- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- I-5510-764/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05100-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie VRM, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie VRM atstovui Aigerdui Skroliui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie VRM ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4), prašydamas priteisti: 1) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jo naudai 15 031,28 eurų (51 900 Lt) neturtinę žalą; 2) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie VRM, jo naudai 4 054,68 eurų (14 000 Lt) neturtinę žalą.
Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2013-01-10 iki 2013-06-15 ir nuo 2013-08-27 iki 2013-09-11 Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Be to, kamerose buvo bloga ventiliacija, didelė drėgmė, nuo sienų ir lubų krisdavo dažai, trūko dienos šviesos, buvo įsiveisę buitiniai parazitai ir kt. Lukiškių TI-K leisdavo tik vieną valandą pasivaikščioti lauke, nors pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką turėtų būti sudaryta galimybė lauke būti ne mažiau kaip 8 valandas per dieną. Pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau Lukiškių TI-K į tai neatsižvelgė ir laikė jį kamerose su rūkančiais asmenimis, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Skunde taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-06-10 iki 2014-05-16 Viešojo saugumo tarnyba prie VRM (toliau – Tarnyba) konvojavo jį iš Alytaus pataisos namų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir atgal. Sąlygos konvojaus automobiliuose buvo labai blogos. Viename automobilyje, kurio kamera be langų, būdavo apie 10 žmonių, ne visi turėjo galimybę atsisėsti, stovėti buvo nepatogu, nes lubos žemos. Nebuvo įrengti saugos diržai. Automobiliuose nebuvo ventiliacijos, trūkdavo oro, buvo drėgna, nebuvo šildymo sistemos. Tarnyba pažeidė teisingumo ministro 2005 metų įsakymu patvirtintų Konvojavimo taisyklių 109, 146.4, 108 ir Europos Tarybos 2006-01-11 rekomendacijų dėl Europos kalėjimų taisyklių Nr. R(2006)2 32.2 p. reikalavimus. Be to, per Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013-01-10, 2013-03-06, 2013-04-07, 2013-05-01, 2013-05-17 bei Vilniaus apygardos teisme 2013-09-03 ir 2013-11-10 vykusius posėdžius, teismo salėje pareiškėjas buvo laikomas su antrankiais. Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad toks elgesys pažeidžia nekaltumo prezumpciją.
Dėl teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo ir konvojavimo sąlygų buvo pažeistos Konstitucijos 21 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8 str. nuostatos, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Patirtą neturtinę žalą, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str., privalo atlyginti valstybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 250 str.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 8–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam nebuvo užtikrintas minimalaus 3,6 kv. m kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, neatitinka tikrovės. Tam tikrais laikotarpiais, kurie yra nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie TM direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs iš pataisos įstaigos, todėl jo teisių Lukiškių TI-K pažeisti negalėjo. Nuteistieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Lukiškių TI-K stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, taip pat naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba. Administracija stengiasi, kad nuteistieji ar suimtieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. perkeliant į laisvesnes kameras. Į kameras nuteistieji skirstomi atsižvelgiant į jų prašymus būti laikomiems atskirai nuo rūkančių asmenų. Visos kameros yra vėdinamos pro langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 p. reikalavimus. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. nustatyta, kad suimtieji turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal CK 6.271 str., deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Vadinasi, šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ir ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie VRM atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 50–54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė pažymėjo, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Visi Tarnybos automobiliai naudojami remiantis transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu bei techninės apžiūros ataskaitomis. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija visuose automobiliuose yra atlikusi dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimus ir nustačiusi, kad automobiliai atitinka teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 146.4 p. reikalavimus. Tarnyba užtikrina Taisyklių 109 p. laikymąsi, t. y. kad transporto priemonėse vyktų tik leidžiamas asmenų skaičius. Taisyklių 146 p. reikalavimas nenustato, kad specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamajam turi būti įrengti saugos diržai. Manydamas, kad yra pažeidžiamos jo teisės, pareiškėjas konvojaus metu galėjo pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Tarnybos pareigūnų veiksmuose negali būti nustatyta būtina sąlyga valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, nes sąlygos konvojaus automobiliuose atitiko teisės aktų reikalavimus.
Pagal Viešojo saugumo tarnybos įstatymo 7 str. 4 p., Tarnyba nevykdo asmenų konvojaus į apylinkės teismus, todėl į Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdžius, kurie nurodyti pareiškėjo skunde, pareiškėjo etapuoti Tarnybos pareigūnai negalėjo. Pagal Taisyklių 195 p., posėdžių salėje konvojuojamieji yra laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Antrankiai gali būti nuimti teismo posėdžio pirmininko leidimu. Negavus leidimo, antrankiai negali būti nuimami.
Tarnyba taip pat prašo atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 11,88 eurų, kurias sudaro kopijų teismui parengimas.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 50–54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėją į Vilniaus miesto apylinkės teisme 2013-01-10, 2013-02-06, 2013-03-21, 2013-04-10, 2013-04-16 ir 2013-05-17 vykusius posėdžius konvojavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnai. Pagal Taisyklių 195 p., posėdžių salėje konvojuojamieji yra laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Antrankiai gali būti nuimti teismo posėdžio pirmininko leidimu. Leidimo nuimti A. K. antrankius pareigūnai negavo, todėl posėdžių salėje jis buvo laikomas su antrankiais, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo skundų dėl konvojų vykdžiusių pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo gauta. Atsakovės atstovės nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta nė viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo A. K. teisės į neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K, Tarnybos ir Vilniaus AVPK Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų veiksmų, atlyginimą.
CK 6.271 str. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2013-01-10 iki 2013-06-15 ir nuo 2013-08-27 iki 2013-09-11 jo laisvė Lukiškių TI-K buvo ribojama pažeidžiant galiojančiuose teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. neužtikrinant, kad vienam asmeniui kameroje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, laikant jį kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, kamerose buvo bloga ventiliacija, trūkdavo oro, nuo sienų ir lubų krisdavo dažai, buvo įsiveisę buitinių kenkėjų. Buvo leidžiama tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas A. K. skunde nurodytais laikotarpiais (nuo 2013-01-10 iki 2013-06-15 ir nuo 2013-08-27 iki 2013-09-11) Lukiškių TI-K praleido 154 dienas. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Jos 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas įvairaus ploto kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamųjų kamerų plotas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į keliamo ginčo pobūdį, turi būti įvertinta, ar pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo laikomas visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, ar ne. Lukiškių TI-K pateikti duomenys patvirtina, kad 3,6 kv. m kameros plotas per ginčijamą laikotarpį (154 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas 31 dieną, t. y. 2013-01-11 (kameroje Nr. 124, plotas – 7,31 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013-01-17 ryte (kameroje Nr. 159, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013-03-21 ryte (kameroje Nr. 169, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013-04-26 ryte ir 2013-05-07 ryte (kameroje Nr. 171, plotas – 7,94 kv. m, 2 asmenys kameroje), 2013-05-17 ryte nuo 2013-05-18 iki 2013-05-24, 2013-05-25 ryte, 2013-05-28 ryte, 2013-05-29 ryte, nuo 2013-05-30 iki 2013-06-03 (kameroje Nr. 257, plotas – 34,57 kv. m, 7–9 asmenys kameroje), 2013-08-27 (kameroje Nr. 117, plotas – 7,31 kv. m,1 asmuo kameroje), 2013-08-28 ir nuo 2013-08-29 iki 2013-09-09 (kameroje Nr. 34,71, plotas – 7,94 kv. m, 5–9 asmenys kameroje). Lukiškių TI-K neginčija, kad likusį laikotarpį, t. y. 123 dienas, minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Tai, kad Lukiškių TI-K administracija dėl kamerų stygiaus neturėjo galimybių pareiškėjo sodinti į kamerą, atitinkančią reikalavimus, nepaneigia teismo nustatytos aplinkybės, kad 123 dienas buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos papildomos sąlygos ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, sportuoti. Vadinasi, negali būti pripažinta, kad įstaiga už nepakankamą kameros plotą kompensavo pareiškėjui, suteikdama pakankamą judėjimo laisvę, galimybę dalyvauti užimtumo programose ar pan.
Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kalėjime, pažeidžiant reikalavimus, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Tabako kontrolės įstatymo 3 str. nustato, kad vienas iš valstybės tabako kontrolės politikos principų yra ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, o 19 str. 1 d. 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.).
Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, nustatančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Kita vertus, jau minėtos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos Nr. HN76-2010 nuostatos suponuoja išvadą, kad Lukiškių TI-K, paskirstydamas suimtuosius į gyvenamąsias patalpas, turi imtis priemonių, kad būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lukiškių TI-K teigia, kad suimtųjų (nuteistųjų) laikymo izoliavimo tvarką ir sąlygas Lukiškių TI-K nustato Lukiškių TI-K direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. 1-57 patvirtintas Suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Pagal Tvarkos aprašo 13 punktą, suimtieji ir nuteistieji, laikomi Lukiškių TI-K, į gyvenamąsias patalpas skiriami griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str., atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje bei suimtojo (nuteistojo) rašytinį prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų (pagal galimybes tokiems asmenims sudaroma galimybė būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų).
Įrodymus, paneigiančius pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, pateikti privalo Lukiškių TI-K. Kadangi teismui nėra pateikti duomenys, kad A. K. davė sutikimą būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam saugioje sveikatai aplinkoje.
Grįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodo ir kitas aplinkybes, kurios, jo manymu, pažeidė teises į kalinimą teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose nebuvo ventiliacijos, nuo sienų ir lubų krito tinkas ir dažai, trūkdavo oro ir šviesos, buvo įsiveisę buitinių parazitų.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad kameros neatitinka higienos reikalavimų, yra grindžiami išimtinai jo subjektyvaus pobūdžio pasakojimais ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis. Kamerų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“) yra sudariusi sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbų atlikimo Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, nes leisdavo tik vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Įvertinus kitus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kuriais grindžiamas jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, pažymėtina, kad visų pirma būtina nustatyti pareiškėjo statusą jam būnant Lukiškių TI-K, nes tai turi įtakos jo teisėms ir pareigoms apimčiai, nustato ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
Bylos duomenys patvirtina, kad į Lukiškių TI-K 2013-01-10 A. K. atvyko vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą. Pareiškėjas buvo nuteistas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-17 nuosprendį (t. I, b. l. 15–16), kuris įsiteisėjo 2013-10-15 Vilniaus apygardos teismui baudžiamąją bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 str. 1 d. nuostatas, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Vadinasi, pareiškėjo teisinį statusą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymas. Pagal šio įstatymo 29 str. 1 d., suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K sudarė pareiškėjui galimybę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, konstatuotina, kad pareiškėjo teisių jis nepažeidė.
Pagal CK 250 str. 1 d., neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (a. b. Nr. A143-1966/2008; a. b. Nr. A502-734/2009; Nr. A502-1235/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011-01-25 sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) konstatuota, jog valstybės, neatsižvelgdamos į finansinius ar kitokius sunkumus, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui, būtų pasirūpinta kalinio sveikata.
Pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad 123 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, 154 dienas jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad A. K. atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, pareiškėjas neįrodė ir teismas nenustatė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose (2014-06-04 nutartys a. b. Nr. A442-464/2014, A442-524/2014, A442-525/2014), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 500 eurų suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 1 500 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms.
Pareiškėjas taip pat prašo teismą iš Lietuvos valstybės priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013-06-10 iki 2014-05-16 iš Alytaus pataisos namų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir atgal buvo konvojuojamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, pažeidžiant Taisyklių 109, 146.4, 108 p. nuostatas, automobilyje, kurio kamera be langų, būdavo patalpinta apie 10 žmonių, ne visi turėjo galimybę atsisėsti, stovėti buvo nepatogu, nes lubos buvo žemos, nebuvo įrengti saugos diržai, automobiliuose nebuvo ventiliacijos, trūkdavo oro, buvo drėgna, nebuvo šildymo sistemos.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės.
Duomenys iš pareiškėjo asmens bylos (t. I, b. l. 74) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013-06-10 iki 2014-05-16 pareiškėjas buvo konvojuotas 2013-08-20 iš Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL), 2013-09-10 iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN, 2013-09-18 iš Alytaus PN į Lukiškių TI-K, 2013-10-01 iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN, 2013-11-12 iš Alytaus PN į LAVL, 2013-11-19 iš LAVL į A lytaus PN, 2014-05-06 iš Alytaus PN į LAVL ir 2014-05-13 iš LAVL į Alytaus PN.
Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais „Iveco Eurocargo“ (valstybinis Nr. GND472, 30 sėdimų vietų), „VW Crafter“ (valstybinis Nr. FUV253, FUV254, EFS559, EFS561 – 19 sėdimų vietų), VW (valstybinis Nr. CDJ764, 16 sėdimų vietų), „MAZ437040“ (valstybinis Nr. TVU514, 33 sėdimos vietos), „MAZ437040“ (valstybinis Nr. VVV096, 43 sėdimos vietos), „Mercedes Benz 918“ (valstybinis Nr. DOK714) (t. I, b. l. 107–136). Teismui pateikti nurodytų automobilių registracijos liudijimai ir techninės apžiūros rezultatų kortelės tvirtina, kad visos nurodytos transporto priemonės yra techniškai tvarkingos (t. I, b. l. 155–180). Šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas.
Taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Įvertinęs teismui pateiktus duomenis apie automobiliuose, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtas sėdimas vietas bei duomenis apie kartu su pareiškėju konvojuotų asmenų skaičių, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba neužtikrino tinkamų konvojavimo sąlygų, t. y. neužtikrino, kad visi konvojuojamieji turėtų galimybę sėdėti. Pažymėtina, kad konvojuojamųjų asmenų skaičius ginčui aktualiu laikotarpiu neviršijo automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus.
Taisyklių 146.4 p. nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, ne mažesnis kaip 50 lx (liuksų) kamerų dirbtinis apšvietimas. Teismui pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos matavimo protokolai (t. I, b. l. 137–143) bei ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolai (t. I, b. l. 144–149) patvirtina, kad transporto priemonės, kuriose buvo konvojuotas pareiškėjas, Taisyklių 146.4 p. reikalavimus atitiko (atitinka).
Taisyklių 146 p. nėra nustatyta, kad specialiajame automobilyje ar autobuse kiekvienam konvojuojam asmeniui turi būti įrengti saugos diržai. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.
Teismas taip pat pažymi, kad Taisyklių 137 p. nustatyta, kad konvojuojami asmenys turi teisę konvojaus viršininkui raštu ar žodžiu teikti skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų. Apie gautus skundus ir jų turinį turi būti pažymėta konvojaus kelionės žiniaraštyje. Susipažinęs su Tarnybos teismui pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti Tarnybos veiksmai. Kaip nurodyta anksčiau, automobiliai, kuriuose pareiškėjas buvo konvojuotas, atitinka ne tik techninius reikalavimus, bet ir Konvojavimo taisyklėse nustatytus specialiuosius įrengimo reikalavimus. Pareiškėjo skunde nurodytus argumentus teismas paneigė objektyviai ir nuodugniai ištyręs Tarnybos pateiktus rašytinius įrodymus ir konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kurią patyrė, nes per Vilniaus miesto apylinkės teisme ir Vilniaus apygardos teisme vykusius teismo posėdžius teismo posėdžių salėje jam nebuvo nuimti antrankiai. Pareiškėjas prašo remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014-07-17 sprendimu, priimtu byloje Svinarenko prieš Rusiją, kuriame konstatuota, kad kaltinamojo laikymas už grotų teismo posėdžių salėje, kai jo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tam tikrais atvejais gali būti pripažįstamas Konvencijos 3 str. nuostatų pažeidimu.
Bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu į Vilniaus miesto apylinkės teisme vykusius posėdžius (2013-02-06, 2013-03-21, 2013-04-10, 2013-04-16 ir 2013-05-07) pareiškėjas buvo konvojuotas Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus pareigūnų, o į Vilniaus apygardos teisme 2013-07-19 ir 2013-09-24 vykusius posėdžius – Tarnybos pareigūnų.
Taisyklių 195 p. nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Tarnybos ir Vilniaus AVPK pareigūnai be atskiro teismo posėdžio pirmininko patvarkymo neturi teisės nuimti konvojuojamam asmeniui antrankių. Pareiškėjo išdėstyti argumentai patvirtina, kad toks patvarkymas teismo posėdžio pirmininkų duotas nebuvo, todėl pareigūnai neturėjo teisės ir pareigos nusegti pareiškėjui uždėtus antrankius.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad kaltinamojo laikymas už grotų teismo posėdžių salėje, kai jo atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tam tikrais atvejais gali būti pripažįstamas Konvencijos 3 str. nuostatų pažeidimu. Kita vertus, teismas pripažino, kad Konvencijos 3 str. buvo pažeistas dėl tokių kumuliatyvių (egzistuojančių kartu) sąlygų, t. y. asmenys buvo kaltinami padarę nesmurtinius nusikaltimus, nebuvo jokių įrodymų, kad kaltinamieji gali kelti grėsmę sau ar aplinkiniams, teismo procesai buvo plačiai nušviečiami viešojo informavimo priemonėse, todėl vidutiniams žiūrovams galėjo būti sudarytas įspūdis, kad teisiami itin žiaurūs nusikaltėliai (Ramishvili ir Kokhreidze prieš Gruziją, Ashot Harutyunyan prieš Armėniją, Khodorkovskiy prieš Rusiją).
Nagrinėjamu atveju, teismas nenustatė, kad pareiškėjo laikymas teismo salėje su antrankiais būtų pažeminęs jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismo išnagrinėtose bylose buvo susiklosčiusi iš esmės skirtinga faktinė situacija, o Konvencijos 3 str. pažeidimas konstatuotas įvertinus tai, kad apie baudžiamųjų bylų nagrinėjimo eigą itin plačiai buvo skelbiama visuomenės informavimo priemonėse, kaltinamieji filmuojami ir fotografuojami. Šią aplinkybę Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino kaip reikšmingiausią, konstatuojant Konvencijos 3 str. pažeidimą. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių teismas nenustatė, todėl neturi pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 str. Be to, antrankių panaudojimas vertintinas kaip proporcinga priemonė, kuria siekiama užtikrinti teismo posėdyje dalyvaujančių asmenų saugumą.
Tarnyba prašo atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 11,88 eurų, kurias sudaro kopijų teismui parengimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 str. 4 d. nustatyta, kad kai sprendimas priimamas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Atsižvelgiant į tai, kad skundo dalis dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš Tarnybos veiksmų, atmestina kaip nepagrįsta, konstatuotina, kad Tarnyba yra įgijusi teisę į išlaidų atlyginimą.
Tarnyba teigia, kad, vykdydama teismo įpareigojimą ir teikdama su ginčų susijusią medžiagą, turėjo daryti dokumentų kopijas. Kiekvienos kopijos kaina, pagal Tarnybos direktoriaus 2015-01-23 įsakymą Nr. 47V-31, yra 0,06 euro (t I, b. l. 150). Bylos duomenys patvirtina, kad Tarnyba 2015-01-28 raštu Nr. 47SD-117 pateikė teismui tris egzempliorius po 67 lapus (teismo egzempliorius 68 lapai) su ginču susijusios medžiagos kopijų. Pagal ABTĮ 72 str., atsakovas privalo teismui pateikti atsiliepimą ir tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Tarnyba privalėjo pateikti tik du su ginču susijusios medžiagos kopijų egzempliorius, todėl yra įgijusi teisę tik į dalies bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taigi, Tarnybai iš pareiškėjo priteistina 8,10 eurų (už 135 kopijų parengimą) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma. Kiti Tarnybos dokumentai teismui buvo teikiami per LITEKO EPP.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 ir 129 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti Viešojo saugumo tarnybai prie VRM iš pareiškėjo A. K. 8,10 eurų (aštuonis eurus ir 10 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.