Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-05-02 · Administracinė byla Nr. I-1258-1063/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-05-02
Bylos Nr.
I-1258-1063/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02391-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1258-1063/2018Proceso Nr. 3-61-3-02391-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 2 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu (I t. b. l. 1–25, II t. b. l. 50–72) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 19 700 Eur žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2016 m. birželio 6 d. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kameros plotas vienam asmeniu turėtų būti apskaičiuojamas vertinant baldais, sanitariniu mazgu neužimtą laisvą grindų plotą. Dėl per mažo ploto kamerose buvo sunku judėti, valgyti prie stalo. Tokias sąlygas pareiškėjas įvertino kaip kankinančias. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos į saugią ir orumą nežeminančią aplinką. Nurodė, kad įkalinimo įstaiga privalo užtikrinti, kad kilus būtinybei, kalinamas asmuo galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais, tačiau tam tikrose kamerose (Nr. 109, 157, 112, 144, 183, 173, 301, 176, 140, 128, 121, 153, 119, 196, 193, 256, 333, 311) nebuvo įrengtų pagalbos mygtukų pareigūnams iškviesti. Pareiškėjas buvo kalinamas su asmenimis, kurie buvo padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, todėl dėl skirtingų ir specifinių charakterių, būdavo didelė tikimybė konfliktams kilti, o nesant mygtukų, pagalbos išsikviesti nebūdavo galimybės. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendrojoje patalpoje, neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl juo naudojantis buvo varžomas asmens privatumas. Dušu naudotis buvo galima tik vieną kartą per savaitę, o tai žemino pareiškėjo orumą. Pareiškėjas buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemus, kurių šiferinio stogo lakštuose buvo asbesto ir tai kėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai. Nurodė, kad pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną. Pabrėžė, kad iš esmės nėra išspręstas kalinčių asmenų užimtumo klausimas. Pareiškėjo teigimu, jam visą kalėjimo laiką nebuvo užtikrintos asmeninės privatumo teisės, kurios susijusios su minties laisvės reiškimu ir pasirinkimu, emociniu spaudimu, jautė didelę atsakovo įtaką jo seksualinės orientacijos pasirinkimui.

Pabrėžė, kad dėl paminėtų aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalėjimą, todėl patirtus nepatogumus įvertino kaip padarytą žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl netinkamos ventiliacijos kamerose tvyrojo sanitarinio mazgo kvapai, nedžiūdavo drabužiai. Būdavo atsisakoma išduoti valymo priemones, arba jų reikėdavo laukti po dvi tris savaites.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, atsiliepimo (b. l. 124–130) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti

Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjui tenkančio ploto kameroje reikalavimas galėjo būti pažeistas, tačiau administracija stengiasi pagal galimybes kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį.

Šalies argumentai

Dėl pareiškėjo skunde minimų prieštaravimų nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Asmenų stebėjimas vykdomas siekiant užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenumato, kad sanitariniai mazgai būtų uždengti nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Vedimas į dušą vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Nurodė, kad įstaigos administracija nuolat iš nuteistųjų reikalauja kamerose palaikyti švarą ir tvarką, tam yra išduodamos valymo priemonės. Nuolatos sudaromos sutartys su įmonėmis, kurios atlieka graužikų, vabzdžių naikinimo darbus. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus resursus ir finansus. Vėdinimas kamerose vyksta per langus, o tai, taip pat atitinka teisės aktų reikalavimams. Nurodė, kad asbesto gaminiai Lukiškių TI-K teritorijoje nenaudojami. Nuteistųjų užimtumas organizuojamas pačio nuteistojo iniciatyva.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2016 m. birželio 6 d. periodiškai kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Dėl ploto reikalavimo pažeidimo

Ginčui už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2016 m. birželio 7 d. taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 76:2010) (neteko galios 2015 m. spalio 31 d.), o laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. taikytini laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pagal HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (ginčo laikotarpiu galiojanti redakcija) nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas būtent tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 685 paras. Nustatyta, jog per šį 685 parų laikotarpį, 272 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant įstatymu nustatytą minimalų (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui 262 paras teko net mažiau nei 3 kv. m. ploto kameroje, o tai jau vertintina kaip Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Taip pat nustatyta, kad kitas 10 parų pareiškėjui įstatymu nustatytas 3,6 kv. m. plotas buvo pažeistas atskaičius tik sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.).

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko, iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (dalyje laikotarpio) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dalį laikotarpio būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti iš dalies.

Pabrėžtina, kad aptartas teisinis reglamentavimas imperatyviai nustato, kad plotas vienam asmeniui kalint būtent tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., todėl pareiškėjo argumentai dėl 5 kv. m. ploto vienam asmeniui kameroje reikalavimo pažeidimo, kuris (5 kv. m. plotas) teisės aktais nustatytas kaip privalomas asmeniui kalinti kitose pataisos įstaigose (ne Lukiškių TI-K), vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas bendrojoje erdvėje ir neužtvertas nuo gyvenamosios zonos. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą ir kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime, pareiškimo Nr. 15210/07). EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsakovės atstovas šios aplinkybės (sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atitverti tik 1,5 m. pertvara) neįrodė priešingai, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog ginčo laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas buvo patalpintas ne vienas, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Dėl signalizacijos mygtuko

Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas su asmenimis, kurie buvo padarę sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, todėl dėl skirtingų ir specifinių charakterių, būdavo didelė tikimybė konfliktams kilti, o nesant signalizacijos mygtukų, pagalbos išsikviesti nebūdavo galimybės. Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 9-4063 (II t. b. l. 71) nurodė, kad ginčo laikotarpiu prižiūrėtojo iškvietimo sistema daugelyje kamerų galėjo būti neveikianti, nes suimtieji ir nuteistieji tuos įrenginius patys gadina.

Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), kurių 16.11 punkte nurodyta, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto c) dalyje (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2015 m. gegužės 15 d. nutartis Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (2017 m. sausio 3 d. nutartis Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. A-442-1346/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03 ir kt.). Iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus skunde nurodė konkrečias kameras (Nr. 109, 157, 112, 144, 183, 173, 301, 176, 140, 128, 121, 153, 119, 196, 193, 256, 333, 311), kuriose, jo teigimu, nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų, tuo tarpu atsakovės atstovas šių aplinkybių nei paneigė, nei patvirtino, tik nurodė, kad ginčo laikotarpiu prižiūrėtojo iškvietimo sistema daugelyje kamerų galėjo būti neveikianti, nes suimtieji ir nuteistieji įrenginius patys gadina. Taigi, byloje nėra pateikta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu, kamerose, būtent kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, prižiūrėtojo iškvietimo sistema veikė, todėl galiojant Taisyklių 16.11 punkte įtvirtintam teisiniam reguliavimui, taip pat atsižvelgiant į Europos kalinimo taisyklių 18.2 punkto nuostatą, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė/nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Lukiškių TI-K savo veiksmų neteisėtumo jokiais į bylą pateiktais įrodymais nepaneigė. Nors byloje nėra duomenų, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose pareiškėjui padarė negrįžtamą poveikį jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie tai, kad pareiškėjo sveikatai, ar gyvybei buvo kilęs realus pavojus ir pareiškėjas nukentėjo tik dėl to, kad neturėjo galimybės išsikviesti pagalbos, tačiau atsakovės atstovui priešingų įrodymų nepateikus, darytina išvada, kad pareiškėjui dėl pareigūnų pagalbos iškvietimo mygtukų nebuvimo kamerose, t. y. jaučiantis nesaugiai, galėjo buvo padaryta žala.

Dėl galimybės pasinaudoti dušu

HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

Dėl pasivaikščiojimo

Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyti.

Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjui neužtikrinus pasivaikščiojimo laiko vidutiniškai 8 valandų per dieną buvo pažeistas Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/inf (92)3 išaiškinimams ir kiti tarptautiniai teisės aktai.

Pažymėtina, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.

Dėl asbesto ir jo sukeltos žalos

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1punktu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje nenaudojami dirbiniai iš asbesto. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Taigi pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė pareiškėjui sveikatos negalavimus dėl kurių jam turėtų būti priteista žala, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pagrįsti.

Dėl ventiliacijos

Pareiškėjo teigimu, jam tekdavo drabužius skalbti kameroje, kuriuos vėliau džiovindavo toje pačioje kameroje ir tai didino drėgmės lygų kameroje. Taip pat, dėl atviro sanitarinio mazgo kameroje nuolatos tvyrodavo blogas kvapas ir visa tai, pareiškėjo teigimu, sąlygojo bloga kamerų ventiliacija.

Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Dėl drabužių skalbimo ir džiovinimo papildomai pažymėtina, kad Lukiškių TI-K yra sudaryta galimybė viršutinius drabužius skalbti, tačiau tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Asmenys šia teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Asmuo, kuris nori pasinaudoti šia paslauga, tačiau neturi tam lėšų, gali raštu kreiptis į būrio viršininką dėl galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi. Taigi, negalima teigti, kad drabužių skalbimas ir džiovinimas yra galimas vien tik kamerose.

Dėl užimtumo veiklos už kamerų ribų

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jokia veikla už kamerų ribų nebuvo organizuojama.

Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio mėn. Tarnybiniame pranešime nurodė, kad vadovaujantis

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsniu, įstaigoje yra vykdomos pagrindinės užimtumo programos. Socialinis ir teisinis švietimas vykdomas kiekvieną dieną, užtikrinamas dvasinių poreikių tenkinimas, nuolat vyksta sporto ir kultūriniai renginiai. Pažymėjo, kad norint dalyvauti programose asmuo turėtų pareikti prašymą. Įvertinus šiuos atsakovės atstovo argumentus, negalima sutikti, jog Lukiškių TI-K nepakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, tuo tarpu pareiškėjo abstraktaus pobūdžio argumentai, kad Lukiškių TI-K nėra jokios veiklos už kamerų ribų, todėl pareiškėjui tenka 23 val. išbūti kameroje, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjui pareiškus norą dalyvauti programose jam tokia teisė nebuvo suteikta.

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 19 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimas, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, pareigūnų iškvietimo mygtukų kamerose nebūvimas) padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, o skunde teismui, būtent šiais aspektais pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 600 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 3 600 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Tomas Blinstrubis