Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Ž. ir L. P. (L. P.) bei L. P. gynėjo advokato Valdo Falkausko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – 6 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;

L. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

L. P. dėl jam pareikšto kaltinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, išteisintas nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.

Iš S. Ž. ir L. P. solidariai priteista nukentėjusiajam V. M. 370 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš S. Ž. ir L. P. priteista nukentėjusiajai V. M. 120 Lt.

Nukentėjusiajam V. M. priteista: iš S. Ž. 17 000 Lt, iš L. P. – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajai V. M. priteista: iš S. Ž. 2 000 Lt, iš L. P. – 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš S. Ž. priteista 4 455,40 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Iš S. Ž. ir L. P. priteista po 50 Lt nukentėjusiajai V. M. turėtoms išlaidoms už teisinę pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. bei L. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10 d., apie 22 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, panaudoję fizinį smurtą prieš V. M., turėdami tikslą užvaldyti jo turtą, plėšimo būdu jį užvaldė, o būtent:

S. Ž. sudavė apie penkis smūgius kumščiu nukentėjusiajam V. M. į galvą, o L. P. pastarąjį tampė už drabužių ir stumdė, abu reikalaudami nupirkti alaus, o po to ir pinigų. V. M. nuo suduotų smūgių nugriuvus ant žemės, S. Ž. spyrė jam apie dvidešimt kartų į įvairias kūno vietas, atsisėdo ant krūtinės ir apie penkis kartus smūgiavo kumščiu į dešinį smilkinį bei apie penkis kartus į veidą. Panaudoję fizinį smurtą jie pagrobė V. M. priklausančius: 50 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3310“ su SIM kortele, 700 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung E900“ su SIM kortele, 150 Lt vertės akinius nuo saulės, 35 Lt vertės rankinę ir joje buvusį bendros 20 Lt vertės keturių raktų su pakabukais ryšulį, 5 Lt pinigų įvairiomis monetomis, padarydami nukentėjusiajam V. M. 960 Lt turtinę žalą.

Be to, S. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 10 d., apie 22 val., plėšimo iš nukentėjusiojo V. M. metu, tomis pačiomis aplinkybėmis, toje pačioje vietoje tyčia dėl savanaudiškų paskatų smogęs kumščiu nukentėjusiajam V. M. į galvą bei spardydamas į įvairias kūno vietas, po to kumščiu smūgiuodamas į dešinį smilkinį ir veidą, tokiais veiksmais nukentėjusiajam įspaustinai sulaužęs kaktikaulį dešinėje pusėje, sukėlęs galvos smegenų sukrėtimą bei padaręs muštinę žaizdą dešinėje kaktos pusėje, abiejų akių obuolių sumušimą su kraujosruvomis vokuose ir junginėse, odos nubrozdinimus krūtinėje ir pilve, tyčia sunkiai sutrikdė V. M. sveikatą.

Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas yra nusikaltimo iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas. Jį L. P. suklaidino, ir jis patikėjo, jog, prisiėmęs kaltę, nebūdamas teistas gali sulaukti bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Jo paaiškinimai, parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nėra teisingi. Tiesai nustatyti byloje būtina atnaujinti įrodymų tyrimą.

Būtina atkreipti dėmesį į V. M. parodymus apie pirmo epizodo pradžią ir eigą. Iš jo parodymų matyti, kad pradžioje jokio smurto nebuvo, jis pirko alų paprašytas S. Ž. ir L. P. Tuo metu jų tarpusavio santykiai nebuvo nei įtempti, nei konfliktiški, alų gėrė visi trys. Antras epizodas prasidėjo, kai, pasak V. M., S. Ž. ir L. P. dar kartą paprašė nupirkti alaus, o jam atsisakius – S. Ž. pareikalavo. Vertinant šio bendravimo pradžią gana aišku, jog nei S. Ž., nei L. P. neturėjo tyčios apiplėšti V. M., nes jo pakartotinai prašė alaus. Toliau būtina vertinti reikalavimus, o jų buvo du: pirmasis – nupirkti alaus, antrasis – duoti pinigų alui. Keldami šiuos reikalavimus nuteistieji neturėjo tikslo apiplėšti V. M., nes nedavė suprasti, kad jis pats nereikalingas, o reikia tik jo alaus ar pinigų.

Analizuojant pirmus įvykio veiksmus ir jo dalyvių elgesį būtina tikrinti, kiek jie atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Byloje nėra jokių duomenų, jog L. P. veiksmai atitinka bent vieną plėšimo požymį.

Vėliau S. Ž. ėmė naudoti smurtinius veiksmus prieš V. M., tačiau šių veiksmų tikslas buvo ne užvaldyti V. M. pinigus, bet priversti jį gailėtis dėl tariamai įžeidžiančio atsisakymo ir palaužti nenorą vėl nupirkti alaus. Smurto iniciatorius buvo ne L. P., bet S. Ž. Be to, V. M. pirmoje apklausoje ir vėliau akistatos metu parodė, jog L. P. bandė ginti jį nuo tokio agresyvaus S. Ž. reikalavimo. Tai reiškia L. P. nenorą, kad alkoholio vartojimas būtų pratęstas veiksmais, kurie rodytų priešiškumą ir agresyvumą. L. P. ėmėsi kitokio pobūdžio veiksmų užtikrinti tolesnį girtavimą – laikydamas už drabužių prirėmė V. M. prie medžio ir aiškino, jog šis geriau duotų pinigų, nes jam gali būti dar blogiau. Šiuo pasakymu L. P. neišreiškė savo asmeninio grasinimo, tačiau davė suprasti, kad jis nesugebės sutramdyti agresyvaus S. Ž., todėl šis gali padaryti ir ką nors blogiau. Tolesni įvykiai parodė, jog šie žodžiai iš esmės pasitvirtino, nes S. Ž. pradėjo naudoti fizinį smurtą. Tačiau S. Ž. tai darė ne turėdamas tikslą apiplėšti, bet palaužti V. M. atsisakymą juos girdyti. V. M. atrodė, kad jį gulintį spardė ir L. P., tačiau šios aplinkybės jis niekada kategoriškai nepatvirtino, todėl tokie parodymai laikytini prielaida. L. P. neigė smurtavęs prieš V. M., o S. Ž. šiuos jo parodymus patvirtino.

Noras pasisavinti kažką neapibrėžtą kilo ne prieš smurtinius veiksmus, bet tik tada, kai S. Ž. pamatė gulintį ir nejudantį V. M. Jis apieškojo V. M. ir tai atliko savo iniciatyva, neraginamas bei nekurstomas L. P. Pastarasis buvo šalia, kai S. Ž. kratė nukentėjusįjį, tačiau to nepakanka padaryti išvadai, jog jie veikė vieninga tyčia, turėdami bendrą tikslą. L. P. nežinojo S. Ž. tikslo, todėl tai laikytina vykdytojo ekscesu ir visiškai savarankiškais S. Ž. veiksmais. Tolesni įvykiai patvirtino, kad S. Ž. turėjo savo tikslus, nes jis su L. P. nesidalijo nei pinigais, nei telefonais ar kitais daiktais, neprašė jų pasaugoti. Kitą dieną telefonai rasti pas S. Ž. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teismas privalėjo įvertinti, jog L. P. vaidmuo darant jam inkriminuotą veiką buvo antraeilis. Teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Be to, L. P. pateiktas kaltinimas yra ydingas, užkertantis kelią į gynybą. Palyginus abiem nuteistiesiems pateikto kaltinimo tekstą matyti, kad dėl plėšimo jiems inkriminuoti identiški veiksmai, sukeistos tik kaltininkų pavardės, nesukonkretinti L. P. veiksmai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai gali būti laikoma Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio pažeidimu.

L. P. paskirta nepagrįstai griežta bausmė. Motyvuodamas bausmę teismas atsižvelgė tik į jo teistumus, nors turėjo atsižvelgti ir į tai, jog jis gyvena tik su motina, tėvas miręs, motina su kitu sutuoktiniu išsiskyrusi, dėl to nuteistojo socialinė adaptacija sudėtingesnė. Motinos L. Ž. sveikatos būklė problemiška, jos pajamos nedidelės, todėl L. P. pagalba motinai yra esminė ir reikšminga. Pats L. P. iki bylos nagrinėjimo pabaigos kitų nusikaltimų nepadarė, laikinai ar nuolatos turėjo darbą bei padėjo šeimai. Iki apeliacinio skundo pateikimo teismui buvo imtasi priemonių žalai atlyginti: V. M. pervesta 170 Lt, o V. M. – 70 Lt. Tai rodo, kad L. P. dar gali būti pataisytas ir perauklėtas, neizoliuojant jo nuo visuomenės.

Teismo posėdyje nuteistasis S. Ž. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis L. P. savo apeliacinio skundo nepalaiko. Jis ir jo gynėjas prašo tenkinti gynėjo paduotą apeliacinį skundą. Prokurorė prašo nuteistojo S. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo L. P. ir jo gynėjo skundus atmesti. Nukentėjusieji dėl paduotų apeliacinių skundų palieka spręsti teismui.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo L. P. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistasis S. Ž. neginčija savo kaltės, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta jo panaudoto smurto apimtimi ir paskirta bausme, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jo nuteisimo patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų, įvertinusi teismo posėdyje gynėjo išsakytas abejones dėl veikų kvalifikavimo pagal nusikaltimų sutaptį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo išvadų dėl plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo metu S. Ž. koja suduotų nukentėjusiajam V. M. smūgių skaičiaus nepatvirtina bylos duomenys, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. P. kaltė padarius jam inkriminuotą plėšimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl jo pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismą saisto dėl L. P. nusikalstamos veikos paduotų apeliacinių skundų ribos, todėl teismas dėl jo veikos apimties ir su tuo susijusio kvalifikavimo pagrįstumo pasisako, neviršydamas skundų ribų.

Dėl tos pačios priežasties – paduotų apeliacinių skundų ribų – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl V. M. ydingai priteistų civilinių ieškinių.

Dėl BPK 219 straipsnio nuostatų pažeidimo

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistojo L. P. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo ginamajam suformuluotas kaltinimas yra ydingas, užkertantis kelią į gynybą, ir tai gali būti laikoma BPK 219 straipsnio pažeidimu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokio apeliacinio skundo teiginio neįrodo bylos duomenys.

Asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas (veikos kvalifikavimas). Atsižvelgiant į tai, kad nuo kaltinamojo akto įteikimo kaltinamajam momento jis žino, kuo yra kaltinamas, ir atitinkama apimtimi gali rengtis gynybai, šis procesinis dokumentas turi būti surašytas išsamiai bei tiksliai. Tai taikytina tiek faktinių aplinkybių išdėstymui, tiek jų teisiniam vertinimui.

Reikalavimai kaltinamojo akto turiniui nustatyti BPK 219 straipsnio nuostatose. Kaltinamasis aktas neatitinka šio įstatymo nuostatų tada, kai: jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, duomenys apie nukentėjusįjį ir kt.); nenurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų, ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamųjų teisę į gynybą.

Šios nuostatos pakartotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 14 punkte.

Susipažinus su byloje esančiu kaltinamuoju aktu (t. 2, b. l. 3-11) matyti, kad jis atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kaltinamojo akto turinys patvirtina, jog jame aprašytos S. Ž. ir L. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodant jų padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga, atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies ir BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicijas.

Kaltinamajame akte individualizuoti kiekvieno kaltinamojo smurtiniai veiksmai, išskyrus dvidešimt smūgių koja. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu S. Ž. visų smūgių sudavimą prisiėmė sau, L. P. neigė bent dalį iš jų sudavęs, o nukentėjusysis V. M., būdamas užsidengęs galvą, negalėjo matyti, kuris kaltininkas kiek smūgių sudavė, nors nuosekliai teigė, kad spardė abu. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai nežinojo kitokių duomenų dėl kiekvieno kaltininko koja suduotų smūgių skaičiaus, todėl nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nurodė tiek, kiek jas nustatė.

Kaltinamąjį L. P. supratus kaltinimą, t. y. gynėjui padedant turėjus galimybę realiai pasinaudoti teise į gynybą, įrodo teisiamojo posėdžio protokolo turinys, iš kurio matyti, jog nei L. P., nei jo gynėjas nenurodė kaltinamąjį aktą turint kokių nors trūkumų, dėl kurių negalima suprasti kaltinimo esmės (t. 2, b. l. 34).

Dėl L. P. kaltės ir veikos kvalifikavimo

Nuteistojo L. P. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą ginamojo tyčios turinį, veikos objektyviąją pusę, kvalifikavimą. Apeliantas nurodo į teismo išvados dėl tyčios formos prieštaringumą.

Reikia pripažinti, kad nuosprendžio surašymo stilius gana komplikuotas ir neturinčiam teisinio išsilavinimo asmeniui ne iš karto gali būti lengvai suvokiamas, tačiau tai nereiškia, jog teismo padarytos išvados, nuosprendį vertinant pagal paduotus apeliacinius skundus, neviršijus jų ribų, iš esmės neteisingos ar prieštaringos.

Iš nuosprendyje išdėstytos motyvacijos dėl kaltininkų tyčios turinio (nuosprendžio 6 lapas) akivaizdu, kad, nurodydamas kaltininkus veikus neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia, o iš baudžiamosios teisės teorijos žinoma, jog tai galima esant tiesioginei tyčiai (netiesioginės tyčios nurodymas šioje nuosprendžio dalyje yra perteklinis), teismas pasisakė tik dėl smurto apimties.

Iš tiesų nenustatyta, kad plėšimo metu kaltininkai turėjo vieningą apibrėžtą tyčią sunkiai sužaloti V. M., dėl to teismas padarė išvadą, jog fizinio smurto mastą sąlygojo neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia ir kiekvienas kaltininkas turi atsakyti už savo konkrečiai atliktų veiksmų sukeltus padarinius. Tačiau teismui nekilo abejonių abiejų kaltininkų tikslą buvus panaudojus smurtą tyčia užvaldyti nukentėjusiojo turtą, kad galėtų pratęsti girtavimą.

Nuteistojo L. P. tyčią pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis kartu su S. Ž. panaudojus smurtą prieš V. M. užvaldyti pastarojo turtą ir taip realizuoti norą dar nusipirkti alaus rodo jo veiksmai: S. Ž. naudojant gerokai intensyvesnį smurtą, t. y. suduodant smūgius, L. P. nukentėjusįjį tampė už drabužių, stumdė, sakė nupirkti alaus ar duoti pinigų, nes bus blogiau.

Nuteistojo L. P. versija, jog jo siūlymas V. M. nupirkti alaus ar duoti pinigų rodė norą pastarąjį apsaugoti nuo tolesnio S. Ž. smurto, nepagrįsta, nes šis siūlymas buvo išsakytas nukentėjusiajam grėsminga forma – prirėmus prie medžio ir stumdant, tampant už drabužių.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo girdėta ir teisme pakartota L. P. pasakyta S. Ž. frazė ,,gal nemušk“ ar panašūs žodžiai reiškė ne L. P. siekį apginti auką, o tik pasiūlymą apriboti smurtą. Vėlesni įvykiai tai patvirtino.

Nukentėjusysis abiejų instancijų teismuose teigė nemanąs, jog L. P. jį gynė nuo S. Ž.

Tiesa, ikiteisminio tyrimo metu V. M. duodamas parodymus ir akistatoje su L. P. yra pasakęs: ,,L. (L. P. ) lyg tai gynė mane“, ,,L. liepė jam (S. Ž. ) atstoti nuo manęs“ (t. 1, b. l. 52-53, 128-130), tačiau tuoj pat pratęsė: ,,Kuomet S. Ž. mane pargriovė ant žemės, tuomet L. pakėlė mane, pradėjo reikalauti pinigų, tampydamas mane už rūbų, stumdydamas.“

Tuo paneigiama aukos gynimo versija, kurios laikosi nuteistasis L. P. ir jo gynėjas.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis.

Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas arba grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu.

Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, tačiau grasinimas taip pat gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiam asmeniui.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. M. pakankamai vėlų paros metą buvo su dviem nupirkti alaus ar duoti pinigų reikalaujančiais vaikinais, kurie jau buvo prieš jį panaudoję fizinį smurtą. Tai nukentėjusiajam neabejotinai kėlė saugumo trūkumą, nes šis bandė bėgti, bet buvo pagautas.

Atkreipiamas dėmesys, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis), baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusį asmenį bei grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik naudojo didesnės ar mažesnės apimties smurtą).

Dėl to šioje byloje L. P. veiksmus kvalifikavus kaip plėšimą, neturi reikšmės, kuris kaltininkas buvo smurto iniciatorius (pirmosios instancijos teisme S. Ž. pripažino buvęs konflikto pradininkas), kaip intensyviai L. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį.

Beje, nukentėjusysis visada nuosekliai teigė, jog jį spardė abu kaltininkai, ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais jo parodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teisme patvirtino nuteistasis S. Ž. paaiškinęs, kodėl jis anksčiau davė kitokius parodymus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė kitaip, o byla nagrinėjama pagal nuteistųjų ir gynėjo apeliacinius skundus. Nežiūrint į šią aplinkybę, L. P. veikos kvalifikavimui svarbu, kad jis savo elgesiu daromam plėšimui pritarė, t. y. po pirmųjų S. Ž. suduotų smūgių V. M. į galvą pats jį tampė, reikalavo pinigų, vėliau paėmė S. Ž. paduotą nukentėjusiojo rankinę, ją apžiūrėjo.

Taigi L. P. savo veiksmais atliko dalį objektyviųjų plėšimo požymių.

Dėl to teismas L. P. pagrįstai pripažino plėšimo vykdytoju, S. Ž. bendrininku ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nors jis pats pagal teismo nustatytas įvykio aplinkybes intensyvaus fizinio smurto nenaudojo ir turto tiesiogiai neužvaldė.

Tiesa, L. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nenustatytas joks L. P. ir S. Ž. susitarimas dėl bendrų veiksmų bei V. M. apiplėšimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamosios teisės teoriją susitarimas padaryti nusikaltimą gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.

Šioje byloje bendrininkų susitarimas būtent ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais, kai, S. Ž. pareikalavus, jog V. M. nupirktų alaus ar duotų pinigų, prie šio reikalavimo prisidėjo L. P. savo analogiškais žodžiais bei fiziniais veiksmais, laikydamas nukentėjusįjį už drabužių ir jį stumdydamas.

L. P. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad S. Ž. smurtinių veiksmų tikslas buvo ne užvaldyti V. M. pinigus, bet priversti jį gailėtis dėl tariamai įžeidžiančio atsisakymo ir palaužti nenorą vėl nupirkti alaus.

Tokį skundo motyvą pirmosios instancijos teisme paneigė pats nuteistasis S. Ž. parodęs: ,,Aš maniau, kad jis turi pinigų, tik neduoda. <…> Ieškojau pinigų pas jį. <…> L. P. irgi norėjo dar išgerti. Mūsų abiejų tikslas buvo gauti pinigų.“

Tiesa, S. Ž. taip pat teigė neturėjęs tikslo apiplėšti ir norėjęs ,,pamokyti“ V. M. , tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog tai buvo tik šalutinė paskata, o turėjimą tikslą apiplėšti parodo realiai atlikti veiksmai.

Norą išgerti už V. M. pinigus bei pastarojo priešinimąsi tam teisme pripažino ir nuteistasis L. P.

L. P. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad noras pasisavinti kažką neapibrėžtą S. Ž. kilo ne prieš smurtinius veiksmus, bet vėliau, jau V. M. gulint, ir jis nukentėjusįjį apieškojo savo iniciatyva, L. P. neraginamas bei nekurstomas. Pastarojo buvimas šalia nerodo jų vieningos tyčios ir bendro tikslo, todėl gynėjas tai laiko S. Ž. vykdytojo ekscesu.

Su tokiu aplinkybių vertinimu negalima sutikti.

Nuosprendyje ir šioje nutartyje aptarta, jog abu nuteistieji turėjo bendrą tikslą gauti iš nukentėjusiojo V. M. alaus arba pinigų alui nusipirkti. Dėl to nuteistieji naudojo smurtą prieš jį. Patyrusiam smurtinius veiksmus V. M. vieną kartą nupirkus alaus, nuteistieji tuo nepasitenkino ir netrukus vėl ėmė reikalauti alaus arba pinigų. Nukentėjusiajam atsisakius tenkinti prašymą, jis buvo parblokštas ant žemės ir stipriai sumuštas. Po to paimta aukos rankinė, du mobiliojo ryšio telefonai.

Išdėstytos aplinkybės rodo, kad panaudotas fizinis smurtas buvo ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą, ir nukentėjusiojo daiktų paėmimas buvo ankstesnių veiksmų tęsinys, geruoju negavus pinigų alui pirkti. Būtent dėl to nukentėjusysis buvo apieškotas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punkto 4 dalyje nurodyta, jog, jei asmens sumanymas pagrobti turtą kyla smurto panaudojimo metu, tada veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį.

Taigi priešingai, nei L. P. gynėjas teigia apeliaciniame skunde, aptariamoje situacijoje visiškai nebūtina, kad noras pasisavinti kažką neapibrėžtą, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiojo neprivertus antrą kartą nupirkti alaus arba duoti pinigų, kiltų prieš smurtinius veiksmus.

Nesvarbu, jog nukentėjusįjį apieškojo vienas S. Ž. L. P. veiksmas – paėmimas nuo žemės aukos rankinės (jis tai pripažino akistatos su nukentėjusiuoju V. M. metu – t. 1, b. l. 128-130), o pagal kitą parodymų variantą, išsakytą teisme, S. Ž. paduotos V. M. rankinės ir jos apžiūrėjimas rodo, kad L. P. daiktų paėmimui po smurtinių veiksmų pritarė.

Tiesa, S. Ž. ir L. P. painiojosi aiškindami, kokiu būdu rankinė atsidūrė pastarojo rankose. Teisėjų kolegija tai vertina kaip vieno iš nuteistųjų sąžiningą klydimą, nes visoje veiksmų grandinėje tai buvo tik detalė, kuriai nuteistieji neteikė reikšmės ir jos neįsiminė.

L. P. teisme teigė, jog S. Ž. jam padavė tuščią rankinę ir liepė išmesti. S. Ž. apeliacinės instancijos teisme parodė padavęs rankinę L. P., kad šis ją apžiūrėtų, ir tada L. P. jam padavė mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusysis neprisiminė, ar vienas telefonas buvo rankinėje, ar kur kitur.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog negalėjimas nustatyti šios aplinkybės nėra labai svarbus, kadangi pats rankinės paėmimo faktas rodo abiejų nuteistųjų bendro sumanymo vykdymą.

Taigi nėra pagrindo kalbėti apie S. Ž. kaip vykdytojo ekscesą. To neįrodo ir aplinkybė, kad abu mobiliojo ryšio telefonus S. Ž. pasiliko sau, kadangi, pasak L. P., S. Ž. žadėjo parduoti telefonus ir už gautus pinigus kartu išgerti, tačiau kitą dieną abu buvo sulaikyti.

Nuteistojo L. P. gynėjas, remdamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, jog L. P. vaidmuo darant jam inkriminuotą veiką buvo antraeilis. Teisėjų kolegija, saistoma apeliacinių skundų ribų ir juos padavusių subjektų, dėl tokio nuosprendžio teiginio nepasisako apsiribodama konstatavimu, kad teismas neteisingai nustatė kai kurias faktines bylos aplinkybes, susijusias su smurto prieš V. M. panaudojimu.

Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas nustatė L. P. smurto apimtį žymiai mažesnę, tačiau jau vien dviejų asmenų buvimas tamsiu paros metu, reikalaujant nupirkti alaus arba duoti pinigų, sudarė nukentėjusiajam bauginančią situaciją, o L. P. nebuvo tik pasyvus įvykių stebėtojas.

Dėl S. Ž. panaudoto smurto apimties

Pagrįsdama L. P. kaltę dėl kartu su S. Ž. padaryto plėšimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jau nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kai kurias faktines bylos aplinkybes. Tai pasakytina apie panaudoto smurto prieš V. M. apimtį, individualizuojant kiekvieno kaltininko veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad S. Ž. , be smūgių rankomis, spyrė V. M. apie dvidešimt kartų į įvairias kūno vietas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymus, daro kitokią išvadą.

Nuteistasis L. P. viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė spardęs V. M.

Nuteistasis S. Ž. ikiteisminio tyrimo metu parodė nukentėjusįjį spardęs vienas. Suvestas į akistatą su V. M. (t. 1, b. l. 133-135) jis nurodė per du kartus pastarajam koja sudavęs aštuonis–devynis smūgius.

Pirmosios instancijos teisme smūgių koja skaičiaus S. Ž. nedetalizavo, o dėl bendrininko pasakė nematęs, ar šis irgi mušė.

Apeliacinės instancijos teisme S. Ž. paneigė savo ankstesnius parodymus ir parodė, jog nukentėjusįjį spardė abu su L. P. , o kaltę vienas prisiėmė pastarojo įkalbėtas, nes jis, priešingai nei L. P., neteistas ir tikėjosi negauti realios laisvės atėmimo bausmės. Įvardydamas koja suduotus smūgius V. M. ir nurodydamas, į kokias vietas sudavė, jis pripažino spyręs du kartus į galvą ir dešimt kartų į šonkaulius.

Jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių patikslinti arba paneigti nuteistojo S. Ž. parodymus dėl jo suduotų smūgių koja skaičiaus, byloje nėra.

Nukentėjusysis V. M. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 52-53, 68, 128-130) ir abiejų instancijų teismuose nuosekliai parodė, kad jį spardė abu nuteistieji, suduodami apie dvidešimt smūgių.

Pirmosios instancijos teismas tokius nukentėjusiojo parodymus įvertino kaip prielaidą, nes šis nematė konkrečių kiekvieno kaltininko suduotų smūgių ir apie juos sprendė tik iš smūgių intensyvumo pasikeitimo bei užuominos apie pamestą batą. Nustatyta, jog konflikto metu batą pametė L. P.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis V. M. taip pat kategoriškai patvirtino, kad jį spardė abu nuteistieji. Jis buvo užsidengęs veidą, tačiau intensyvius smūgius juto iš abiejų pusių.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Jie patvirtina nuteistojo S. Ž. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, todėl pastarieji irgi yra įtikinami.

Dėl išdėstytų motyvų plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo metu nuteistojo S. Ž. koja suduotų nukentėjusiajam V. M. smūgių skaičius sumažinamas nuo dvidešimties iki dvylikos.

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistųjų bei gynėjo skundus ir teisėjų kolegija, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo, negali bloginti nuteistojo, dėl kurio nepaduotas apeliacinis skundas, teisinės padėties. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teismo posėdyje nustačiusi kitokias bylos aplinkybes, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, keičia nuosprendį tik dėl S. Ž. panaudoto smurto apimties, neblogindama kito nuteistojo padėties.

Dėl S. Ž. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal sutaptį

Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 11 punkto 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Fizinio smurto padariniai gali būti fizinio skausmo sukėlimas, nežymus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas. Jei plėšimo metu padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, veika turi būti kvalifikuojama pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį (priklausomai nuo to, kokie yra plėšimą kvalifikuojantys požymiai) ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, nes BK 180 straipsnio 3 dalis neapima sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, o BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkto dispozicija apima tik sveikatos sutrikdymo pasekmes dėl savanaudiškų paskatų, tačiau nenumato nuosavybės pagrobimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis S. Ž. kartu su L. P. svetimą turtą pagrobė plėšimo būdu, t. y. panaudoję prieš nukentėjusįjį V. M. skirtingo intensyvumo fizinį smurtą – S. Ž. suduodamas smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o L. P. tampydamas už drabužių bei stumdydamas.

Specialisto išvados Nr. G 2266/07 (04) duomenys (t. 1, b. l. 40-41) įrodo, jog V. M. dėl įspaustinio kaktikaulio lūžio padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Dėl to teismas nuteistojo S. Ž. nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaip plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų sutaptį. Tiesa, teismas nenurodė, kokia tai sutaptis – idealioji ar realioji, tačiau pagal baudžiamosios teisės normas akivaizdu, kad abi nusikalstamos veikos padarytos, esant idealiajai sutapčiai.

Dėl bausmių

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje labai detaliai motyvavo bausmių skyrimą, šią nuosprendžio dalį pagrindęs ir išsamia teorine bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų analize, ir individualia motyvacija, skirta konkrečiam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

Teismas nurodė, jog viena iš dviejų S. Ž. padarytų nusikalstamų veikų įstatymų leidėjo pripažinta sunkiu nusikaltimu.

Nežiūrint į tai, kad byla nagrinėjama pagal nuteistųjų ir gynėjo skundus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali neatkreipti pirmosios instancijos teismo bei nuteistojo S. Ž. dėmesio, jog teismas suklydo nurodęs nusikaltimo sunkumą – BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priskiriamos ne prie sunkių, bet prie labai sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 6 dalis). Ši aplinkybė reikšminga vertinant paskirtos bausmės teisingumą, juolab kad teismas nuosprendyje nurodė, jog dėl kaltininko elgesio kilę itin neigiami padariniai padarytą veiką daro žymiai pavojingesnę ir tai ypač sąlygoja teismo pasirinkimą, kaltininkui nustatant bausmės dydį.

Abu S. Ž. padaryti nusikaltimai yra tyčiniai. Teismas pagrįstai nurodė, kad jie padaryti, siekiant gauti turtinės naudos, įgyti alkoholinių gėrimų.

Teismas išsamiai įvertino S. Ž. asmenybę: jis neteistas, tačiau jam nutrauktas ikiteisminis tyrimas nukentėjusiesiems išaiškinus teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (t. 1, b. l. 144-145) ir ne kartą baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 152-154); nusikalto būdamas neblaivus; nusikalsti turėjo reikšmės jo girtavimas bei agresyvus būdas.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog, pareigūnams atskleidus nusikaltimo faktą, S. Ž. buvo pakankamai atviras ir nuoširdus; iš esmės nuosekliai davė parodymus apie padarytą nusikaltimą bei jo motyvus; jo elgesys ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nekėlė jokių problemų; nusikaltimus sąlygojo jaunas kaltininko amžius, nepakankama socialinė branda bei nesugebėjimas tinkamai įvertinti staiga susiklosčiusių aplinkybių ir galimų savo veiksmų padarinių; nusikaltimas nebuvo loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio gyvenimo ar elgesio pasekmė.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių, kurios nurodytos S. Ž. apeliaciniame skunde ir kurias įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apeliantas teigia esant nepagrįstą teismo išvadą, kad jis yra nusikaltimo iniciatorius bei pagrindinis vykdytojas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje atsakydamas į L. P. gynėjo klausimą, S. Ž. pats pasakė turbūt buvęs konflikto pradininkas (t. 2, b. l. 35). Šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys – fizinis smurtas prasidėjo, S. Ž. nustūmus V. M. nuo laiptų. Apie savo naudoto smurto intensyvumą apeliantas pats davė parodymus.

Teisėjų kolegija šiuos parodymus vertina, atsižvelgusi į nutartyje išdėstytus motyvus dėl S. Ž. panaudoto smurto apimties.

Apeliantas abstrakčiai nurodo, kad nuosprendyje nepasisakyta dėl atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Pirmosios instancijos teismas iš tiesų dėl to nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal nuteistųjų ir gynėjo skundus, todėl negali pasisakyti dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kurios blogintų apeliacinius skundus padavusių nuteistųjų padėtį.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog S. Ž. prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, remiantis pirmuoju ir antruoju pagrindais.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes; kaltininko aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Šioje byloje nenustatytos paminėtos bausmės skyrimui reikšmingos nuostatos.

Apeliantas iš tiesų pripažino smurtu reikalavęs iš nukentėjusiojo V. M. nupirkti alaus arba duoti pinigų, paėmęs jo rankinę ir mobiliojo ryšio telefonus, tačiau apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme teigė anksčiau sakęs netiesą dėl panaudoto smurto apimties ir jo panaudojimo kai kurių aplinkybių.

Taigi jau vien šis faktas, kurį patvirtino nukentėjusysis V. M., rodo S. Ž. nedavus teisingų parodymų, klaidinus ikiteisminio tyrimo instituciją bei teismą ir nepadėjus išaiškinti tikrųjų nusikaltimo aplinkybių.

Kita vertus, nuo nusikaltimų padarymo iki nuosprendžio paskelbimo daugiau kaip vienerius metus jis buvo nesuimtas, dirbo, tačiau nesiėmė jokių priemonių bent pradėti atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą ir taip sušvelninti nusikaltimų pasekmes.

S. Ž. gerai charakterizuojamas UAB ,,XXX“ (t. 2, b. l. 73), byloje yra duomenų apie tėvų neįgalumą ir jų gaunamų netekto darbingumo pensijų dydį (t. 2, b. l. 74-76, 106-107), tačiau šie duomenys negali turėti esminės reikšmės apeliantui paskirtos bausmės dydžiui, kadangi skiriant bausmę atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Nors S. Ž. panaudoto smurto prieš V. M. apimtis truputį sumažinama, tačiau dėl jau aptartų motyvų jam paskirta bausmė nekeičiama.

Nuteistasis L. P. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis).

Motyvuodamas jam skiriamą bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino tas pačias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgęs į jo asmenybę: jis anksčiau teistas; jo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė; ją sąlygojo ne nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės ar gyvenimiška situacija, bet iš dalies pasirinktas gyvenimo būdas, savanaudiški tikslai, noras lengviausiu keliu įgyti alkoholinių gėrimų ir girtauti.

Kita vertus, teismas L. P. veiksmus konkrečioje situacijoje įvardijo kaip antraeilius, nesukėlusius itin neigiamų padarinių, tačiau netiesiogiai paskatinusius itin pavojingam S. Ž. nusikalstamam poelgiui.

Kaip ir S. Ž. atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tų pačių aplinkybių, kurios įvertintos skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde teigia, kad jis visiškai prisipažino, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, geranoriškai bendradarbiavo su bylą tiriančiais pareigūnais, nesislapstė, nevengė atsakomybės, tačiau teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apelianto prašomos pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės teorinės prielaidos šioje nutartyje jau išdėstytos, aptariant bausmės skyrimą S. Ž.

L. P. duotų parodymų negalima vertinti kaip visiško prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi, kadangi pradžioje (t. 1, b. l. 114-116) jis neigė bet kokį savo prisidėjimą prie nusikaltimo, neatskleidė konflikto priežasties (,,dėl ko kilo konfliktas (su S. Ž.), nežinau, negirdėjau, nes tuo metu telefonu rašiau SMS žinutę“) ir tik vėliau, po kelių mėnesių, pripažino pats reikalavęs nupirkti alaus nukentėjusįjį laikydamas už drabužių, paėmęs V. M. rankinę.

Apeliantas nebuvo nuoširdus ir apeliacinės instancijos teisme. Čia jis vėlgi teigė tiksliai negalįs pasakyti, kodėl S. Ž. su V. M. susistumdė, nes pats tuo momentu dar bendravo su kitais asmenimis, nors prieš tai buvo parodęs, jog, kai jie trise gėrė, kiti jau buvo išsiskirstę, ir apie jokią SMS žinutę neužsiminė.

Nuteistasis teigia norįs bausmę atlikti atviroje kolonijoje, nes taip galėtų atlyginti priteistą žalą.

Toks motyvas nėra įtikinamas.

Pirma, L. P., kaip ir S. Ž., nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio paskelbimo daugiau kaip vienerius metus buvo nesuimtas, tačiau iš byloje esančių darbo sutarčių (t. 2, b. l. 90-92) matyti, kad per tą laikotarpį jis dirbo vos nepilnus tris mėnesius, o žala nukentėjusiesiems pradėta atlyginti tik po nuosprendžio paskelbimo (t. 2, b. l. 83).

Antra, toks prašymas negali būti patenkintas, nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio 1 dalies nuostatas atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius bei nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose, o L. P. padarytą nusikaltimą įstatymas priskiria prie apysunkių.

Nuteistojo L. P. gynėjas, motyvuodamas prašymą švelninti bausmę ginamajam, nurodo, jog jo tėvas miręs, jis gyvena tik su motina, išsiskyrusia su kitu sutuoktiniu, dėl to jo socialinė adaptacija sudėtingesnė. Motina turi sveikatos problemų, jos pajamos nedidelės, todėl L. P. pagalba motinai yra esminė ir reikšminga.

Atsižvelgusi į jau aptartą L. P. darbo trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados apie jo pagalbos šeimai reikšmingumą.

Kita vertus, duomenys apie nuteistojo šeimą negali turėti esminės reikšmės bausmės dydžiui, kadangi jau minėta motyvuojant S. Ž. paskirtos bausmės pagrįstumą, kad skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.

Priklausomai nuo nuosprendyje išdėstytų bausmės dydžiui reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas S. Ž. ir L. P. paskyrė artimas vidutinėms bausmes.

Teisėjų kolegijos nuomone, S. Ž. ir L. P. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos. Jų mažinti nėra teisinių argumentų.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 9 d. nuosprendį dėl S. Ž. nuteisimo pakeisti:

plėšimo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo metu S. Ž. koja suduotų nukentėjusiajam V. M. smūgių skaičių sumažinti nuo dvidešimties iki dvylikos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo L. P. ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.