010-06-01 ) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 202,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškovo ieškinys atmestas.

Priteista iš atsakovo A. D. 16,82 Lt išlaidų, susijusių su prcesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priešieškinys atmestas( b. l. 176-183 ).

Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o jo priešieškinį patenkinti ir įpareigoti ieškovą UAB „ Gotlitas“ su atsakovu A. D. sudaryti gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta žmogaus teisė į būsto neliečiamybę. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtinademokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovėsinteresams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija ( toliau – Konvencija ), tiek ją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis.Lietuvos Aukščiausiasis Teisma sne kartą akcentavęs būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-02-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-128/2000; 2003-02-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-294/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-05-13 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-298/2004; 2006-10-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-524/2006 ). Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamų asmenų „ būsto‘ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė pareiškėjo gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45).

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB “Gotlitas” nuosavybės teise priklauso pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris įvardintas kaip bendrabutis – viešbutis. Apeliantas šiuo metu gyvena šio pastato kambaryje Nr. 401. Jo teigimu, 1979 metais jis pradėjo dirbti įmonėje “ Kaunas energoremont” ir jam dėl darbo 1979-04-20 buvo suteiktas bendrabutis. Vėliau ši įmonė buvo reorganizuota į Kauno valstybinę akcinę įmonę “ Energetikos remontas”. Apelianto teigimu, jis šioje įmonėje pradirbo iki 2000-10-30, atleidimo iš darbo pagrindas – įmonės likvidavimas. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos nuo 2001 metų iki 2004 metų UAB “ Kauno energetikos remontas” su atsakovu sudarinėjo bendrabučio buto nuomos sutartis, tačiau jos būdavo terminuotos ir sudaromos kiekvienais metais( b. l. 100-103 ). Nuo 2004- 04-01 iki 2008-12-31 .UAB “ Gotlitas” su atsakovu sudarinėjo bendrabučio buto nuomos sutartis, jos taip pat buvo terminuotos ir sudaromos kiekvienais metais ( b. l. 71-76 ).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesiaiškino ir netyrė faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo apsigyvenimu jau minėtame bendrabutyje, t. y. kada jis ir kokiu pagrindu jame apsigyveno, nevertino atsakovo teisės į būsto neliečiamumo gerbimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą šios teisės normos taikymo ir aiškinimo praktiką.Taip pat nesiaiškinta, kodėl nuo 2001 metų su atsakovu kiekvienais metais buvo sudarinėjamos terminuotos bendrabučio buto nuomos sutartys. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Dėl to neatskleista ginčo esmė. Šių aplinkybių nustatymas yra svarbus tinkamam materialinės teisės normų taikymui, nes atsakovui jau gyvenant minėtame bendrabutyje įsigaliojo Butų kodeksas ( toliau – Kodeksas ). Šio kodekso 108 straipsnis numatė, kad įmonių, įstaigų, organizacujų darbuotojai, apsigyvenę bendrabutyje ryšium su darbu, gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kai jie yra atleisti iš darbo savo noru be svarbių priežasčių, už darbo drausmės pažeidimą arba padarytą nusikaltimą. Kodekso 108 str. 2 d. su nuoroda į 105 straipsnį numatė, kad iškeldinti galima tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą. Kodekso 105 str. 6 p. numatė, kad nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų negali būti iškeldinti asmenys, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbę įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kurios suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą. Dėl to šiuo atveju tam, kad būtų galima tinkamai taikyti teisės normas, teismui būtina išsiaiškinti kada konkrečiai ir kokiu pagrindu ginčo patalpose apsigyveno atsakovas.

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nevertino anksčiau nurodytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas tiek spręsdamas iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų klausimą, tiek vertindamas aplinkybes, susijusias su gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimu, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles, suformuluotas CPK 176-185 straipsniuose, todėl liko neatskleista bylos esmė, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme ( CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas ). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ( CPK 326 str. 1 d., 4 p. ).

Atsižvelgiant į tai, kad .ginčas iš esmės liko neišspręstas, pirmosios instrancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota teismui nagrinėti iš naujo, todėl apelianto prašomos priteisti išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme dabar nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.