Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. išteisinta, nes ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. kaltinama tuo, kad ji 2013 m. spalio 28 d., apie 23.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), peržengdama būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, muštynių, kilusių po žodinio konflikto, metu, buto koridoriuje tyčia suduodama nukentėjusiajai O. K. vieną kartą delnu į dešinį skruostą, po to sučiupusi jai už plaukų ir jos galvą lenkdama prie grindų bei keliu smūgiuodama ne mažiau trijų kartų O. K. į veidą vėliau, muštynėms tęsiantis buto virtuvėje, O. K. ir įtariamajai A. D. tampant viena kitai už plaukų ir nugriuvus ant grindų, įkąsdama į kairę ranką bei stipriai stumdydama nukentėjusiąją, dėl ko O. K. dešine galvos puse vieną kartą trenkėsi į metalinį dujų balioną bei vieną kartą į keraminėmis plytelėmis klijuotą sieną, bei toliau tęsdama savo nusikalstamą veiką muštynėms tęsiantis buto koridoriuje O. K. prie išėjimo iš buto pavertus ją ant grindų ir užsėdus savo kūnu, ji suduodama O. K. ne mažiau dešimties smūgių kumščiais į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiajai O. K. galvos smegenų trauminę ligą, galvos sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, smilkinkaulio ir pleištakaulio lūžimą, dešinės smegenų smilkininės ir frontalinės skilčių sumušimą, dešinės ausies būgnelio žaizdą, tuo, peržengdama būtinosios ginties ribas, gynybai aiškiai neatitinkant kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios O. K. sveikatą, nes galvos smegenų trauma – kaukolės pamato lūžiai, O. K. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais A. D. kaltinama padariusi nusikaltimą, numatytą BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė prašo panaikinti 2015 m. vasario 20 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. D. pripažinti kalta pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. ir vadovaujantis BK 62 str. 2 d. 5 p., už šio nusikaltimo padarymą paskirti jai švelnesnę nei numato įstatymas bausmę – 1 metus 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant ją nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu ir tęsti mokslą. Tenkinti Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš A. D. 1252,43 Eur (4324,40 Lt), nustatant, kad įmokas ji turi mokėti pagal susitarimą.

Nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl yra naikintinas. Nuosprendis skundžiamas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad kaltinamosios veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, todėl ji neperžengė būtinosios ginties ribų ir negali atsakyti už sunkų O. K. sveikatos sutrikdymą.

Teigia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, pripažinęs, kad kaltinamoji A. D. veikė būtinosios ginties sąlygomis, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 254 str. 4 d. nuostatą, kurioje nustatyta, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio Kodekso 3 str. 1 d. 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi.

Prokurorės teigimu, Mažeikių rajono apylinkės teismas vertindamas įrodymus padarė nepagrįstą išvadą, kad A. D. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir, kad kaltinamosios veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, todėl ji neperžengė būtinosios ginties ribų ir negali atsakyti už sunkų O. K. sveikatos sutrikdymą (BK 28 str. 2 d.). Teigia, kad analizuodamas bylos duomenis teismas sutiko su kaltinimu ir pripažino, kad kaltinamoji A. D. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamosios veiksmai atitiko kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę pobūdį ir pavojingumą. Nurodo, kad teismas aptardamas bylos duomenis pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiosios, kaltinamosios ir liudytojo J. K. parodymais nustatyta, kad muštynių pradžioje abi merginos mušėsi, grūmėsi, abi buvo aktyvios, liudytojui bandant išskirti, vėl puldavo vieną kitą. Tačiau teismas yra neteisus konstatuodamas, kad šių abipusių muštynių metu nukentėjusiajai nebuvo padaryti sunkų sveikatos sutrikdymą sukėlę sužalojimai. Byloje objektyviai nustatyta, kad muštynės, kurias suduodama pirmąjį smūgį nukentėjusiajai į veidą pradėjo būtent kaltinamoji A. D., nebuvo nutrūkusios. Merginų konfliktas prasidėjęs buto koridoriuje persikėlė į virtuvę, kur kaltinamajai A. D. trenkiant O. K. galvą į dujų balioną ir plytelėmis klijuotą sieną ir įvyko jos sunkus sveikatos sutrikdymas. Tokią aplinkybę patvirtina pati kaltinamoji A. D.-08-06 apklausiama teisme. Ji nurodė: „mes pargriuvome ant žemės, mes abi gulėjome ant šono, mes stumdydamosi atsidūrėme virtuvėje, kur siena klijuota plytelėmis, tada O. atsisėdo ant manęs“, liudytojas J. K. 2014-09-23 teismo posėdžio metu parodė, kad „merginos susikibusios, besimušdamos, nuėjo iki virtuvės, aš jas prieš virtuvę bandžiau išskirti, bet jos vėl kibosi ir aš pasitraukiau. Merginos keitė padėtis virtuvėje, buvo momentas, kai viena ant kitos sėdėjo, bet kuri ant kurios, aš nepamenu“. Taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. K. parodė, kad merginos nuolat keitė padėtis, tai O. sėdėjo ant gulinčios A., tai A. buvo užsėdusi O., tai yra nurodė, kad jos pasikeisdamos tai viena ant kitos sėdėjo, tai kita, tai abi gulėjo ant grindų šonu ir mušėsi.

Pažymi, kad kaltinamoji A. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teisme pati nurodė, jog muštynių metu abiem gulint virtuvėje ji stipriai stūmė nukentėjusiąją nuo savęs ir ši trenkėsi dešine galvos puse į buto virtuvėje stovėjusį dujų balioną ir plytelėmis klijuotą sieną. Pasak prokurorės, A. D. nėra visiškai atvira ir O. K. sužalojimo aplinkybes nurodo netiksliai, tvirtindama, kad nuo nukentėjusiosios O. K. ji negalėjo niekaip kitaip gintis, kaip tik stumdama nuo savęs į dujų balioną ir sieną. Tokie kaltinamosios parodymai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, turėtų būti vertinami kritiškai, kaip jos gynybinė pozicija ir siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau teismas, besąlygiškai pripažindamas teisingais visus kaltinamosios parodymus, teismo nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji visu savo kūno svoriu buvo kaltinamąją prispaudusi prie žemės ir kaltinamoji ištrūkti negalėjo. Šios aplinkybės neatitinka byloje esančių aplinkybių. Teismas, vertindamas liudytojo J. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįstai juos pripažino spėjimais ir išvadų darymu. Liudytojas ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2014-01-07 ir 2014-03-25 paaiškino, kad matė O. K. atsitrenkiant galva į dujų balioną, t. y. parodė, kad „A. sugriebė O. už plaukų arčiau galvos ir stumdė ją. To stumdymo momentu mačiau, kaip O. savo galva trenkėsi į virtuvėje stovintį dujų balioną, po to ji dar galva kliuvo ir į sieną klijuotą plytelėmis. Dar mačiau, kad grumtynių su A. metu virtuvėje O. trenkėsi galva į virtuvėje stovėjusį dujų balioną bei priešais esančią sieną klijuotą plytelėmis“. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas nurodė, kad visų įvykio aplinkybių nepamena ir nurodė, kad atmintyje jam yra išlikę tik tam tikri įvykio momentai. Aiškindamas O. K. galvos sužalojimo aplinkybes, jis nurodė, kad „išgirdau garsą į dujų balioną, bet konkrečiai nepamenu, kaip ten buvo, kažką mačiau, trenkėsi į dujų balioną O., trenkėsi galva“. Teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau, t. y. „Aš geriau prisiminiau įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu. Dabar nepamenu, nes praėjo daug laiko“. Pažymi, kad įvykis, kurio metu O. K. patyrė sunkią galvos traumą, buvo 2013 m. spalio 28 d., todėl praėjus tokiam laiko tarpui, yra pateisinama, jog liudytojas gali ne visas įvykio aplinkybes nuosekliai prisiminti, ir vien dėl tos priežasties laikyti jo paaiškinimus spėjimais ar išvadų darymu teismui nebuvo pagrindo.

Nurodo, kad pagal specialisto išvadas nustatyta, kad nepilnametei nukentėjusiajai O. K. padarytas galvos sumušimas, galvos smegenų sukrėtimas, smilkinkaulio ir pleištikaulio lūžimai, dešinės smegenų smilkininės ir frontalinės skilčių sumušimas, dešinės ausies būgnelio žaizda. Sužalojimai gavosi kontakto su kietu buku daiktu metu, 2 trauminiais poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Galvos smegenų trauma – kaukolės pamato lūžiai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. O. K. po patirtų sužalojimų kurį laiką galėjo atlikti aktyvius savarankiškus veiksmus ir nejausti stipraus skausmo. Sužalojimai O. K. galėjo būti padaryti liudytojo J. K. ir įtariamosios A. D. nurodytomis aplinkybėmis.

Teigia, kad teismas darydamas išvadą, kad kaltinamosios A. D. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, nurodė, kad O. K. sunkus sveikatos sutrikdymas įvyko, kai A. D. gulėjo ant žemės, O. K. sėdėjo ant jos apžergusi ir rankomis suėmusi už kaklo, smaugė. Tai reiškia, kad nukentėjusioji visu savo kūno svoriu buvo kaltinamąją prispaudusi prie žemės. Teismas vertindamas situaciją padarė klaidingą išvadą, kad kaltinamoji ištrūkti negalėjo. Tokią aplinkybę kategoriškai paneigia liudytojas J. K. nurodydamas, kad merginų sėdėjimo padėtys kito, tai nukentėjusioji sėdėjo ant kaltinamosios, tai kaltinamoji užsėsdavo nukentėjusiąją. Merginos visų muštynių metu buvo įniršusios, abi buvo aktyvios, abi viena kitą puolė. 2014-09-23 teismo posėdžio metu liudytojas J. K. nurodė, kad „merginos labai buvo įniršusios, kad negalėjau jų išskirti. Nemanau, kad kuri viena gynėsi, jos abi puolė. Merginos keitė padėtis virtuvėje, buvo momentas, kai viena ant kitos sėdėjo, bet kuri ant kurios, aš nepamenu“. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. K. nurodė, kad jos pasikeisdamos tai viena ant kitos sėdėjo, tai kita, tai abi gulėjo ant grindų šonu ir mušėsi“. Prokurorės teigimu, teismas darydamas išvadą, kad kaltinamoji buvo prispausta nukentėjusiosios kūno ir iš jos ištrūkti negalėjo, nepagrįstai neįvertino šių liudytojo parodymų.

Nurodo, kad pagal byloje esančius duomenis kaltinamoji sveikatos sutrikimų muštynių metu nepatyrė, nukentėjusioji jai sudavė, taip pat tampydama už plaukų dalį jų išpešė, tuo galimai sukeldama fizinį skausmą, tačiau nukentėjusioji neabejotinai patyrė daug didesnė žalą, jai 2 trauminiais poveikiais padaryta sunki galvos trauma.

Teigia, kad baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kaltinamosios A. D. sveikatai buvo iškilusi reali grėsmė ir ji turėjo teisę gindamasi atlikti gynybinio pobūdžio veiksmus. Tą 2015-02-20 nuosprendyje pagrįstai pripažino ir teismas. Tačiau teismas vertindamas įrodymus priėjo nepagrįstos išvados, kad kaltinamosios veiksmai, kai ji, žinodama buto ir virtuvės, kurioje vyko merginų grumtynės, išplanavimą ir baldų bei daiktų išdėstymą šioje patalpoje, didele jėga tyčia stūmė nukentėjusiąją būtent į tą pusę, kurioje yra plytelėmis klijuota siena ir stovi metalinis dujų balionas, atitiko kėsinimosi į jos sveikatą pobūdį ir pavojingumą. Objektyviai nustatyta, kad A. D. artimai bendravo su O. K. ir jos draugu J. K., apsilankydavo pas J. K.. A. D. duodama parodymus teisme pati patvirtino, kad jai buvo žinoma buto, esančio Mažeikiuose, Draugystės g. 22-45D, išdėstymas ir metalinio dujų baliono buvimo vieta.

Pažymi, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas netinkamai įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinamoji A. D. veikė netiesiogine tyčia, todėl neperžengė būtinosios ginties ribų. Teigia, kad pagal byloje esančius duomenis objektyviai yra nustatyta, kad kaltinamoji A. D. suvokė, jog jos veika, kai ji muštynių metu stūmė nukentėjusiąją būtent į tą pusę, kurioje žinojo stovint metalinį dujų balioną ir sieną išklijuotą keramikinėmis plytelėmis yra pavojinga, smūgiuodama nukentėjusiosios galvą į tokius daiktus, kurie yra ypač kieti (metalas ir keramikinės plytelės), numatė, kad gali atsirasti jos pavojingos veikos padariniai, nors galimai jų savo sąmonėje ir nedetalizavo, tačiau savo pavojingais veiksmais siekė bet kokio rezultato. Kaltinamosios veiksmai, kuriuos ji atliko gindamasi nuo nukentėjusiosios O. K., pilnai atitinka tiesioginės neapibrėžtos tyčios išraišką.

Nurodo, kad pagal teismų praktiką išvada apie būtinosios ginties ribų peržengimą gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Teigia, kad būtina įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Pasak prokurorės, vertinant pagal šį kriterijų, darytina išvada, kad šiuo atveju gynyba tikrai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios vyko apipusės muštynės, kurių metu jos abi kėsinosi į tą pačią vertybę – žmogaus sveikatą, besikėsinančiųjų skaičius ir jėgos taip pat buvo lygios, nė viena iš jų jokių įrankių neturėjo ir nenaudojo, tačiau kaltinamosios kėsinimosi intensyvumas, kai ji nukentėjusiąją stūmė taip, kad ji galva trenktųsi būtent į metalinį dujų balioną, ir rodo, kad jos gynyba buvo daug intensyvesne nei jai gręsiantis pavojus ir aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Taip pat nukentėjusiajai padarytos žalos dydis – sužalojant galvą sunkiai sutrikdyta jos sveikata, aiškiai neatitinka kaltinamajai padarytos žalos (sukeltas fizinis skausmas) dydžio.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dalį liudytojo J. K. parodymų nepripažino įrodymais ir besąlygiškai pripažindamas teisingais kaltinamosios A. D. parodymus bylos duomenis vertino atsietai, nesusiedamas jų į bendrą visumą, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kas lėmė neteisėto bei nepagrįsto sprendimo priėmimą, kuris yra naikintinas ir A. D. priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Taip pat apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad kaltinamoji A. D. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis ir veikdama netiesiogine tyčia neperžengė būtinosios ginties ribų, pažeisdamas BPK 254 str. 4 d. nuostatą, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio Kodekso 3 str. 1 d. 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi, neteisėtai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendis dėl A. D. išteisinimo pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d., priimtas nepagrįstai, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla A. D. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad O. K. papriekaištavus A. D. dėl jos neįgalaus vaiko, A. D. sudavė O. K. delnu į veidą, po to abi stvėrė vieną kitą už plaukų, stumdėsi, sudavė viena kitai smūgius rankomis ir kojomis, pargriuvo. Besigrumdamos ant grindų atsistūmė į virtuvę. O. K. sėdint apžergus A. D. ir ją smaugiant, A. D. įkando O. K. į ranką, ši toliau ją smaugė, tada A. D. stūmė O. K. nuo savęs ir O. K. atsitrenkė į metalinį dujų balioną ir į keraminėmis plytelėmis klijuotą sieną. Atsitrenkiant į metalinį dujų balioną ir į sieną O. K. buvo padaryti sužalojimai, kurie sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagrįstai sprendė, kad A. D. gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą ir, kad kaltinamosios veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, todėl ji neperžengė būtinosios ginties ribų ir negali atsakyti už sunkų O. K. sveikatos sutrikdymą.

Nukentėjusioji O. K. apklausiama pirmosios instancijos teisme pripažino, jog konfliktas kilo dėl to, kad ji pasakė A. D.: „nors ir nepilnametė, bet invalidą vaiką pasigimdei“, jos susimušė, prisimena, kad ji sėdėjo A. D. ant pilvo ir ją abiem rankomis smaugė, A. D. jai įkando į ranką, ją atstūmė, o kas buvo po to, ji nepamena. A. D. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad tarp jos ir O. K. kilo konfliktas dėl to, kad O. K. jai papriekaištavo dėl jos neįgalaus vaiko. Paaiškino, kad O. K. jai griebė už plaukų ir tempė žemyn, tada ji jai sugriebė už plaukų, jos abi pargriuvo ant žemės, gulėjo abi ant šono, stumdydamosi atsidūrė virtuvėje. O. K. atsisėdo ant jos ir sugriebė jai už kaklo, sėdėjo ją apžergusi, ją smaugė. Ji bandė nustumti O. K. nuo savęs, įkando į ranką. O. K. dar stipriau ją pradėjo smaugti, tada ji sukaupė visas jėgas ir ją stūmė, O. K. trenkėsi į dujų balioną ir į plytelėmis klijuotą sieną. Šias nukentėjusiosios, A. D. nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas J. K., kuris konflikto metu buvo bute. Liudytojas apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad tarp A. D. ir O. K. įvyko žodinis konfliktas, A. D. supyko dėl O. K. pasakytų žodžių ir ketino išeiti iš buto, koridoriuje avėsi batus, O. K. nenorėjo jos išleisti, pasakė, kad nereikia pyktis. Jis stovėjo prie įėjimo į virtuvę, A. koridoriuje. Jis A. nematė, matė tik O. iš nugaros. Pamatė, kad A. ranka lietė O. veidą, po to jos susikibo už plaukų, pradėjo vieną kitą tampyti, perėjo į kambarį, nugriuvo ant žemės, viena kitai sudavė smūgius. Taip pat liudytojas parodė, kad bandė jas išskirti, tačiau nepavyko. Merginos susikibusios, besimušdamos, nuėjo iki virtuvės, nuvirto ir mušėsi toliau. Jis buvo kambaryje ir į virtuvę nėjo, nestebėjo, kas vyko virtuvėje. Taip pat liudytojas parodė, kad merginos viena ant kitos sėdėjo, buvo kažkoks smaugimas. Nematė, kaip O. atsitrenkė į dujų balioną, bet kai ji su A. grūmėsi virtuvėje prie dujų baliono girdėjo garsą, panašų, kai galva trenkiamasi į dujų balioną. Jis taip pat girdėjo, kaip trenksmą į sieną klijuotą plytelėmis.

Taigi, iš aptartų įrodymų matyti, kad įvykio metu tarp O. K. ir A. D. kilo žodinis konfliktas dėl O. K. pasakytų žodžių, jos susimušė, muštynių pradžioje abi mušėsi, grūmėsi, abi buvo aktyvios, liudytojui bandant išskirti, vėl puldavo vieną kitą. Tiek kaltinamosios, tiek ir pačios nukentėjusiosios bei liudytojo parodymais nustatyta, kad O. K. smaugė A. D., ši įkando jai į ranką, tačiau O. K. toliau ją smaugė, todėl A. D. siekdama ištrūkti stūmė nuo savęs ant jos sėdinčią ir ją smaugiančią nukentėjusiąją. Taigi, priešingai nei teigia prokurorė apeliaciniame skunde, A. D. sveikatai buvo iškilusi reali grėsmė ir ji turėjo teisę gindamasi atlikti gynybinio pobūdžio veiksmus – stumti nukentėjusiąją nuo savęs siekiant ištrūkti, kad nukentėjusioji jos nesmaugtų. Be to, sprendžiant, ar konkrečioje situacijoje buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, teismas turi ne tik įvertinti gynybos ir kėsinimosi santykį, bet ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, apibūdinančias būtinosios ginties situaciją. Iš anksčiau aptartų duomenų matyti, kad konfliktas tarp O. K. ir A. D. kilo dėl to, kad A. K. papriekaištavo A. D. dėl jos neįgalaus vaiko, kaltinamoji sudavė nukentėjusiajai delnu į veidą, po to abi stvėrė viena kitą už plaukų, stumdėsi, sudavė viena kitai smūgius rankomis ir kojomis, pargriuvo. Tačiau tai, kad O. K. sėdėjo A. D. ant pilvo ir ją abiem rankomis smaugė, A. D. įkandus jai į ranką, O. K. toliau ją smaugė, rodo, kad A. D. stumdama nuo savęs O. K. veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, t. y. šiuo atveju kėsinimasis buvo tikras, egzistuojantis objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Be to, A. D. nustūmusi O. K., jokių veiksmų jos atžvilgiu daugiau neatliko. Taigi, pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus teisingai nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą.

Pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiosios sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nurodė, kad A. D. nukentėjusiosios O. K. veiksmus, pasireiškusius smaugimu, ne be pagrindo įvertino kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jos sveikatai kėsinimąsi. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas pakankamai įvertino abiejų konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad A. D. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiosios ir A. D. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, A. D. parodymus apie jos subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiosios bei anksčiau paminėto liudytojo parodymus bei rašytinius bylos įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog A. D. padarė O. K. sunkų sveikatos sutrikdymą, gindamasi nuo pastarosios pavojingo kėsinimosi, veikdama būtinosios ginties situacijoje. Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje A. D. būtų tyčia siekusi sunkiai sužaloti nukentėjusiąją ir peržengusi būtinosios ginties ribas. Todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad A. D. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. negalima, nes nustatyta BK 28 str. 2 d. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, jog A. D. veikė esant būtinosios ginties sąlygomis ir veikdama netiesiogine tyčia neperžengė būtinosios ginties ribų, pažeidė BPK 254 str. 4 d. nuostatą, kai nagrinėjimo teisme metu nustatomos šio BPK 3 str. 1 d. 2–9 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla A. D. atžvilgiu nutrauktina (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. nuosprendį panaikinti ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu baudžiamąją bylą A. D. nutraukti.