- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-01
- Bylos Nr.
- I-1589-644/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namųdėl
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namųdėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000Eurneturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, kad nuo2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m.gruodžio mėn.buvo laikomas Marijampolės pataisos namų kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerosenetinkamomis sąlygomis.Paaiškino, kad kamerose buvo mažai laisvos vietos, kamerose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, be to, didelę dalį ploto užėmė baldai irsanitarinis mazgas. Atsakovo atstovas nesiėmė veiksmų, jog būtų sumažintas neigiamas įkalinimo sąlygų - nepakankamo gyvenamojo ploto, poveikis. Tvirtino, kad tokios kalinimo sąlygos Marijampolės pataisos namų kamerose žemino pareiškėjo orumą ir prilygo kankinimuiEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjui buvo sukelti nepatogumai, jis patyrė pažeminimą, diskomfortą. Patirtą žalą vertina 10 000 Eur ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Skundo papildyme (b. l. 24) pareiškėjas su atsakovo atsiliepimu nesutiko. Paaiškino, kad baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose jam trūko laisvos erdvės, kadangi didelę dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai irsanitariniai mazgai. Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 buvo įrengtos penkios dviaukštės lovos, penkios spintelės, du suolai,stalas bei sanitarinis mazgas. Nors kamera Nr. 21 yra keturvietė, tačiau 2012 m. balandžio mėnesį šioje kameroje,be joje gyvenančių asmenų sutikimo, buvo apgyvendintas penktas asmuo, dėl ko kilo daug nepatogumų, trūko erdvės.Pažymėjo, kad 2011 metais buvo apgyvendintas kamerose Nr. 24 ir Nr. 6, tačiau atsakovo atstovas šios aplinkybės atsiliepime nenurodė. Kameroje Nr. 10a buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera, o tualetas kameroje neatskirtas sienele, taigi pareiškėjas buvo filmuojamas ir sanitariniame mazge.Dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas turėjo nuolat sėdėti arba gulėti lovoje, jautė neigiamas emocijas, dvasines kančias, psichologinę depresiją, kreipėsi į gydytoją dėl antidepresantų skyrimo.
Skundo papildyme (b. l. 28) pareiškėjas paaiškino, kad iš medicininės kortelės įrašų matyti, kad jis gyveno kameroje Nr. 6, nors atsakovo atstovas šios aplinkybės atsiliepime nenurodė. Kamera Nr. 6 labai ankšta, šioje kameroje buvo laikomi trys asmenys, pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto.
Skundo papildyme (b. l. 72) pareiškėjas paaiškino, kad kamerose trūko laisvo gyvenamojo ploto, minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista. Kameros Nr. 25 bendras plotas - 34,83 kv. m., įrengta 10 miegamųjų vietų, sanitarinio mazgo plotas - 2,68 kv. m. Kameros Nr. 21 plotas 16,5 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 2,58 kv. m., įrengtos keturios vietos, tačiau kameroje buvolaikomi 5 asmenys. Kameros Nr. 5 plotas 12,8 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 2,58 kv. m., kameroje įrengtos 3 miegamosios vietos. Kameroje Nr. 10a minimali ploto norma nebuvo pažeista, tačiau tualetas neatskirtas sienele ir pareiškėjas buvo nuolat filmuojamas vaizdo kamera, kas žemino jo orumą. Kameroje Nr. 6 buvo laikomi 3 asmenys, o kameroje Nr. 24 - 6 asmenys.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepime (b.l. 12-14)su pareiškėjo skundu nesutiko.Pažymėjo, kad pareiškėjasbausmės atlikimolaikotarpiu įvairiais periodais buvo laikomas baudos izoliatoriausir kamerų tipo patalpose. Tvirtino, kad pareiškėjuikamerose buvo užtikrintavienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojoploto norma.Paaiškino, kad pareiškėjasginčo laikotarpiu nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas, taip pat nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų. Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jam padarytos žalos. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas teismui pareikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų (toliau ir – Marijampolės PN)kamerų tipo patalposeir baudos izoliatoriaus kamerose.
Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį (b. l. 53-54).
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir –LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. birželio 22 d., šią aplinkybę patvirtina Vilniaus pataisos namų spaudas ant voko (b.l. 6a), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė fizinius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, kančias ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, dvasines kančias, orumo pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Tačiau, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. birželio 21 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Marijampolės pataisos namuose nuo 2012 m. birželio 22 d.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, arMarijampolės pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad jis buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko nustatytų teisės aktų reikalavimų.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m.
Iš nuteistojo anketos matyti, kad A. T. į Marijampolės pataisos namus atvyko 2010 m. rugpjūčio 19 d. ir į Kybartų pataisos namus išvyko- 2012 m. lapkričio 29 d. (b.l. 59). Taigi, nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d.
Vadovaujantis atsakovo atstovopateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimus į baudos izoliatoriaus kameras ir kamerų tipo patalpas matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno šiose kamerose: nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 20 d. (15 parų) – baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5, nuo 2012 m. spalio 27 d. iki 2012 m. lapkričio 29 d. – kamerų tipo patalpoje Nr. 10a. Pareiškėjas iš Marijampolės PN buvo išvykęs laikotarpiais: nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 18 d. ir nuo 2012 m. spalio 4 d. iki 2012 m. spalio 25 d. (b. l. 21, 59, 65).
Kadangi objektyvių duomenų apie pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje kameroje metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios kameros, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 5 plotas 12,80 kv. m. (matmenys 3,93x3,29), kamerojeįrengtos 3 miegamosios vietos, vadinasi pareiškėjui šioje kameroje teko 4,3 kv. m. (12,80/3) (b.l. 21, 17).Kamerų tipo patalpa Nr. 10a yra vienvietė, jos plotas 7,26 kv. m. (matmenys 3,8x1,91), taigi pareiškėjui šioje kameroje teko 7,26 kv. m. (b. l. 21, 16).
Pareiškėjas nurodė, kad didelę dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė baldai bei sanitariniai mazgai, kurių plotas yra apie 2,58 kv. m., dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti.Teismas akcentuoja, kad pagalTaisyklių 11¹.2 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Pareiškėjas atsikirtimuose į atsiliepimą (b. l. 24, 28, 72) nurodė, kad 2011 metais buvo laikomas kamerose Nr. 6 ir Nr. 24, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime to nenurodė. Tvirtino, kad jo argumentus pagrindžia gydytojo įrašai medicininėje kortelėje. Tačiau, Marijampolės pataisos namai pareiškėjo argumentus paneigė, nurodė, kad kamerose Nr. 6 ir Nr. 24 pareiškėjas niekada negyveno(b. l. 53-54).
Pažymėtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo kamerose Nr. 6 ir Nr. 24 2011 metais, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. birželio 21 d. taikomas senaties terminas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Taigi, daroma išvada, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint kamerose (baudos izoliatoriaus kameroje ir kamerų tipo patalpoje), jam buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo kameroje Nr. 10a, kurioje, pasak pareiškėjo,yra įrengta vaizdo stebėjimo kamera, sanitarinis mazgas neatitvertas sienele, dėl ko jis buvo filmuojamas tualete. Pažymėjo, kad kalint tokiomis sąlygomis buvo pažeistas jo privatumas, pažemintas orumas.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Kaip jau buvo minėta, kamera Nr. 10a yra vienvietė. Atsakovo atstovas patvirtino, kad kameroje Nr. 10a sanitarinis mazgas neatitvertas sienele(b. l. 53-54). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad kameroje Nr. 10a pareiškėjas gyveno vienas, negalima konstatuoti, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui privatumo dėl neatskirto sanitarinio mazgo.
Pareiškėjas tvirtino, kad kameros Nr. 10a sanitariniame mazge jisbuvo filmuojamas vaizdo stebėjimo kamera, apie kurios įrengimą galėtų patvirtinti atliekantis bausmę nuteistasis J. D..
Teismas pažymi, kad J. D., kuris į bylą pateikė liudijimą (b. l. 73), jog kameroje Nr. 10a buvo įrengta vaizdo kamera, yra nuteistasis, pareiškėjo pažįstamas, dėl ko, teismo vertinimu, jo parodymai negalėtų būti laikomi ir vertinami, kaip objektyvūs ir nešališki, todėl jo liudijimu nesivadovauta ir į teismo posėdį J. D. nekviestas.Be to, atsakovo atstovaspareiškėjo argumentus dėl vaizdo stebėjimo kameros įrengimo kameroje Nr. 10a paneigė. Pažymėjo, kad kamerojeNr. 10a vaizdo stebėjimo kameros nebuvo (b. l. 53-54). Pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2008 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. 4/07-33 patvirtintos Vaizdo stebėjimo kamerų tvarkos (toliau – Tvarka) 2.2 punktą, Marijampolės pataisos namuose griežtai draudžiama įdiegti vaizdo stebėjimo kameras patalpose, kurios yra skirtos darbuotojų ar nuteistųjų privačiam naudojimui (b. l. 56-58).Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nustatytos tvarkos pataisos namuose nesilaikoma. Iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į pataisos namų administraciją dėl perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpasnesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti Marijampolės pataisos namų pateiktais duomenimis, todėl jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Įvertinus esamus duomenis, daroma išvada, jog pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų (dėl kameroje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros), dėl ko jo argumentai šioje dalyje yra atmestini kaip nepagrįsti.
A. T. asmens sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina jo teiginių apie sveikatos sutrikdymą, kuris galėtų būti tiesiogine bausmės atlikimo sąlygųMarijampolės pataisos namuose priežastimi.Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis,A. T. ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl skausmo po sumušimo (b. l. 38). Įrodymų apie pareiškėjo kreipimąsi į gydytojus dėl depresijos, kitų psichinės sveikatos pablogėjimų ginčui aktualiu laikotarpiu nėra pateikta. Iš Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. liepos17 d. pažymos(b. l. 15)matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė.Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis pataisos namų administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.