- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-16
- Bylos Nr.
- 1A-212-843/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00632-2018-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė (pirm.), Nijolė Žimkienė, Arūnas Bartkus
- Nuteistasis
- D. M., ir L
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė) ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, D. M. paskirta bausmė subendrinta su 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, laisvės apribojimo bausmę pakeitus laisvės atėmimo bausme (BK 65 straipsnio 1 dalies b punktas), paskirta galutinė subendrinta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteisti ir L. J., R. J., D. V., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. M. apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. V., R. J. ir L. J., iš anksto susitarę ir turėdami tikslą savo ir bendrininkų naudai įgyti svetimą turtą, nusikalstamos veikos realizavimui pasitelkdami P. M., kurio atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas netaikytas, sukčiavo, tai yra: L. J., realizuodamas bendrininkų grupės išankstinį nusikalstamą sumanymą – apgaule įgyti svetimą turtą, 2018 m. kovo mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, paprašė R. G. (R. G.) leisti pasinaudoti pastarojo vardu atidaryta AB „Swedbank“ banko sąskaita, melagingai nurodydamas, kad užsienyje gyvenantis tėvas galėtų pervesti pinigų, nes paties banko sąskaita yra užblokuota, bei pažadėdamas už šią paslaugą 600 Eur atlygį, taip pat paprašė R. G. leisti pasidaryti šio vardu išduotos asmens tapatybės kortelės kopiją, melagingai nurodydamas, kad šie duomenys reikalingi nusiųsti užsienyje gyvenančiam tėvui, taip suklaidino R. G. ir apgaule išviliojo šio vardu atidarytos AB „Swedbank“ banko sąskaitos numerį ir asmens tapatybės kortelės duomenis, po ko minėtus duomenis perdavė bendrininkams.
2. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2018 m. kovo 27 d. prie parduotuvės „Maxima“, esančios Taikos g. 162A, Vilniuje, stovinčiame automobilyje R. J. kartu su D. V., D. M. ir L. J. užpildė R. J. iš minėtos parduotuvės informacijos skyriaus paimtą paskolos paraišką, kurioje nurodė R. G. duomenis ir klaidingus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) bei el. paštą (duomenys neskelbtini), po ko tą pačią dieną, apie 16.57 val., parduotuvės „Maxima“, Taikos g. 162A, Vilniuje, informacijos skyriuje R. J. pateikė minėtą paraišką UAB „IPF Digital Lietuva“ bei telefoninių pokalbių metu UAB „IPF Digital Lietuva“ darbuotojai nurodė šios prašomus duomenis, o šių apgaulingų duomenų pagrindu bendrovė priėmė paskolos paraišką ir 2018 m. kovo 28 d. pervedė 2 500 Eur sumą į minėtą R. G. vardu atidarytą banko sąskaitą.
3. Tęsdami nusikalstamą veiką, 2018 m. kovo 28 d. D. V., R. J., D. M., L. J. ir P. M. atvyko prie prekybos centro „Akropolis“, Ozo g. 25, Vilniuje, po ko L. J. susitiko su R. G. ir kartu nuvyko į AB „Swedbank“ banko skyrių, kur L. J. nurodymu R. G. išgrynino ir pastarajam perdavė 2 200 Eur, L. J. šiuos pinigus perdavė P. M., pastarasis perdavė D. M., o šis nunešė ir perdavė R. J. ir D. V., laukiantiems šalia minėto prekybos centro stovinčiame automobilyje.
4. Tęsdamas nusikalstamą veiką, R. J. ir D. V. nurodymu, L. J. ir D. M. susisiekė su R. G. ir paprašė susitikti prie bankomato bei nurodė išgryninti likusius pinigus, po ko R. G. 2018 m. kovo 28 d. apie 16.42 val. ir apie 16.43 val. bankomate H782/HB, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, per du kartus išgrynino ir pastariesiems perdavė 1400 Eur, kuriuos šie nunešė ir perdavė R. J. ir D. V., laukiantiems šalia minėto prekybos centro stovinčiame automobilyje, po ko visus minėtus pinigus pasidalino tarpusavyje.
5. Tokiu būdu D. M. savo ir kitų bendrininkų naudai įgijo svetimą turtą – 1100 Eur, priklausančius R. G., ir 2500 Eur, priklausančius UAB „IPF Digital Lietuva“, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
6. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. M. nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu ir prašo jį pakeisti: sušvelninti jam paskirtą bausmę arba atidėti bausmės vykdymą. Skundas grindžiamas šiais motyvais.
6.1. Apeliantas nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per didelė, atsižvelgus į tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis. Jam skirta laisvės apribojimo bausmė buvo pakeista į laisvės atėmimo bausmę.
6.2. Apeliantas skunde nurodo, kad ginčijamame nuosprendyje teismas padarė klaidą: teismo posėdžio ir apklausos metu jis sakė, kad ėjo paimti pinigus vieną kartą, o pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jis ėjo du kartus.
6.3. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad turi močiutę, su kuria gyvena ir kuri yra neįgali, jai reikalinga pagalba namuose. Močiutė nuteistąjį augino ir yra jo globėja, mama jo neaugino, išvyko į užsienį, o tėvo jis nepažįsta. Skunde taip pat nurodoma, kad pakliuvęs į pataisos namus apeliantas suprato, jog ši vieta tikrai ne jam, ten jam labai sunku. Apeliantas teigia nesantis blogas žmogus ir nori tai įrodyti teismui ir močiutei, prisiekia daugiau nebedaryti nusikalstamų veikų, grįžti prie mokslų, dirbti ir atlyginti žalą nukentėjusiesiems, būti doru Lietuvos piliečiui ir pakeisti draugus. D. M. prašo apeliacinės instancijos teismo suteikti jam paskutinį šansą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė atsižvelgti, kad nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas nepilnametis, todėl prašė sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
9. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliaciniame skunde ne tik prašoma sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą, bet keliamas ir įrodymų vertinimo klausimas, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bei įvertino visas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.
10. Patikrinus ir iš naujo įvertinus bylos medžiagą apeliacinio skundo argumentų kontekste, išklausius proceso dalyvių, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuotos faktinės aplinkybės, kad nuteistasis antrą kartą su nukentėjusiuoju ėjo išgryninti pinigų iš bankomato Akropolyje, todėl ši nuosprendžio dalis tikslintina. Apeliacinės instancijos teismas taip pat daro išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė nėra per griežta, todėl negali būti švelninama.
Dėl apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių
11. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu be kita ko nustatyta, kad R. G. 2018 m. kovo 28 d. apie 16.42 val. ir 16.43 val. bankomate H782/HB, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, per du kartus išgrynino ir perdavė L. J. ir D. M. 1400 Eur, kuriuos šie nunešė ir perdavė R. J. ir D. V., laukiantiems šalia minėto prekybos centro stovinčiame automobilyje, po ko visus minėtus pinigus pasidalino tarpusavyje. Konstatuodamas šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nurodė, jog D. M. patvirtino, kad kai nukentėjusysis nuėmė 2 200 Eur, jam (D. M.) pinigus perdavė P. M., kurio atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas netaikytas, jis pinigus nunešė automobilyje esantiems R. J. ir D. V.. Apylinkės teismas pažymėjo, kad nors D. M. teigė, jog antrą kartą nuimti pinigų nėjo, tačiau pripažino, kad gerai visų aplinkybių neprisimena. Kiti kaltinamieji taip pat patvirtino, kad visų aplinkybių gerai neatsimena. Ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad antrą kartą nuimti pinigų D. M. vėl nuėjo pas nukentėjusįjį ir grįžo maždaug už 10 minučių su pinigais (2 t. b. l. 87-88). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas konstatavo, jog D. M. kaltinimai pasitvirtino dėl visų aplinkybių.
12. Pažymėtina, jog viso proceso metu nuteistas D. M. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai, tačiau aptariamą aplinkybę (kad kartu su nukentėjusiuoju antrą kartą dėl pinigų nuėmimo prie bankomato Akropolyje nuėjęs nebuvo) kategoriškai tvirtino nurodydamas, kad tuo metu, kai pinigai buvo nuimami iš bankomato, jis buvo su visais automobilyje, o ne su nekentėjusiuoju prie bankomato (t. 3, b. l. 82-83, t. 4, b. l. 191). Apylinkės teismas, nustatydamas minėtą aplinkybę, iš esmes vadovavosi tik nuteistojo R. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis nurodė, kad įvykio dieną visi trys, tai yra D. M., L. J. ir P. M., nuėjo susitikti su nukentėjusiuoju, ir maždaug po pusvalandžio D. M. grįžo su pinigų krūva, kuriuos atidavė D. V., šis juos suskaičiavęs nurodė, kad pinigų per mažai, trūksta 1000 Eur. D. M. nuėjo pas nukentėjusįjį dar kartą ir po 10 min. grįžo su pinigais (2 t., b. l. 87-88). Tas pats R. J. bylos nagrinėjimo teisme metu duodamas parodymus tokių aplinkybių nebenurodė, teigė detalių nepamenantis (t. 4, b. l. 190-191). Patikrinus byloje esančius įrodymus daugiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. M. buvo prie bankomato (ar netoliese) ir tiesiogiai ar per kitą asmenį gavo pinigus iš nukentėjusiojo šiam papildomai nuėmus pinigus iš bankomato, byloje nėra nustatyta. Nuteistasis L. J. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nukentėjusysis R. G. nuėjo išgryninti pinigų pas kasininkę Akropolyje, grįžęs su pinigais juos padavė D. M., šis su pinigais nuėjo prie automobilio ir juos perdavė R. J. ir D. V.. Vėliau P. M. paskambino R. J. su keiksmais, kad ne visa suma išimta, kad trūksta 1400 Eur. Tuomet nukentėjusysis, per du kartus, nuėmė 1 400 Eur ir tuos pinigus P. M. nunešė į automobilį R. J. ir D. V. (t. 2, b. l. 24-25). Šiuos parodymus nuteistasis L. J. patvirtino ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu (t. 4, b. l. 188-189). Liudytojas P. M., kuriam baudžiamasis persekiojimas netaikytas, ikiteisminio tyrimo pareigūnams paaiškino, kad jis, L. J. ir R. G. nuėjo į Swedbank skyrių paimti pinigų iš R. G. sąskaitos. Pastarasis nuėmė pinigus, jie su L. J. stovėjo nuošaliau. Kai R. G. atnešė krūvą pinigų po 50 Eur, surištų gumele, iš kalbų jis suprato, kad ten apie 2000 Eur, juos perdavė L. J., pastarasis perdavė jam ir pasakė, kad jis nuneštų tuos pinigus už kampo D. M.. Jis perdavė pinigus ir D. M. išėjo, kaip jis suprato, prie automobilio pas R. J. ir D. V.. Kai vėliau jie įsėdo į mašiną, R. J. pasakė, kad per mažai pinigų, todėl L. J. skambino R. G.. Grįžus į Akropolį R. G. nuėmė iš bankomato dar apie 1400 Eur ir padavė jam (P. M.) į rankas visą sumą, jis juos nunešė į automobilį, perdavė R. J. (t. 1, b. l. 151-151). Nuteistasis D. V. ikiteisminio tyrimo parodė, kad į Akropolį kartu su nukentėjusiuoju nuimti pinigų ėjo D. M. su P. M., netrukus grįžo su pinigais, pinigus nešė P. M.. Vėliau kažkuris pasakė, jog pinigų trūksta ir D. M. nusiuntė P. M. vėl į Akropolį. Pastarasis nuėjo ir po 10 minučių atnešė dar kažkiek pinigų (t. 3, b. l. 8-9). Bylos nagrinėjimo teisme metu D. V. nurodė, kad jiems nuvažiavus į Akropolį pirmą kartą su nukentėjusiuoju pinigų nuimti nuėjo L. J., grįžo su pinigais, antrą kartą išėjo D. M. ir grįžo su pinigais, tačiau gali būti ir atvirkščiai, jis neprisimena (t. 4, b. l. 195). Taigi, minėtų įvykiuose dalyvavusių asmenų parodymai dėl to, kas konkrečiai antrą kartą ėjo kartu su nukentėjusiuoju prie bankomato paimti pinigų, yra prieštaringi ir keliantys abejones, o pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė savo išvados nustatant minėtas aplinkybes vadovautis išskirtinai R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių teisme jis nepatvirtino, nes įvykio aplinkybių neatsiminė. Patikimų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pašalinti abejones ir konstatuoti, kad D. M. ėjo kartu su nukentėjusiuoju antrą kartą paimti pinigų iš bankomato, nėra.
13. Jokia apkaltinamoji išvada negali būti grindžiama prielaidomis. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012). Todėl byloje nesat pakankamai patikimų įrodymų, kad nuteistasis D. M. buvo kartu su nukentėjusiuoju R. G., kuomet šis 2018 m. kovo 28 d. apie 16.42 val. ir 16.43 val. bankomate H782/HB, esančiame Ozo g. 25, Vilniuje, per du kartus išgrynino 1400 Eur, kad nukentėjusysis minėtus pinigus perdavė D. M. (ir L. J.), o šie juos nunešė ir perdavė R. J. ir D. V., konstatuotina, kad šios apylinkės teismo nuosprendyje konstatuotos nepagrįstai, todėl šalintinos iš nuosprendžio.
14. Kartu apygardos teismas pažymi, jog minėtų faktinių aplinkybių pašalinimas iš nuosprendžio jokios įtakos nei nuteistojo D. M., nei kitų nuteistųjų padarytos veikos teisiniam kvalifikavimui ar bausmės skyrimui neturi, nes byloje patikimai nustatyta ir net nėra ginčijama, kad visus veiksmus nuteistieji įvykdė veikdami bendrininkų grupėje, įgyvendindami bendrą sumanymą, visi kilę padariniai tenka jiems visiems bendrai.
Dėl nuteistajam D. M. paskirtos bausmės
15. Skirdamas nepilnamečiui asmeniui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje ir 91 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, taip pat į BK 41 straipsnio 2 dalyje ir 80 straipsnyje įtvirtintą bausmės ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį. Tai užtikrina tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą ir teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam D. M. paskyrė teisingą bausmę.
16. D. M. padarė vieną baigtą, tyčinį, nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Aptariamą nusikaltimą jis padarė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas turtinės naudos. Vilniaus miesto apylinkės teismas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad apeliantas visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skirdamas bausmę teismas tinkamai įvertino ir D. M. asmenybę bei šioje situacijoje pagrįstai pripažino, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę maksimaliam 2 metų terminui, be įpareigojimų, įvertinus būtinybę paskirtą bausmę bendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.
17. Iš D. M. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje, t. y. iki šioje byloje numatyto nusikaltimo padarymo, buvo teistas 1 kartą, tačiau iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jo atžvilgiu buvo priimti dar 3 apkaltinamieji nuosprendžiai už veikas, kurias jis padarė iki mūsų analizuojamos nusikalstamos veikos padarymo (t. 3, b. l. 129-135). D. M. daugeliu minėtų atvejų nuteistas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias pastarajam visada buvo skiriamos išimtinai laisvės apribojimo bausmės. Ir tik paskutiniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymą, subendrinus ją su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. nuosprendžiu, nuteistajam buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Svarbu pažymėti, jog Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 2 d. nuosprendžiu už nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam buvo paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė 2 metams, tačiau Vilniaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartimi bausmė buvo pakeista į 90 parų arešto bausmę nustačius, jog D. M. piktybiškai nevykdo teismo jam paskirto įpareigojimo (t. 3, b. l. 149-150). Pažymėtina ir tai, kad apeliantas daug kartų baustas administracine tvarka (už transporto priemonių dalyvavimo viešajame eisme reikalavimų pažeidimus, transporto priemonės vairavimą neturint teisės vairuoti, nustatyto greičio viršijimą, važiavimo be bilieto ir pan., nuo 2016 m. iki 2019 m. užregistruoti 47 administraciniai nusižengimai) (t. 3, b. l. 151-153).Tokios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nuolat skiriamos švelnesnės rūšies bausmės nuteistojo elgesiui prevencinės įtakos nedaro, D. M. nesistengia keisti savo gyvenimo būdo, gyventi dorai ir daugiau nebenusikalsti, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju skiriama bausmė turi būti griežtesnė.
18. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, parinko laisvės apribojimo bausmę bei nustatė 2 metų jos trukmę. Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu iki 1 metų 4 mėnesių, o skirtą bausmę subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu skirta bausme, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės apribojimo bausmė pakeista į laisvės atėmimo bausmę ir prie 2020 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžiu skirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta tik dalis šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės (5 mėnesiai laisvės atėmimo). Paskirta galutinė subendrinta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nuteistajam parinko vieną iš švelnesnių bausmių, tai yra laisvės apribojimo bausmę, ir tik šią bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu skirta bausme nuteistajam buvo paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė, pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam bausmė paskirta neteisingai, yra aiškiai per griežta, nėra. Šiuo atveju švelnesnės rūšies ar mažesnės bausmės skyrimas neatitiktų nustatytų faktinių aplinkybių ir bausmės tikslų.
19. Apeliantas akcentavo aplinkybę, kad nagrinėjamą nusikaltimą jis padarė būdamas nepilnametis. Nustatyta, kad D. M. nusikalto iki pilnametystės likus vos kelioms dienoms. Jis gyvena kartu su močiute, kuriai reikalinga pagalba, tėvo nežino, su užsienyje gyvenančia jo neauginusia motina nebendrauja, niekur nedirba ir nesimoko, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Visuma šių aplinkybių, jas vertinant kartu su jau paminėtomis, neleidžia daryti išvadą apie mažesnį D. M. asmenybės pavojingumą. D. M. tenkanti pareiga rūpintis ir padėti močiutei nesutrukdė jam elgtis nusikalstamai, todėl ši apelianto akcentuojama aplinkybė lemiamos reikšmės sprendžiant dėl skirtos bausmės tinkamumo neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta galutinė subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingumo principą, neprieštarauja BK nustatytiems bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumams ir bendriesiems bausmių skyrimo pagrindams.
20. Nuteistasis D. M. savo skunde taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir taikant BK 75 straipsnį bei atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pagal minėto BK 75 straipsnio nuostatas ir esamą teismų praktiką, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias prielaidas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. BK 75 straipsnis taip pat nedraudžia jį taikyti asmenims, kuriems jau vieną kartą buvo atidėtas bausmės vykdymas arba kuriems nors ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas, tačiau jie turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, tačiau esant tokiai situacijai bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109/2010). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad D. M. pakeitė savo gyvenimo būdą ir nebėra tiek pavojingas, kad jam skirta laisvės atėmimo bausmė gali pasiekti savo tikslus ir be realaus jos vykdymo, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. M. apeliacinį skundą atmesti.