Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Šventosios pakrantė“ direktorės I. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-594-278/2017, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) ir trečiojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – VSDFV Utenos skyrius) pareiškimus atsakovei UAB „Šventosios pakrantė“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „Šventosios pakrantė“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.VMI prie FM kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – UAB „Šventosios pakrantė“ vardu V. S. 2017-01-13 pateiktą patikslintą PVM deklaraciją už 2016 m. birželio mėn. Šiuo įrodymu siekiama paneigti atskirojo skundo argumentą, jog apeliantei nebuvo žinoma apie susidariusią mokestinę nepriemoką, kildinamą būtent iš PVM mokesčio nesumokėjimo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad VMI prie FM atsiliepimas į atskirąjį skundą pirmosios instancijos teismo buvo persiųstas atsakovei susipažinti, o pridėti nauji įrodymai turi ryšį su byla, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje nagrinėjamam klausimui tinkamai išspręsti gali būti reikšmingas VMI prie FM pateiktas naujas įrodymas, todėl jis pridedamas prie bylos ir vertinamas kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 str., 180 str.).Apeliantė skunde nurodo, kad ji nežinojo apie įmonei inicijuojamą bankroto bylą, iki skundžiamos nutarties negavo jokių dokumentų nei iš VMI prie FM, nei iš teismo, tokiu būdu pažeidžiant jos konstitucinę teisę būti išklausytai, taip pat nesutinka su teismo atliktu bendrovės (ne)mokumo įvertinimu. Šių argumentų pagrindu prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, t. y. suteikti teisę (nustatyti naują terminą) pateikti atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės mokumą patvirtinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, inter alia atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo sutikti su atskirajame skunde dėstoma apeliantės pozicija ir jos pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 str. 1 d.). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos. Pagal to paties straipsnio 4 dalį pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus kreditorius privalo pateikti įmonei.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VMI prie FM 2017-03-02 pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Nr. (23.31-08) RNA-6577 atsakovei UAB „Šventosios pakrantė“ registruotąja pašto siunta išsiuntė 2017-03-03 adresu 15, Mickūnų k., Debeikių sen., Anykščių r. sav. Pranešime nurodė, kad 2017-03-02 duomenimis atsakovė valstybės biudžetui skolinga 4 783,64 Eur ir, kad skolos nesumokėjus per 30 dienų nuo įteikimo dienos, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepavykus siuntos įteikti atsakovei (pagal pateiktus duomenis iš www.post.lt siunta grąžinta siuntėjai 2017-04-06), VMI prie FM 2017-04-20 dar kartą atsakovei minėtu adresu 2017-04-21 išsiuntė pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Nr. (23.1-08) RNA-12755. Pakartotinio pranešimo nepavykus įteikti atsakovei (siunta 2017-05-26 grąžinta siuntėjai), VMI prie FM 2017-06-23 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kartu su juo pridėdama ne tik įrodymus, patvirtinančius įspėjimo (-ų) atsakovei išsiuntimą (ĮBĮ 6 str. 2 d.), bet ir duomenis apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo kopiją kartu su priedais (ĮBĮ 6 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės teigimu, kad tiek VMI prie FM, tiek pirmosios instancijos teismas įmonei adresuotus dokumentus privalėjo siųsti įmonės vadovės gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), o to nepadarius buvo pažeista jos konstitucinė teisė būti išklausytai. Pažymėtina, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 str. 2 d., ĮBĮ 6 str. 2 d.). Pareiga pranešti apie atsakovo buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent atsakovui (CK 2.49 str. 2-3 d., 2.62, 2.66 str., CPK 122 str. 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie pasikeitusį (pakeistą) įmonės buveinės (veiklos) adresą ar nurodytą kitą adresą korespondencijai gauti. Priešingai, į bylą pateikti duomenys iš VMI informacinių sistemų, taip pat išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad tiek VMI prie FM, tiek pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovei siuntė jos registruotos buveinės adresu. Pažymėtina, kad pati apeliantė, teikdama atskirąjį skundą, atsakovės buveinės adresą nurodo būtent Mickūnų k. 15, Anykščių r., todėl spręsti apie netinkamai įvykdytą pareigą pranešti apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo ar civilinės bylos dėl bankroto iškėlimo faktą, nėra pagrindo, juolab, kad tiek apie pareiškimo priėmimą, tiek apie paskirtą posėdį buvo skelbiama ir specialiame interneto tinklapyje (CPK 133 str. 3 d.) (CPK 185 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tuo atveju, jei, kaip nurodo apeliantė, ji daugiau kaip dvejus metus yra nemokamose atostogose, todėl įmonė registruotos buveinės adresu veiklos nevykdo, apeliantė privalėjo informuoti kreditorius ir (ar) kitus trečiuosius asmenims apie pasikeitusius įmonės kontaktinius duomenis, o šios pareigos nevykdymas (duomenų apie pasikeitusį adresą neišviešinimas), negali būti panaudojamas prieš trečiuosius asmenis ir vertinamas kaip teisėtas jos gynybinę poziciją pagrindžiantis argumentas. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes nėra pagrindo spręsti apie apeliantės teisės būti išklausytai ar teisės į teisminę gynybą pažeidimą, jai pačiai tinkamai nevykdant pareigų, veikiant pasyviai. Be to, teise teikti atsikirtimus, argumentus ir įrodymus apeliantė turėjo (galėjo) pasinaudoti teikdama atskirąjį skundą.Pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą (CPK 178 str.). Atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonės finansinė padėtis yra gera ir kad ji vykdo veiklą, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovę esant nemokia konstatavo VMI prie FM pateiktų ir savarankiškai surinktų duomenų pagrindu nustatęs, kad įmonė turimų įsipareigojimų nevykdo, Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentus paskutinį kartą teikė už 2014 metus, o viešųjų registrų duomenimis registruotino turto neturi. Apeliantė, kvestionuodama šią pirmosios instancijos teismo nutartį, kartu su skundu nepateikė jokių šią išvadą paneigiančių įrodymų, nurodydama, kad naujų duomenų pateikimas apeliacinės instancijos teismui yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinėje instancijoje teikti naujus įrodymus nėra absoliutus (žr. į šios nutarties 12 p.), juolab, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, suponuojantis teismo pareigą išaiškinti visas bankroto bylos iškėlimui kaip ultima ratio reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad apeliantė, teikdama atskirąjį skundą, jame turėjo (galėjo) pasisakyti visais aspektais, pateikti esminę informaciją, susijusią su įmonės turimu turtu ir pradelstais įsipareigojimais (ĮBĮ 2 str. 8 d.), tačiau nesiėmė priemonių tinkamai pagrįsti įmonės mokumą, t. y. paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu įmonei iškelta bankroto byla (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien deklaratyvūs teiginiai, jog įmonė turi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, įvertinus tai, kad ši aplinkybė įrodinėtina neaktualiais duomenimis (balansu už 2014 metus), nesudaro pagrindo spręsti įmonę esant mokia, byloje esant surinktam visetui duomenų, patvirtinančių įmonės neatsiskaitymo su kreditoriais faktą ir galimas to priežastis (registruotino turto neturėjimas, duomenų Juridinių asmenų registrui neteikimas, vykdomi priverstiniai skolų išieškojimai) ir nesant jokių priešingų jiems įrodymų (CPK 185 str.). Be to, nors atsakovei jos buveinės adresu nepavyko įteikti VMI prie FM siųstų pranešimų apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju mokestinė nepriemoka kildinama įstatymo pagrindu (nesumokėtas PVM mokestis), o VMI prie FM kartu su atsiliepimu pateiktas įrodymas patvirtina, jog įmonės vardu už 2016 m. birželio mėnesį buvo teikiama patikslinta PVM deklaracija, spręstina, kad apeliantė, jai būnant nemokamose atostogose ir nepaskyrus kito atsakingo asmens, žinojo (turėjo žinoti) apie mokestinę nepriemoką, todėl galėjo laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu ar imtis kitų aktyvių veiksmų dėl skolinių įsipareigojimų vykdymo.Teismo vertinimu, apeliantės argumentas, kad tuo atveju, jei ji būtų žinojusi apie skolas valstybės ir (ar) savivaldybė biudžetams, būtų inicijavusi restruktūrizavimo bylos bendrovei iškėlimą ne tik, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas, tačiau ir apeliantei pačiai nurodant, kad įmonė veiklos nevykdo, vertintinas kaip neatitinkantis ĮRĮ nuostatų, pagal kurias viena iš būtinų sąlygų restruktūrizavimui pradėti – veiklos nutraukimo nebuvimas (ĮRĮ 4 str. 2 p.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, taikė ir aiškino ĮBĮ normas, susijusias tiek su ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (ĮBĮ 6 str. 2 ir 4 d.), tiek su bankroto bylos atsakovei iškėlimu nemokumo pagrindu (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.), todėl naikinti skundžiamos nutarties pagal atskirojo skundo argumentus, nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Apeliantei išaiškintina, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.